Septintas skyrius

Rytais po pusryčių brigada išsirikiuodavo pratybų aikštėje išklausyti įsakymų ir pasiskirstyti į užsiėmimus. Be vakarinių patikrinimų, Maksimui tai buvo pati slogiausia procedūra. Bet kokių įsakymų skaitymas kaskart baigdavosi tikru priepuoliu — kažkokio aklo, beprasmio, nenatūralaus, niekuo nepagrįsto ir todėl pašaliniam žmogui keliančio itin nemalonų įspūdį entuziazmo. Maksimas prisiversdavo tramdyti savyje nevalingą pasibjaurėjimą ta staigia beprotybe, kuri apimdavo visą brigadą, nuo vado iki paskutinio kandidato; jis tvirtindavo sau, kad tiesiog nesupranta tokio aistringo gvardiečių dėmesio brigados raštinės veiklai; jis bardavo save už pašalinio ir svetimžemio skepticizmą, stengdavosi pats pajusti įkvėpimą, mintyse kalė sau į galvą, kad sudėtingomis sąlygomis tokie masinio entuziazmo sprogimai byloja tik apie žmonių sutelktumą, apie jų vienybę bei ryžtą pasiaukoti vardan bendro tikslo. Tačiau vaikinui buvo labai sunku.

Nuo vaikystės mokytas santūriai ironiškos savivokos, nepakantumo skambiems žoiams — iš viso — ir choru iškilmingai plėšiamiems maršams — konkrečiai, jis kone tūžo ant rikiuotės draugų, gerų, atviraširdžių, šiaip jau puikių vaikinų, kai išgirdę įsakymą, kuriuo kandidatas toks ir toks baudžiamas trimis paromis karcerio už kivirčą su tikruoju, eiliniu tokiu ir tokiu, jie staiga išsižiodavo, netekdavo būdingo gerumo bei humoro jausmo ir imdavo sužavėti šaukti „valio”, o paskui apsiašaroję užtraukdavo „Kovingosios Gvardijos maršą” ir kartodavo jį dusyk, trissyk, o neretai ir keturissyk. Mažą to, iš brigados virtuvės atskubėdavo net virėjai ir su įkarščiu pritardavo, pašėlusiai mosuodami samčiais ir peiliais, juo labiau kad rikiuotėje nestovėdavo. Nepamiršdamas, kad šitame pasaulyje reikia būti tokiam kaip visi, Maksimas irgi dainuodavo ir taip pat stengdavosi netekti humoro jausmo, ir tai jam pavykdavo, bet būdavo šlykštu, nes pats jis nejausdavo jokio entuziazmo, tik slogų kartėlį.

Šįsyk įkarščio protrūkis ištiko, perskaičius 127-ąjį įsakymą apie tikrojo eilinio Dimbos paaukštinimą kapralu, 128-ąjįįsa]qmią apie padėką kandidatui į tikruosius eilinius Simui už drąsą operacijos metu ir 129-ąjį įsakymą apie ketvirtosios kuopos kareivinių remontą. Vos brigados adjutantas spėjo sudėti įsakmų blankus į odinę planšetę, brigados vadas, nusiplėšęs nuo galvos kepurę, giliai įkvėpė ir girgždančiu falcetu suriko: „Kovinga!.. Gvardija!.. Žingsniu!..” Ir prasidėjo, ir prasidėjo… Šiandien Maksimas jautėsi ypač bjauriai, nes pastebėjo, kaip tamsiais rotmistro Čaču skruostais rieda ašaros. Gvardiečiai maurojo it jaučiai, buožėmis mušdami taktą į masyvias diržų sagtis. Maksimas kuo stipriau užsimerkė, kad nieko nematytų ir negirdėtų, ir užriaumojo lyg įsikarščiavęs tahorgas; jo balsas užgožė visus kitus balsus — bent jau jam taip atrodė. „Pirmyn, bebaimiai!..” — kriokė jis, daugiau nieko negirdėdamas, tik save. Tai bent idiotiškas tekstas… Turbūt koks kapralas sukūrė. Reikia labai jau mėgti savo amatą, kad su tokiais žodžiais lūpose eitum į mūšį. Jis atsimerkė ir išvydo būrį juodų paukščių, neramiai ir be garso besiblaškančių virš pratybų aikštės… „Ir nepadės tau šarvai deimantiniai, o prieše!..”

Paskui viskas baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Brigados vadas tižiu žvilgsniu nudelbė rikiuotę, prisiminė, kur esąs, ir prarėktu apyverksniu balsu sukomandavo: „Ponai karininkai išskirsto kuopas į užsiėmimus!” Vaikinai, kinkuodami galvomis, sutrikę šnairavo vieni į kitus. Atrodė visai apduję, ir rotmistrui Čaču teko dusyk surikti: „Lygiuoot!” — kol gretos deramai sustojo. Po to kuopą nuvedė prie kareiviniiĮ, ir rotmistras įsakė:

— Pirmoji sekcija siunčiama į sargybą. Kitos pradeda užsiėmimus pagal tvarkaraštį. Iš-šsiskirstyk!

