Aštuntas skyrius

Gajus apsivilko pižamą, mundurą pasikabino į spintą ir atsigręžė į Maksimą. Kandidatas Simas sėdėjo ant savo sudedamosios lovos, kurią Rada jam pastatė laisvajame kampe, vieną batą jis jau buvo nusitraukęs ir laikė rankoje, o kito dar nelietė. Jo akys buvo įsmeigtos į sieną, burna pravira. Gajus pritykino iš šono ir spragtelėjo Maksimui į nosį. Ir kaip visada nepataikė — paskutinę akimirr ką Makas truktelėjo galvą į šalį.

— Apie ką susimąstei? — žaismingai paklausė Gajus. — Kankiniesi, kad Rados nėra? Čia jau tau, brolau, nepasisekė — jai dieninė pamaina.

Makas vos vos šyptelėjo ir ėmėsi antrojo bato.

— Kodėl — nėra? — išsiblaškęs paklausė jis. — Manęs neapgausi… — Jis vėl apmirė. — Gajau, — kreipėsi, — tu visuomet sakydavai, kad jie dirba už pinigus…

— Kas? Išsigimėliai?

— Taip. Daug kartų šitaip sakei — ir man, ir vaikinams… Apmokami hontiečių agentai… Ir rotmistras nuolat tai kala, kiekvieną dieną tą patį…

— O argi kitaip? — atsiliepė Gajus. Jis pamanė, kad Makas vėl ima kalbėti apie monotoniją. — Vis dėlto tu tikra keistenybė, Makai. Iš kur mes ištrauksime kokių nors naujų žodžių, jei visa kita lieka po senovei? Išsigimėliai kaip buvo, taip ir liko išsigimėliai. Kaip gaudavo pinigus iš priešo, taip ir gauna. Štai, pavyzdžiui, praėjusiais metais nutvėrėme užmiestyje vieną kompaniją — pas juos visas rūsys buvo užverstas pinigų maišais. Iš kur doras žmogus gali turėti šitiek pinigų? Jie ne pramonininkai, ne bankininkai… juk dabar ir bankininkai tiek pinigų nebeturi, jei yra tikri patriotai…

Makas rūpestingai pastatė batus prie sienos, atsistojo ir ėmė atsiseginėti kombinezoną.

— Gajau, — vėl prašneko jis, — o tau būna taip, kad klausaisi, kas sakoma apie kokį nors žmogų, paskui žiūri į tą žmogų ir jauti: to negali būti? Klaida. Makalynė.

— Būna, — atsakė Gajus susiraukęs. — Bet jeigu tu apie išsigimėlius…

— Taip, būtent apie juos. Žiūrėjau aš šiandien įjuos. Žmonės kaip žmonės: įvairūs, geresni ir blogesni, drąsūs ir bailūs, ir visai ne žvėrys, kaip kad maniau… ir kaip jūs visi manote… Palauk, nepertraukinėk. Ir nežinau, pavojingos tokios mintys ar ne, tai yra, sprendžiant iš visko, pavojingos, bet aš netikiu, kad jie parsidavę.

— Kaip suprasti — netiki? — paklausė Gajus dar labiau susiraukdamas. — Na, tarkime, manimi tu gali netikėti, aš — žmogus mažas. O ponu rotmistru? O brigados vadu? Pagaliau — radiju? Kaip galima netikėti Tėvais? Jie niekada nemeluoja.

Maksimas nusimetė kombinezoną, priėjo prie lango ir užsižiūrėjo į gatvę, kaktą prispaudęs prie stiklo, abiem rankomis įsirėmęs staktos.

— Kodėl būtinai turi meluoti? — pagaliau pratarė jis. — Gal jie klysta?

— Klysta… — suglumęs pakartojo Gajus, žiūrėdamas į nuogą draugo nugarą. — Kas klysta? Tėvai? Tai keistuolis… Tėvai niekada neklysta!

— Na, tegul, — tarė Makas atsisukdamas. — Dabar ne apie Tėvus kalbame. Kalbame apie išsigimėlius. Štai, pavyzdžiui, tu… Tu, jei reikės, mirsi dėl savosios idėjos?

— Mirsiu, — atsakė Gajus. — Ir tu mirsi.

— Teisingai! Mirsime. Bet juk dėl idėjos mirsime — ne dėl gvardietiško maisto porcijos ir ne dėl pinigų. Duokit man jūsų popierėliais nors milijardą, nesutiksiu aš dėl jo mirti!.. Nejau pats sutiktum?

— Aišku, ne, — atsakė Gajus. Tas Makas — tikras keistenybių maišas, būtinai ką nors išsigalvos…

— Na?

— Kas — na?

— Na, ir kas išeina? — nekantriai pasakė Makas. — Tu dėl pinigų mirti nesutinki. Aš dėl pinigų mirti nesutinku. O jau išsigimėliai, vadinasi, sutinka! Kažkokia nesąmonė!

— Juk jie — išsigimėliai! — nuoširdžiai atsakė Gajus. — Todėl jie ir išsigimėliai! Jiems pinigai svarbiau už viską, nieko jiems nėra šventa. Jiems nieko nereiškia vaiką pasmaugti — yra taip buvę… Suprask, jei žmogus stengiasi sunaikinti PBG sistemą, koks jis gali būti žmogus? Juk jis tik šaltakraujis žmogžudys!

— Nežinau, nežinau, — atsiliepė Makas. — Štai šiandien juos tardė. Jei būtų įvardiją bendrininkus, galėjo likti gyvi, atsipirkti katorga… Bet jie nieko neišdavė! Vadinasi, bendrininkai jiems brangesni už pinigus? Brangesni už gyvybę?

— Dar nežinia, — nesutiko Gajus. — Pagal įstatymą jie visi nuteisti mirti be jokio teismo, juk matai, kaip juos teisia. O jeigu kai kuriuos ir siunčia į darbus, tai žinai kodėl? Pietuose žmonių trūksta… o, pasakysiu aš tau, perauklėjimas — dar blogiau už mirtį…

Jis žiūrėjo į Maką ir matė, kad bičiulis dvejoja, sutrikęs, gera jo širdis, žalias dar, nesupranta, jog žiaiuiai elgtis su priešu būtina, jog gerumas dabar blogiau už vagystę… Reikėtų trinktelėti kumščiu į stalą ir užrikti, kad tylėtų, neplepėtų tuščiai, nemaltų liežuviu, o klausytų vyresnių, kol pats dar nesusigaudo. Bet juk Makas ne koks nors tamsus bukagalvis, jeigu kaip reikiant paaiškinsi, jis ir supras…

— Ne! — nenusileido Makas. — Neapkęsti už pinigus neįmanoma. O jie neapkenčia… taip neapkenčia mūsų, aš net nežinojau, kad žmonės šitaip gali. Tujų neapkenti ne taip smarkiai, kaip jie tavęs. Štai aš ir norėčiau žinoti: už ką?

— Na, paklausyk, — tarė Gajus. — Aiškinu dar kartą. Pirma, jie — išsigimėliai. Jie neapkenčia visų normalių žmonių. Jie iš prigimties pagiežingi lyg žiurkės. O dar — mes jiems trukdome! Jie norėtų atlikti, ką reikia, pasiimti pinigėlius ir gyventi sau be vargo. O mes jiems sakome: stokite! Rankas už galvos! Ar už tai jie turėtų mus mylėti?

— Jeigu jie visi pagiežingi lyg žiurkės, tuomet kodėl tas… namų savininkas… nepagiežingas? Kodėl jį paleido, jeigu jie visi papirkti?

Gajus nusijuokė:

— Namų savininkas — bailys. Tokių irgi pakanka. Neapkenčia mūsų, bet bijosi. Naudingi išsigimėliai, legalūs. Jiems parankiau gyventi draugaujant su mumis… Be to, jis — namų savininkas, turtingas žmogus, jo taip lengvai nepapirksi. Tai tau ne dantų gydytojas… Juokingas tu, Makai, lyg kūdikis! Juk nebūna vienodų žmonių — ir išsigimėlių nebūna vienodų…

— Tai aš jau žinau, — nekantriai pertraukė Makas. — Beje, apie dantų gydytoją. Galvą guldau, kad jis — nepaperkamas. Negaliu tau šito įrodyti, aš tiesiog jaučiu. Jis labai drąsus ir geras žmogus…

— Išsigimėlis!

