Šeštas skyrius

Simkvežimio amortizatoriai buvo klaikūs, ir tai puikiausiai buvo justi važiuojant kauburiuotu grindiniu. Kandidatas Maksimas, tarp kelių suspaudęs automatą, rūpestingai prilaikė Gajų už diržo manydamas, kad kapralui, kuris šitaip rūpinasi autoritetu, nepritinka šokinėti virš suoliukų kaip kokiam kandidatui Zoizai. Gajus neprieštaravo, o gal visai ir nepastebėjo savo pavaldinio paslaugumo. Po pašnekesio su rotmistru Gajus kažko smarkiai nerimavo, ir Maksimas džiaugėsi, kad paskirstymas suvedėjuos draugėn: jei prisireiktų, jis galėsiąs padėti.

Sunkvežimiai pravažiavo Centrinį teatrą, ilgai riedėjo palei dvokiantį Naujo Gyvenimo kanalą, po to pasuko ilga, tokiu metu tuščia Gamyklos gatve ir ėmė kreivoti darbininkų priemiesčio skersgatviukais, kur Maksimas dar niekada nebuvojo. O pastaruoju metu jis pabuvojo daug kur ir miestą pažino iš esmės, kaip šeimininkas. Per tas daugiau nei keturiasdešimt dienų jis išvis sužinojo daug ir pagaliau perprato padėtį. Situacija paaiškėjo esanti kur kas prastesnė ir įmantresnė, nei jis manė anksčiau.

Jis dar tebeplušo mokydamasis abėcėlę, kai Gajus prikibo su klausimu, iš kur jis, Maksimas, išdygęs. Piešiniai nepadėjo. Gajus žiūrėjo įjuos su kažkokia keista šypsena ir nesiliovė kartojęs vis to paties klausimo: „Iš kur tu?” Tuomet suerzintas Maksimas dūrė pirštu į lubas ir atrėžė: „Iš dangaus”. Maksimo nuostabai, Gajui tai pasirodė visai normalu, jis klausiama intonacija berte bėrė kažkokius žodžius, kuriuos anas iš pradžių palaikė vietinės sistemos planetų pavadinimais. Bet Gajus paklojo pasaulio žemėlapį, sudarytą Merkatoriaus projekcijos principu, ir paaiškėjo, kad tai visai ne planetų, o šalių-antipodų pavadinimai. Maksimas gūžtelėjo pečiais, ištarė visus jam žinomus neiginius ir ėmėsi studijuoti žemėlapį, taigi laikinai pokalbis tuo ir baigėsi.

Po kokių dviejų dienų, vakare, Maksimas ir Rada žiūrėjo televizorių. Buvo rodoma kažkokia labai keista laida, kažkas panašaus į filmą be pradžios ir pabaigos, be konkretaus siužeto, su begale veikiančiųjų asmenų — gana šiurpių asmemi, besielgiančių, bet kurio humanoido požiūriu, gana klaikiai. Rada žiūrėjo susidomėjusi, šūkčiojo, graibstė Maksimui už rankovės, du kartus virktelėjo, o Maksimui greitai nusibodo ir jis jau buvo beužsnūstąs, akompanuojant liūdnai grėsmingai muzikai, tik staiga ekrane šmėstelėjo kažkas pažįstama. Jis net akis pasitrynė. Ekrane rodė Pandorą, niaurus tahorgas kiūtino per džiungles, traiškydamas medžius, ir staiga pasirodė Olegas su medžiotojo dūdele rankose, labai susikaupęs ir rimtas, jis traukėsi atatupstas, suklupo užkliuvęs už kerplėšos ir atbulas nulėkė į pelkę. Neapsakomai priblokštas Maksimas atpažino savo paties mentogramą, o paskui dar vieną ir dar, bet niekas nieko nekomentavo, skambėjo vis ta pati muzika, ir Pandora išnyko, užleidusi ekraną aklam perdžiūvusiam žmogui, kuris šliaužė lubomis, aptrauktomis storu dulkėtu voratinklių sluoksniu. „Kas tai?” — paklausė Maksimas, badydamas pirštu į ekraną. „Laida, — nekantriai atsakė Rada. — Įdomu. Žiūrėk”. Jis nieko taip ir neišsiaiškino, ir į galvą šovė mintis apie dešimčių dešimtis įvairiausių ateivių, sąžiningai prisimenančių savuosius pasaulius. Bet greitai jis tą mintį atmetė: pasauliai buvo pernelyg siaubingi ir vienodi — apleisti troškūs kambariūkščiai, begaliniai koridoriai, pristatyti baldų, kurie staiga apaugdavo milžiniškais dygliais; spiraliniai laiptai, besileidžiantys į neperregimą siaurų šulinių tamsą; dotuoti rūsiai, sausakimši beprasmiškai knibždančių kūnų, tarp kurių šmėstelėdavo liguistai nejudrūs veidai, kaip Jeronimo Boscho drobėse, — tai labiau priminė kliedinčios vaizduotės kūrinius negu realius pasaulius. Tokių reginių fone Maksimo mentogramos tiesiog spindėjo realizmu, dėl jo temperamento virstančiu romantiniu natūralizmu. Tokios laidos būdavo kartojamos mažne kasdien, jos vadinosi „Stebuklinga kelionė”, bet Maksimas galutinai taip ir neperprato jų esmės. Į jo klausimus Gajus ir Rada atsakydavo nustebę gūžčiodami pečiais: „Laida. Kad būtų įdomu. Stebiinga kelionė. Pasaka. Tu žiūrėk, žiūrėk! Būna juokinga, būna baisu”. Ir Maksimui kilo kuo rimčiausių abejonių, ar profesoriaus Begemoto tyrinėjimų tikslas buvo kontaktas ir ar tie tyrinėjimai išvis buvo tyrinėjimai.