Išsiskirstė. Gajus surikiavo savąją sekciją ir nurodė postus. Maksimui su tikruoju eiliniu Pandžiu teko postas tardymo kameroje. Gajus greitosiomis paaiškino Maksimui jo priedermes: iš dešinės už suimtojo stovėti laikysena „ramiai”, suimtajam bent pabandžius atsikelti nuo suolo — sutrukdji tam jėga, laikytis tiesioginio pavaldumo brigados vadui, vyresnysis — eilinis Pandis… Trumpiau tariant, žiūrėk į Pandį ir elkis kaip jis. Aš tavęs nieku gyvu nebūčiau skyręs į šį postą, kandidatui nepriklauso, bet ponas rotmistras įsakė…

— Tu, Makai, būk apdairus. Kažko nesuprantu aš pono rotmistro. Galbūt nori tave kuo greičiau paaukštinti — labai jau patikai jam per operaciją; vakar ją nagrinėjant su sekcijų vadais, jis gerai atsiliepė apie tave, o ir įsakymas… O gal tikrina tave. Kodėl šitaip — nežinau. Gal kaltas aš su savo raportu, o gal ir tu pats — su savo šnekomis… — Jis susirūpinęs nužvelgė Maksimą. — Imk ir nusiblizgink dar kartą batus, pasitempk diržą ir užsimauk paradines pirštines… Tiesa, neturi, kandidatams nepriklauso… Gerai jau, lėk į sandėlį, tik gyviau, po trisdešimties minučių išeiname.

Sandėlyje Maksimas susidūrė su Pandžiu, kuris keitė įskilusią kokardą.

— Va, kaprale! — pasakė Pandis, kreipdamasis į sandėlio viršininką ir tapšnodamas Maksimui per petį. — Matai koks? Vaikinas devinta diena Gvardijoje, o jau padėka. Į kamerą jį kartu su manim siunčia… Greičiausiai baltų pirštinių atskuodė? Išduok jam, kaprale, geras pirštines, nusipelnė. Vyrukas — pažiba!

Kapralas nepatenkintas suniurzgė, nulindo tarp lentynų, užverstų aprangos atsargomis, numetė ant išdavimo stalo priešais Maksimą keletą porų baltų siūlinių pirštinių ir paniekinančiai subambėjo:

— Pažiba… Čia, su apdujėliais kariaudami, jūs — pažibos. Kurgi ne, kai jam iš skausmo visi viduriai sproginėja — priėjai ir dėk tokį į maišą. Taip ir mano senelis pažiba būtų. Be rankų, be kojų…

Pandis įsižeidė.

— Tavo senelis be rankų, be kojų blakstienomis būtų autus nešęs, — pasakė jis, — jei ant jo štai taip su dviem pistoletais šoktų… Aš jau spėjau pamanyti — baigtas kriukis ponui rotmistrui…

— Kriukis, kriukis… — niurnėjo kapralas. — Va, po pusmečio nutrenks jus į pietinį pasienį — tada pažiūrėsim, kas blakstienom pasiremdamas lakstys…

Kai jie išėjo iš sandėlio, Maksimas kuo pagarbiausiai paklausė (draugužis Pandis pagarbą mėgo):

— Pone Pandi, kodėl tuos išsigimėlius apninka tokie skausmai? Ir dar visus iš karto! Kaip čia yra?

— Iš baimės, — atsakė Pandis žemesniu balsu, kad reikšmingiau skambėtų. — Išsigimėliai, supranti? Skaityti tau reikėtų daugiau, Makai. Yra tokia brošiūra „Išsigimėliai, kas jie ir iš kur”. Perskaityk, antraip koks esi kaimas, toks ir liksi. Vien drąsa toli nevažiuosi… — Jis patylėjo. — Štai, pavyzdžiui, mes jaudinamės, pykstame, sakykim, ar išsigąstame — ir nieko, nebent prakaitas išpila arba, tarkime, kinkos dreba. O jų organizmai nenormalūs, išsigimę. Ar pyksta jis ant ko nors, ar, pavyzdžiui, pabūgo ko, ar išvis… išsyk stiprūs skausmai galvoje ir visame kūne. Iki sąmonės netekimo, supranti? Iš to mes juos atpažįstame ir, žinoma, sulaikome… griebiame… O pirštinėlės — geros, kaip tik man. Kaip manai?

— Mažokos jos man, pone Pandi, — pasiskundė Maksimas. — Gal pasikeiskime: jūs imkite šitas, o man savas duokite, padėvėtas.

Pandis buvo labai patenkintas. Ir Maksimas buvo labai patenkintas. Staiga jis prisiminė Fanką, kaip šis mašinoje tampėsi, raičiojosi iš skausmo… ir kaip jį suėmė patruliuojantys gvardiečiai…

Tiktai ko Fankas galėjo išsigąsti? Ir ant ko jis galėjo pykti? Juk jis nesijaudino, ramiai sau vairavo, švilpavo, kažko labai norėjo… tikriausiai rūkyti… Vis dėlto juk jis atsigręžė, pamatė patrulinę mašiną… ar tai buvo vėliau? Taip, jis labai skubėjo, o furgonas buvo užtvėręs kelią… gal ir supyko?.. Na ne, ką aš čia išsigalvoju? Ar maža kokie priepuoliai gali ištikti žmones… O sulaikė jį dėl avarijos. Įdomu vis dėlto, kur jis mane vežė ir kas jis toks? Fanką reikėtų susirasti…

Jis nusiblizgino batus, idealiai susitvarkė priešais didelį veidrodį, pasikabino ant kaklo automatą, vėl nužvelgė save veidrodyje, o čia ir Gajus įsakė rikiuotis.

Visus priekabiai apžiūrėjęs ir patikrinęs, ar žino priedermes. Gajus nuskubėjo į kuopos raštinę raportuoti.

Kol jo nebuvo, gvardiečiai sužaidė „muilą”, buvo papasakotos trys kareiviško gyvenimo istorijos, kurių Maksimas nesuprato, nes nežinojo tam tikrų specifinių posakiiĮ, paskui tarnybos draugai priskreto prie Maksimo, kad šis papasakotų, iš kur jis, toks stambuolis, atsiradęs — tai jau buvo sekcijoje įprasti juokai, — ir išprašė atminčiai vamzdeliu sulankstyti porą monetų. Paskui iš raštinės išėjo Gajaus lydimas rotmistras Čaču. Jis taip pat priekabiai visus apžiūrėjo, Gajui pasakęs: „Vesk sekciją, kaprale”, — atsitraukė šalin, ir sekcija nužygiavo vadavietės link.

