Penktas skyrius

Baigęs instruktuoti, ponas rotmistras Čaču paliepė:

— Kaprale Gaalai, pasilikite. Kiti laisvi.

Kai kiti sekcijų vadai žąsele išėjo, ponas rotmistras, siūbuodamas su kėde ir švilpaudamas seną kareivišką dainą „Nurimk, motuše”, kurį laiką dar apžiūrinėjo Gajų. Ponas rotmistras Čaču buvo visiškai nepanašus į poną rotmistrą Tootą. Kresnas, tamsiaveidis, su plačia plike, jis buvo gerokai vyresnis už Tootą, dar neseniai — mūšio lauko karininkas, tankistas, aštuonių pajūrio incidentų dalyvis. Ugninio Kryžiaus ir trijų ženklelių „Už įkarštį ugnyje” savininkas; žmonės kalbėjo apie jo fantastišką dvikovą su baltuoju povandeniniu laivu, kai pono rotmistro Čaču tankas buvo padegtas tiesiuoju pataikymu, o jis pats nesiliovė šaudęs, kol neteko sąmonės dėl šiurpių nudegimų; kalbėta, kad visame jo kūne nėra sveiko lopinėlio, oda — ištisai svetima, persodinta, o kairiajai plaštakai trūko trijų pirštų. Jis buvo tiesmukas ir šiurkštus, tikras kareiva, ir, priešingai nei santūrusis ponas rotmistras Tootas, niekada nemanė, kad nuo pavaldinių ar vyresnybės derėtų slėpti savo nuotaikas. Jei jis buvo linksmas, visa brigada žinojo, kad štai šiandien ponas rotmistras Čaču linksmas, bet jeigu jau buvo nusiteikęs prastai ir švilpavo „Nurimk, motuše”…

Statutiniu žvilgsniu žiūrint jam į akis. Gajų apėmė neviltis vien nuo minties, kad kažkaip, kol kas dar nesuprantamai, sugebėjo nuliūdinti ir supykinti šį puikų žmogų. Gajus mintyse paskubomis apmetė savo paties ir savo sekcijos gvardiečių pražangas, bet nepajėgė prisiminti nieko, į ką nebūtų atsainiai nimiota bepiršte ranka ir palydėta kimiu, niurzgiu: „Gerai jau, nebūtų Gvardija. Nusispjaut…”

Ponas rotmistras liovėsi švilpavęs ir siūbavęs.

— Nemėgstu plepalų ir rašliavos, kaprale, — tarė jis. — Arba tu rekomenduoji kandidatą Simą, arba tu jo nerekomenduoji. Konkrečiai?

— Tikrai taip, rekomenduoju, pone rotmistre, — skubiai atsakė Gajus. — Bet…

— Jokių „bet”, kaprale! Rekomenduoji arba nerekomenduoji?

— Tikrai taip, rekomenduoju.

— Tuomet kaip man derėtų suprasti šiuos du popiergalius? — Iš krūtinės kišenės ponas rotmistras nekantriu judesiu išsitraukė sulankstytus popierius ir išskleidė juos ant stalo, prilaikydamas sudarkytąja ranka. — Skaitau: „Rekomenduoju aukščiau minėtam Makui Simui, kaip ištikimam ir gabiam…” — N-na, čia visokie plepalai… — „patvirtinti aukštą kandidato į Kovingosios Gvardijos eilinius laipsnį”. O štai antrasis tavo raštelis, kaprale: „…atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, laikau savo pareiga atkreipti vadovybės dėmesį į būtinybę kruopščiai patikrinti minėto kandidato į Kovingosios Gvardijos eilinius M. Simo praeitį”. Massarakš! Tai ko tau galų gale reikia, kaprale?

— Pone rotmistre! — susijaudinęs atsakė Gajus. — Bet aš tikrai atsidūriau keblioje padėtyje! Pažįstu kandidatą Simą, kaip gabų ir Gvardijos tikslams ištikimą pilietį. Esu įsitikinęs, kad jis bus labai naudingas. Tačiau iš tikrųjų nežinau jo praeities! Maža to, jis ir pats jos neprisimena. Manydamas, kad Gvardijai tinka tik krištolo tyrumo…

— Taip, taip! — nekantriai nutraukė ponas rotmistras. — Krištolo tyrumo, be atodairos ištikimi, iki paskutinio lašo, visa siela… Trumpiau, kaprale, štai kas. Vieną iš tų popierėlių tu tuojau pat atsiimsi ir suplėšysi. Galvoti reikia. Negaliu aš prisistatyti brigados vadui su dviem popjiergaliais. Arba taip, arba ne. Mes Gvardijoje, o ne filosofijos fakultete, kaprale! Dvi minutės apsvarstji.