— Gerai. Jis — drąsus ir geras išsigimėlis. Mačiau jo biblioteką. Jis tikrai daug išmano. Išsilavinęs tūkstantį kartų geriau nei tu ar rotmistras… Kodėl jis — prieš mus? Jeigu mūsų idėja teisinga, kodėl jis to nesupranta — būdamas išsilavinęs, kultūringas? Kodėl jis, stovėdamas ant mirties slenksčio, žeria mums į veidus, kad jis — už tautą ir prieš mus?

— Išsilavinęs išsigimėlis — dvigubas išsigimėlis, — pamokomai tarė Gajus. — Kaip išsigimėlis, jis mūsų neapkenčia. O išsilavinimas padeda jam tą neapykantą pagrįsti ir skleisti. Išsilavinimas, drauguži, ne visada yra gėris. Jis kaip automatas — nelygu kieno rankose atsidūrė…

— Išsilavinimas — visada gėris, — įsitikinęs atrėžė Makas.

— Na jau ne. Neprieštaraučiau, jei visi hontiečiai būtų tamsuoliai. Tuomet bent jau galėtume gyventi kaip žmonės, o ne nuolat laukti branduolinio smūgio. Greitai juos sutramdytume.

— Taip, — burbtelėjo Makas neperprantama intonacija. — Tramdyti mes mokame. Žiaurumo mums netrūksta.

— Ir vėl tu kaip koks kūdikis. Ne mes žiaurūs, o metas žiaurus. Mes tik džiaugtumės, jei pakaktų įkalbinėjimo — šitaip ir pigiau, ir be kraujo praliejimo apsieitume. O ką įsakysi? Jeigu jų neįmanoma perkalbėti…

— Vadinasi, jie įsitikinę? — nutraukė jį Makas. — Vadinasi, įsitikinę? O jeigu išmanantis žmogus įsitikinęs, tuomet kuo čia dėti hontiečių pinigai…

Gajui nusibodo. Jis jau norėjo griebtis paskutinės priemonės — citatos iš Tėvų Kodekso — ir užbaigti šį begalinį kvailą ginčą, tik staiga Makas pertraukė pats save, numojo ranka ir sušuko:

— Rada! Gana miegoti! Gvardiečiai išalko ir ilgisi moters draugijos!

Didžiulei Gajaus nuostabai, iš už širmos pasigirdo Rados balsas:

— Aš jau seniai nebemiegu. Jūs čia įsirėkavote, ponai gvardiečiai, lyg savojoje pratybų aikštėje.

— O kodėl tu namie? — šūktelėjo Gajus.

Susisiautusi chalatėliu, Rada išniro iš už pertvarėlės.

— Mane atleido, — pranešė ji. — Mamulė Tei gavo palikimą, uždarė savo užeigėlę ir ketina išvažiuoti į kaimą. Bet ji mane jau rekomendavo į padorų darbą… Makai, kodėl visi tavo daiktai išmėtyti? Susidėk į spintą. Berniukai, juk prašiau į kambarį su batais neiti! Kur tavo batai. Gajau?.. Denkite stalą, tuojau pietausime… Makai, tu sublogai. Ką jie ten tau daro?

— Na jau, na jau! — įsikišo Gajus. — Šnekas baigti! Nešk pietus…

Ji parodė jam liežuvį ir išėjo. Gajus žvilgtelėjo į Maką. Šis žvelgė merginai įkandin su įprasta malonia išraiška veide.

— Ką, graži mergaitė? — paklausė Gajus ir nusigando: Mako veidas staiga suakmenėjo. — Tu ką?

— Paklausyk, — tarė Makas. — Viskas galima. Tikriausiai galima net kankinti. Jūs geriau žinote. Bet šaudyti moteris… kankinti moteris… — Jis griebė savo batus ir išėjo iš kambario.

Gajus myktelėjo, abiem rankomis gyvai pasikasė pakaušį ir ėmėsi dengti stalą. Po pašnekesio jam liko nemalonios nuosėdos. Kažkoks dvilypumas. Žinoma, Makas dar žalias ir ne šio pasaulio jis paukštis. Bet vėl jam viskas išėjo kažkaip stebėtinai sklandžiai. Logikas jis, štai kas yra, puikus logikas. Štai ir dabar — juk niekus tauškė, o kaip viskas logiškai išsirikiavo! Gajus buvo priverstas pripažinti, kad jei ne šis pokalbis, jam pačiam vargu ar būtų šovusi iš esmės labai paprasta mintis: svarbiausias išsigimėlių bruožas yra tai, kad jie išsigimėliai. Atimk iš jų šią savybę, ir visi kiti kaltinimai — išdavystė, kanibalizmas ir panašiai — virs grynais niekais. Taii, esmė tokia: jie — išsigimėliai ir neapkenčia visko, kas normalu. To pakanka, ir galima apsieiti be hontiečių aukso… Vadinasi, hontiečiai — irgi išsigimėliai? To mums niekas nesakė. O jeigu jie ne išsigimėliai, tuomet mūsų išsigimėliai turi neapkęsti jų taip pat, kaip ir mūsų… Et, massarakš! Kad ją kur galas, tą logiką!.. Kai Makas grįžo. Gajus jį užsipuolė:

— Iš kur tu žinojai, kad Rada namie?

— Kaip — iš kur? Žinojau, ir tiek…

— O jeigu žinojai, massarakš, kodėl manęs neperspėjai? Ir kodėl tu, massarakš, laidai liežuvį pašaliniams girdint? Trisdešimt triskart massarakš…

Makas irgi įpyko:

— Kas čia tas pašalinis? Rąda? Tai jūs su savo rotmistru man labiau pašaliniai negu Rada!

— Massarakš! Kas statute pasakyta apie tarnybinę paslaptį?

— Massarakš ir massarakš! Ko priskretai prie manęs? Aš juk nežinojau, kad tu nežinai, jog ji namie! Maniau, tik apsimeti! Ir… apie kokias tarnybines paslaptis mes kalbėjome?

— Visa, kas susiję su tarnyba…

— Prasmekite jūs su savo tarnyba, kurią reikia slėpti nuo tikros sesers! Ir išvis nuo bet ko, massarakš! Priveisė visuose kampuose paslapčių, nepasisuksi, neprasižiosi!

— O tu ant manęs dar ir staugi! Aš tave, kvailį, mokau, o tu ant manęs staugi!..

Bet Mako pyktis jau išblėso. Staiga jis žaibiškai atsidūrė šalia Gajaus, šis nespėjo nė krustelėti, o stiprios rankos jau suspaudė jam šonus, kambarys akyse ėmė suktis, akimoju priartėjo lubos. Gajus tyliai aiktelėjo, o Makas, ištiestomis rankomis iškėlęs bičiulį virš galvos, nunešė prie lango ir paklausė:

— Na, kur tave dėti su visomis paslaptimis? Nori už lango?

— Kokie čia kvaili juokai, massarakš! — suriko Gajus, rankomis konvulsyviai graibstydamasis atramos.