Ši intuityvi išvada pasitvirtino dar po dešimties dienų, kai Gajus per konkursą įstojo į neakivaizdinę pretendentų mokyklą pirmajam karininko laipsniui pelnyti ir ėmėsi kalti matematiką bei mechaniką. Elementariojo balistikos kurso schemos ir formulės suglumino Maksimą. Jis prikibo prie Gajaus, šis iš pradžių nesuprato, ko Maksimas nori, o paskui, atlaidžiai šypsodamasis, paaiškino savojo pasaulio kosmografiją. Ir tuomet paaiškėjo, kad gjrvenama sala — ne rutulys, ne geoidas ir išvis ne planeta.

Gyvenama sala buvo Pasaulis, vienintelis pasaulis Visatoje. Aborigenų kojos mynė tvirtą Pasaulio Sferos paviršių. Virš galvos aborigenų pasaulį supo gigantiškas, tačiau baigtinės apimties dujų rutulys, kol kas nežinomos sudėties ir kol kas ne visai aiškių fizinių savybių. Egzistavo teorija, neva dujų tankis sparčiai auga pūslės centro layptimi ir ten vyksta kažkokie paslaptingi procesai, sukeliantys reguliariilis vadinamosios Pasaulio Šviesos ryškumo pokyčius, lemiantys dienos bei nakties kaitą. Be trumpalaikių, paros trukmės. Pasaulio Šviesos būvio pasikeitimų, egzistavo ir ilgalaikiai, sukeliantys sezoninius temperatūros svyravimus ir metų laikų kaitą. Traukos jėga veikė nuo Pasaulio Sferos centro statmenai jos paviršiui. Trumpiau sakant, gyvenama sala egzistavo ant vidinio milžiniško burbulo paviršiaus begaliniame skliaute, užpildančiame visą likusią Visatą.

Maksimas, visiškai suglumęs iš netikėtumo, dar bandė veltis į ginčą, tačiau labai greitai paaiškėjo, kad jie su Gajumi kalba skirtingomis kalbomis ir suprasti vienam kitą jiems žymiai sunkiau nei tvirtų įsitikinimų kopemikiečiui ir tvirtų pažiūrų Ptolemėjo šalininkui. Esmė glūdėjo nepaprastose šios planetos atmosferos savybėse. Pirma, neįtikėtinai stipri refirakcija baisiausiai užrietė horizontą ir nuo amžių aborigenai buvo tikinami, kad jų žemė ne plokščia ir bent jau ne išgaubta — ji įgaubta. „Atsistokite ant jūros kranto, — rekomendavo mokykliniai vadovėliai, — ir stebėkite, kaip juda laivas, atsišvartavęs nuo prieplaukos. Iš pradžių jis judės tarsi plokštuma, bet kuo toliau nuplauks, tuo aukščiau kils, kol dings atmosferos rūkanoje, dengiančioje likusią Pasaulio dalį”. Antra, atmosfera buvo labai tanki ir fosforescavo dieną ir naktį, taigi čia niekas niekada neregėjo žvaigždėto dangaus, o Saulės stebėjimo atvejai buvo užrašyti kronikose ir virto pagrindu begaliniams bandymams sukurti Pasaulio Šviesos teoriją.

Maksimas suprato, kad atsidūrė milžiniškuose spąstuose ir kontaktas taps įmanomas tik tada, kai jam pavyks vos ne tiesiogine prasme sugriauti natūralius vaizdinius, kurie formavosi dešimtmečiais. Veikiausiai tai jau band) darji, sprendžiant iš paplitusio keiksmo „massarakš”, kas pažodžiui reiškė „pasaulis išvirkščiai”; be to. Gajus pasakojo apie visiškai abstrakčią matematinę teoriją, pateikiančią Pasaulį kitaip. Ši teorija, atsiradusi dar priešistoriniais laikais, kažkada buvo persekiojama oficialiosios religijos, turėjo savus kankinius, o matematinės damos jai suteikė praėjusio amžiaus genialių matematikų darbai, bet ji taip ir liko visiškai abstrakti, nors, kaip ir dauguma abstrakčiųjų teorijų, visai neseniai pagaliau buvo pritaikyta praktiškai, sukūrus ypač toliašaudžius balistinius pabūklus.

Apgalvojęs ir sugretinęs visa, ką sužinojo, Maksimas suprato, kad, pirma, visą laiką čia atrodė kaip beprotis — neveltui jo mentogramos pateko į šizoidinę „Stebuklingą kelionę”. Antra, jis suvokė, kad jei nenori grįžti pas Begemotą, iki tinkamos akimirkos privalo slėpti savo, kaip ateivio iš kitos planetos, kilmę. Tai reiškė, kad iš gyvenamos salos pagalbos tikėtis neverta, kad pasikliauti jis gali tik savimi, kad nulinio siųstuvo konstravimas atidedamas neribotam laikui, o jis pats įstrigo čia veikiausiai ilgam, galbūt, massarakš, visiems laikams. Beviltiška padėtis vos neišmušė jo iš pusiausvyros, bet jis sukando dantis ir prisivertė mąstyti vien logiškai, Mamai teks išgyventi baisų metą. Jai bus be galo sunku, ir jau vien ši mintis atgraso nuo bet kokio noro mąstyti logiškai. Kad jį devynios, tą nevykusį uždarą pasaulį!.. Bet aš turiu tik dvi išeitis: arba ilgėtis to, kas neįmanoma, ir bejėgiškai graužtis, arba susitvardyti ir gyventi. Gyventi iš tikrųjų, kaip kad troškau visada — mylėti draugus, siekti tikslo, grumtis, nugalėti, pralaimėti, gauti per nosį, duoti grąžos — visaip, kaip tik pageidauji, tik negrąžant rankų… Jis liovėsi kalbėjęs apie Visatos struktūrą ir ėmė klausinėti Gajaus apie savosios gyvenamos salos istoriją ir socialinę santvarką.

