Devintas skyrius

Palydovas tyliai pratarė: „Laukite čia”, — ir nuėjo, dingo tarp krūmų ir už medžių. Maksimas atsisėdo ant kelmelio vidur laukymės, susigrūdo rankas giliai į brezentinių kelnių kišenes ir ėmė laukti. Miškas buvo senas, apleistas, jį smaugė pomiškis, persenę raukšlėti kamienai atsidavė trūnėsiais. Buvo drėgna. Maksimas gūžėsi kęsdamas šleikštulį, jam norėjosi pasėdėti saulutėje, pasikaitinti petį. Netoliese krūmuose kažkas tūnojo, bet Maksimas nekreipė dėmesio — jį sekė nuo pat gyvenvietės, ir tai jo neerzino. Būtų keista, jei jie būtų patikėję išsyk.

Pašalyje į laukymę išniro maža mergaitė didžiuliu sulopytu megztiniu, su pintinėle rankoje. Mergaitė įsistebeilijo į Maksimą; ji praėjo pro šalį, taip ir neatitraukdama smalsaus žvilgsnio, klupdama ir painiodamasi žolėje. Tarp krūmų šmėstelėjo kažkoks žvėrelis, panašus į voveraitę, užlėkė į medį, žvilgtelėjo žemyn, išsigando ir dingo. Buvo tylu, tik kažkur toli nelygiai stukseno mašina — kirto ežere nendres.

Žmogus krūmuose nesitraukė — gręžė nugarą negeru žvilgsniu. Nemalonu, bet teks įprasti. Nuo šiol taip bus visada. Gyvenama sala paskelbė jam karą: į jį šaudė, sekė jį, juo netikėjo. Maksimas prisnūdo. Pastaruoju metu jis dažnai prisnūsdavo pačiais netinkamiausiais momentais. Užmigdavo, pabusdavo, vėl užmigdavo. Kovoti jis nebandė: taip norėjo organizmas, o šis išmano geriau. Tai praeis, tik nereikia priešintis.

Sučiužėjo žingsniai, ir palydovas ištarė: „Eikite paskui mane”. Maksimas pakilo, tebelaikydamas rankas kišenėse, ir nužingsniavo palydovui iš paskos, žiūrėdamas į jo kojas, apautas minkštais šlapiais batais. Atsidūrę miško gilumoje jie ėmė sukiotis ratais ir sudėtingomis kilpomis, pamažu artėdami prie kažkokio būsto, kuris tiesia linija būtų visai arti laukymės. Galiausiai palydovas nutarė, kad Maksimą suklaidino jau pakankamai, ir ėmė brautis tiesiog per išvartas; būdamas miestietis, jis, beje, kėlė tiek triukšmo, jog Maksimas net nebegirdėjo sėlinančiojo iš paskos žingsnių.

Įveikęs išvartas, Maksimas už medžių išvydo pievelę ir pakrypusį ręstinį namą užkaltais langais. Pievelė buvo apžėlusi aukšta žole, bet Maksimas matė, kad čia vaikščiota — ir anksčiau, ir visai neseniai. Vaikščiota atsargiai, stengiantis prie namo prieiti kaskart kitu keliu. Palydovas atidarė cypiančias duris ir jie įžengė į tamsią suplėkusią priemenę. Žmogus, ėjęs iš paskos, liko lauke. Palydovas atvertė rūsio dangtį ir pakvietė: „Čionai, atsargiau…” Jis prastai matė tamsoje. Maksimas nulipo mediniais laipteliais.

Šiltame, sausame rūsyje buvo žmonių, jie sėdėjo aplink medinį stalą ir juokingai sprogino akis, bandydami įžiūrėti Maksimą. Kvepėjo tik ką užpūsta žvake. Tikriausiai jie nenorėjo, kad Maksimas pamatytų veidus. Maksimas pažino tik du: Orę, senosios Ulės Tader dukrą, ir storulį Memo Gramenu, su kulkosvaidžiu sėdintį prie pat laiptelių. Viršuje sunkiai dunkstelėjo angos dangtis, ir kažkas ištarė:

— Kas jūs toks? Papasakokite apie save.

— Ar galima atsisėsti? — paklausė Maksimas.

— Taip, žinoma. Eikite čionai, mano balso kryptimi. Užkliūsite už suolo.