— Už lango nenori? Gerai jau, lik čia…

Jis nunešė Gajų prie širmos ir įvertė į Rados lovą. Šis atsisėdo, pasitaisė nusmukusią pižamą ir suniurnėjo: „Tai bent žaliūkas kipšas…” Jis taip pat nebepyko. O ir pykti nebuvo ant ko, nebent ant išsigimėlių…

Jie padengė stalą; netrukus grįžo Rada su sriubos puodu, o paskui merginą atšlepsėjo dėdulė Kaanas su savo numylėtąja gertuve, kuri vienintelė, kaip kad jis tvirtino, gelbėjo nuo slogos ir kitų senatvės ligų. Visi susėdo, įniko į sriubą. Dėdulė išlenkė taurelę, truktelėjo nosimi ir pratrūko pasakoti apie savo priešą, kolegą Šapšu, kuris vėl parašęs straipsnį apie tokio ir tokio senovinio driežo tokio ir tokio kaulo funkciją, ir visas straipsnis — kvailystės nuo pradžios iki galo, nieko daugiau, be kvailumo, jame nesą ir skirtas jis tik kvailiams…

Dėdulė Kaanas kvailiais laikė visus. Kolegos katedroje — kvailiai, tik vieni uolūs, kiti aptingę. Asistentai — mulkiai iš prigimties, tokiems tik gyvulius kalnuose ganyti, ir tat, tiesą sakant, neaišku, ar sugebėtų. O dėl studentų, tai jaunimą išvis lyg kas būtų pakeitęs, be to, studijuoti eina rinktiniai minkštapročiai, kuriems rūpestingas įmonininkas prie staklių nė prieiti neleido, o sumanus vadas neėmė į kareivius. Taigi mokslo apie iškastinius gjrvus likimas nulemtas… Gajus dėl to nelabai sielojosi, bala jų nematė, tų iškastinių, ne jie dabar rūpi, ir išvis neaišku, kam ir kodėl to mokslo kada nors gali prisireikti. Bet Rada dėdulę labai mylėjo ir visuomet drauge su juo baisėdavosi kolegos Šapšu kvailumu bei sielvartaudavo dėl to, kad Universiteto vadovybė neskiria ekspedicijoms būtinų lėšų…

Beje, šiandien kalba pakrypo apie ką kita. Rada, kuri, massarakš, gulėdama už širmos vis dėlto viską girdėjo, staiga paklausė dėdulės, kuo išsigimėliai skiriasi nuo paprastų žmonių. Gajus grėsmingai žvilgtelėjo į Maką ir pasiūlė Radai negadinti giminėms bei artimiesiems apetito, o verčiau skaityti literatūrą. Tačiau dėdulė pareiškė, kad ta literatūra rašyta kvailiausiems iš pusgalvių; kad Visuomenės švietimo departamente įsivaizduojama, jog visi yra tokie pat nemokšos kaip jie patys; kad išsigimėlių problema visai nėra tokia paprasta ir menka, kaip ją bandoma pateikti siekiant sukurti tam tikrą visuotinę nuomonę; ir dar — arba mes būsime kultūringi žmonės, arba tokie pat kaip mūsų šaunūs, bet — deja! — mažamoksliai karininkai kareivinėse. Makas pasiūlė dėl įvairovės pabūti kultūringais žmonėmis. Dėdulė išlenkė dar vieną taurelę ir suskato dėstyti mokslo sluoksniuose šiuo metu cirkuliuojančią teoriją apie išsigimėlius, kurie esą ne kas kita, o nauja biologinė rūšis. Pasaulio veide atsiradusi kaip radioakt3rvaus apšvitinimo pasekmė. Išsigimėliai, be abejonės, pavojingi, teigė dėdulė, iškėlęs pirštą. Jie netgi žymiai pavojingesni, nei vaizduojama tavosiose. Gajau, pigiose brošiūrėlėse, kvailių rašytose kvailiams. Išsigimėliai pavojingi ne kaip socialinis ir politinis reiškinys, išsigimėliai pavojingi biologiškai, nes jie kovoja ne prieš kurią vieną tautelę, jie kovoja prieš visas tautas, tautybes ir rases vienu metu. Jie kaunasi dėl vietos šiame pasaulyje, už savosios rūšies egzistenciją, ši kova nepriklauso nuo jokių socialinių sąlygų ir baigsis ji tik tada, kai nuo biologinės istorijos arenos nužengs arba paskutinysis žmogus, arba paskutinysis išsigimėlis-mutantas… Hontiečių auksas — paistalai! — šaukė įsismarkavęs profesorius. Diversijos prieš PBG sistemą — nesąmonė! Pažvelkite į pietus, mano ponai! Į Pietus! Už Žydrosios Gyvatės! Štai iš kur atslenka tikrasis pavojus! Štai iš kur traukia prisidauginusios žmogaus pavidalo siaubūnų kolonos, kad sutryptų mus ir nušluotų nuo Pasaulio paviršiaus. Tu — aklas, Gajau. Ir tavo vadai — akli. Jūs nesuvokiate mūsų šalies tikrosios didingosios paskirties ir istorinio Nežinomų Tėvų žygdarbio! Išgelbėti žmoniją! Išgelbėti civiliza: iją! Ne kurią nors vieną tautą, ne vien tik mūsų motinas ir vaikus, bet visutėlę žmoniją!..

Gajus supyko ir pareiškė, kad žmonijos likimas jį menkai tedomina. Jis tais kabinetų kliedesiais netikįs. Ir jei jį kas įtikintų, kad galima laukiniais išsigimėliais užsiundyti Hontį, nekliudant mūsų šalies, jis tokiam tikslui paskirtų visą gyvenimą. Profesorius vėl padūko ir vėl išvadino jį aJdu neregiu. Pasakė, kad Nežinomi Tėvai — didvyrių didvyriai: jiems iš tiesų tenka kovoti nelygiomis jėgomis, jei teturi tik tokių apgailėtinų, aklų vykdytojų, kaip Gajus. Gajus nutarė su juo nesiginčyti. Dėdulė apie politiką nieko neišmanė ir pats tam tikra prasme buvo iškastinis gyvūnas. Makas pabandė įsiterpti ir pradėjo pasakoti apie išsigimėlį, kuris dar prieš karą kovojo su valdžia, bet Gajus tokiems kėslams pagarsinti tarnybinę paslaptį užkirto kelią, liepdamas Radai patiekti antrąjį patiekalą. Tuo tarpu Makui įsakė įjungti televizorių. Per daug jau šiandien tų kalbų, pareiškė jis. Leiskite kareiviui bent laisvadienį pailsėti…

Tačiau jo vaizduotė buvo įaudrinta, televizija rodė kažkokias kvailystes, ir Gajus neištvėręs ėmė pasakoti apie laukinius išsigimėlius. Jis apie juos šį tą žinojo — ačiū Dievui, trejus metus prieš juos kariavo, o ne tupėjo užnugaryje kaip kai kurie filosofai… Rada įsižeidė dėl senuko ir išvadino Gajų pagyrūnu, bet dėdulė ir Makas kažkodėl jį užtarė ir ėmė prašyti, kad pasakotų toliau. Gajus pareiškė daugiau neištarsiąs nė žodžio. Pirma, jis iš tikrųjų kiek užsigavo, o antra, pasirausęs atmintyje nesugebėjo aptikti ten nieko, kas paneigtų senojo girtuoklio pramanus. Išsigimėliai Pietuose iš tiesų buvo padarai šiurpūs ir negailestingi. Tokie nedvejodami, o gal ir su malonumu pirmai progai pasitaikius išnaikintų visą žmonių giminę. Bet paskui Gajui tarsi akys nušvito — jis prisiminė, ką sykį pasakojo šimtas trisdešimt ketvirtosios mirtininkų grupės seniūnas Zefas, ir mielai persakė tą teoriją dėdulei. Rudoji koserė Zefas sakydavo, jog išsigimėliai vis labiau šėlsta todėl, kad juos pačius iš pietų spaudžia radioaktyvi dykuma ir tiems bėdžiams nebėra kur dėtis — tik bandyti jėga prasiveržti į šiaurę, į neradioaldyvius rajonus. „Kas tau tai papasakojo? — paniekinančiai paklausė dėdė. — Kokiam kietakakčiui galėjo ateiti į galvą tokia primityvi mintis?” Gajus su piktdžiuga pažvelgė į jį ir svariai atsakė; „Šios nuomonės laikosi toks Aliu Zefas, imperatoriaus premijos laureatas, žymiausias mūsų gydytojas psichiatras”. „Kurgi tu jį buvai sutikęs? — dar labiau paniekinančiai pasiteiravo dėdulė. — Ar tik ne kuopos virtuvėje?” Įsikarščiavęs Gajus jau ketino pasakyti, kur buvo jį sutikęs, tačiau prikando liežuvį, nutaisė reikšmingą veido išraišką ir pabrėžtinai dėmesingai ėmė klausytis televizijos diktoriaus, skaitančio orų prognozę.