Istorijos reikalai buvo nekokie. Gajus žinojo tik jos nuotrupas, o rimtų knygų neturėjo. Paaiškėjo, kad miesto bibliotekoje tokių knygų taip pat nėra. Tačiau pakžo duomenų suprasti, jog Maksimą priglaudusi šalis iki pat paskutinio pražūtingo karo buvo gerokai didesnė, o valdė ją saujelė nevykėlių finansininkų ir degeneravusių aristokratų, kurie nustekeno liaudį iki skurdo, valstybinį aparatą apnuodijo korupcija ir galiausiai įsivėlė į kaimynų sukurstytą didžiulį kolonijinį karą. Į tą karą įsitraukė visas pasaulis, žuvo milijonų milijonai, buvo sugriauta tūkstančiai miestų, dešimtys mažų valstybių nušluotos nuo žemės paviršiaus, pasaulyje ir šalyje įsivyravo chaosas. Užėjo nuožmaus bado ir epidemijų dienos. Liaudies bandymus sukilti išnaudotojų saujelė malšino branduoliniais sprogmenimis. Šalis ir pasaulis slydo į pražūtį. Išgelbėjo Nežinomi Tėvai. Sprendžiant iš visko, tai buvo anoniminė grupė jaunų generalinės vadavietės karininkų, kurie vieną gražią dieną, disponuodami' viso labo dviem divizijomis, labai nepatenkintomis tuo, kad jas siunčia į atominę mėsmalę, surengė perversmą ir užgrobė valdžią. Tai nutiko prieš dvidešimt ketverius metus. Nuo to laiko padėtis esmingai stabilizavosi, ir karas užgeso kažkaip savaime, nors taikos niekas neskelbė. Energingi anoniminiai valdovai iš dalies įvedė tvarką, griežtomis priemonėmis atgaivino ekonomiką — bent jau centriniuose rajonuose, — ir šalis tapo tokia, kokia yra dabar. Gyvenimo lygis gerokai pakilo, buitis nusistovėjo taikingoje vagoje, visuomenės moralė pasiekė neregėtas istorijoje aukštumas — žodžiu, viskas buvo gerai. Maksimas suprato, kad politinė šalies sistema toli gražu ne ideali, kad tai — kažkokia karinės diktatūros atmaina. Tačiau buvo aišku, kad Nežinomi Tėvai yra ypač populiarūs, ir, beje, visuose visuomenės sluoksniuose. Ekonominio tokio populiarumo pagrindo Maksimas taip ir nesuprato: ką ir sakyti, pusė šalies tebėra griuvėsiai, karinės išlaidos — milžiniškos, didžioji gyventojų dalis gyvena daugiau nei kukliai… Bet veikiausiai priežastis buvo tai, kad karinės viršūnės sugebėjo sutramdyti pramonininkų apetitą ir tuo pelnė populiarumą tarp darbininkų bei sutramdė pačius darbininkus, ir tuo pelnė populiarumą tarp pramonininkų. Vis dėlto tai buvo tik prielaidos. Pavyzdžiui, Gajui taip kelti klausimą išvis atrodė keista: jam visuomenė buvo vieningas organizmas, trinties tarp socialinių grupių jis negalėjo net įsivaizduoti…

Padėtis išorėje ir toliau liko be galo įtempta. Į šiaurę nuo šalies plytėjo dvi didelės valstybės — Hontis ir Pandėja, — buvusios lyg ir provincijos, lyg ir kolonijos. Apie šias šalis niekas nieko nežinojo, išskyrus tai, kad jos abi puoselėja pačius agresyviausius ketinimus, be paliovos siuntinėja diversantus bei šnipus, kursto incidentus pasieniuose ir kėsinasi kariauti. To karo tikslas Gajui buvo neaiškus, o niekada jis juo ir nesidomėjo. Šiaurėje spietėsi priešai, su jų agentais jis grūmėsi žūtbūtinai, ir to jam visiškai pakako.

Pietuose, už pasienio miškii, driekėsi branduolinių sprogimų išdeginta dykuma, susiformavusi vietoj ištisos grupės šalių, aktyviausiai dalyvavusių kariųiuose veiksmuose. Kas dedasi tuose milijonuose kvadratinių kilometrų, taip pat niekas nieko nežinojo, o ir nesidomėjo. Pietines sienas nuolatos puldinėjo milžiniškos puslaukinių išsigimėlių rujos, įsiveisusios miškuose už Žydrosios Gyvatės upės. Pietinių sienų problema buvo laikoma bene svarbiausia. Ten padėtis buvo labai sudėtinga ir kaip tik ten buvo sutelkti rinktiniai Kovingosios Gvardijos daliniai. Gajus Pietuose ištarnavo trejus metus ir papasakodavo neįtikėtinų dalykų.