Maksimas atsisėdo ir nužvelgė stalo kaimynus. Jų buvo keturi. Tamsoje jie atrodė pilki ir plokšti tarytum senovinėje nuotraukoje. Iš dešinės sėdėjo Ordė, o kalbėjo tvirtas plačiapetis žmogus, sėdėjęs priešais. Jis buvo nemaloniai panašus į rotmistrą Čaču.

— Pasakokite, — pakartojo jis.

Maksimas atsiduso. Jįs labai nenorėjo, vos užmezgęs pažintį, pradėti nuo melo, bet nebuvo kas darą.

— Savo praeities aš nežinau, — prašneko jis. — Sakoma, kad esu kalnietis. Gali būti. Neprisimenu… Mano vardas Maksimas, pavardė — Kamereris. Gvardijoje mane vadino Maku Simu. Save prisimenu nuo tos akimirkos, kai buvau sulaikytas miške prie Žydrosios Gyvatės…

Toliau galima buvo nebemeluoti, taigi ėjosi kiek lengviau. Vaikinas pasakojo, stengdamasis kalbėti trumpai ir tuo pat metu nepraleisti to, kas jam atrodė svarbu.

— …aš nuvedžiau juos kuo giliau į karjerą, liepiau bėgti, o pats neskubėdamas grįžau. Tada rotmistras mane sušaudė. Naktį aš atsipeikėjau, išsikrapščiau iš karjero ir netrukus priėjau ganyklą. Dienomis slapstydavausi krūmuose ir miegodavau, o naktimis slinkdavau prie karvių ir gerdavau pieną. Po kelių dienų pasijutau geriau. Gavau iš piemenų kažkokių skarmalų, pasiekiau Ančių gyvenvietę ir susiradau Ulę Tader. Visa kita jūs žinote.

Visi kiek patylėjo. Paskui kaimietiškos išvaizdos vyriškis ilgais, iki pečių, plaukais pasakė:

— Nesuprantu, kaip jis neprisimena ankstesnio gyvenimo. Man atrodo, taip nebūna. Štai tegul Gydytojas pasako.

— Būna, — tarstelėjo Gydytojas. Jis buvo liesas, nusikamavęs, rankoje vartė pypkę. Matyt, labai norėjo rūkyti.

— Kodėl nebėgote drauge su nuteistaisiais? — paklausė plačiapetis.

— Ten liko Gajus, — atsakė Maksimas. — Tikėjausi, kad Gajus eis su manimi… — Jis nutilo, prisiminęs išblyškusį sutrikusio Gajaus veidą ir klaikias rotmistro akis, ir karštus trinksnius į krūtinę bei pilvą, ir bejėgiškumo bei apmaudo pojūtį. — Žinoma, tai buvo kvailystė, — pridūrė jis. — Bet tada aš šito nesupratau.

— Jūs dalyvavote operacijose? — už nugaros paklausė apkūnusis Memo.

— Jau pasakojau.

— Pakartokite!

— Dalyvavau vienoje operacijoje, kai buvo suimti Ketšefas, Ordė, jūs ir dar du, neprisistatę. Vienas jų buvo su dirbtine ranka, profesionalus revoliucionierius.

— Kaip paaiškinsite tokią jūsų rotmistro skubą? Tam, kad kandidatas pelnytų teisę į išbandymą krauju, jam pirmiau juk reikia daIjauti mažiausiai trijose operacijose.

— Nežinau. Žinau tik tiek, kad jis manimi nepasitikėjo. Aš pats nesuprantu, kodėl jis pasiuntė mane sušaudyti…

— O kodėl jis šaudė į jus?

— Manau, jis išsigando. Aš norėjau atimti iš jo pistoletą…

— Nesuprantu aš, — įsiterpė ilgaplaukis. — Na, nepasitikėjo jis jumis. Na, patikrinimo dėlei pasiuntė vykdyti bausmės…

— Luktelkite, Eiguly, — tarė Memo. — Visa tai tik kalbos. Gydytojau, jumis dėtas aš jį apžiūrėčiau. Kažko nelabai aš tikiu ta istorija su rotmistru.

— Aš negaliu apžiūrinėti tamsoje, — suirzęs atšovė Gydytojas.

— O jūs įsižiebkite šviesą, — patarė Maksimas. — Vis tiek aš jus matau.

Stojo tyla.