Ir tuomet į pokalbį, massarakš, vėl įkišo trigrašį tas Makas. Aš sutinku pripažinti, pareiškė jis, kad tie pabaisos pietuose yra kažkokia nauja žmonių veislė, bet ką bendra jie turi, pavyzdžiui, su namų savininku Renadu? Renadu taip pat laikomas išsigimėliu, bet jį akivaizdžiai derėtų priskirti ne naujai, o, būkime atviri, labai senai žmonių veislei… Gajus apie tai niekada negalvojo, todėl labai apsidžiaugė, kai atsakyti į klausimą šokosi dėdulė. Išvadinęs Maką apsamanojusiu kelmu, dėdulė įniko aiškinti, kad slaptieji — arba kitaip miesto išsigimėliai — esą ne kas kita, kaip kovoje už būvį išgyvenę naujosios veislės likučiai, veislės, dar lopšyje beveik visiškai išnaikintos mūsų centriniuose rajonuose… Aš dar prisimenu tas baisenybes: juos žudydavo vos gimusius, kartais drauge su motinomis… Išgyveno tik tie, kuriems išoriškai niekaip nepasireiškė naujieji rūšiniai požymiai… Dėdė Kaanas išmetė penktą burnelę, įsišėlo ir išplėtojo tikslų visuotinio totalinio gyventojų medicininio patikrinimo planą, kurį anksčiau ar vėliau, ir geriau anksčiau nei vėliau, neišvengiamai reikės įgyvendinti. Ir jokių legaliųjų išsigimėlių! Jokio nuolaidžiavimo! Pijctžolės turi būti išravėtos negailestingai…

Tuo pietūs ir baigėsi. Rada ėmėsi plauti indus, dėdė, nesulaukęs prieštaravimų, visus pergalingai nužvelgė, užkimšo gertuvę ir drauge su ja pasišalino suburblenęs, kad eina rašyti atsakymo tam kvailiui Šapšu. Tuo pačiu jis kažkodėl pasiėmė ir taurelę. Gajus nužvelgė jį pavymui — nuzulintą švarkelį, senas lopytas kelnes, užadytas kojines ir iškleiptus batus — ir apgailėjo senuką. Prakeiktas karas! Aaksčiau dėdei priklausė visas šis butas, jis laikė tarnų, turėjo žmoną, turėjo sūniĮ, turėjo prašmatnių indų, daug pinigiĮ, kažkur turėjo netgi dvarą, o dabar — dulkėtas, knygų prikimštas kabinetas, tuo pačiu ir miegamasis, ir visa kita, sudėvėti rūbai, vienatvė, užmarštis… Taip. Vienintelį fotelį Gajus prisitraukė arčiau televizoriaus, išsitiesė ir mieguistas įsmeigė akis į ekraną. Makas truputį pasėdėjo šalia, paskui akimirksniu ir be garselio, kaip tik jis ir sugebėdavo, atsidūrė jau kitame kambario gale. Jis pasirausė kuklioje Gajaus bibliotekėlėje, išsirinko kažkokį vadovėlį ir ėmė jį sklaidyti stačiomis, petimi atsišliejęs į rūbų spintą. Rada atsisėdo šalia

Gajaus ir pasiėmė mezginį, retkarčiais žvilgtelėdama į ekraną. Namuose įsiviešpatavo ramybė, santaika, pasitenkinimas. Gajus užsnūdo.

Susapnavo jis tikrą nesąmonę: kažkokiame geležiniame tunelyje sučiupo du išsigimėlius, pradėjo juos kvosti, ir staiga paaiškėjo, kad vienas tų išsigimėlių — Makas, o antrasis ir sako Gajui, švelniai, geraširdiškai šypsodamasis: „Tu visada klydai, tau reikia būti su mumis, o rotmistras — paprasčiausias profesionalus žudikas, nerūpi jam nei koks patriotizmas, nei ištikimybė, jam tiesiog patinka žudyti, kaip kad tau patinka krevečių sriuba…” Ir staiga Gajų apniko slogi abejonė, jis pajuto, kad štai tuojau viską galutinai perpras, dar sekundė — ir daugiau nebeliks nė vieno neatsakyto klausimo. Ta neįprasta būsena buvo tokia skausminga, kad sustojo širdis ir jis prabudo.

Makas ir Rada tylutėliai kalbėjosi apie kažkokius niekniekius — apie maudynes jūroje, apie smėlį, apie kriaukleles… Jis jų nesiklausė. Galvoje staiga gimė mintis: nejau jį galėtų apnikti kokios nors abejonės, dvejonės, silpnumas? Bet juk sapne jis abejojo… Ar tai reiškia, kad ir būdraudamas, atsidūręs tokioje pat padėtyje, sudvejotų? Kurį laiką Gajus stengėsi prisiminti sapną iki menkiausios smulkmenos, bet sapnas slydo šalin kaip šlapias muilas iš šlapių delnų, skydo ir galiausiai tapo jau visai neįtikimas, ir Gajus su palengvėjimu pagalvojo, kad visa tai niekai. O kai Rada pastebėjusi, jog brolis nemiega, paklausė, kas, jo nuomone, geriau — jūra ar upė, jis atsakė kareiviškai, draugužio Dogo stiliumi: „Nieko nėra geriau už gerą pirtį”.

Televizija transliavo „Marginius”. Nuobodybė. Gajus pasiūlė išgerti alaus, Rada nuėjo į virtuvę ir paėmė iš šaldytuvo du butelius. Gurkšnodami kalbėjosi apie šį bei tą, ir lyg tarp kitko paaiškėjo, kad Makas per pastarąjį pusvalandį įveikė geopolitikos vadovėlį. Rada buvo sužavėta. Gajus nepatikėjo. Jis pareiškė, kad per tiek laiko vadovėlį galima perversti, gal net perskaityti, bet tik mechaniškai, nieko nesuprantant. Makas pareikalavo egzamino. Gajus pareikalavo vadovėlio. Jie susilažino: pralaimėtojui teksią eiti pas dėdulę Kaaną ir pareikšti šiam, kad kolega Šapšu — protingas žmogus ir puikus mokslininkas. Gajus aklai atsivertė vadovėlį, skyriaus pabaigoje susirado kontrolinius klausimus ir paklausė: „Kuo mūsų valstybės ekspansija į šiaurę yra tauriai dorovinga?” Makas atsakė savais žodžiais, bet nė kiek nenutoldamas nuo teksto, įr pridūrė, kad, jo nuomone, taurus dorovingumas čia niekuo dėtas, kalbėti reikėtų, kaip jis supranta, apie Hončio ir Pandėjos režimų agresyvumą, ir išvis ši vadovėlio dalis prieštarauja pagrindinėms pirmo skyriaus tezėms apie kiekvienos tautos, pasiekusios valstybingumo lygį, teisę į suverenumą. Gajus abiem rankomis pasikasė pakaušį, lyžtelėjo pirštą, permetė akimis keletą puslapių ir paklausė: „Koks vidutinis varpinių kultūrų derlius šiaurės vakarų rajonuose?” Makas nusijuokė ir atsakė, kad duomenys apie šiaurės vakarų rajonus nepateikti. Nustverti jo gudraujant nepavyko, smarkiai nudžiugusi Rada iškišo Gajui liežuvį. „O koks lyginamasis demografinis slėgis Žydrosios Gyvatės žiotyse?” — paklausė Gajus. Makas pasakė skaičių, paklaidą ir nepraleido progos pastebėti, kad demografinio slėgio sąvoka jam atrodo miglota. Bent jau jis nesuprantąs, ką ji reiškia. Gąjus jau ketino paaiškinti, kad demografinis slėgis yra agresyvumo matas, bet įsikišo Rada. Ji pareiškė, kad Gajus išsisukinėja nuo tolesnio egzaminavimo, nes supranta, jog jo popieriai prasti.