Piečiau dykumos, kitame vienintelio planetos žemyno krašte, taip pat galėjo išlikti kokių nors valstybių, bet apie jas nieko nebuvo girdėti. Užtat nuolat ir nemaloniai apsireikšdavo vadinamoji Salų Imperija, įsikūrusi dviejuose didžiuliuose kito pusrutulio archipelaguose. Pasaulinis Okeanas priklausė jai. Radioaktyvius vandenis vagojo milžiniškas povandeninis laivynas: laivai, įžūliai išdažyti balta it sniegas spalva, aprūpinti moderniausia naikinimo technika, o jų įgulos — specialiai dresuotų galvažudžių gaujos. Šiurpūs lyg vaiduokliai baltieji povandeniniai laivai niekuo neišprovokuotais apšaudymais ir piratų desantais palaikė siaubingą įtampą pajūrio rajonuose. Šiai baltajai grėsmei taip pat priešinosi Gvardija.

Pasaulinio chaoso ir griūties reginys pribloškė Maksimą. Tai buvo planeta-kapinynas, planeta, kurioje protinga gyvybė vos vos teruseno, ir tat kėsinosi bet kurią akimirką užgniaužti pati save.

Maksimas klausydavosi Rados, jos ramių ir kraupių pasakojimų apie tai, kaip motiną pasiekė žinia apie tėvo žūtį (tėvas, gydytojas epidemiologas, atsisakė išvykti iš maro apimto rajono, o valstybė anuomet neturėjo nei laiko, nei galimybių kovoti su maru, taigi rajonas buvo paprasčiausiai subombarduotas); apie tai, kaip prieš dešimtį metų prie sostinės priartėjo maištininkai, prasidėjo evakuacija, minia, šturmuojanti traukinį, sutrypė senelę, tėvo motiną, o po dešimties dienų nuo dizenterijos mirė jaunesnis broliukas; apie tai, kaip po motinos mirties tam, kad išmaitintų mažąjį Gajų ir visiškai bejėgį dėdulę Kaaną, ji po aštuoniolika valandų per parą plovė indus persiuntimo punkte, vėliau dirbo valytoja prabangioje spekuliantų landynėje, vėliau dalyvavo „moterų lenktynėse su totalizatoriumi”, paskui sėdėjo kalėjime, tiesa, neilgai, bet dėl to kalėjimo liko be darbo ir kelis mėnesius elgetavo…

Maksimas klausydavosi dėdulės Kaano, kadaise žymaus mokslininko, pasakojimų apie tai, kaip pačiais pirmaisiais karo metais buvo panaikinta Mokslų Akademija ir suburtas Jo Imperatoriškosios Didenybės Akademijos batalionas; kaip badmečiu išprotėjo ir pasikorė evoliucijos teorijos kūrėjas; kaip virdavo srėbalą iš klijiĮ, nugremžtų nuo sienų apmušalų; kaip alkana minia nusiaubė zoologijos muziejų ir maistui išgrobstė spirite laikytus preparatus…

Maksimas klausydavosi Gajaus, jo atvirų pasakojimų apie priešbalistinės gynybos bokštų statybą pietiniame pasienyje, apie tai, kaip naktimis žmogėdros prisėlina prie statybos aikštelių ir pagrobia darbininkus perauklėjamuosius ir sargybinius gvardiečius; kaip tamsoje negirdimi lyg vaiduokliai puola negailestingi vampyrai, pusiau žmonės, pusiau meškos, pusiau šunys; klausydavosi, kaip jis sužavėtas liaupsina PBG sistemą, kurtą paskutiniaisiais karo metais neįtikėtinų nepriteklių kaina; ši sistema iš esmės ir nutraukė karinius veiksmus, apgindama šalį iš oro, ji ir dabar yra vienintelė saugumo nuo agresijos iš šiaurės garantija… O tie niekšai rengia antpuolius prieš atkirčio bokštus — parsidavusi šunauja, moterų ir vaikų žudikąi, papirkti nešvariais Hončio ir Pandėjos pinigais, išsigimėliai, bjaurybės, baisesni už bet kokį Žiurkėgaudį… Nervingą Gajaus veidą iškreipdavo neapykanta. Tai svarbiausia priežastis, sakydavo jis, kumščiu bilsnodamas į stalą, dėl kurios stojau į Gvardiją, ne į gamyklą, ne į laukus, ne į biurą ėjau — į Kovingąją Gvardiją, kuri dabar atsakinga už viską…

Maksimas klausydavosi godžiai, kaip baisios, neįmanomos pasakos, juo baisesnės, juo labiau neįmanomos, kad visa tai buvo iš tiknŲų, kad daug kas, labai daug kas tęsėsi ir toliau, o patys baisiausi, užvis labiausiai neįmanomi, dalykai bet kurią minutę galėjo vėl nutikti. Dabar jam atrodė juokinga ir gėda galvoti apie savo nesėkmes, visai sumenko savos problemos — koks jau ten kontaktas, nulinis siųstuvas, namų ilgesys, rankų grąžymas…

Simkvežimis staigiai pasuko į siauroką gatvę, apstatytą plytiniais daugiaaukščiais, ir Pandis ištarė: „Atvažiavome”. Praeiviai šaligatvyje šūstelėjo prie sienų, dangstydamiesi nuo žibintų šviesos. Sunkvežimis sustojo, virš kabinos išniro ilga teleskopinė antena.