Ponas rotmistras paėmė iš stalčiaus storą aplanką su bylomis ir pasibjaurėjęs nimietė jį priešais save. Gajus paniuręs žvilgtelėjo į laikrodį. Pasirinkti buvo pašėlusiai sunku. Slėpti nuo vadovybės, kad nepakankamai žinai apie tą, kurį pats ir rekomenduoji, net jeigu jis — Maksimas, būtų nesąžininga ir negvardietiška. Bet, kita vertus, nesąžininga ir negvardietiška vengti atsakomybės, sprendimą užkraunant ponui rotmistrui, kuris Maksimą matė tik du kartus, ir tik kuopos rikiuotėje. Na, gerai. Dar kartą. Už: karštai ir visa širdimi pritarė Gvardijos tikslams likviduojant karo pasekmes ir potencialaus agresoriaus agentus; kaip iš pypkės praėjo apžiūrą Visuomenės sveikatos departamente; pono rotmistro Tooto ir pono vadavietės gydytojo Zogu pasiųstas į kažkokią slaptą įstaigą, matyt, patikrinimui, tą patikrinimą išlaikė. (Tiesa, taip sako pats Maksimas, dokumentus jis pametė, bet kaip kitaip jis būtų likęs be priežiūros?) Pagaliau narsus, apsigimęs kovotojas — vienas pats susidorojo su Žiurkėgaudžio gauja, — simpatingas, lengvai bendraujantis, geraširdis, visiškai nesavanaudis. Ir iš viso jis — nepaprastų gabumų žmogus. Prieš: visiškai nežinoma, kas jis ir iš kur; apie savo praeitį arba nieko neprisimena, arba nenori skelbtis… ir neturi jokių dokumentų. Bet ar visa tai tikrai įtartina? Vyriausybė kontroliuoja tik sienas ir centrinį regioną. Du trečdaliai šalies teritorijos iki šiol nugrimzdę į anarchiją, ten siaučia badas, epidemijos, liaudis bėga iš ten, ir visi be dokumentų, o jaunimas išvis nežino, kas yra tie dokumentai. Ir kiek tarp tų žmonių ligoniii, praradusiųjų atmintį, net išsigimėlių… Galų gale svarbiausia — Maksimas ne išsigimėlis…

— Na, kaprale? — pratarė ponas rotmistras, vartydamas dokumentus.

— Tikrai taip, pone rotmistre, — nevilties kupinu balsu išbėrė Gajus. — Leiskite…

Jis paėmė savo raportą apie būtinybę patikrinti Maksimą ir lėtai suplėšė.

— Te-eisingas sprendimas! — riktelėjo ponas rotmistras. — Štai tai jau gvardietiška! Popieriai, rašalas, patikrinimai… Viską patikrins mūšis. Kai sėsime į mašinas ir patrauksime atominių gaudyklių zonon, tada iškart ir pamatysime, kas mūsiškis, o kas — ne.

— Tikrai taip, — ne itin tvirtai atsiliepė Gajus. Jis gerai suprato senąjį kareivą, bet taip pat aiškiai matė, kad karo veteranas ir pajūrio incidentų didvyris truputį klysta, kaip ir visi veteranai bei visi didvyriai. Mūšis yra mūšis, o reputacija yra reputacija. Na, Maksimas čia niekuo dėtas. Maksimas juk nesusitepęs.

— Massarakš! — iškošė ponas rotmistras. — Sveikatos departamentas jį praleido, o visa kita — jau mūsų reikalas. — Tardamas šią mįslingą frazę, jis piktai pažvelgė į Gajų ir pridūrė: — Gvardietis draugu pasitiki visiškai, o jeigu nepasitiki, vadinasi, anas nėra draugas, tokį — už pakarpos ir lauk. Nustebinai tu mane, kaprale. Gerai jau, žengte marš į savo sekciją. Laiko liko nedaug… Operacijos metu aš pats paglobosiu tą kandidatą.