— Kaip suprasti — matote? — paklausė plačiapetis.

Maksimas gūžtelėjo pečiais.

— Matau, — tarė jis.

— Kokia nesąmonė, — tarstelėjo Memo. — Na, ką aš dabar darau, jei jau matote?

Maksimas atsisuko:

— Jūs nukreipėte į mane… tiksliau, jums tik atrodo, kad į mane, o iš tikrųjų — į Gydytoją… rankinį kulkosvaidį. Jūs — Memo Gramenu, aš jus pažįstu. Ant jūsų dešiniojo skruosto — įdrėskimas, anksčiau jo nebuvo.

— Noktalopija, — niurgztelėjo Gyd5l: ojas. — Žiebkite šviesą. Kvaila. Jis mus mato, o mes jo nematome. — Jis užčiuopė priešais save degtukus ir ėmė brėžti vieną po kito. Šie lūžinėjo.

— Taip, — pasakė Memo. — Žinoma, kvaila. Iš čia jis arba išeis jau mūsiškis, arba visai nebeišeis.

— Gal galėčiau… — Maksimas ištiesė ranką, atėmė iš Gydytojo degtukus ir uždegė žvakę.

Visi prisimerkė, ėmė dangstytis akis delnais. Gydytojas tučtuojau užsirūkė.

— Renkitės, — pasakė jis, papsėdamas pypkę.

Maksimas per galvą nusitraukė brezentinius marškinius. Visi sužiuro į jo krūtinę. Gydytojas išsirangė iš už stalo, priėjo prie Maksimo ir ėmėsi į visas puses jį sukioti, čiupinėdamas tvirtais šaltais pirštais. Tvyrojo tyla. Paslmi ilgaplaukis kažkaip apgailestaudamas pratarė:

— Gražus berniukas. Turėjau sūnų… irgi…

Jam niekas neatsakė, ilgaplaukis nerangiai atsistojo, panaršė kampe, sunkiai pakelė ir pastatė ant stalo didelę krežinę. Paskui padėjo tris puodelius.

— Galima — paeiliui, — paaiškino jis. — Jei kas nori užkąsti, sūrio surasime. Ir svogūnų…

— Neskubėkite, Eiguly, — suerzintas burbtelėjo plačiapetis. — Patraukite butelį, aš per j į nieko nematau… Na, ką. Gydytojau?

Gydytojas dar kartą perminkė Maksimą šaltais pirštais, apsisiautė dūmu ir atsisėdo.

– Įpilk tu man, Eiguly, — pasakė. — Tokias aplinkybes priklauso užgerti… Renkitės, — tarstelėjo jis Maksimui. — Ir nesišypsokite kaip rožė gegužyje. Turėsiu jums keletą klausimų.

Maksimas apsirengė. Gydytojas siurbtelėjo iš puodelio, susiraukė ir paklausė:

— Kada, sakote, į jus šaudė?

— Prieš keturiasdešimt sept3aiias dienas.

— Iš ko, sakote, šaudė?

— Iš pistoleto. Iš kariško pistoleto.

Gydytojas vėl sriūbtelėjo, vėl susiraukė ir suniurnėjo, kreipdamasis į plačiapetį:

— Duočiau galvą nukirsti, kad į šį žaliūką tikrai šaudė iš kariško pistoleto, ir dar iš labai arti, bet ne prieš keturiasdešimt septynias dienas, o mažiausiai prieš šimtą keturiasdešimt septynias… Kur kulkos? — staiga paklausė jis Maksimo.

— Jos išėjo, ir aš išmečiau.

— Klausykite, kuo jūs… Makai! Jūs meluojate. Prisipažinkite, kaip jums tai atliko?

Maksimas pakandžiojo lūpą.

— Aš sakau tiesą. Tiesiog jūs nežinote, kaip sparčiai gyja mūsų žaizdos. Aš nemeluoju. — Jis patylėjo. — Beje, nesimku mane patikrinti. Perpjaukite man ranką. Jei pjūvis bus negilus, aš užtrauksiu jį per dešimt penkiolika minučių.

— Tai tiesa, — įsiterpė Ordė. Ji prašneko pirmą kartą per visą tą laiką. — Aš pati mačiau. Jis skuto bulves ir įsipjovė pirštą. Po pusvalandžio bebuvo tik baltas randas, o kitą dieną išvis nebeliko jokios žymės. Manau, jis iš tikrųjų kalnietis. Gėlas pasakodavo apie senovinę kalniečių mediciną, jie sugeba užkalbėti žaizdas.