Gajus siaubingai nenorėjo eiti pas dėdulę Kaaną, tad tempdamas laiką ėmė ginčytis. Makas iš pradžių dar klausėsi, o paskui staiga nei iš šio, nei iš to pasakė, kad Radai jokiu būdu nederėtų vėl eiti dirbti padavėja; jai reikia mokytis, tarė jis. Gajus, nudžiugintas pasikeitusios temos, šūktelėjo jau tūkstantį kartų sakęs jai tą patį ir siūlęsis pasirūpinti, kad ją priimtų į Gvardijos moterų korpusą, kur iš Rados nulipdytų išties naudingą žmogų. Bet pokalbis apie tai neužsimezgė. Makas tik palingavo galvą, o Rada, kaip ir anksčiau. Gvardijos moterų korpusą įvertino kuo nepagarbiausiais žodžiais.

Gajus nešoko ginčytis. Jis atidėjo vadovėlį, spintoje susirado gitarą ir ėmėsi ją derinti. Rada ir Maksimas tučtuojau atitraukė stalą ir atsistojo vienas priešais kitą, pasiruošę sutrenkti „taip-taip, ne-ne”. Gajus skėlė jiems „taip-taip, ne-ne”, su pabilsnojimais ir perbėgimais stygomis. Jis žiūrėjo, kaip jie šoka, ir galvojo apie tai, kad pora susitiko ypatinga, tik štai gyventi nėra kur, ir jeigu jie susituoktų, jam tektų išvis kraustytis į kareivines. Ką gi, daugelis kapralų gyvena kareivinėse… Vis dėlto iš Mako elgesio neatrodo, kad jis ketintų vesti. Jis elgiasi su Rada greičiau kaip su drauge, tik švelniau ir pagarbiau, o Rada, reikia manyti, įklimpusi iki ausų. Žiū, kaip akys žvilga… O ir kaip neįklimpsi tokį vaikiną pamačiusi! Netgi ponia Go, juk sena ragana, septintą dešimtį eina, o ir ta, kai Makas pasirodo koridoriuje, duris atsidaro, kiaušą savo iškiša ir vypso. Vis dėlto velniai žino, Maką visas namas myli, ir vaikinai jį myli, štai tik pono rotmistro požiūris į jį keistas… bet ir jis neneigia, kad vyrukas — ugnis.

Porelė prisišoko tiek, kad kone virto nuo kojų; Maka$ atėmė iš Gajaus gitarą, juokingai, saviškai perderino ir ėmė skambinti savo keistąsias kalnietiškas dainas. Tūkstančius dainų, ir nė vienos žinomos. Ir kaskart — ką nors nauja. Štai kas keista: nė žodžio nesupranti, o klausaisi ir — tai verkti norisi, tai netveri juoku… Kai kurias dainas Rada jau spėjo įsiminti ir dabar bandė pritarti. Jai ypač patiko juokinga daina (Makas išvertė) apie merginą, kuri sėdi ant kalvos ir laukia savo draugužio, o draugužis niekaip negali pas ją nueiti — tai šis jam trukdo, tai tas… Grodami ir dainuodami jie neišgirdo skambučio prie laukujų durų. Pasigirdo beldimas, ir į kambarį įgriuvo pono rotmistro Čaču pasiuntinys.

— Pone kaprale, leiskite kreiptis! — užmaurojo jis, šnairuodamas į Radą. Makas liovėsi grojęs. Gajus ištarė: „Kreipkitės”. — Ponas rotmistras įsakė jums ir kandidatui Simui skubiai prisistatji į kuopos raštinę. Mašina laukia apačioje.

Gajus pašoko.

— Eikite, — pasakė jis. — Palaukite mašinoje, mes tuojau. Renkis, greičiau, — tarstelėjo Maksimui. Rada it kūdikį paėmė gitarą ant rankų ir atsistojusi prie lango nusisuko.

Gajus ir Makas paskubomis rengėsi.

— Kaip manai ko? — paklausė Makas.

— Iš kur aš žinosiu? — suniurzgė Gajus. — Gal bus skelbiamas mokomasis pavojus…

— Nepatinka man tai, — tarstelėjo Makas.

Gajus pažvelgė į jį ir dėl visa ko įjungė radiją. Transliavo kasdienius „Dykus veiklių moterų pokalbius”.

Jie apsirengė, susiveržė diržus, ir Gajus tarė:

— Rada, mes išeiname.

— Eikite, — atsiliepė Rada neatsisukdama.

— Eime, Makai, — tarstelėjo Gajus, užsimaukšlindamas beretę.

— Paskambinkite, — paprašė Rada. — Jei užtruksite, būtinai paskambinkite… — Ji taip ir neatsigręžė.

Pasiuntinys prieš Gajų paslaugiai atlapojo dureles. Susėdo, pajudėjo. Reikalas, matyt, buvo skubus: vairuotojas, įjungęs sireną, spaudė rezervine juosta. Gajus, šiek tiek apgailestaudamas, pagalvojo: štai ir pražuvo vakaras, retas, puikus vakaras, jaukus, šeimyniškas, nerūpestingas. Bet toks jau gvardiečio gyvenimas! Tuojau įsakys, sėsi į tanką ir šaudysi — iškart po butelio alaus, po jaukios pižamos, po dainelių pritariant gitara. Toks tas nuostabus gvardiečio gyvenimas, geriausias iš visų įmanomų. Ir nereikia mums nei draugių, nei žmonų, ir teisingai Makas elgiasi, kad nesiveržia vesti Rados, nors ir gaila, žinoma, sesutės… Nieko, palauks. Jeigu myli — palauks…

Mašina įskriejo pratybų aikštėn ir sustojo prie įėjimo į kareivines. Gajus iššoko, užbėgo laipteliais. Prieš raštinės duris jis stabtelėjo, pasitikrino beretę, sagtį, greitosiomis nužvelgė Maką, užsegė šiam apykaklės sagą — massarakš, amžinai atsisegęs! — ir pasibeldė. „Įeikite!” — karktelėjo pažįstamas balsas. Gajus įėjo ir prisistatė. Ponas rotmistras Čaču su berankoviu gelumbės apsiaustu ir kepure sėdėjo už savo stalo. Jis rūkė ir gėrė kavą, sviedinio tūta priešais jį buvo prikimšta nuorūkų. Šalia gulėjo du automatai. Ponas rotmistras lėtai atsistojo, abiem rankomis svariai atsirėmė į stalą ir, įsmeigęs akis į Maksimą, prabilo:

— Kandidate Simai. Tu atsiskleidei kaip neeilinis karys ir ištikimas draugas kovoje. Aš kreipiausi į brigados vadą, prašydamas anksčiau termino paaukštinti tave Kovingosios Gvardijos tikruoju eiliniu. Egzaminą ugnimi tu išlaikei labai sėkmingai. Liko paskutinis egzaminas — krauju…

Gajui iš džiaugsmo suspurdo širdis. Jis nesitikėjo, kad viskas įvyks taip greitai. Šaunuolis rotmistras! Štai ką reiškia — senas karo vilkas! O aš, kvailys, prisigalvojau, kad jis Makui duobę kasa… Gajus pažvelgė į Maįą, ir džiaugsmas kiek priblėso. Mako veidas buvo tarsi sumedėjęs, akys išpūstos, viskas kaip dera pagal statutą, bet būtent dabar taip griežtai laikytis įstatų ir nebūtina.

– Įteikiu tau įsakymą, kandidate Simai, — tęsė ponas rotmistras, ištiesdamas Makui popieriaus lakštą. — Tai pirmas įsakymas raštu, skirtas asmeniškai tau. Tikiuosi, ne paskutinis. Perskaityk ir pasirašyk.

Makas paėmė įsakymą ir perbėgo jį akimis. Gajui vėl suplastėjo širdis, tik jau nebe iš džiaugsmo, o dėl kažkokios slogios nuojautos. Mako veidas tebebuvo sustingęs, ir atrodė, kad viskas lyg ir gerai, bet, prieš imdamas plunksnakotį ir pasirašydamas, jis vos vos padelsė. Ponas rotmistras apžiūrėjo parašą ir įsidėjo lakštą į planšetę.