Gajus trinktelėjo kulnais ir išėjo. Už durų jis leido sau šyptelėti. Vis dėlto neištvėrė senas kareiva ir pats užsikrovė atsakomybę. Kas gerai, tai gerai. Dabar ramia sąžine galima laikyti Maksimą savo draugu. Maką Simą. Tikroji jo pavardė nė neištariama. Gal jis ją susigalvojo, kol kliedėjo, o gal vis dėlto tikrai kilęs iš tų kalniečių… Koks ten buvo jų senovės valdovo vardas… Zaremčičakbešmusaraijis… Gajus išėjo į pratybų aikštę ir žvilgsniu susirado savąją sekciją. Nenuilstantis Pandis vaikė vyrukus per triaukščio pastato maketo viršutinį langą. Vaikinai supluko, ir tai buvo negerai, nes iki operacijos liko vos valanda.

— Pa-ali-ikt! — jau iš tolo riktelėjo Gajus.

— Pa-likt! — sumaurojo Pandis. — Rikiuok!

Sekcija skubiai išsirikiavo. Pandis sukomandavo „ramiai”, rikiuotės žingsniu priėjo prie Gajaus ir pranešė:

— Pone kaprale, sekcija įveikia šturmuojamo miestelio kliūtis.

— Stokite į rikiuotę, — įsakė Gajus, stengdamasis intonacija išreikšti nepasitenkinimą, ką puikiai sugebėdavo kapralas Serembešas. Gajus, susidėjęs rankas už nugaros, perėjo rikiuotę, įsižiūrėdamas į pažįstamus veidus.

Kiekvieną jo judesį sekė pilkos, žydros ir mėlynos akys, kupinos ryžto įvykdyti bet kokį įsakymą ir todėl šiek tiek išplėstos. Gajus pajuto, kokie artimi ir brangūs jam tie dvylika tvirtų vyrukų — šešetas tikrųjų Gvardijos eilinių dešiniajame sparne ir šešetas kandidatų į eilinius — kairiajame, visi su dailiais juodais kombinezonais nušveistomis sagomis, visi su žvilgančiais batais trumpais aulais, visi su beretėmis, šauniai užsmauktomis ant dešiniojo antakio… Ne, ne visi. Rikiuotės viduryje, dešiniajame kandidatų gretos krašte, it bokštas stūkso kandidatas Makas Simas, labai vykęs vyrukas, numylėtinis, kad ir kaip apmaudu, kai vadas turi numylėtinių, bet… hm… Tai, kad jo keistos rudos akys neišplėstos — dar nieko tokio. Bėgant laikui išmoks. Bet štai… hm…

Gajus priėjo prie Maksimo ir užsegė šiam viršutinę sagą. Paskui pasistiebė ant pirštų galų ir pataisė beretę. Atrodo, viskas… Vėl jis rikiuotėjeišsišiepęs iki ausų… Tiek to. Atpras. Visgi kandidatas, sekcijoje pats jauniausias…

Dėl kompanijos Gajus Maksimo kaimynui pataisė sagtį, nors to visai nereikėjo. Paskui atsitraukė per tris žingsnius ir sukomandavo „laisvai”. Sekcija sustojo „laisvai” — visi šiek tiek atkišo dešiniąją koją ir susidėjo rankas už nugaros.

— Gvardiečiai, — kreipėsi Gajus. — Šiandien mes kartu su visa kuopa dalyvaujame eilinėje operacijoje, tikslas nukenksminti potencialaus priešo agentus. Operacijos schema — trisdešimt trys. Ponai tikrieji eiliniai, neabejoju, prisimena savo pareigas šioje schemoje, tuo tarpu ponams kandidatams, pamirštantiems užsisegti sagas, laikau naudinga priminti. Sekcijai priskiriamas vienas įėjimas. Sekcija dalijama į keturias grupes: po tris vyrus ir išorės rezervas. Trejetai, kurių sudėtyje po du tikruosius eilinius ir vieną kandidatą, be triukšmo nuosekliai apeina butus. Įžengęs į butą, trejetas veikia šitaip: kandidatas budi prie pagrindinių durų, antrasis eilinis niekur kitur neblaškydamas dėmesio saugo užpakalines duris, vyresnysis apžiūri patalpas. Rezervas iš trijų kandidatų, kuriems vadovauja sekcijos vadas — šiuo atveju aš, — lieka apačioje, įėjime; rezervo paskirtis: pirma, kol vyksta operacija, nieko neišleisti, antra, nedelsiant suteikti pagalbą tam trejetui, kuriam jos prireiks. Trejetų ir rezervo sudėtis jums žinoma… Dėmesio! — pridūrė jis, atsitraukdamas dar per žingsnį. — Į trejetus ir rezervą — pasiskirstyk!