— Ak, kalniečių medicina… — ištarė Gydytojas, vėl apsisiausdamas dūmu. — Ką gi, sakykime, taip ir yra. Tiesa, įsipjautas pirštas — tai viena, o septynios kulkos iš arti — visai kas kita, bet — sakykime… Tai, kad žaizdos šitaip greitai užgijo — ne pats keisčiausias dalykas. Norėčiau, kad man kas nors paaiškintų ką kita. Jaunuolio kūne — septynios skylės. Ir jeigu tos skylės iš tiesų — nuo tikrų pistoleto kulkų, tuomet bent jau keturios iš jų — atkreipkite dėmesį, kiekviena atskirai! — buvo mirtinos.

Eigulys suvaitojo ir sudėjo rankas lyg maldai.

— Kokia čia velniava? — tarstelėjo plačiapetis.

— Galite manimi tikėti, — pasakė Gydytojas. — Kulka širdyje, kulka stubure ir dvi kulkos kepenyse. Ir dar — bendras nukraujavimas. Ir dar — neišvengiamas kraujo užkrėtimas. Ir dar — jokių, bent menkiausių, kvalifikuotos gydytojų pagalbos pėdsakų. Massarakš, turėjo užtekti ir vienos kulkos į širdį!

— Ką pasakysite jūs? — plačiapetis paklausė Maksimo.

— Jis klysta, — atsakė šis. — Jis viską teisingai nustatė, bet klysta. Mums tokios žaizdos nėra mirtinos. Štai jeigu rotmistras būtų, pataikęs man į galvą… bet jis nepataikė… Suprantate, Gydytojau, jūs negalite net įsivaizduoti, kokie gajūs šitie organai — širdis, kepenys — juk jie pilni kraujo…

— N-taip, — pratarė Gydytojas.

— Viena man aišku, — tarstelėjo plačiapetis. — Vargu ar jie būtų bandę pakišti mums tokią grubią klastotę. Juk žino, kad mes turime gydytojų.

Stojo ilga tyla. Maksimas kantriai laukė. O aš ar patikėčiau? — galvojo jis. Tikriausiai patikėčiau. Bet, atrodo, šitame pasaulyje aš išvis esu pernelyg lengvatikis. Nors jau ir nebe toks lengvatikis kaip anksčiau. Pavyzdžiui, man nepatinka Memo. Jis nuolat kažko bijo. Sėdi tarp saviškių su kulkosvaidžiu ir kažko bijo. Keista. Vis dėlto tikriausiai manęs. Turbūt baiminasi, kad atimsiu iš jo kulkosvaidį ir vėl išnarinsiu pirštus. Ką gi, gal jis ir teisus. Aš jau nebesileisiu šaudomas. Pernelyg bjauru, kai į tave šaudo… Jis prisiminė ledinę naktį kaijere, negyvą fosforinį dangų, šaltą lipnią balą, kurioje gulėjo. Ne, gana. Man užteks… Dabar geriau jau šaudysiu pats…

— Aš juo tikiu, — staiga prabilo Ordė. — Šneka padrikai, bet tik todėl, kad žmogus jis keistas. Tokios istorijos neįmanoma sugalvoti, tai būtų pernelyg absurdiška. Jei aš juo netikėčiau, vos išklausiusi jo pasakojimą iškart nušaučiau. Juk jis griozdina vieną nesąmonę ant kitos. Tokių provokatorių nebūna, draugai… Galbūt jis beprotis. Šitaip gali būti… Bet ne provokatorius… Aš už jį, — pridūrė ji po pauzės.

— Gerai, Paukšte, — pasakė plačiapetis. — Kol kas patylėk… Jus tikrino Visuomenės peikatos departamento komisija? — paklausė jis Maksimo.

— Taip.

— Pripažino tinkamą tarnybai?

– Žinoma.

— Be apribojimų?

— Kortelėje buvo paprasčiausiai įrašyta: „Tinkamas”.

— Ką manote apie Kovingąją Gvardiją?

— Dabar manau, kad ji — besmegenis ginklas kažkieno rankose. Greičiausiai — tų pagarsėjusių Nežinomų Tėvų. Bet aš dar daug ko nesuprantu.