Vadavietėje rotmistras įsakė tikrajam eiliniui Pandžiui ir kandidatui Simui eiti paskui jį, o Gajus nusivedė kitus. Rotmistras, Pandis ir Maksimas suėjo į nedidelį kambarėlį su aklinai užtrauktomis užuolaidomis, prakvipusį tabaku ir odekolonu. Tolimajame gale stovėjo didžiulis tuščias stalas, aplink jį — minkštos kėdės, o ant sienos kabojo pajuodęs paveikslas, vaizduojantis senovės kautynes: arkliai, aptempti mundurai, kardai ir gausūs baltų dūmų tumulaiPer dešimt žingsnių nuo stalo ir dešiniau durų Maksimas pamatė geležinę taburetę skylėta sėdyne. Taburetės kojelė stambiais varžtais buvo prisukta prie grindų.

– Į vietas, — sukomandavo rotmistras, nuėjo ir atsisėdo prie stalo.

Pandis rūpestingai pastatė Maksimą dešinėje už taburetės, pats atsistojo kairėje ir sušnabždėjo įsakymą „ramiai”. Abu sustingo. Rotmistras sėdėjo užsimetęs koją ant kojos, traukė dūmą ir apatiškai nužiūrinėjo gvardiečius. Atrodė apsnūdęs ir viskam abejingas, tačiau Maksimas aiškiai jautė, kad rotmistras kuo įdėmiausiai stebi tik jį.

Pandžiui už nugaros atsidarė durys. Pandis akimoju žengė du žingsnius pirmyn, žingsnį dešinėn ir pasisuko kairėn. Maksimas irgi buvo besuskumbąs pasitraukti, tačiau susizgribo, kad kelio niekam neužstoja ir jam judintis neprivalu, todėl tik išpūtė akis. Vis dėlto šis suaugusių žmonių žaidimas kažkuo masino, nepaisant to, kad buvo primit)s ir rėžė akį, atsižvelgus į vargingą gyvenamos salos būklę.

Rotmistras, peleninėje gesindamas cigaretę, atsistojo ir vos trinktelėjęs kulnais pasveikino prie stalo ateinančius brigados vadą, kažkokį nepažįstamą civilį ir brigados adjutantą su storu aplanku po pažastimi. Brigados vadas atsisėdo už stalo per patį vidurį, jo veido išraiška buvo rūgšti, nepatenkinta, jis užsikišo pirštą už išsiuvinėtos apykaklės, patampė ją ir pasukiojo galvą. Civilis, neišvaizdus mažo ūgio žmogelis, nešvariai nusiskutęs, suglebusiu gelstelėjusiu veidu, be garso įsitaisė šalia. Brigados adjutantas nesėsdamas atvožė aplanką ir ėmėsi sklaidyti dokumentus, kai kuriuos paduodamas brigados vadui.

Pandis šiek tiek pastovėjo, tarsi neapsispręsdamas, paskui tokiais pat tiksliais judesiais grįžo atgal. Už stalo vyko negarsus pokalbis. „Tu šiandien dalyvausi susirinkime, Čaču?” — paklausė brigados vadas. „Turiu reikalų”, — atpoškino rotmistras, prisidegęs naują cigaretę. „O gaila. Šiandien disputas”. — „Per vėlai susigriebė. Aš ta tema jau esu pasisakęs”. — „Ne per geriausiai, — švelniai pastebėjo civilis. — B to, keičiasi aplinkybės — keičiasi nuomonės”. — „Pas mus. Gvardijoje, ne taip”, — sausai tarstelėjo rotmistras. „Iš tiesų, ponai, — aikštingu balsu pasakė brigados vadas, — vis dėlto pasimatome šiandien susirinkime…” — „Girdėjau, atvežė šviežių krevečių”, — rausdamasis dokumentuose pranešė adjutantas. „Su alumi, ką? Rotmistre!” — pritarė jam civilis. „Ne, ponai, — atkirto rotmistras. — Nuomonę turiu tik vieną, ir ją jau sakiau. O dėl alaus…” Rotmistras Čaču kažką neaiškiai pridūrė, visa kompanija nusikvatojo, o jis pats patenkintas atsilošė kėdėje. Adjutantas paliovė raustis popieriuose, pasilenkė prie brigados vado ir kažką šnipštelėjo. Brigados vadas sulinksėjo. Adjutantas atsisėdo ir kreipėsi lyg ir į geležinę taburetę:

— Nolė Renadu.

Pandis pastūmė duris, išlindo pro jas ir garsiai pakartojo koridoriui:

— Nolė Renadu.

Iš koridoriaus atsklido garsai, ir į kambarį įžengė senyvas, gerai apsirengęs, bet kažkoks suglamžytas ir aptaršytas vyriškis. Jam vos vos pynėsi kojos. Pandis paėmė jį už alkūnės ir pasodino ant taburetės. Užsidarydamos spragtelėjo durys. Vyriškis garsiai atsikosėjo, rankomis įsirėmė į išskėstus kelius ir išdidžiai pakėlė galvą.

— Ta-aip… — nutęsė brigados vadas, peržvelgdamas dokumentus, ir staiga pratrūko greitakalbe: — Nolė Renadu, penkiasdešimt šešerių, namų savininkas, magistratūros narys… Ta-aip… Klubo „Veteranas” narys, nario bilieto numeris toks ir toks… (Civilis, prisidengęs delnu bumą, nusižiovavo, išsitraukė iš kišenės spalvingą žurnalą, pasidėjo ant kelių ir įniko sklaidyti.) Sulaikytas tada ir tada ten ir ten… per kratą paimta… ta-aip… Ką jūs veikėte aštuntajame Trimitininkų gatvės name?

