Dešimtas skyrius

Paskutiniajam pasitarimui prieš operaciją Generolas visus sukvietė į Dvigalvio Arklio pilį. Tai buvo per karą sugriautas užmiesčio muziejus, apaugęs gebenėmis ir užžėlęs žole — nuošalus, gūdus užkampis, miestiečiai jaine nesilankė, nes čia pat telkšojo maliarijos židinys — pelkė, o tarp vietinių gyventojų muziejus buvo pagarsėjęs kaip vagių ir banditų lindynė. Maksimas atėjo pėsčiomis drauge su Orde. Žaliasis atvažiavo motociklu ir atvežė Eigulį. Generolas ir Memo-Kanopa jau laukėjų sename kanalizacijos vamzdyje, išnyrančiame tiesiai į pelkę. Generolas rūkė, o paniurėlis Memo aromatine lazdele įnirtingai vaikė uodus.

— Atvežei? — paklausė jis Eigulio.

— Savaime aišku, — atsakė šis ir ištraukė iš kišenės repelento tūr telę. Visi pasitepė, ir Generolas pradėjo pasitarimą.

Memo paklojo schemą ir dar sykį pakartojo operacijos eigą. Ją visi jau mokėjo atmintinai. Pirmą valandą nakties grupė iš keturių pusių prišliaužia prie vielinės tvoros ir padeda pailgintus užtaisus. Eigulys ir Memo veikia pavieniui — atitinkamai iš šiaurės ir iš vakarų. Generolo ir Ordės pora — iš rytų, Maksimas drauge su Žaliuoju — iš pietų. Sprogdinama vienu metu lygiai pirmą valandą nakties, ir tuojau pat Generolas, Žaliasis, Memo ir Eigulys įsiveržia pro atsivėrusias angas, bėga iki kaponieriaus ir apmėto jį granatomis. Kai tik ugnis iš kaponieriaus liausis ar susilpnės, Maksimas ir Ordė su magnetinėmis minomis bėga prie bokšto ir parengia sprogimą, prieš tai dėl visa ko dar įmetę į kaponierių po dvi granatas. Paskui įjungia sprogdiklius, paima sužeistuosius — tik sužeistuosius! — ir per mišką pasitraukia į rytus, į vieškelį, kur prie ribostulpio lauks Mažylis su motociklu. Sunkiai sužeistieji guldomi į motociklą, lengvai sužeistieji ir sveikieji eina pėsčiomis. Susitikimo vieta — Eigulio namukas. Susitikimo vietoje laukti neilgiau kaip dvi valandas, paskui trauktis įprasta tvarka. Klausimų yra? Nėra? Aš baigiau.

Generolas numetė nuorūką, įsibruko ranką užantin ir išėmė buteliuką su geltonomis tabletėmis.

— Dėmesio, — paskelbė jis. — Vadavietės sprendimu operacijos planas šiek tiek keičiamas. Operijos pradžia — dvidešimt dvi nulis nulis…

— Massarakš! — nustebo Memo. — Tai bent naujienos!

— Nepertraukinėkite, — tarė Generolas. — Lygiai dvidešimt antrą prasideda vakarinis seansas. Iki jo likus kelioms sekundėms kiekvienas iš mūsų išgers po dvi tokias tabletes. Toliau viskas vyksta pagal ankstesnį planą su viena išimtimi: Paukštė eina mėtyti granatų kartu su manim. Visas minas pasiims Makas, bokštą sprogdina jis vienas.

— Kaipgi šitaip? — mąsliai pratarė Eigulys, apžiūrinėdamas schemą. — Šitaip aš nieko nesuprantu. Dvidešimt antra valanda — juk tai vakarinis seansas… Juk aš, atsiprašau, kai atsigulsiu, tai ir neatsistosiu, paslikas gulėsiu… Manęs, atsiprašau, su kuolu niekas nepakels…

— fvlinutėlę, — pertraukė Generolas. — Dar sykį kartoju: likus dešimčiai sekundžių iki dešimtos valandos visi išgers šių skausmą malšinančiųjų. Suprantate, Eiguly? Skausmą malšinančiųjų išgersite. Taigi dešimtą valandą…

— Aš tas piliules žinau, — tarė Eigulys. — Dviem minutėms palengvės, o paskui visai suries į ragą… tėvo motinos nepažinsi… žinome, ragavome.

— Tai naujos piliulės, — kantriai aiškino Generolas. — Jų poveikis tęsiasi iki penkių minučių. Nubėgti iki kaponieriaus ir įmesti granatas mes spėsime, o visa kita atliks Makas.