— O ką jūs manote apie Nežinomus Tėvus?

— Manau, kad jie — viršutinis karinės diktatūros sluoksnis. Tai, ką aš apie juos žinau — labai prieštaringa. Gali būti, kad jų tikslai netgi taurūs, bet būdai… — Maksimas palingavo galvą.

— Ką manote apie išsigimėlius?

— Manau, kad terminas prilipdytas nevykusiai. Manau, kad jūs — sąmokslininkai. Apie jūsų tikslus nutuokiu gana miglotai. Bet man patiko žmonės, kuriuos mačiau pats. Visi jie man pasirodė sąžiningi ir… kaip geriau pasakius… neapkvailinti, veikiantys sąmoningai.

— Taip, — sumurmėjo plačiapetis. — Būna, kad jums skauda?

— Galvą? Ne, nebūna.

— Kam klausti? — įsiterpė Eigulys. — Jei skaudėtų, jo čia nebūtų.

– Štai aš ir noriu suprasti, kodėl jis čia, — tarė plačiapetis. — Kodėl atėjote pas mus? Norite kovoti drauge su mumis?

Maksimas papurtė galvą:

– Šitaip aš nesakyčiau. Tai būtų netiesa. Aš noriu išsiaiškinti. Dabar aš greičiau jau su jumis nei su jais, bet juk ir apie jus žinau pernelyg mažai.

Visi susižvalgė.

— Mūsuose taip nesielgiama, mielasis, — pasakė Eigulys. — Mūsuose įprasta taip: arba tu — mūsiškis, tuomet še tau ginklą ir eik kariauti. Arba tu, vadinasi, ne mūsiškis, ir tada jau atleisk, tada jau mes tave… pats supranti… kur tau — į galvą, ar ne?

Vėl stojo tyla. Gydytojas simkiai atsiduso ir daužydamas į suolą iškratė pypkę.

— Retas ir sudėtingas atvejis, — paskelbė jis. — Turiu pasiūlymą. Tegul jis mūsų paklausinėja… Juk jūs turite ko paklausti, ar ne, Makai?

— Taip, aš atėjau klausti, — atsiliepė Maksimas.

— Klausimų jis tiesiog pritvinkęs, — patvirtino Ordė šypsodamasi. — Jis ir motinai galvą kvaršino visokiausiais klausimais. O ir prie manęs kibo.

— Klauskite, — tarė plačiapetis. — Jūs, Gydytojau, atsakinėsite. O mes paklausysime.

— Kas yra tie Nežinomi Tėvai ir ko jie nori? — pradėjo Maksimas.

Visi sujudo, akivaizdžiai nesitikėję tokio klausimo.

— Nežinomi Tėvai, — pradėjo aiškinti Gydytojas, — tai anoniminė itin patyrusių intrigantų grupė, pučistų partijos likučiai, išgyvenę po dvidešimties metų kovos dėl valdžios tarp kariškių, finansininkų ir politikų. Jie turi du tikslus: pagrindinį ir svarbiausią. Pagrindinis — išsilaikyti valdžioje. Svarbiausias — maksimaliai pasitenkinti ta valdžia. Yra tarp jų ir neblogų žmonių juos patenkina suvokimas, kad jie — liaudies geradariai. Bet dauguma jų — glemžikai, sibaritai, sadistai ir visi iki vieno ištroškę valdžios… Jūs patenkintas?

— Ne, — atsakė Maksimas. — Jūs man tiesiog pranešėte, kad jie — tironai. Šitai aš ir šiaip įtariau… Jų ekonominė programa? Jų ideologija? Bazė, kuria jie remiasi?..

Visi vėl susižvalgė. Eigulys prasižiojęs dėbsojo į Maksimą.

— Ekonominė programa… — nutęsė Gydytojas. — Jūs per daug iš mūsų norite. Mes ne teoretikai, mes — praktikai… O štai kuo jie remiasi, pasakyti jums galiu. Durtuvais. Neišprusimu. Tautos nuovargiu. Teisinės visuomenės jie nesukurs, jie apie tai nė girdėti nenori… O ekonominės programos jie neturi jokios, nieko jie neturi, išskyrus durtuvus, ir nieko jie nenori, išskyrus valdžią… O štai kas svarbiausia mums: jie gviešiasi mus sunaikinti. Tiesą sakant, mes kovojame dėl savo gyvybių… — Jis kibo irzliai kimštis pypkę.