— Aš — to namo savininkas, — oriai pareiškė Renadu. — Tariausi su savo valdytoju.

— Dokumentai patikrinti? — brigados vadas kreipėsi į adjutantą.

— Tikrai taip. Viskas gera}.

— Ta-aip, — tarė brigados vadas. — Sakykite, pone Renadu, ar pažįstate kurį nors iš suimtųjų?

— Ne, — atsakė Renadu. Jis energingai papurtė galvą. — Iš kur?.. Vis dėlto vieno iš jų pavardė… Ketšefas… Man atrodo, mano name gyvena kažkoks Ketšefas… o vis dėlto neprisimenu. Galbūt aš klystu, o gal jis gyvena ne šitame mano name. Aš turiu dar du namus, vienas iš jų…

— Atsiprašau, — pertraukė civilis, nepakeldamas akių nuo žurnalo. — O neatkreipėte dėmesio, apie ką kameroje kalbėjo kiti suimtieji?

– Ėėė… — nutęsė Renadu. — Turiu pasakyti… Ten pas jus… ėėė… vabzdžiai… Taigi daugiausia mes apie juos… Kažkas kampe šnibždėjosi, bet man, prisipažinsiu, ne tai rūpėjo… Be to, tie žmonės man ypač nemalonūs, aš — veteranas… Tiesą sakant, buvau linkęs bendrauti su vabzdžiais, che che!

— Suprantama, — pritarė brigados vadas. — Na ką gi, mes atsiprašome, pone Renadu. Štai jūsų dokumentai, jūs laisvas… Sargybos viršininką! — garsiau ištarė jis.

Pandis atidarė duris ir riktelėjo:

— Sargybos viršininką pas brigados vadą!

— Jokių atsiprašymų, — reikšmingai pasakė Renadu. — Kaltas aš, tik aš… Ir netgi ne aš, o prakeiktas paveldimumas… Ar galėčiau? — kreipėsi jis į Maksimą, rodydamas į stalą, ant kurio gulėjo dokumentai.

— Sėdėti, — negarsiai ištarė Pandis.

Įėjo Gajus. Brigados vadas padavėjam dokumentus, įsakė grąžinti ponui Renadu atimtus daiktus, ir ponas Renadu buvo paleistas.

— Aiju provincijoje, — susimąstęs pasakė civilis, — yra paprotys: iš kiekvieno sulaik}o išsigimėlio — turiu galvoje legaliuosius išsigimėlius — imamas mokestis… savanoriškas indėlis Gvardijos reikmėms.

— Mūsuose taip nedaroma, — šaltai atsakė brigados vadas. — Manau, tai prieštarauja įstatymams… Kitą, — paliepė jis.

— Rašė Musajis, — geležinei taburetei tarė adjutantas.

— Rašė Musajis, — pakartojo Pandis atviroms durims.

Rašė Musajis buvo liesas, visiškai nukamuotas žmogelis su nuskurusiu naminiu chalatu ir tik vienu batu. Vos jam atsisėdus, brigados vadas kraujo pritvinkusiu veidu užbaubė: „Slapstaisi, niekše?” — o Rašė Musajis ėmėsi ištęstai ir painiai aiškinti, kad jis visai nesislapsto, kad turi ligotą žmoną ir trejetą vaikų, kad nesumokėta už butą, kad jau dukart buvęs sulaikytas ir paleistas, kad dirba jis fabrike baldžiumi, kad niekuo nenusikalto; Maksimas jau manė, kad ir jį paleis, bet brigados vadas staiga atsistojo ir paskelbė, kad Rašė Musajis, keturiasdešimt dvejų metų amžiaus, vedęs, darbininkas, iki šiol dukart suimtas, pažeidęs ištrėmimo nutartį, pagal profilaktikos įstatymą nuteisiamas septyneriems metams katorgos darbų, vėliau lįždraudžiant gyventi centriniuose rajonuose. Kokios minutės Rašė Musajui prireikė suvokti tokiam nuosprendžiui, o paskesnis reginys buvo siaubingas. Nelaimingasis baldžius raudojo, nerišliai meldė pasigailėjimo, bandė pulti ant kelių ir nesiliovė rėkęs bei verkęs, kol Pandis tempė jį į koridorių. O Maksimas vėl pajuto įsmeigtą įdėmų rotmistro Čaču žvilgsnį.

— Kivis Popšu, — ištarė adjutantas.

Pro duris buvo įstumtas petingas vyrukas kažkokios odos ligos subjaurotu veidu. Tas vaikinas buvo butų vagis, recidyvistas, sučiuptas nusikaltimo metu, ir elgėsi jis įžūliai pataikaujamai. Tai meldė ponus viršininkus neatiduoti jo į nuožmios mirties nagus, tai staiga prapliupdavo isteriškai kikenti, laidė sąmojus ir vis gviešėsi pasakoti istorijas iš savo gyvenimo, ir visos jos prasidėdavo vienodai: „Užeinu aš kartą į tokius namus…” Šnekėti jis neleido niekam. Brigados vadas, kelissyk nesėkmingai pabandęs kažko paklausti, atsilošė kėdėje ir pasipiktinęs pažvelgė į dešinę ir į kairę. Rotmistras Čaču ramiai ištarė:

— Kandidate Simai, užčiaupk jam srėbtuvę.