— Lipk! — vienu balsu riktelėjo antrosios ir trečiosios sekcijų vadai, ir gvardiečiai pabiro per bortus.

— Pirmoji sekcija lieka! — sukomandavo Gajus.

Jau pašokę Pandis ir Maksimas vėl atsisėdo.

– Į trejetus išsiskirstyk! — rėkavo kapralai šaligatvyje. — Antroji sekcija, pirmyn! Trečioji sekcija, paskui mane!

Nutrinksėjo kaustyti batai, spygtelėjo sužavėta moteris, kažkas viršutiniame aukšte veriančiai suklykė:

— Ponai! Kovingoji Gvardija!..

— Tegyvuoja Kovingoji Gvardija!

— Valio! — ėmė šaukti išblyškę žmonės, prisispaudę prie sienų, kad nesipainiotų po kojomis. Atrodė, kad praeiviai tik ir laukė gvardiečiii, o dabar, sulaukę, džiaugėsi jais kaip geriausiais draugais.

Maksimo dešinėje sėdėjęs kandidatas Zoiza, visai dar berniūkštis, aukštas, laibas it kartis, su balzganu pūkeliu ant skruostų, smaila alkūne bakstelėjo kaimynui į šoną ir džiugiai pamerkė. Maksimas atsakydamas nusišypsojo. Sekcijos jau dingo įėjimuose, prie durų liko stovėti tik kapralai — tvirti, patikimi, sustingusiais veidais po beretėmis, nusmauktomis ant šono. Trinktelėjo kabinos durelės, ir rotmistras Čaču sukarkė:

— Pirmoji sekcija, lipk, rikiuokis!

Maksimas stryktelėjo per bortą. Kai sekcija išsirikiavo, rotmistras mostelėdamas ranka sustabdė Gajų, prišokusį raportuoti, priėjo prie pat rikiuotės ir įsakė:

– Šalmus užsidėk!

Tikrieji eiliniai tarsi laukė šio įsakymo, o kandidatai kiek užgaišo. Rotmistras, nekantriai stuksendamas kulnu, luktelėjo, kol Zoiza įveiks pasmakrės dirželį, sukomandavo „dešinėn” ir „bėgte marš”. Jis pats nubėgo pirmas, nerangiai vikrus, smarkiai mosuodamas suluošintąja ranka, vesdamas sekciją po tamsia arka, pro geležinius bakus su pūvančiomis atmatomis, į siaurą ir niūrų tarsi šulinys kiemą, apstatytą malkų rietuvėmis, pasuko po kita arka, tokia pat tamsia ir dvokiančia, ir sustojo priešais apsilaupiusias duris po blausia lempute.

— Dėmesio! — karktelėjo jis. — Pirmoji sekcija ir kandidatas Simas eina su manimi. Kiti lieka čia. Kaprale Gaalai, po švilpuko antrąjį trejetą — pas mane, į viršiį į ketvirtą aukštą. Nieko neišleisti, imti gyvus, šaudyti tik kraštutiniu atveju. Pirmasis trejete ir kandidate Simai, paskui mane!

Jis stumtelėjo aptrintas duris ir išnyko. Maksimas, aplenkęs

Pandį, puolė iš paskos. Už durų buvo statūs akmeniniai laiptai su lipniais geležiniais turėklais, siauri ir purvini, nutvieksti kažkokios liguistos pūlingos šviesos. Rotmistras žvaliai, žengdamas per tris pakopas, skubėjo viršun. Maksimas pasivijo jį ir išvydo rotmistro rankoje pistoletą. Tada nesustodamas nusikabino nuo kaklo automatą; akimirkai jį supykino nuo minties, kad tuojau galbūt teks šaudyti į žmones, bet jis tą mintį nuvijo — jie buvo ne žmonės, jie buvo gyvuliai, bjauresni už ūsuotį Žiurkėgaudį, bjauresni už dėmėtąsias beždžiones — šlykšti purvynė po kojomis, pūlinga šviesa; apskrepliuotos sienos tą jausmą tik sustiprino, neleido išsivadėti.