— Aš nieko nenorėjau įžeisti, — tarė Maksimas. — Tiesiog noriu išsiaiškinti. Tironija, valdžios troškimas… Savaime tai dar mažai ką tereiškia. — Jis mielai būtų išdėstęs Gyd)ojui istorinio nuoseklumo teorijos pagrindus, bet trūko žinomų žodžių. Ir šiaip protarpiais tekdavo įterpti rusiškų. — Gerai. Bet štai jūs minėjote — teisinė visuomenė. Kas tai yra? Ir ko norite jūs? Ko siekiate, be gyvybės išsaugojimo? Ir kas jūs esate?

Gydytojo pypkė šiušėjo ir papsėjo, po visą rūsį skleisdama slogų tvaiką.

— Leiskite man, — staiga įsikišo Eigulys. — Leiskite, aš jam pasakysiu… Man leiskite… Tu, balandėli, šitą… Nežinau, kaip ten jūsų kalnuose, o čia, mūsuose, žmonėms patinka gyventi. Sakai, ko dar, be gyvybės, mes siekiame? O man gal be jos daugiau nieko ir nereikia!.. Ar tau atrodo — to maža? Žiūrėk tu man; koks narsuolis išdygo! O tu pagyvenk rūsy, kai turi namus, žmoną, šeimą, tik visi tavęs išsižadėję… Taip kad baik čia!..

— Palūkėkite, Eiguly, — įsiterpė plačiapetis.

— Ne, tai jis tegul laukia! Žiūrėk tu man, koks išdygo! Visuomenę jam duok, bazę kažkokią…

— Palauk, dėde, — nutraukė jį Gydytojas. — Nepyk. Matai, žmogus nieko nesupranta.. Žinote, — kreipėsi jis į Maksimą, — mūsų judėjimas labai daugialypis. Kokios nors vieningos politinės programos mes neturime, o ir negalime turėti: visi mes žudome, nes žudo ir mus. Tai jums derėtų suprasti. Suprasite. Visi mes — mirtininkai, galimybių išgyventi turime nedaug. Ir visą mūsų politiką iš esmės nustelbia biologija. Išgyventi — štai kas svarbiausia. Kokios jau ten bazės! Taigi jei jūs atsinešėte kokią nors socialinę programą, nieko jums neišeis.

— Tad kur esmė? — paklausė Maksimas.

— Mus laiko išsigimėliais. Nuo ko tai prasidėjo — dabar jau niekas ir neprisimintų. Bet šiuo metu Nežinomiems Tėvams paranku mus pjudyti, tai atitraukia tautą nuo vidaus problemų, nuo finansininkų, šluojančių pinigus iš karinių užsakymų ir bokštų statybos, korupcijos. Jei mūsų nebūtų. Tėvai mus išrastų…

— Tai jau šis tas, — pasakė Maksimas. — Vadinasi, vėl viskaą pagrįsta pinigais. Vadinasi, Tėvai tarnauja pinigams. Ką jie dar dangsto?

— Tėvai niekam netarnauja. Jie patys yra pinigai. Jie yra viskas. Ir dar jie, beje, yra niekas, nes jie — anonimai ir nuolat ryja vieni kitus… Jam reikėtų pasikalbėti su Šernu, — tarstelėjo jis plačiapečiui. — Jie turėtų apie ką pasišnekėti.

— Gerai, apie Tėvus aš pakalbėsiu su Šernu. O dabar…

— Su Šernu jūs jau nepasikalbėsite, — tulžingai mestelėjo Memo. — Šerną sušaudė.

— Tai tas vienarankis, prisimenate? — paaiškino Ordė. — Turite prisiminti…

— Prisimenu, — tarė Maksimas. — Bet jo nesušaudė. Jam priteisė katorgą.

— Negali būti, — atsiliepė plačiapetis. — Šernui? Katorgą?

— Taip, — tarė Maksimas. — Gelui Ketšefui mirties bausmė. Šernui katorga, o dar vieną, kuris neprisistatė, pasiėmė civilis. Veikiausiai į kontržvalgybą.