Maksimas nežinojo, kaip užčiaupiamos srėbtuvės, todėl paprasčiausiai suspaudė Kiviui Popšu petį ir porą kartų papurtė. Kivio Popšu žandikauliai čerkštelėjo, jis prikando liežuvį ir nutilo. Tuomet civilis, kuris jau seniai susidomėjęs stebėjo areštuotąjį, pasakė: „Šitą aš paimsiu. Pravers”. „Puiku!” — tarė brigados vadas ir įsakė siųsti Kivį Popšu atgal į kamerą. Kai vyruką išvedė, adjutantas pareiškė:

— Smulkmės tiek. Dabar grupės eilė.

— Pradėkite tiesiog nuo vadeivos, — patarė civilis. — Kaip jį ten — Ketšefas?

Adjutantas užmetė akį į popierius ir geležinei taburetei pasakė:

— Gėlas Ketšefas.

Įvedė jau pažįstamą — žmogų baltu chalatu. Jis buvo su antrankiais, todėl rankas laikė nenatūraliai atkišęs. Akys buvo gražios, veidas pabrinkęs. Jis atsisėdo ir užsižiūrėjo į paveikslą brigados vadui virš galvos.

— Jūs esate Gėlas Ketšefas? — paklausė brigados vadas.

— Taip.

— Dantų gydytojas?

— Buvęs. \

— Kokie jūsų santykiai su dantų gydytoju Gobbiu?

— Pirkau iš jo praktiką.

— Tuomet kodėl nesiverčiate?

— Pardaviau kabinetą.

— Kodėl?

— Varginga padėtis, — atsakė Ketšefas.

— Kokie jūsų santykiai su Orde Tader?

— Ji mano žmona.

— Vaikų turite?

— Turėjome. Sūnų.

— Kur jis?

— Nežinau.

— Ką veikėte per karą?

— Kariavau.

— Kur? Kuo?

— Pietvakariuose. Iš pradžių lauko ligoninės vedėju, paskui — pėstininkų kuopos vadu.

— Sužeidimai? Ordinai?

— Buvo visko.

— Kodėl nusprendėte imtis antivalstybinės veiklos?

— Todėl, kad pasaulio istorijoje nėra buvę šlykštesnės valstybės, — atsakė Ketšefas. — Todėl, kad mylėjau savo žmoną ir vaiką. Todėl, kad jūs išžudėte mano draugus ir išprievartavote mano tautą. Todėl, kad visuomet neapkenčiau jūsų. Pakanka?

— Pakanka, — ramiai atsakė brigados vadas. — Daugiau, nei pakanka. Geriau pasakykite mums, kiek jums moka hontiečiai? O gal jums moka Pandėja?

Žmogus baltu chalatu nusijuokė. Kraupus buvo tas juokas, taip galėtų juoktis nimiirėlis.

— Baikit tą komediją, brigados vade, — pasakė jis. — Kam jums to reikia?

— Jūs — grupės vadas?

— Taip. Buvęs.

— Ką iš organizacijos narių galite įvardyti?

— Nieko.

— Jūs įsitikinęs? — staiga paklausė civilis.

— Taip.

— Suprantate, Ketšefai, — švelniai tarė civilis, — jūsų padėtis itin kebli. Apie jūsų grupę mes žinome viską. Mes netgi šį tą žinome apie jūsų grupės ryšius. Turėtumėte suprasti, kad tą informaciją mums bus suteikęs kažkoks asmuo, ir dabar tik nuo mūsų priklauso, kokia bus to asmens pavardė — Ketšefas ar kokia kita…

Ketšefas nuleidus galvą tylėjo.

— Jūs! — karktelėjo rotmistras Čaču. — Jūs — buvęs karo lauko karininkas! Jūs suprantate, kas jums siūloma? Ne gyvybė, massarakš! Garbė!

Ketšefas vėl nusijuokė, užsikosėjo, bet nieko nesakė. Maksimas jautė, kad šis žmogus nebijo nieko. Nei mirties, nei gėdos. Jis jau patyrė viską. Jis laiko save mirusiu ir apterštu… Brigados vadas pažvelgė į civilį. Šis palingavo galvą. Brigados vadas gūžtelėjo pečiais, atsistojo ir paskelbė, kad Gėlas Ketšefas, penkiasdešimties metų amžiaus, vedęs, dantų gydytojas, pagal visuomenės sveikatos apsaugos įstatymą nuteisiamas sunaikinti. Nuosprendžio įvykdymo terminas — keturiasdešimt aštuonios valandos. Nuosprendis gali būti pakeistas tuo atveju, jei nuteistasis sutiktų liudyti.

Kai Ketšefą išvedė, brigados vadas nepatenkintas kreipėsi į civilį: „Nesuprantu tavęs. Man atrodo, jis kalbėjo gana noriai. Tipiškas plepys — kaip patys kad klasifikuojate. Nesuprantu…” Civilis ėmė juoktis: „Štai todėl, drauguži, tu vadovauji brigadai, o aš… o aš — savo…” — „Vis vien, — įsižeidęs pasakė brigados vadas. — Grupės vadas… linkęs pafilosofuoti… Nesuprantu”. — „Drauguži, — tarė civilis, — ar kada matei filosofuojantį lavoną?” — „Et, paistalai…” — „O vis dėlto?” — „Gal pats matei?” — paklausė brigados vadas. „Taip, tik ką, — svariai pareiškė civilis. — Ir, įsidėmėk, ne pirmą kartą… Aš gyvas, miręs jis, ir apie ką kalbėti mums? Rodos, taip rašė Verlibenas?..” Rotmistras Čaču staiga atsistojo, priėjo prie pat Maksimo ir iš apačios sušnypštė jam į veidą: „Kaip stovi, kandidate? Kur žiūri? Ram-miai! Žvilgsnis tiesus! Akimis nešaudyti!” Kelias sekundes jis, triukšmingai kvėpuodamas, dėbsojo į Maksimą — vyzdžiai pašėlusiai siaurėjo ir plėtėsi, — paskui grįžo į savo vietą ir užsirūkė.