Antras aukštas. Slogus virtuvės tvaikas, pravirų durų, aptaisytų nudriskusiais plaušais, plyšyje — išgąsdintos senės veidas. Miauuu — šasteli iš po kojų iškvaišusi katė. Trečias aukštas. Kažkoks mulkis vidur laiptų aikštelės paliko kibirą su paplavomis. Rotmistras parverčia kibirą, paplavos išsilieją į laiptų tarpą. „Massarakš…” — žemiau suurzgia Pandis. Vaikinas ir mergina apsikabinę spraudžiasi į tamsų kampą, jų veidai išgąstingai džiugūs. „Šalin, į apačią!” — bėgdamas karkteli rotmistras. Ketvirtas aukštas. Prastos rudos durys nusilaupiusiais aliejiniais dažais, apibraižja skardinė plokštelė su užrašu: „Gobbis, dantų gydytojas. Priima bet kuriuo metu”. Už durų kažkas pratisai rėkia. Rotmistras sustoja ir švogždžia: „Užraktą!” Juodu jo veidu ritasi prakaito lašai. Maksimas nesupranta. Pribėgęs Pandis atstumia jį, prie durų, po rankena, prikiša automato vamzdį if suvaro seriją. Žyra kibirkštys, lekia skiedros ir tučtuojau, lyg atsakydami, už durų dusliai, pramaišiui su pratisu riksmu supokši šūviai, vėl traškėdamos lekia skiedros, kažkas karštas, kietas, šlykščiai žviegdamas prašvilpia Maksimui virš galvos. Rotmistras atlapoja duris, ten tamsu, geltoni šūvių blyksniai nušviečia tumulus dūmų. „Paskui mane!” — gergždžia rotmistras ir stačia galva neria pasitikti blyksnių, Maksimas ir Pandis puola paskui jį, durys siauros, suspaustas Pandis kažką trumpai karkteli. Koridorius, šutra, parako dūmai. Iš kairės — pavojus. Maksimas mosteli ranka, griebia karštą vamzdį, plėšte plėšia ginklą nuo savęs ir aukštyn. Tyliai, bet siaubingai aiškiai treška kažkieno išsukti sąnariai, krisdamas apmiršta stambus, minkštas kūnas. Priekyje, dūmuose, krankteli rotmistras: „Nešaudji! Imti gyvus!” Maksimas meta automatą ir įsiveržia į didelį apšviestą kambarį. Čia labai daug knygų ir paveikslų ir šaudyti nėra į ką. Ant grindų raičiojasi du vyrai. Vienas jų ištisai rėkia, jau ir užkimo, bet vis rėkia. Krėsle, atlošusi galvą, apalpusi guli moteris — tokia išblyškusi, kad atrodo perregima. Kambaryje tvyro skausmas. Rotmistras stovi prie rėkiančio žmogaus ir, brukdamas pistoletą į dėklą, dairosi. Stipriai pastūmęs Maksimą, į kambarį įgriūna Pandis, paskui jį gvardiečiai velka stambų šaudžiusiojo kūną. Kandidatas Zoiza, suplukęs ir susijaudinęs, be šypsenos ištiesia Maksimui šio numestą automatą. Rotmistras atgręžia įjuos savo baisų juodą veidą. „O kur dar vienas?” — gargia jis, ir tą pat akimirką krinta mėlyna užuolaida, nuo palangės sunkiai nušoka aukštas liesas žmogus baltu dėmėtu chalatu. Jis lyg aklas žengia tiesiai į rotmistrą, į stiklėjančių nuo skausmo akių lygį lėtai keldamas du didžiulius pistoletus. „Oi!” — šaukia Zoiza…

Maksimas stovėjo pasisukęs šonu ir laiko atsigręžti jau neturėjo. Jis iš visų jėgų šoko, bet tas žmogus vis dėlto spėjo vieną kartą nuspausti gaidukus. Maksimui apsvilino veidą, parako išdagos tiesiog užkimšo bumą, bet jo pirštai tuoj pat susigniaužė ant baltojo chalato riešų, ir pistoletai trenkėsi į grindis. Žmogus susmuko ant kelių, galva nusviro, ir, kai Maksimas jį paleido, minkštai nugriuvo kniūpsčias.

— Na na na, — pratarė rotmistras neperprantama intonacija. — Guldykite ir šitą čionai, — įsakė jis Pandžiui. — O tu, — kreipėsi į išblyškusį ir šlapią Zoizą, — bėk žemyn ir pranešk sekcijų vadams, kur aš. Tegul raportuoja, kaip sekasi jiems. — Zoiza trinktelėjo kulnais ir šoko prie durų. — Dar! Perduok Gaalui, kad liptų čionai… Liaukis bliovęs, bjaurybe! — aprėkė jis dejuojantį vyriškį ir nesmarkiai stuktelėjo bato galu jam į šoną. — Ė, bergždžia. Nupiepęs pašlemėkas, šiukšlė… Apieškoti! — įsakė jis Pandžiui. — Ir suguldykite juos visus eile. Čia pat, ant grindų. Bobą irgi, o tai išsipleikė vieninteliame krėsle…

Maksimas priėjo prie moters, atsargiai pakėlė ją ir pernešė ant lovos. Nerimas graužė jo sielą. Ne šito jis tikėjosi. O ko tikėjosi, dabar ir pats nežinojo — galbūt geltonų, neapykantos iššieptų ilčių, tūžmingo staugimo, žvėriškų žūtbūtinių kautynių… Savo jausmų jis neturėjo su kuo palyginti, bet kažkodėl prisiminė, kaip sykį pašovė tahorgą, ir tas didžiulis, pažiūrėti grėsmingas ir, pasak gandų, negailestingas gyvūnas, įgriuvęs peršautu stuburu į milžinišką duobę, tyliai, gailiai verkė ir kažką murmėjo — mirtinai liūdnai, mažne suprantamai…

— Kandidate Simai! — sugargė rotmistras. — Aš įsakiau — ant grindų!

Jis dėbsojo į Maksimą savo baisiomis skaidriomis akimis, lūpos buvo tarsi mėšlungio sutrauktos, ir Maksimas suprato: ne jam čia teisti ir spręsti, kas teisinga ir kas neteisinga. Jis tebėra pašalietis, jis dar nepažįsta jų neapykantos ir jų meilės… Jis vėl pakėlė moterį it paguldė ją šalia apkūniojo, kuris šaudė koridoriuje. Pandis ir antrasis gvardietis šniokštuodami naršė suimtųjų kišenes. Suimtieji tysojo be sąmonės. Visi penki.

Rotmistras įsitaisė krėsle, numetė ant stalo kepurę, užsirūkė ir pirštu pamojo Maksimui prieiti. Maksimas priėjo ir šaimiai sumušė kulnais.

— Kodėl numetei automatą? — negarsiai paklausė rotmistras.

— Jūs įsakėte nešaudyti.

— Pone rotmistre.