Ir vėl visi nutilo. Gydytojas gurkštelėjo iš puodelio. Plačiapetis sėdėjo, pasirėmęs rankomis galvą. Eigulys skausmingai kriokuodamas gailiai žvelgė į Ordę. Ši suspaudusi lūpas žiūrėjo į stalą. Tai buvo nelaimė, ir Maksimas gailėjosi prašnekęs apie tai. Tai buvo tikra nelaimė, ir tik kamputyje įsitaisęs Memo ne tiek sielojosi, kiek bijojo… Tokiems kulkosvaidžio patikėti negalima, šmėstelėjo Maksimui. Jis čia visus mus iššaudys.

— Na, gerai, — prabilo plačiapetis. — Ar dar norite ko paklausti?

— Klausimų turiu daug, — lėtai atsiliepė Maksimas. — Bet, ko gero, jie visi vienaip ar kitaip netaktiški.

— Ką gi, klauskite netaktiškai.

— Gerai, paskutinis klausimas. Kuo čia dėti PBG bokštai? Kuo jie jums trukdo?

Visi ėmė nemaloniai juoktis.

— Na ir kvailas, — pasakė Eigulys. — O dar — bazę jam duok…

— Tai ne PBG, — atsakė Gydytojas. — Tai mūsų prakeiksmas. Jie išrado spinduliavimą, kurio dėka sukūrė išsigimėlio sąvoką. Dauguma žmonių — štai kad ir jūs — to spinduliavimo nejaučia, lyg jo nė nebūtų. O mažumai nelaimėlių dėl kažkokių organizmo savybių spinduliuotė sukelia pragariškus skausmus. Kai kurie iš mūsų — tokių yra vienetai — tą skausmą gali ištverti, kiti neištveria, rėkia, treti netenka sąmonės, o ketvirti išprotėja ir miršta… O bokštai — jokia priešbalistinė gynyba, tokia gynyba išvis neorganizuojama, ji nereikalinga, nes nei Hontis, nei Pandėja neturi balistinių pabūklų, aviacijos ar raketų… jiems išvis ne tai rūpi, ten jau ketvirtus metus tęsiasi pilietinis karas… Tad štai, tie bokštai — spinduliuotuvai. Jie įjungiami visoje šalyje dukart per parą — ir mus išgaudo, kol voliojamės skausmuose netekę jėgų. O dar vietinio poveikio įranga ant patrulinių automobilių… o dar savaeigiai spinduliuotuvai… dar nereguliarūs spinduliniai smūgiai naktimis… Mes neturime kur pasislėpti, apsauginių ekranų nėra, mes einame iš proto, išsišaudome, iš nevilties prikrečiame kvailysčių, išmirštame…

Gydytojas nutilo, griebė puoduką ir vienu ypu jį ištuštino. Tada ėmėsi įnirtingai pypkiuoti, jo veidas trūkčiojo.

— Ta-aip, linksmai gyvenome — ilgai nepasenome, — ilgesingai numykė Eigulys. — Bjaurybės, — pridūrė patylėjęs.

— Beprasmiškajam tai pasakoti, — staiga tarė Memo. — Jis juk nežino, kas tai yra. Jis net nenutuokia, ką tai reiškia — kiekvieną dieną laukti eilinio seanso…

— Gerai, — pasakė plačiapetis. — Nenutuokia — vadinasi, ir kalbėti nėra apie ką. Paukštė pasisakė už jį. Kas dar — „už”, o kas — „prieš”?

Eigulys jau buvo besižiojąs, bet Ordė jį aplenkė:

— Noriu paaiškinti, kodėl aš — „už”. Pirma, aš juo tikiu. Tą jau sakiau ir tai galbūt nelabai svarbu, tai tik mano vienos reikalas. Bet šitas žmogus turi savybių, kurios gali būti naudingos visiems. Jis sugeba užgydyti ne tik savas, bet ir svetimas žaizdas… Žymiai geriau už jus, Gydytojau, tik neįsižeiskite…

— Koks aš gydytojas, — atsiliepė Gydytojas. — Ąš tik šiaip — teismo medicina…

— Bet ir tai dar ne viskas, — tęsė Ordė. — Jis sugeba numalšinti skausmą.

— Kaip suprasti? — paklausė Eigulys.