— Taip, — pratarė adjutantas. — Liko: Ordė Tader, Memo Gramenu ir dar du, kurie prisistatyti atsisakė.

– Štai nuo jų ir pradėkime, — pasiūlė civilis. — Kvieskite.

— Numeris septyniasdešimt trys-trylika, — pasakė adjutantas.

Numeris sept5aiiasdešimt trys-trylika įėjo ir atsisėdo ant taburetės. Jis taip pat buvo su antrankiais, nors ir su protezu vietoj vienos rankos — liesas padžiūvęs žmogus nenormaliai storomis, nuo įkandžių sutinusiomis lūpomis.

— Jūsų pavardė? — paklausė brigados vadas.

— Kuri? — linksmai paklausė vienarankis. Maksimas net krūptelėjo: jis neabejojo, kad suimtasis tylės.

— Daug jų turite? Tuomet pasakykite tikrąją.

— Tikroji mano pavardė — numeris septyniasdešimt trys-trylika.

— Ta-aip… Ką veikėte Ketšefo bute?

— Gulėjau apalpęs. Žinokite, aš tai moku labai gerai. Norite, parodysiu?

— Nesivarginkite, — atsakė civilis. Jis buvo smarkiai įpykęs. — Jums to sugebėjimo dar prireiks.

Staiga vienarankis užsikvatojo. Jis juokėsi garsiai, skambiai, lyg jaunuolis, ir Maksimas pasibaisėjęs suvokė, kad tas žmoguj juokiasi nuoširdžiai. Žmonės užstalėje tylomis, it suakmenėję, klausėsi to juoko.

— Massarakš! — pagaliau prašneko vienarankis, petimi šluostydamasis ašaras. — Tai bent grasinimas!.. Beje, jūs dar jaunas… Po perversmo visi archyvai sudegė, ir jūs net nežinote, kokia esate smulkmė… Tai buvo rimta klaida — išnaikinti senuosius kadrus: jie būtų išmokę jus ramaus požiūrio į savo pareigas. Jūs pernelyg jausmingi. Jūs pernelyg smarkiai neapkenčiate. Tuo tarpu jūsų darbą reikia atlikti kiek galima sausiau, valdiškai — už pinigus. Tardomajam tai sukelia didžiulį įspūdį. Kraupu, kai tave kankina ne priešas, o valdininkas. Štai pažvelkite į mano kairiąją ranką. Man ją nupjovė senoje geroje prieškario daboklėje, trimis etapais, ir kiekvieną jų lydėjo smulki apskaita… Budelių darbas buvo sunkus, neapsimokantis, jie nuobodžiavo, pjaustė mano ranką ir keikė elgetiškus uždarbius. Ir man buvo baisu. Tik didžiulėmis valios pastangomis tada ištvėriau neplepėjęs. O dabar… Aš juk matau, kaip manęs neapkenčiate. Jūs — manęs, aš — jūsų. Nuostabu!.. Bet jūs manęs neapkenčiate mažiau nei dvidešimt metų, o aš jūsų — daugiau nei trisdešimt. Jūs tada dar po stalu ropinėj ote ir kates kankinote, jaunuoli…

— Aišku, — pasakė civilis. — Sena varna. Darbininkų draugas. Maniau, jūs jau visi iškapoti.

— Nė nesitikėkite, — atšovė vienarankis. — Derėtų vis dėlto susigaudyti pasaulyje, kuriame gyvenate… o jūs įsikalėte į galvas, kad seną istoriją panaikinote ir pradėjote naują… Siaubingas neišmanymas, nėr apie ką su jumis kalbėti…

— Man atrodo, pakaks, — tarė brigados vadas, kreipdamasis į civilį.

Tas kažką skubiai brūkštelėjo žurnalo paraštėje ir pakišo brigados vadui perskaityti. Pastarasis labai nustebo, pirštais pabarbeno į smakrą ir abejodamas žvilgtelėjo į civilį. Civilis šypsojosi. Tuomet brigados vadas gūžtelėjo pečiais, pasvarstė ir kreipėsi į rotmistrą:

— Liudininke Čaču, kaip kaltinamasis elgėsi suimamas?

— Voliojosi užvertęs kanopas, — niauriai atsakė rotmistras.

— Tai yra jis nesipriešino… Ta-aip… — Brigados vadas dar truputį pagalvojo, atsistojo ir paskelbė nuosprendį: — Kaltinamasis numeris septyniasdešimt trys-trylika nuteisiamas mirties bausme, nuosprendžio įvykdymo terminas nenustatomas, kol nuosprendis bus įvykdytas, kaltinamajam skiriami perauklėjimo darbai.

Rotmistro Čaču veide atsispindėjo paniekinanti nuostaba, o vienarankis vedamas lauk patyliukais juokėsi ir purtė galvą, lyg sakytų: „Tai bent!..”

Paskui įvedė numerį septyniasdešimt trys-keturiolika. Jis buvo tas pats žmogus, kuris tąsyk rėkė raitydamasis ant grindų. Buvo persmelktas baimės, bet elgėsi atžariai. Tiesiog nuo slenksčio jis sušuko, kad į klausimus neatsakinės ir malonių nepageidauja. Jis iš tiesų tylėjo ir neatsakė nė į vieną klausimą, netgi tada, kai civilis paklausė, ar neturįs skundų dėl blogo elgesio. Baigėsi tuo, kad brigados vadas pažvelgė į civilį ir klausiamai sumykė. Civilis linktelėjo ir pratarė: „Taip, pas mane”. Jis atrodė labai patenkintas.