— Tikrai taip. Jūs įsakėte nešaudyti, pone rotmistre.

Rotmistras prisimerkęs pūtė dūmus į lubas.

— Vadinasi, jeigu aš įsakyčiau nekalbėti, tu nusikąstum liežuvį?

Maksimas nutylėjo. Pokalbis jam nepatiko, bet jis gerai prisiminė Gajaus pamokymus.

— Kas tėvas? — paklausė rotmistras.

— Branduolinės fizikos specialistas, pone rotmistre.

— Gyvas?

— Tikrai taip, pone rotmistre.

Rotmistras išsiėmė iš burnos cigaretę ir pažvelgė į Maksimą.

— Kur jis?

Maksimas supratu leptelėjęs. Dabar reikėjo išsisukti.

— Nežinau, pone rotmistre. Tiksliau, neprisimenu.

— Bet tai, kad jis branduolinininkas, tu prisimeni… O ką dar prisimeni?

— Nežinau, pone rotmistre. Prisimenu daug ką, bet kapralas Gaalas mano, kad tai — apgaulinga atmintis.

Koridoriuje pasigirdo skubrūs žingsniai, į kambarį įėjo Gajus ir išsitempė prieš rotmistrą.

— Imkis tų puslavonių, kaprale, — pasakė rotmistras. — Antrankių nepritrūks?

Gajus per petį žvilgtelėjo į suimtuosius:

— Jums leidus, pone rotmistre, vieną porą reikės paimti iš antrosios sekcijos.

— Veik.

Gajus išbėgo, o koridoriuje jau vėl kaukšėjo batai, pasirodė sekcijų vadai ir pranešė, kad operacija vyksta sėkmingai, du įtartini tipai jau suimti, gyventojai kaip visada aktjrviai padeda. Rotmistras įsakė greičiau viską baigti, o paskui į vadavietę perduoti slaptažodį „Drimba”. Kai sekcijų vadai išėjo, jis prisidegė naują cigaretę ir kurį laiką tylėjo žiūrėtinas, kaip gvardiečiai ima iš lentynų knygas, perverčia jas ir meta ant lovos.

— Pandi, — tyliai kreipėsi jis, — imkis paveikslų. Tik su štai tuo atsargiau, neapgadink, aš pasiimsiu jį sau… — Paskui jis vėl atsigręžė į Maksimą: — Kaip jis tau? — paklausė.

Maksimas pasižiūrėjo. Paveiksle buvo nutapytas jūros krantas, aukštas vandens tolis be horizonto, prieblanda ir moteris, brendanti iš jūros. Vėjas. Gaivuma. Moteriai šalta.

— Geras paveikslas, pone rotmistre, — pasakė Maksimas.

— Atpažįsti vietovę?

— Tikrai ne. Šitos jūros niekada nesu matęs.

— O kokią esi matęs?

— Visai kitą, pone rotmistre. Bet tai apgaulinga atmintis.

— Niekai. Tai ta pati jūra. Tik tu žiūrėjai ne nuo kranto, o iš tiltelio, po tavimi buvo baltas denis, o už tavęs, laivūgalyje, buvo dar vienas tiltelis, tik žemiau. O krante buvo ne šita boba, o tankas, ir tu taikei po bokšteliu… Ar žinai, šunyti, kas būna, kai gelžgalis pataiko po bokšteliu? Massarakš… — sušnypštė jis ir sumaigė nuorūką į stalviršį.

— Nesuprantu, — šaltai pasakė Maksimas. — Niekada gyvenime niekuo niekur netaikiau.

— Kaip gali tai žinoti? Juk tu nieko neprisimeni, kandidate Simai!

— Aš prisimenu, kad netaikiau.

— Pone rotmistre!

— Prisimenu, kad netaikiau, pone rotmistre. Ir nesuprantu, apie ką kalbate.

Įėjo dviejų kandidatų lydimas Gajus. Jie suskato kaustyti suimtuosius sunkiais antrankiais.

— O juk irgi žmonės, — pasakė rotmistras. — Turi žmonas, vaikų. Kažką mylėjo, kažkas mylėjo juos…

Jis kalbėjo, akivaizdžiai tyčiodamasis, bet Maksimas pasakė tai, ką galvojo:

— Taip, pone rotmistre. Pasirodo, jie irgi žmonės.

— Nesitikėjai?

— Ne, pone rotmistre. Aš tikėjausi kažko kitko.

Akies krašteliu jis matė, kaip išgąstingai žiūri Gajus. Bet Maksimąjau pykino nuo melo, ir jis pridūrė:

— Aš maniau, kad jie iš tikrųjų išsigimėliai. Panašūs į nuogus, dėmėtus… gyvūnus.

— Nuogas dėmėtas kvailys, — svariai atrėžė rotmistras. — Kaimas. Tu ne Pietuose… Čia jie atrodo kaip žmonės. Puikūs mieli žmonės, kuriems smarkiai susijaudinus pašėlusiai skauda galvytę. Paukštį iš balso pažinsi. O tau galvytės neskauda, kai jaudiniesi? — staiga paklausė jis.

— Man niekada nieko neskauda, pone rotmistre, — atsakė Maksimas. — O jums?

— Ką-ą?

— Jūs kalbate taip irzliai, pone rotmistre, — pasakė Maksimas, — kad aš pamaniau…

— Pone rotmistre! — kažkokiu plerpiančiu balsu riktelėjo Gajus.

— Leiskite pranešti… Suimtieji atsikvošėjo.