— Nežinau, kaip jis tai daro. Jis masažuoja smilkinius, kažką šnibžda, ir skausmas praeina. Pas motiną du kartus buvau suriesta skausmo, ir abukart jis man padėjo. Pirmąjį kartą dar nelabai, bet vis dėlto sąmonės, kaip įprasta, nebuvau praradusi. O antrąjį kartą skausmo išvis nejaučiau…

Ir viskas akimirksniu pasikeitė. Tik ką jie buvo teisėjai, tik ką jie sprendė, kaip jiems patiems atrodė, jo gyvybės ir mirties klausimą, o dabar teisėjai dingo, liko tik iškankinti, pasmerkti žmonės, staiga pajutę viltį. Jie žvelgė į jį taip, tarsi lauktų, kad štai jis tuojau pat, nedelsdamas išblaškys jų košmarą, graužusįjuos kiekvieną minutę, kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį, daugelį metų… Ką gi, pamanė Maksimas, čia aš bent jau būsiu reikalingas ne žudyti, o gydyti… Bet kažkodėl ši mintis jam visai nebuvo maloni. Bokštai, galvojo jis. Kokia šlykštynė… Ir sugalvok man šitaip! Nebent bepročiui, nebent sadistui gali ateiti į galvą toie dalykai…

— Jūs iš tikrųjų tai sugebate? — paklausė Gydytojas.

— Ką?

— Numalšinti skausmą…

— Numalšinti skausmą… Taip.

— Kaip?

— Negaliu jums paaiškinti. Man nepakaks žodžių, o jums nepakaks žinių… Aš nesuprantu, argi jūs neturite vaistų, kokių nors nuskausminančiųjų preparatų?

— Nuo šio skausmo nepadeda jokie vaistai. Nebent mirtina dozė.

— Paklausykite, — kalbėjo Maksimas. — Aš, žinoma, esu pasiryžęs malšinti skausmą… aš pasistengsiu… Bet juk tai ne išeitis! Reikia ieškoti kokio nors masinio būdo… Ar turite chemikų?

— Turime visko, — pasakė plačiapetis, — bet šis uždavinys neišsprendžiamas, Makai. Jeigu jis būtų išsprendžiamas, valstybės prokuroras nesigaluotų skausmu, kaip ir mes. Jau jis tai tikrai prasimanytų vaistų. O dabar jis prieš kiekvieną reguliarųjį seansą nusigeria ir šutinasi karštoje vonioje.

— Valstybės prokuroras — išsigimėlis? — sumišęs paklausė Maksimas.

— Anot gandų — taip, — sausai burbtelėjo plačiapetis. — Bet mes nuklydome į šalį. Paukšte, tu baigei? Kas dar turi ką pasakyti?

— Luktelėk, Generole, — tarė Eigulys. — Kaip čia išeina? Bene jis — mūsų geradaris? Ar ir man gali numalšinti skausmą?.. Juk šis žmogus neįkainojamas, aš jo iš rūsio neišleisiu, juk aš, atsiprašau, tokius skausmus kenčiu, kad nebeįmanoma… O gal jis ir miltelius sugalvos? Juk sugalvosi, a?.. Ne, mano ponai, draugai, tokį žmogų reikia saugoti…

— Tai yra tu — „už”, — pasakė Generolas.

— Tai yra aš taip „už”, kad jei kas jį palies…

— Aišku. Jūs, Gydytojau?

— Aš ir šiaip būčiau „už”, — suniurnėjo Gydytojas, pukšėdamas pypke. — Man įspūdis susidarė toks pat, kaip ir Paukštei. Kol kas jis dar ne mūsiškis, bet taps mūsiškiu, kitaip ir būti negali. Bent jau jiems jis niekaip netinka. Pernelyg protingas.

— Gerai, — pratarė Generolas. — Jūs, Kanopa?

— Aš — „už”, — atsakė Memo. — Naudingas žmogus.

— Ką gi, — tarė Generolas. — Aš taip pat — „už”. Džiaugiuosi dėl jūsų, Makai. Jūs — simpatingas vyrukas, ir man būtų gaila jus žudyti… — Jis žvilgtelėjo į laikrodį. — Pavalgykime, — pasakė. — Netrukus seansas, ir Makas pademonstruos mums savo meną. Įpilkite jam alaus, Eiguly, ir dėkite ant stalo savo išgirtąjį sūrį… Kanopa, eikite ir pakeiskite Žaliąjį — jis nuo pat ryto nevalgęs.