Kilo trumpas daugialypis sujudimas. Sekcija pasiskirstė. Niekas nesupainiojo savo vietos, niekas nesusikabino automatais, niekas nepaslydo ir nepametė beretės, kaip tai nutikdavo ankstesnėse pratybose. Dešiniajame rezervo krašte virš visų kyšojo Maksimas ir plačiai šypsojosi visa burna. Gajui staiga šmėstelėjo absurdiška mintis, kad, Maksimo požiūriu, visa tai yra smagus žaidimas. Žinoma, buvo ne taip, šitaip tiesiog negalėjo būti. Be abejonės, viskas per tą paiką šypsenėlę…

— Nepeiktinai, — sumurmėjo Gajus, pamėgdžiodamas kapralą Serembešą, ir palankiai žvilgtelėjo į Pandį. Šaunuolis senis, išmuštravo vaikinus. — Dėmesio! — šūktelėjo. — Sekcija, rikiuok!

Vėl trumpas daugialypis sujudimas, nuostabiai tikslus ir nepriekaištingas, ir vėl sekcija stojo prieš jį viena greta. Gerai! Tiesiog puikiai! Net vėsa pasklido po kūną. Gajus vėl susidėjo rankas už nugaros ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal.

— Gvardiečiai! — kreipėsi jis. — Šiuo sunkiu metu mes esame valstybės ramstis ir vienintelė viltis. Tik mumis savo didinguose darbuose gali be atodairos pasikliauti Nežinomi Tėvai. — Jis sakė tiesą, tikrą tiesą, ir buvo jo žodžiuose žavesio bei užsimiršimo. — Chaosas, pagimdytas nusikalstamo karo, šiaip ne taip išsivadėjo, bet sunkias jo pasekmes jaučiame po šiai dienai. Gvardiečiai, broliai! Turime tik vieną užduotį: su šaknimis išrauti viską, kas tempia mus atgal, į chaosą. Priešas palei mūsų sienas nesnaudžia, ne kartą, tiesa, nesėkmingai jis bandė įvelti mus į dar vieną karą sausumoje ir jūroje, ir tik dėl mūsų brolių karių drąsos ir tvirtybės šalis gali mėgautis taika bei ramybe. Bet jokių armijos pastangų neužteks pasiekti tikslą, jei nebus palaužtas vidinis priešas. Palaužti vidinį priešą — tik mūsų užduotis, gvardiečiai. Vardan jos mes daug ką aukojame, mes trikdome savo motinų, brolių ir vaikų ramybę, mes neleidžiame pelnytai ilsėtis doram darbininkui, doram valdininkui, doram prekybininkui ir pramonininkui. Jie žino, kodėl esame priversti brautis į jų namus, ir sutinka mus kaip savo geriausius draugus, kaip gynėjus. Atminkite tai ir neleiskite sau užsimiršti, apimti tauraus įkarščio žūtbūt atlikti užduotį. Draugas yra draugas, o priešas yra priešas… Klausimų bus?

— Ne! — sumaurojo sekcija dvylika gerklių.

— Lais-svai! Trisdešimt minučių pailsėti ir pasitikrinti ekipuotei. Iš-šsiskirstyk!

Sekcija iškriko, o paskui gvardiečiai grupelėmis po du ir po tris pasuko kareivinių link. Gajus neskubriai nuėjo iš paskos, jausdamas malonią vidinę tuštumą. Maksimas, iš anksto šypsodamasis, laukėjo atokiau.

— Imkim ir pažaiskim žodžius, — pasiūlė jis.

Gajus mintyse sudejavo. Subarti jį reikėtų, subarti! Kas gali būti nenormaliau už kandidatą, vaikėzą, likus pusvalandžiui iki operacijos pradžios, kuo familiariausiai kimbantį prie kapralo!

— Dabar ne metas, — kiek galėdamas sausiau atsakė Gajus.

— Jaudiniesi? — užjausdamas paklausė Maksimas.