— Kaprale Gaalai, — kreipėsi jis, imdamas nuo stalo užantspauduotą voką. — Eik į sargybinę ir atvesk nuteistuosius. Paimk automatą… ne, štai tą — kraštinį.

Gajus paėmė voką, persimetė automato diržą per petį, apsisuko ir žengė prie durų. Dar spėjo išgirsti, kaip ponas rotmistras pasakė Makui: „Nieko čia tokio, kandidate, nesibaugink. Baisu būna tik pirmą kartą…” Gajus per pratybų aikštę bėgte nubėgo į brigados kalėjimo pastatą, įteikė sargybos viršininkui voką, pasirašė, kur pridera, pats gavo būtinus kvitus, tada jam atvedė nuteistuosius. Jie buvo andainykščiai sąmokslininkai — storasis dėdžius, kuriam Makas išnarino pirštus, ir moteris. Massarakš, tik šito ir trūko! Moteris — tai jau per daug… Tai jau ne Makui… Jis išsivedė suimtuosius į pratybų aikštę ir pavarė juos kareivinių link. Vyriškis bindzino, vos vilkdamas kojas, ir vis čiūčiavo savo ranką, o moteris ėjo tiesi it kartis, giliai susibrukusi rankas į liemenės kišenes, atrodė, nieko nematydama ir negirdėdama. Massarakš, o iš tiesų — kodėl ne Makui? Kurių galų! Ta boba tokia pat bjaurybė, kaip ir tas kuilys. Kodėl turėtume suteikti jai kokių nors lengvatų? Ir kodėl, massarakš, kokių nors lengvatų reikėtų suteikti kandidatui Simui? Tegul pratinasi, massarakš ir massarakš!..

Ponas rotmistras ir Makas jau sėdėjo mašinoje. Ponas rotmistras — už vairo, Makas, tarp kelių suspaudęs automatą, — ant galinės sėdynės. Jis atidarė dureles, ir nuteistieji sulipo vidun. „Ant grindų!” — sukomandavo Gajus. Jie klusniai susėdo ant geležinių grindų, o Gajus — ant sėdynės, priešais Maką. Jis pabandė sugauti Mako žvilgsnį, bet šis žiūrėjo į nuteistuosius. Ne, jis žiūrėjo į tą bobą, susigūžusią ant grindų, rankomis apsiglėbusią kelius. Ponas rotmistras neatsigręždamas paklausė: „Pasiruošę?” — ir mašina pajudėjo.

Važiavo tylėdami. Ponas rotmistras mašiną varė beprotišku greičiu — matyt, norėjo viską užbaigti dar iki sutemų, o ir ko delsti… Makas nuolat žiūrėjo į moterį, tarsi gaudė jos žvilgsnį, o Gajus vis gaudė Mako žvilgsnį. Nuteistieji, įsikibdami vienas kito, vartaliojosi ant grindų, storulis bandė užkalbinti bobą, bet Gajus riktelėjimu jį nutildė. Mašina išlėkė už miesto, pravažiavo pietinę užkardą ir iškart pasuko į apleistą vieškelį, labai gerai pažįstamą vieškelį, vedantį prie Rausvųjų Urvų. Mašina šokčiojo visais keturiais ratais, laikytis buvo nepatogu, Makas nė akių nepakėlė, o čia dar tie puslavoniai nuolat graibstė už kelių, gelbėdamiesi nuo negailestingo kratymo. Galiausiai Gajus neištvėrė ir batu vožė storajam bjaurybei po šonkauliais, bet tai nepadėjo — anas graibstė ir toliau. Ponas rotmistras dar kartą pasuko, staigiai pristabdė, ir mašina lėtai, atsargiai įvažiavo į karjerą. Ponas rotmistras išjungė variklį ir sukomandavo: „Išlipk!”

Jau buvo maždaug aštuoniolikta valanda, kaijere telkėsi silpnas vakarinis rūkas, sudūlėję akmens šlaitai žėrėjo rausvai. Kadaise čia kasdavo marmurą, o kam jis reikalingas dabar, tas marmuras?..

Artinosi atomazga. Makas vis dar elgėsi kaip idealus kareivis: nė vieno nereikalingo judesio, veidas abejingas, it medinis, akys, laukiant įsakymo, įsmeigtos į vyresnybę. Storulis laikėsi deranlai, oriai. Su juo bėdos, matyt, nebus. O štai boba į pabaigą sukiužo. Ji spazmingai gniaužė kumščius, spaudė juos prie krūtinės ir vėl nuleisdavo, ir Gajus nusprendė, kad isterija neišvengiama, bet vilkti nuteistosios į bausmės vietą ant rankų vis dėlto, atrodo, nereikės.

Ponas rotmistras užsirūkė, pažvelgė į dangų ir tarė Makui:

— Vesk juos tuo takeliu. Prieisi urvus — pats pamatysi, kur juos statyti. Po visko būtinai patikrink ir, esant būtinybei, pribaik kontroliniu šūviu. Kas yra kontrolinis šūvis — žinai?

— Tikrai taip, — mediniu balsu pratarė Makas.

— Meluoji, nežinai. Į galvą. Veik, kandidate. Čia grįši jau būdamas tikrasis eilinis.

Staiga moteris prašneko:

— Jei tarp jūsų yra bent vienas žmogus… praneškite mano motinai… Ančių gyvenvietė, antras namas… čia pat… Jos pavardė…

— Nesižemink, — sududeno apkūnusis.

— Jos pavardė Ulė Tader…

— Nesižemink, — pakartojo apkūnusis šiek tiek pakeltu balsu, ir ponas rotmistras neatsivėdėdamas dūrė kumščiu jam į veidą. Apkūnusis, griebęsis už skruosto, nutilo ir su neapykanta žvilgtelėjo į poną rotmistrą.

— Veik, kandidate, — pakartojo ponas rotmistras.

Makas pasisuko į nuteistuosius ir mostelėjo automatu. Nuteistieji nuėjo takeliu. Moteris atsigręžė ir dar sykį šūktelėjo:

— Ančių gyvenvietė, antras namas. Ulė Tader!

Makas, atkišęs automatą, lėtai žingsniavo paskui juos. Ponas rotmistras atidarė dureles, atsisėdo šonu į vairą, ištiesė kojas ir pasakė:

— Na štai. Ketvirtį valandžiukės palūkėsime.

— Tikrai taip, pone rotmistre, — nesąmoningai atsiliepė Gajus. Jis žiūrėjo Makui įkandin, žiūrėjo, kol visa grupelė dingo už rausvos atbrailos. Grįžtant reikės nusipirkti degtinės, pamanė jis. Tegul nusigeria. Kai kam padeda.

— Gali užsirūkyti, kaprale, — pasiūlė ponas rotmistras.

— Dėkoju, pone rotmistre, aš nerūkau.

Ponas rotmistras pro dantis toli nusispjovė.

— Nebijai nusivilti savo bičiuliu?

— Tikrai ne… — neryžtingai atsakė Gajus. — Nors, jums leidus, man labai gaila, kad jam teko moteris. Jis — kalnietis, o jiems ten…

— Jis toks pat kalnietis kaip mes su tavimi, — pasakė ponas rotmistras. — Ir moterys čia niekuo dėtos… Vis dėlto matysime. Ką jūs veikėte, kai iškvietė?

— Dainavome choru, pone rotmistre.

— Ir ką jūs dainavote?

— Kalniečių dainas, pone rotmistre. Jis moka labai daug dainų.

Ponas rotmistras išlipo iš mašinos ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal takeliu. Jis nebekalbėjo, o po kokių dešimties minučių pradėjo švilpiniuoti „Gvardiečių maršą”. Gajus vis laukė šūvių, bet šūvių nebuvo girdėti, ir jis pradėjo nerimauti. Jis ir pats nežinojo, ko nerimauja. Pabėgti nuo Mako neįmanoma. Jį nuginkluoti — dar labiau neįmanoma. Bet tuomet kodėl jis nešaudo? Gal nuvedė juos toliau nuo įprastos vietos?.. Įprastoje vietoje pernelyg stipriai dvokia, tie maitrausiai užkasa negiliai, o Mako uoslė labai jautri… jis vien iš pasibjaurėjimo gali nueiti penkiais kilometrais daugiau, nei reikia…

— N-na, taip… — numykė ponas rotmistras sustodamas. — Štai ir viskas, kaprale Gaalai. Manau, kad nesulauksime mes tavojo draugužio. Ir manau, kad šiandien paskutinį kartą esi vadinamas kapralu.