Paskui brigados vadas pervertė likusius dokumentus ir pasakė: „Eime, ponai, pavalgysime. Nebeįmanoma…” Teismas pasišalino, o Maksimui ir Pandžiui buvo leista stovėti laisvai. Kai išėjo ir rotmistras, Pandis prabilo:

— Matei, kokie bjaurybės? Baisesni už gyvates, dievaži. O juk svarbiausia — kas? Neskaudėtų jiems galvos, ir kaip tuomet sužinotum, kad išsigimėliai? Net pagalvoti baisu, kas tada būtų…

Maksimas nutylėjo. Neturėjo jokio noro kalbėti. Pasaulio vaizdinys, dar prieš parą atrodęs toks logiškas ir aiškus, dabar išskydo, neteko kontūrų. Beje, Pandis atsakymo ir nelaukė. Nusitraukęs, kad neišteptų, pirštines, jis išsiėmė iš kišenės maišelį su ledinukais, pavaišino Maksimą ir leidosi postringauti, kaip nepakenčiąs šio posto. Pirmiausia bijojęs užsikrėsti nuo išsigimėlių. Antra, kai kurie iš jų, kaip tas vienarankis, elgęsi jau taip įžūliai, jau taip įžūliai, kad pasiutusiai norėjęsi užvažiuoti per sprandą. Kartą jis taip kentėjo kentėjo, o paskui ir užvažiavo — tai vos iki kandidatų nenužeminę. Dėkui rotmistrui, apgynė. Tik dvidešimčiai parų uždarė ir dar keturiasdešimt parų teko apsieiti be laisvadienių…

Maksimas čiulpė ledinuką, viena ausimi klausėsi ir tylėjo. Neapykanta, mąstė jis. Tie neapkenčia anų, anie neapkenčia tų. Už ką? Pati šlykščiausią valstybė… Kodėl? Iš ko jis taip nusprendė?.. Išprievartavote tautą… Kaip? Ką tai galėtų reikšti?.. Ir tas civilis… Negali būti, kad jis užsiminė apie kankinimus. Juk tai buvo taip seniai, viduramžiais… Vis dėlto… fašizmas… Taip, galima prisiminti ne tik viduramžius. Galbūt tai fašistinė valstybė? Massarakš, kas yra tas fašizmas? Agresija, rasių teorija… Hilteris… ne, Hilmeris… Taip, taip — rasinio grynumo teorija, masinis naikinimas, genocidas, pasaulio užkariavimas… melas, išaukštintas kaip politikos principas, valstybinis melas — tai aš gerai prisimenu, tai mane pribloškė labiausiai. Bet, man atrodo, čia šito nėra. Gajus — fašistas? Ir Rada? Ne, čia kas kita — karo pasekmės, o akivaizdus papročių žiaurumas — sudėtingos padėties išdava. Dauguma stengiasi užgniaužti mažumos balsą. Mirties bausmė, katorga… Man tai šlykštu, bet ką daryti?.. O kuo, tiesą sakant, pasireiškia tas mažumos pasipriešinimas? Taip, jie neapkenčia esamos santvarkos. Tačiau ką jie daro konkrečiai? Apie tai nebuvo ištarta nė žodžio. Keista… Lyg teisėjai būtų iš anksto susitarę su kaltinamaisiais, ir šie neprieštaravo… O ką, netgi labai panašu. Kaltinamieji bando sunaikinti priešbalistinės gynybos sistemą, teisėjai apie tai puikiausiai žino, ir kaltinamieji žino, kad teisėjai puikiausiai žino, visų pažiūros lieka, kokios buvusios, kalbėti nėra apie ką, ir bereikia tik oficialiai įforminti susiklosčiusius santykius. Vieną sunaikinti, kitą — „peraxiklėjimui”, trečią… trečią kažkodėl sau pasiima tas civilis… Dabar būtų gerai perprasti, koks ryšys egzistuoja tarp galvos skausmo ir polinkio į opoziciją. Kodėl PBG sistemą siekia sugriauti tik išsigimėliai? Ir tat dar ne visi išsigimėliai?

— Pone Pandi, — kreipėsi jis, — o hontiečiai — ar visi išsigimėliai, gal teko girdėti?

Pandis giliai susimąstė.

— Kaip tau… supranti… — prašneko jis pagaliau. — Mes daugiau vidaus reikalų žiūrime, vietinių išsigimėlių, tiek miestiečių, tiek ir laukinių, kurie Pietuose. O kaip yra ten, Hontyje ar, sakykime, dar kur nors — tokių dalykų tikriausiai mokomi kareiviai. Svarbiausia, ką tu privalai žinoti — kad hontiečiai yra pikčiausi išoriniai mūsų valstybės priešai. Prieš karą jie buvo mūsų pavaldiniai, o dabar tulžingai keršija… O išsigimėliai — vidaus priešai. Štai ir viskas. Supratai?

— Daugmaž, — atsakė Maksimas, ir Pandis tuojau pat sukurpė jam papeikimą: Gvardijoje taip atsakyti nedera. Gvardijoje atsakoma „tikrai taip” arba „tikrai ne”, o „daugmaž” — posakis civilinis, šitaip gali atsakinėti kapralo sesutei, o čia tarnyba, čia taip negalima…

Veikiausiai būtų dar ilgai postringavęs, tema buvo palanki, artima jo sielai, o ir klausytojas — atidus, pagarbus, bet grįžo ponai karininkai. Pandis nutilo vidury žodžio, sušnabždėjo „ramiai” ir, atlikęs būtinus manevrus tarp stalo ir geležinės taburetės, sustingo. Sustingo ir Maksimas.