Gajus sustojo ir užvertė akis į dangų. Ir ką daryti, ką daryti? Pasirodo, tokio štai geraširdžio naivaus milžino, o dar tavo paties sesers išgelbėtojo, o dar — ką čia slėpti — žmogaus, kuris visa kuo, išskyrus statutą, už tave gerokai aukštesnis, visiškai neįmanoma vainoti… Gajus apsidairė ir prašyte paprašė:

— Paklausyk, Makai, per tave atsiduriu keblioje padėtyje. Kai esame kareivinėse, aš — tavo kapralas, viršininkas, aš įsakau — tu paklūsti. Jau šimtą sykiiį kartojau…

— Bet juk aš ir esu pasiruošęs paklusti, įsakyk! — patikino Maksimas. — Aš žinau, kas yra disciplina. Įsakyk.

— Jau įsakiau. Imkis tvarkyti ekipuotę.

— Ne, atsiprašau. Gajau, tu įsakei ne taip. Tu įsakei ilsėtis ir tvarkytis ekipuotę, pamiršai? Ekipuotę aš susitvarkiau, dabar ilsiuosi. Pažaiskim, aš sugalvojau gerą žodį…

— Makai, suprask: pavaldinys turi teisę kreiptis į viršesnįjį, pirma, tik nustatyta forma, antra, vien tik tarnybos reikalais.

— Taip, aš prisimenu. Devintas paragrafas… Bet jxik šitaip dera tarnybos metu. O dabar mes su tavimi ilsimės…

— Iš kur ištraukei, kad aš ilsiuosi? — paklausė Gajus. Jie stovėjo už tvoros, apraizgytos spygliuota viela, maketo, ir čia jų, ačiū Dievui, niekas nematė: niekas nemato, kaip tas bokštas pečiu atsišliejo į tvorą ir vis gviešiasi griebti savo kapralui už sagos. — Aš ilsiuosi tik namie, tačiau netgi namie jokiam pavaldiniui neleisčiau… Klausyk, paleisk mano sagą ir užsisek savąją…

Maksimas užsisegė ir pasakė:

— Tarnyboje vienaip, namie kitaip. Kodėl?

— Apie tai geriau nekalbėkime. Man įgriso nuolat kartoti tau tą patį… Beje, kada liausies šypsojęsis rikiuotėje?

— Statute apie tai nieko nepasakyta, — tuoj pat atrėžė Maksimas. — O dėl to kartojimo pasakysiu štai ką. Neįsižeisk, Gajau, aš žinau: tu ne šnekalius… ne kalbūnas…

— Kas?

— Tu — ne tas žmogus, kuris moka gražiai kalbėti.

— Oratorius?

— Oratorius… Taip, ne oratorius. Bet. Šiandien kreipeisi į mus su prakalba. Žodžiai teisingi, geri. Bet kai namie kalbėjai man apie Gvardijos tikslus ir šalies padėtį, buvo labai įdomu. Labai artima tau. O čia tu septintą kartą kartoji tą patį, ir tai tau visąi nėra artima. Labai teisinga. Labai vienoda. Labai nuobodu. A? Neįsižeidei?

Gajus neįsižeidė. Tiksliau, kažkokia šalta adatėlė savimeilę jam vis dėlto bakstelėjo — iki šiol jam atrodė, kad kalba jis taip pat įtaigiai ir sklandžiai kaip kapralas Serembešas ar net ponas rotmistras Tootas. Bet, kai susimąstai, kapralas Serembešas ir ponas rotmistras trejus metus irgi kartojo vis tą patį. Ir nieko čia keista, juo labiau gėdinga — juk per tuos trejus metus nei vidinė, nei išorinė padėtis labai nepasikeitė…

— O kurioje statuto dalyje pasakyta, — nusišaipė Gajus, — kad pavaldinys gali reikšti pastabas savo viršininkui?

— Ten pasakyta atvirkščiai, — atsidusęs pripažino Maksimas. — Man atrodo, tai neteisinga. Juk tu išklausai mano patarimiĮ, kai sprendi balistikos uždavinius, ir išklausai mano pastabų, kai suklysti apskaičiuodamas.

— Tai namie! — nuoširdžiai tarė Gajus. — Namie viskas galima.

— O jeigu šaudymo pratybose tu mums neteisingai nustatai taikymosi trajektoriją? Suklydai atsižvelgdamas į paklaidą dėl vėjo. A?

— Jokiu atveju, — tvirtai pareiškė Gajus.

— Reikės šaudyti neteisingai? — apstulbo Maksimas.

– Šaudyti, kaip įsakyta, — griežtai atsakė Gajus. — Per tas dešimt minučių, Makai, tu prisikalbėjai sau karcerio kokioms penkiasdešimčiai parų. Supranti?