Rotmistras pažvelgė į jį ir išsiviepė:

— Nesijaudink, kaprale. Tavo draugužis šiandien pademonstravo esąs tikras gvardietis. Jeigu ne jis, rotmistras Čaču dabar voliotųsi su kulka makaulėje… — Jis prisidegė trečią cigaretę, užvertė akis į lubas ir išpūtė tirštų dūmų debesį. — Tavo uoslė patikima, kaprale. Nors tuojau pat pakeičiau šį žaliūką į tikruosius eilinius… Massarakš, pakeičiau jį į karininkus! Jo užmojai — tarsi brigados vado, labai jau jis mėgsta kamantinėti karininkus… Bet dabar aš labai gerai suprantu tave, kaprale. Tavo raportas buvo visiškai pagrįstas. Taigi… kol kias neskubėkime jo aukštinti. — Rotmistras atsistojo, sunkiai žengdamas apėjo stalą ir sustojo priešais Maksimą.

— Kol kas netgi nekelsime jo į tikruosius eilinius. Jis — geras karys, bet dar pienburnis, kaimas… Imsimės jį auklėti… Dėmesio! — staiga sumaurojo jis. — Kaprale Gaalai, išvesti suimtuosius! Eilini Pandi ir kandidate Simai, paimti mano paveikslą ir visa, kas čia yra iš popieriaus! Viską nešti į mano mašiną!

Jis pasisuko ir išėjo iš kambario. Gajus priekaištingai pažvelgė į Maksimą, bet nieko nesakė. Gvardiečiai spyriais ir niuksais statė ant kojų sulaikytuosius ir vedė prie durų. Sulaikytieji nesipriešino. Jie buvo tarsi iš vatos, svirduliavo, jų kojos linko. Apkūnusis, šaudęs koridoriuje, garsiai dejavo ir pašnibždomis keikėsi. Moteris be garso krutino lūpas. Jos akys keistai švytėjo.

— Ei, Makai, — kreipėsi Pandis, — čiupk tą apklotą nuo lovos, susuk į jį knygeles, o jei nepakaks — paimk dar ir paklodę. Kai sudėsi — tempk viską apačion, o aš nešiu paveikslą… Ir automato nepamiršk, paikši tu! Kaip manai, ko rotmistras tave užsipuolė? Automatą numetei. Argi galima ginklą mėtyti? Ir dar mūšyje… Et, kaimas…

— Liaukis plepėjęs, Pandi, — piktai atsiliepė Gajus, — imk paveikslą ir eik.

Tarpduryje jis atsigręžė į Maksimą, pirštu pastukseno sau į kaktą ir dingo. Girdėjosi, kaip Pandis, lipdamas laiptais, visa gerkle plėšia „Nurimk, motuše”. Maksimas atsiduso, automatą pasidėjo ant stalo ir priėjo prie šūsnies knygų, suverstų ant lovos ir ant grindų. Staiga jis suvokė dar niekur čia nematęs tiek knygų, nebent bibliotekoje. Žinoma, knygynuose jų irgi būdavo daugiau, bet tik kiekiu, o ne pavadinimais.

Knygos buvo senos, pageltusiais lapais. Kai kurios vos vos apsvilusios, o kai kurios, Maksimo nuostabai, juntamai radioaktyvios. Kaip reikiant apžiūrėti jas nebuvo laiko. Maksimas ant išskleistos antklodės paskubomis dėjo tvarkingas krūveles ir skaitė tik pavadinimus. Taip, čia nebuvo „Kolicu Felša, arba Beprotiškai narsus brigados vadas, atliekantis žygdarbius priešo užnugaryje”, nebuvo romano „Burtininko meilė ir ištikimybė”, nebuvo putnios poemos „Liepsnojanti moters širdis” ir populiarios brošiūros „Socialinės higienos tikslai”. Čia Maksimas išvydo storus rimtų veikalų tomus: „Evoliucijos teorija”, „Darbininkų judėjimo problemos”, „Finansų politika ir ekonomiškai sveika valstybė”, „Badas: stimulas ar kliūtis?”… kažkokias „Kritikas”, „Kursus”, „Pagrindus”, lydimus terminų, kurių Maksimas nežinojo. Čia buvo hontiečių viduramžių poezijos rinkinių, Maksimui nežinomų tautų pasakų ir baladžių, kažkokio T. Kuuro raštų keturtomis ir daug beletristikos: „Audra ir žolė”, „Žmogus, kuris buvo Pasaulio Šviesa”, „Salos be žydrynės”… ir dar daug knygų nežinomomis kalbomis, ir vėl matematikos, fizikos, biologijos knygos, ir vėl beletristika…

Maksimas supakavo du ryšulius ir keletą sekundžių pastovėjo dairydamasis po kambarį. Tuščios persikreipusios lentynos, tamsios dėmės — ten, kur kabėjo paveikslai, patys paveikslai, nuplėšti nuo rėmų, sutrypti… ir nė pėdsako stomatologinės įrangos… Jis paėmė ryšulius ir pasuko prie durų, bet susizgribo ir grįžo automato. Ant stalo po stiklu gulėjo dvi nuotraukos. Vienoje — ta pati perregima moteris, jai ant kelių kokių ketverių metų berniukas, prasižiojęs iš nuostabos, o moteris — jauna, patenkinta, išdidi… Kitoje nuotraukoje — gražus kalnų kraštovaizdis, tamsūs medžių guotai, apgriuvęs senovinis bokštas… Maksimas persimetė automatą per petį ir grįžo prie ryšulių.