Gajus apstulbęs pažvelgė į jį. Ponas rotmistras šaipėsi.

— Na, ko žiūri? Ko vėpsai lyg kiaulė į kumpį? Tavo bičiulis pabėgo, dezertyravo, jis bailys ir išdavikas! Aišku, eilini Gaalai?

Gajus buvo priblokštas. Ir ne tiek pono rotmistro žodžių, kiek jo intonacijos. Ponas rotmistras džiūgavo. Ponas rotmistras triumfavo. Ponas rotmistras atrodė taip, lyg būtų laimėjęs stambias lažybas. Gajus nesąmoningai pažvelgė gilyn į karjerą ir staiga išvydo Maką. Makas atgal žingsniavo vienas, automatą nešėsi laikydamas už diržo.

— Massarakš! — sugargė ponas rotmistras. Jis taip pat išvydo Maką ir pažiūrėti tarsi apdujo.

Jie nebekalbėjo, tik žiūrėjo, kaip Makas neskubriai artinasi, lengvai žengdamas akmens žvirgždu, žiūrėjo į jo ramų, gerą veidą su keistomis akimis, o Gajaus galvoje tvyrojo sumaištis: juk šūvių nebuvo girdėti… nejau jis pasmaugė juos… ar užmušė buože… jis,

Makas — moterį? Tai jau ne, nesąmonė… Bet juk šūvių nebuvo girdėti!..

Per penkis žingsnius nuo jų Makas sustojo ir, žiūrėdamas ponui rotmistrui į veidą, tėškė automatą jam po kojomis.

— Sudie, pone rotmistre, — pasakė jis. — Tuos nelaimėlius aš paleidau, noriu išeiti ir pats. Štai jūsų ginklas, štai rūbai… — Jis pasisuko į Gajų ir atsisegdamas diržą tarė: — Gajau, tai — nedora. Jie mus apgavo, Gajau…

Jis nusitraukė batus ir kombinezoną, viską susuko į ritinį ir liko toks, kokį Gajus išvydo jį patį pirmą kartą pietiniame pasienyje — beveik nuogas, dabar net be apavo, vien tik su sidabro atspalvio trumpikėmis. Jaunuolis priėjo prie mašinos ir padėjo ryšulėlį ant radiatoriaus. Gajus nusigando. Jis pažvelgė į poną rotmistrą ir nusigando dar labiau.

— Pone rotmistre! — suriko. — Nereikia! Jis išprotėjo! Jis vėl…

— Kandidate Simai! — karktelėjo ponas rotmistras, laikydamas ranką ant dėklo. — Nedelsiant sėskite į mašiną! Jūs suimtas.

— Ne, — tarė Makas. — Jums taip tik atrodo. Aš laisvas. Aš atėjau Gajaus. Gajau, eime! Jie tave apmulkino. Jie — nedori žmonės. Anksčiau aš dar abejojau, o dabar nebe. Eime.

Gajus papurtė galvą. Jis norėjo kažką pasakji, kažką paaiškinti, bet nebuvo laiko, nebuvo žodžių. Ponas rotmistras išsitraukė pistoletą.

— Kandidate Simail Į mašiną! — sukriokė jis.

— Eini? — paklausė Makas.

Gajus vėl papurtė galvą. Jis žvelgė į pistoletą pono rotmistro rankoje ir galvojo tik apie viena, ir žinojo tik viena: tuojau Makas bus nužudytas. Ir jis nežinojo, kaip reikėtų elgtis.

— Gerai jau, — pasakė Makas. — Aš tave susirasiu. Viską išsiaiškinsiu ir susirasiu. Tau čia ne vieta… Pabučiuok Radą, iki pasimatymo.

Jis apsigręžė ir nuėjo, basomis kojomis taip pat lengvai žengdamas akmens žvirgždu, kaip ir su batais, o Gajus lyg karštinės krečiamas tylomis žvelgė į plačią trikampę bičiulio nugarą, laukdamas šūvio ir juodos skylutės po kairiąja mentimi.

— Kandidate Simai, — pasakė ponas rotmistras, nekeldamas balso, — įsakau grįžti. Šausiu.

Makas sustojo ir atsigręžė į jį.

– Šausite? — paklausė jis. — Į mane? Už ką? Bet tai nesvarbu… Duokite šen pistoletą.

Ponas rotmistras, laikydamas pistoletą prie šlaunies, nusitaikė į Maką.

— Skaičiuoju iki trijų, — užbaubė jis. — Sėsk į mašiną, kandidate. Vienas!

— Nagi, duokite šen pistoletą, — ramiai ištarė Makas, tiesdamas ranką ir eidamas prie pono rotmistro.

— Du! — šūktelėjo šis.

— Nereikia! — riktelėjo Gajus.

Ponas rotmistras iššovė. Makas buvo jau visai arti. Gajus matė, kaip kulka pataikė jam į petį ir kaip jis atšlijo, lyg atsitrenkęs į kliūtį.

— Kvaily, — tarė Makas. — Duokite šen pistoletą, pagiežingas kvaily…

Jis nesustojo, ėjo tiesiai į poną rotmistrą, ištiesęs ranką ginklui paimti, o iš skylutės petyje staiga pliūpsniu ištiško kraujas. Ponas rotmistras, išleidęs keistą girgždantį garsą, ėmė trauktis atatupstas ir labai greitai triskart iš eilės iššovė tiesiai į plačią rudą krūtinę. Makas bloškėsi atbulas, nugriuvo ant nugaros, tučtuojau pašoko, vėl griuvo, kilstelėjo, ir ponas rotmistras, iš įtampos net pritūpęs, suvarė į jį dar tris kulkas. Makas persivertė ant pilvo ir sustingo.

Gajui sutavaravo akyse, ir jis susmuko ant mašinos laiptelio. Kojos jo nebelaikė. Ausyse tebeskambėjo šlykštus sodrus gurgždesys, su kuriuo kulkos smigo į to keisto ir mylimo žmogaus kūną. Paskui jis atsikvošėjo, bet dar kurį laiką sėdėjo nesiryždamas atsistoti.

Rudas Mako kūnas gulėjo tarp balkšvai rausvų akmenų ir pats buvo nejudrus lyg akmuo. Ponas rotmistras tebestovėjo toje pačioje vietoje ir, laikydamas pistoletą paruoštą, rūkė, godžiai įtraukdamas dūmą. I Gajų jis nežiūrėjo. Surūkęs cigaretę iki pat galiuko ir apsideginęs lūpas, jis numetė nuorūką ir žengė du žingsnius nužudytojo link. Bet jau antrasis žingsnis buvo visai trumputis. Ponas rotmistras Čaču taip ir nesiryžo prieiti prie pat kūno. Kontrolinį šūvį jis paleido iš dešimties žingsnių atstumo. Nepataikė. Gajus matė, kaip akmens dulkės trykštelėjo prie pat Mako galvos.

— Massarakš, — sušnypštė ponas rotmistras ir ėmė brukti pistoletą į dėklą. Bruko ilgai, o paskui niekaip negalėjo dėklo užsegti, po to priėjo prie Gajaus, suluošintąja ranka sugriebė jam už munduro ties krūtine, vienu ypu pastatė ant kojų ir garsiai alsuodamas į veidą sušvogždė, tęsdamas žodžius lyg girtas:

— Gerai jau, kapralu liksi. Bet Gvardijoje tau nėra ką veikti… Parašysi prašymą pervesti į armiją. Lįsk mašinon.

‘‘KAŽKAIP BJAURIAI ČIA DVOKIA… „

Kažkaip bjauriai čia dvokia, — pasakė Tėtis.