— Ne, nesuprantu… O jei mūšyje?

— Ką — mūšyje?

— Tu neteisingai nustatai taikymosi trajektoriją. A?

— Hm… — numykė Gajus, kuris mūšyje dar niekada nevadovavo. Staiga jis prisiminė, kaip kartą žvalgyboje mūšiu kapralas Bahtu susipainiojo žemėlapyje, pakišo sekciją artimai gretimos kuopos ugniai, pats liko ten ir pusę sekcijos išguldė, o juk mes žinojome, kad jis susipainiojo, bet niekas nė nemanė taisyti jo klaidos.

Viešpatie, staiga suvokė Gajus, o juk mums nė mintis nebūtų šovusi — kad galima jį taisyti. Vado įsakymas — įstatymas, ir net daugiau nei įstatymas — vis dėlto įstatymai kartais apsvarstomi, o įsakymo svarstyti negalima, svarstyti įsakymą — absurdiška, žalinga, pagaliau tiesiog pavojinga… O Makas šito nesupranta, ką ten nesupranta — čia ir suprasti nėra ką, — paprasčiausiai nepripažįsta. Kiek kartų jau taip buvo: ima akivaizdžiausią dalyką ir atmeta jį, ir niekaip neįtikinsi, netgi atvirkščiai — pats pradedi abejoti, galva susisuka, visai suglumsti… Ne, vis dėlto jis nepaprastas žmogus… retas, neregėtas žmogus… Kalbą išmoko per mėnesį. Raštą įveikė per dvi dienas. Dar per dvi perskaitė viską, ką tik pas mane rado. Matematiką ir mechaniką išmano geriau už ponus dėstytojus, o juk mūsų kursuose dėsto tikri specialistai. Arba štai dėdulė Kaanas…

Pastaruoju metu senukas su visais savo užstalės monologais kreipdavosi vien tik į Maksimą. Maža to, jis jau ne kartą prasitarė, kad Maksimas mūsų sunkiais laikais yra, ko gero, vienintelis toks gabus ir taip besidomįs iškastiniais gyvūnais žmogus. Jis popieriuje piešdavo Maksimui kažkokius baisius žvėris, Maksimas popieriuje piešdavo jam kažkokiuą dar baisesnius žvėris, ir jiedu ginčydavosi, kuris iš tų žvėrių senesiiis, kuris iš kurio kilęs ir kodėl taip atsitikę; būdavo, dėdulė griebiasi mokslinių knygų iš savo bibliotekos, bet vis tiek atsitikdavo taip, kad Maksimas senukui nė prasižioti neleisdavo, tuo tarpu Gajus su Rada išvis nė žodžio nesuprasdavo, o dėdulė tai šaukdavo iki užkimimo, tai plėšydavo piešinius į skutelius ir trypdavo juos kojomis, vadindamas Maksimą neišmanėliu, žioplesniu už kvailį Šapšu, tai staiga pašėldavo įnirtingai, abiem rankomis, kasjis retučius žilus plaukus ant pakaušio ir murmėdavo su priblokšto žmogaus šypsena: „Drąsu, massarakš, drąsu… Turite vaizduotę, jaunuoli!” Ypač Gajui įsiminė vienas vakaras, kai seneliūkštį lyg griausmas trenkė Maksimo pareiškimas, esą kai kurie iš tų prieštvaninių padarų vaikščiojo užpakalinėmis kojomis, o šitoks teiginys, matyt, savaime ir labai paprastai vertė niekais kokį nors ilgą dar prieškario laikų ginčą…