Ponai karininkai buvo puikiai nusiteikę. Rotmistras Čaču pasipūtėlio povyza garsiai pasakojo, kaip aštuoniasdešimt ketvirtaisiais jie pasikepdavo duonos, tiesiai ant įkaitusio šarvo lipdydami žalią tešlą, ir d pirštelius apsilaižydavo. Brigados vadas ir civilis užginčijo, esą Gvardijos dvasia yra Gvardijos dvasia, bet Gvardijos virtuvė turi būti deramo lygio, ir kiio mažiau konservų, tuo geriau. Adjutantas pusiau prisimerkęs staiga ėmė cituoti kažkokią kulinarijos knygą — visi nutilo ir gana ilgai jo klausėsi su keistu grauduliu veiduose. Paskui adjutantas paspringo seilėmis ir užsikosėjo, o brigados vadas atsidusęs tarė:

— Taip, ponai… Bet reikia vis dėlto užbaigti.

Adjutantas tebekosėdamas atsivertė aplanką, pasirausė popieriuose ir prislopintu balsu ištarė:

— Ordė Tader.

Įėjo moteris, tokia pat išblyškusi ir kone perregima, kaip ir vakar, tarsi vis dar tebebūtų apalpusi, bet kai Pandis įprastai ištiesė ranką, norėdamas paimti ją už alkūnės ir pasodinti, moteris staigiai atšlijo lyg nuo šlykštynės, ir Maksimui pasivaideno, kad ji štai smogs Pandžiui. Ji nesmogė, rankos buvo surakintos, tik aiškiai ištarė: „Neliesk manęs, padlaižy!” — apėjo Pandį ir atsisėdo ant taburetės.

Brigados vadas pateikėjai įprastus klausimus. Ji neatsakė. Civilis priminėjai apie vaiką, apie vyrą, bet ji ir jam neatsakė. Moteris sėdėjo tiesi, jos veido Maksimas nematė, tik įtemptą liesą kaklą po išsi(kaikiusiais šviesiais plaukais. Paskui ji staiga prašneko ramiu žemu balsu:

— Jūs visi — apmulkinti mulkiai. Žmogžudžiai. Jūs visi mirsite. Tu, brigados vade, aš tavęs nepažįstu, aš tave matau pirmą ir paskutinį kartą. Tu mirsi šuniška mirtimi. Ne nuo mano rankos, deja, bet labai labai šuniška mirtimi. Ir tu, pašlemėke iš daboklės. Du tokius kaip tu aš pati nugalabijau. Nužudyčiau dabar ir tave, pakliūtum į mano nagus, jei ne tie padlaižiai man už nugaros… — Ji atsikvėpė. — Ir tu, juodasnuki, patrankų mėsa, budeli, tu dar atsidursi mūsų rankose. Bet mirsi paprastai. Gėlas nepataikė, bet aš pažįstu žmonių, kurie pataikys. Jūs visi padvėsite gerokai prieš mums išvartant jūsų prakeiktus bokštus, ir gerai, meldžiu Dievą, kad nepergyventumėte savo bokštų, nes dar ateisite į protą, ir tiems, kurie gyvens po mūsų, bus gaila jus žudyti.

Jie jos nepertraukinėjo, jie įdėmiai klausėsi. Galėjai pamanyti, kad yra pasiryžę klausytis valandų valandas, o ji staiga pakilo ir žingtelėjo prie stalo, bet Pandis sugavo ją už peties ir nubloškė atgal ant taburetės. Tada ji iš visų jėgų spjovė, tačiau spjaudalas stalo nepasiekė; moteris netikėtai suglebo ir pravirko. Kurį laiką jie žiūrėjo, kaip ji verkia. Paskui brigados vadas atsistojo ir nuteisė ją sunaikinti per keturiasdešimt aštuonias valandas, Pandis sugriebė už alkūnės ir išmetė už durų, o civilis pasitrynė rankas, nusišypsojo ir pasakė brigados vadui: „Tai sėkmė. Puiki priedanga”. O brigados vadas jam atsakė: „Dėkok rotmistrui”. O rotmistras Čaču tik burbtelėjo: „Liežuvius”, — ir visi nutilo.

Paskui adjutantas iškvietė Memo Gramenu, ir su juo jie visai jau nesiterliojo. Jis buvo tas žmogus, kuris šaudė koridoriuje. Čia viskas buvo aišku: suimamas pasipriešino ginklu, tad jo net netardė. Jis sėdėjo ant taburetės apsunkęs, susikūprinęs ir, kol brigados vadas skelbė mirties nuosprendį, abejingai žvelgė į lubas, kairiąja ranka sūpuodamas dešiniąją, kurios išnarinti pirštai buvo apvynioti skuduru. Maksimas nesugebėjo susivokti savo jausmuose, bet jam pasivaideno, kad suimtasis kažkoks nenatūraliai ramus, kažkoks dalykiškai pasitikintis savimi, šaltai abejingas tam, kas dedasi…

Gramenu dar nespėjo išvesti, o lengviau atsikvėpęs adjutantas jau dėjo į aplanką dokumentus, brigados vadas su civiliu užmezgė pokalbį apie laipsnių suteikimo tvarką, o rotmistras Čaču priėjo prie Pandžio bei Maksimo ir juos atleido. Jo skaidriose akyse Maksimas aiškiausiai įžiūrėjo patyčią ir grasinimą, bet nenorėjo apie tai galvoti. Kažkaip atsajai smalsiai ir užjausdamas jis mąstė apie tą žmogii, kuriam teks nužudyti moterį. Tai buvo pasibaisėtina, tai buvo neįtikėtina, bet per artimiausias keturiasdešimt aštuonias valandas kažkieno laukė kaip tik toks darbas.