Stojo tyla. Visi susimąstė. Galvoti negreitas Eigulys, atvipusia apatine lūpa, abejodamas krapštinėjosi plaukuose. Aiškiai buvo matyti, kad idėja į jo galvą smelkiasi lėtai, jis tankiai sumirksėjo, paliko ramybėje ševeliūrą, apžvelgė visus nušvitusiu žvilgsniu ir atkutęs pliaukštelėjo sau per kelius.

Nuostabus dėdulė, geruolis, gyvenimo nučaižytas nuo kojų iki galvos, bet nieko apie tą gyvenimą taip ir nesužinojęs. Nieko jam nereikėjo ir nieko jis nenorėjo, tik kad paliktąjį ramybėje, leistų grįžti pas šeimą ir auginti burokus. Prieš karą tais burokais jis gerą pinigą užkaldavo, tvirtai stovėjo ant kojų, nors ir jaunas, o visą karą praleido apkasuose ir drūčiau nei atominių sviedinių bijojo savo kapralo, tokio pat kaimiečio, bet gudraus ir neeilinio niekšo. Maksimą jis labai pamilo, amžiams liko dėkingas už tai, kad šis jam seną piktžaizdę blauzdoje išgydė, ir nuo to laiko įtikėjo, kad kol Maksimas čia, nieko bloga jiems nutikti negali. Visą tą mėnesį Maksimas nakvojo jo rūsyje, ir kaskart einant gulti Eigulys sekdavo Maksimui pasaką, visuomet tą pačią, tik pabaigos būdavo skirtingos: „Gyveno antai pelkėje rupūžė, labai jau kvaila buvo, stačiai neįtikėtinai, ir įjimko antai ji, kvailė…” Niekaip negalėjo Maksimas įsivaizduoti jo kruvina veikla užsiėmusio, nors jam jau pasakojo, kad Eigulys — karys įgudęs ir negailestingas.

— Naujasis planas parankus štai kuo, — kalbėjo Generolas. — Pirma, tokiu metu mūsų niekas nelauks. Netikėtumo veiksnys. Antra, ankstesnis planas parengtas jau seniai, ir tikimybė, kad priešui jis žinomas, yra grėsmingai didelė. Dabar mes priešą aplenkiame. Mums gali pasisekti… Į

Žaliasis pritardamas nuolat linkčiojo. Plėšrus jo veidas švietė piktdžiugišku pasitenkinimu, miklūs pirštai susigniauždavo ir atsileisdavo. Jis mėgo visokias staigmenas — labai jau buvo linkęs į riziką. Jo praeitis skendėjo tamsoje. Jis buvo vagis ir, atrodo, žmogžudys, pokario juodojo meto vaisius, našlaitis, padugnė, vagių auklėtas, vagių išmaitintas, vagių išpuoselėtas, sėdėjo kalėjime, pabėgo — įžūliai, netikėtai, kaip darė viską, — bandė grįžti į savą, vagių, lizdą, bet laikai pasikeitė, sėbrai išsigimėlio nepakentė, norėjo jį išduoti, bet jis atsigynė ir vėl pabėgo, slapstėsi kaimuose, kol aptiko jį nūnai velionis Gėlas Ketšefas. Jis buvo gudročius, fantazuotojas, žemę tarė esant plokščią, dangų — kietą, ir kaip tik dėl savo tamsumo, audringos vaizduotės penimo, gyvenamoje saloje buvo vienintelis žmogus, kuris, atrodo, įtarė Maksimą esant ne kokį kalnietį („Mačiau aš tų kalniečių, visokių matmenų mačiau”), ne keistą prigimties pokštą („Mes iš prigimties visi visur vienodi: ar tau kalėjime, ar tau laisvėje”), o stačiai ateivį iš neįmanomų vietų. kad ir iš dangaus skliauto. Atvirai jis Maksimui to niekada nesakė, bet užuominų pametėdavo ir gerbė jį taip, kad jau beveik padlaižiavo. „Tu mūsų Tėveliu būsi, — sakydavo jis. — Va tada aš po tavo sparnu pasireikšiu…” Kaip ir kur jis ketino pasireikšti, buvo visiškai nesuprantama, bet viena abejonių nekėlė: rizikingus žygius Žaliasis labai mėgo, o darbo negalėjo pakęsti jokio. Maksimui nepatiko ir laukinis, pirmapradis jo žiaurumas. Žaliasis buvo tokia pat dėmėtoji beždžionė, tik prijaukinta, išdresuota medžioti šarvinius vilkus.