Matematiką jis išmano, mechaniką jis išmano, karinę chemiją jis išmano puikiai, paleontologiją — Viešpatie, ir kas mūsų laikais yra girdėjęs apie paleontologiją! — paleontologiją jis taip pat išmano… Piešia kaip dailininkas, dainuoja kaip artistas… ir yra geras, nenormaliai geras. Išvaikė ir išdaužė banditus, vienas pats — aštuonis, plikomis rankomis, kitas juo dėtas vaikščiotų pasipūtęs kaip gaidys, į visus spjaudytų, o jis — kankinosi, naktimis nemiegojo, skandinosi, kai jį gyrė ir dėkojo, o kartą ėmė ir pratrūko: išbalo visas ir riktelėjo, kad tai negarbinga — girti už žmogžudystę… Viešpatie, ir kaip simku buvo įkalbėti jį stoti į Gvardiją! Viską suprantąs, su viskuo sutinkąs, norįs, bet juk ten, sako, teks šaudyti. Į žmones. Aš jam aiškinu: į išsigimėlius, o ne į žmones, į padugnes, baisesnius už banditus… Sutarėme, ačiū Dievui, kad iš pradžių, kol įpras, tik nuginkluos… Ir juokinga, ir kažkaip baisu. Ne, ne šiaip sau jis nuolat prasitaria atkeliavęs iš kito pasaulio. Žinau aš tą kitą pasaulį. Dėdulė net knygą apie tai turi. „Ūkanotoji Zartako Šalis”. Plyti, girdi, rytuose tarp kalnų Zartako slėnis, kur gyvena laimingi žmonės… Iš aprašymo — jie ten visi tokie kaip Maksimas. Ir štai kas nuostabu: jei kuris iš jų palieka slėnį, tai iškart pamiršta, iš kur kilęs ir kas jam nutiko anksčiau, prisimena tik tiek, kad yra iš kito pasaulio… Tiesa, dėdulė sako, kad jokio tokio slėnio nė būt nėra, visa tai esanti išmonė, yra tik Zartako kalnagūbris, o paskui, sako jis, per aną karą, mostelėta į tą kalnagūbrį superbombų ir tenykščiams kalniečiams visam gyvenimui atmintį atkratė…

— Ko tyli? — paklausė Maksimas. — Apie mane galvoji?

Gajus nukreipė žvilgsnį į šalį.

— Tu štai ką… — tarė jis. — Aš tavęs tik vieno dalyko prašau: dėl disciplinos niekada neišsiduok, kad daugiau už mane išmanai. Žiūrėk, kaip kiti elgiasi, ir elkis lygiai taip pat.

— Aš stengiuosi, — liūdnai prisipažino Maksimas. Jis trumpai pagalvojo ir pridūrė: — Sunku įprasti. Mūsuose viskas kitaip.

— O kaip tavo žaizda? — paklausė Gajus, keisdamas temą.

— Mano žaizdos užgyja greitai, — atsajai pasakė Maksimas. — Klausyk, Gajau, po operacijos važiuolim tiesiai namo. Na, ko taip žiūri? Aš labai pasiilgau Rados. O tu ne? Vaikinus užvešim į kareivines, o paskui sunkvežimiu važiuosime namo. Vairuotoją paleisime…

Gajus įkvėpė kuo daugiau oro, bet čia beveik virš pat jų galvų suurzgė sidabrinė garsiakalbio dėžė, ir brigados budinčiojo balsas sukomandavo:

– Šeštoji kuopa, pratybų aikštėje rikiuok! Dėmesio, šeštoji kuopa…

Ir Gajus tik užriko:

— Kandidate Simai! Liautis šnekėjus, į rikiuotę žengte marš! — Maksimas metėsi šalin, bet Gajus pastvėrė jam už automato vamzdžio. — Labai tavęs prašau, — pasakė jis. — Kaip visi! Elkis kaip visi! Šiandien pats rotmistras tave stebės…

Kuopa išsirikiavo per tris minutes. Sutemo, virš pratybų aikštės plykstelėjo prožektoriai. Už rikiuotės švelniai urzgavo sunkvežimių varikliai. Kaip visuomet prieš operaciją, ponas brigados vadas, lydimas pono rotmistro Čaču, tylomis apėjo gretą, nužvelgdamas kiekvieną gvardietį. Jis buvo ramus, akys primerktos, lūpų kampučiai draugingai užsirietę. Paskui, taip nieko ir nepasakęs, jis kinktelėjo ponui rotmistrui ir pasišalino. Ponas rotmistras, krypuliuodamas ir mosuodamas suluošintąja ranka, žengė priešais rikiuotę ir atsuko į gvardiečius tamsų, kone juodą, veidą.

— Gvardiečiai! — karktelėjo jis tokiu balsu, kad Gajui skruzdės nubėgo oda. — Mums iškeltas tikslas. Pasiekime jį deramai… Dėmesio, kuopa! I mašinas! Kaprale Gaalai, pas mane!

Kai Gajus pribėgo ir pasitempė prieš jį, ponas rotmistras tyliai pasakė:

— Jūsų sekcijai skiriama speciali užduotis. Nuvykus į paskirties vietą iš mašinos nelipti. Vadovausiu aš pats.