Tikrai? — atsiliepė Šešuras. — O aš neužuodžiu.

Dvokia, dvokia, — suniurzgė Dieveris. — Kažkuo pašvinkusiu. Kaip šiukšlyne…

Matyt, sienos bus supuvusios, — nusprendė Tėtis.

Vakar mačiau naująjį tanką, — pasakė Uošvis. — Vampyrą*'. Hermetiką ideali. Terminis barjeras — iki tūkstančio laipsnių…

Jos tikriausiai supuvo dar velionio imperatoriaus laikais, — tarė Tėtis, — o po perversmo niekas neremontavo…

Patvirtinai? — Uošvio pasiteiravo Svainis.

Patvirtinau, — ištarė Uošvis.

O kada ant konvejerio? — paklausė Svainis.

Jau, — atsiliepė Šešuras. — Dešimt mašinų per parą.

Per jūsų tankus greitai be kelnių liksime, — suniurzgė Dieveris.

Geriau be kelnių negu be tankų, — paprieštaravo Uošvis.

Kaip buvai pulkininkas, — valdingai pasakė jam Dieveris, — taip ir likai. Tau kad tik tankais pažaidus…

Kažko man dantį vis maudžia, — mąsliai pratarė Tėtis. — Keliauninke, nejau taip sudėtinga išrasti beskausmį dantų gydymo būdą?

Galima pagalvoti, — atsakė Keliauninkas.

Tu verčiau pagalvok apie sunkiąsias sistemas, — piktai mestelėjo Svainis.

Galima pagalvoti ir apie sunkiąsias sistemas, — tarė Keliauninkas.

Imkime ir nekalbėkime šiandien apie sunkiąsias sistemas, — pasiūlė Tėtis. — Imkime ir laikykime, kad tai — nešiuolaikiška.

O man atrodo, labai šiuolaikiška, — nesutiko Svainis. — Pandėjiečiai prie Hončio sienos permetė dar vieną diviziją.

Kas tau darbo dėl to? — suniurzgė Dieveris.

O tas, — atsakė Svainis. — Aš buvau numatęs tokį variantą: pandėjiečiai įsimaišo į Hončio košę, greitutėliai pasodina ten savą žmogų, ir mes turime jungtinį frontą — penkiasdešimt milijonų su mūsų keturiasdešimčia.

Didelius pinigus paaukočiau, kad tik jie įsimaišytų į Hončio košę, — pasakė Dieveris. — Jūs vis kalatės į galvas, kad jei košė išvirta — tai jau ir valgyti galima… O aš sakau: kas Hontį palies, tas ir praloš.

Nelygų kaip liesi, — tyliai atsiliepė Šešuras, — Jei delikačiai, nedidelėmis pajėgomis ir neįklimpdamas — palietei ir atšokai, kai tik jie ten liausis kivirčijęsi… o dar jei suspėjus anksčiau už pandėjiečius…

Ko mums galų gale reikia? — tarė Uošvis. — Arba suvienytų hontiečių be tos pilietinės košės, arba mūsiškių hontiečių, arba negyvų hontiečių… Kad ir kaip būtų, be įsiveržimo neapsieisime. Susitarsime dėl įsiveržimo, o visa kita — smulkmenos… Kiekvienam variantui jau paruoštas atskiras planas.

Būtinai nori mus be kelnių palikti, — tarė Dieveris. — Tau — nors ir be kelnių, kad tik su ordinais… Kam tau suvienytas Hontis, jei galima laimėti išvienytą Pandėją?

Detektyvinių kliedesių priepuolis, — pastebėjo Svainis, į nieką nesikreipdamas.

Nejuokinga, — atsiliepė Dieveris. — Aš nerealių variantų nesiūlau. Jei sakau, vadinasi, turiu priežasčių.

Kažin ar tu gali turėti rimtų priežasčių, — švelniai pasakė Šešuras. — Paprasčiausiai tave gundo pigus sprendimo būdas, aš tave suprantu, bet šiaurinės problemos kukliomis priemonėmis įveikti neįmanoma. Ten nei pučų, nei perversmų nepakaks. Dieveris, kuris buvo tavo pirmtakas, suskaldė Hontį, o dabar mums tenka vėl jį vienyti… Pučai lieka pučais, o šitaip galima ir iki revoliucijos prisižaisti. Ten, pas juos, juk viskas ne taip kaip mūsuose.

O ko tu tyli. Gudragalvi? — paklausė Tėtis. — Tu juk mūsų gudragalvis.

Kai kalba tėvai, apdairiems vaikams verčiau patylėti, — šypsodamasis atsakė Gudragalvis.

Na, sakyk, sakyk, gana jau.

Aš ne politikas, — tarė Gudragalvis. Visi nusijuokė. Uošvis net paspringo. — Iš tiesų, ponai, čia nėra nieko juokinga… Mano specializacija tikrai siaura. O jei taip, galiu pranešti tik tiek, kad, mano turimais duomenimis, armijos karininkija nusiteikusi kariauti…

Štai kaip? — pratarė Tėtis, įdėmiai žiūrėdamas į jį. — Ir tu tą pačią giesmelę trauki?

Atleisk, Tėti, — su įkarščiu pasakė Gudragalvis. — Bet dabar, man atrodo, labai palankus momentas įsiveržti: armijos perginklavimas baigiamas…

GeraU gerai, — maloniai tarė Tėtis. — Paskui aš su tavimi apie tai pasišnekėsiu.

Nėra jokios būtinybės šnekėtis su juo paskui, — nesutiko Šešuras, — Čia visi savi, o specialistas privalo pareikšti savo nuomonę. Tam mes ji ir laikome.

Beje, apie specialistus, — pasakė Tėtis. — Kodėl aš nematau Griežliuko?

Griežliukas tikrina gynybinį kalnų ruožą, — atsakė Uošvis. — Bet jo nuomonė ir šiaip žinoma. Jis baiminasi dėl armijos, lyg ta armija būtų j o nuosava…

Taip, — pasakė Tėtis. — Kalnai — tai rimta… Svaini, tu man sakei, kad Gvardijoje aptiktas kalniečių šnipas? Taip, mano ponai. Šiaurė yra Šiaurė, rytuose virš mūsų dar kabo kalnai, o už kalnų ' vandenynas,. Su Šiaure mes dar kaip nors susitvarkysime., norite kariauti — ką gi, galima ir pakariauti, nors,. Kiek laiko ištversime. Keliauninke?

Kokias dešimt dienų, — atsakė Keliauninkas, Ką gi, kokias penkias šešias dienas galima pakariauti,. Gilaus įsiveržimo plane, — pasakė Uošvis, — numatyta sutriuškinti Hontį per aštuonias paras.

Geras planas, — pritarė Tėtis, — Taip ir nutarsime,. Tu, atrodo, prieštarauji. Keliauninke?

Tai ne mano reikalas, — atsakė Keliauninkas, Gerai, — pasakėiTėtis, — Paprieštarauk,, Ką gi. Dieveri, dėsimės prie daugumos?

Et! — pasibjaurėjęs pratarė Dieveris, — Elkitės, kaip išmanote… Revoliucijos jis mat išsigando…

Tėti! — iškilmingai pareiškė Šešuras. — Aš žinojau, kad būsi su mumis!

O kaipgi! — atsiliepė Tėtis. — Kur aš be jūsų dėsiuos? Prisimenu, turėjau Hončio generalgubernijoje kažkokių rūdynų,, vario,, įdomu, kaip jie ten laikosi? Tiesa, Gudragalvi! Ko gero, reikės deramai suformuoti visuomenės nuomonę. Tu tikriausiai ką nors jau sumanei, juk tu mūsų gudragalvis.

Žinoma, Tėti, — atsakė Gudragalvis. — Viskas paruošta. Koks nors pasikėsinimas? Ar bokštų užpuolimas? Eik ir išsyk griebkis darbo, paruošk man medžiagą iki nakties, o mes čia tuo tarpu aptarsime terminus…

Kai durys paskui Gudragalvį užsivėrė. Tėtis paklausė: Norėjai kažką pasakyti mums apie Pūslę, Keliauninke?