— Man tai nepatinka, — niūriai pareiškė Memo. — Tai avantiūra. Nepasiruošus, nepasitikrinus… Ne, man tai nepatinka.

Jam niekada niekas nepatikdavo, tam Memo Gramenu, pravarde Mirties Kanopa. Jis niekada nelikdavo kuo nors patenkintas ir visada ko nors bijojo. Jo praeitis buvo slepiama, nes iš pradžių pogrindyje jo postas buvo labai aukštas. Paskui jis pakliuvo į kontržvalgybos letenas ir išgyveno tik per stebuklą — subjaurotą kankinimų, pabėgdami jį išsitempė kartu kameros kaimynai. Po to, laikantis pogrindžio įstatymų, iš vadavietės jis buvo išprašytas, nors jokių įtarimų nekėlė. Buvo paskirtas Gelo Ketšefo padėjėju, dukart dalyvavo puolant bokštus, asmeniškai sunaikino keletą patrulinių mašinų, susekįHr pats nušovė vjenos iš Gvardijos brigadų vadą, pagarsėjo kaip fanatiškai drąsus žmogus ir puikus kulkosvaidininkas. Jau ketinta paskirti jį grupės vadu kažkokiame miestelyje pietvakariuose, bet staiga ėmė ir įkliuvo Gelo grupė. Kanopa ir toliau nebuvo įtariamas, jį net paskyrė naujos grupės vadu, bet tikriausiai jis nuolat jautė šnairus žvilgsnius, kuriais, tiesa, jo niekas nevarstė, nors galėjo: pogrindyje niekas nemėgo žmonių, kuriems pernelyg gerai sekėsi. Jis buvo nekalbus, kliautingas, gerai išmanė konspiracijos mokslą ir reikalavo besąlygiškai laikytis visų jo taisyklių, net pačių nereikšmingiausių. Bendromis temomis niekada su niekuo nekalbėdavo, buvo užsiėmęs tik su grupe susijusia veikla ir pasiekė, kad grupė turėtų visko — ir ginklų, ir produktų, ir pinigų, ir patikimą slaptabučių tinklą, net motociklą. Maksimo jis nemėgo. Maksimas tai jautė, tik nežinojo — kodėl, o klausti nenorėjo: Memo buvo ne iš tų, su kuriais malonu atvirauti. Gal priežastis buvo tai, kad Maksimas vienintelis jautė amžiną jo baimę — kitiems nėt galvą nešaudavo, kad rūstusis Mirties Kanopa, ramiausiai kalbantis su bet kuriuo vadavietės atstovu, vienas iš pogrindžio pradininkų, teroristas iki kaulų smegenų, gali ko nors bijoti.

— Man nesuprantami vadavietės akstinai, — tęsė Memo, su pasibjaurėjimu terliodamas kaklą dar viena porcija repelento. — Žinau šį planą šimtą metų. Šimtą kartų norėjome jį išbandyti ir šimtą kartų atsisakėme, nes tai beveik garantuota pražūtis. Kol spinduliavimas neįjungtas, mes nesėkmės atveju dar bent galime pasprukti ir kitą kartą bandyti smogti kitur. O dabar — viena nesėkmė, ir mes visi žuvę.

— Tu ne visai teisus, Kanopa, — paprieštaravo Ordė. — Dabar mes turime Maką. Jei kas ir nepavyks, jis sugebės mus iš ten ištraukti ir galbūt sugebės net susprogdinti bokštą.

Moteris tingiai rūkė, žvelgdama į tolumą, pelkėn — šalta, rami, niekuo nesistebinti ir viskam pasiruošusi. Žmonėms šalia jos būdavo baugu, nes ji juos laikė tik geriau ar prasčiau tinkamais naikinimo mechanizmais. Ordė visa buvo kaip ant delno — be tamsių ir neaiškių dėmių praeityje, dabartyje, ateityje. Kilusi iš inteligentų šeimos, tėvas žuvo per karą, motina dar įr dabar dirbo mok)1:oja Ančių gyvenvietėje; pati Ordė irgi dirbo mokytoja, kol ją išvijo iš mokyklos kaip išsigimėlę. Ji slapstėsi, bandė pabėgti į Hontį, pasienyje sutiko Gelą, gabenusį ginklus, ir jis įtraukė ją į terorizmą. Iš pradžių jos paskatos buvo vien idėjinės — ji kovėsi dėl teisinės visuomenės, kur kiekvienam valia galvoti ir daryti tai, ką jis nori ir gali, bet prieš septynerius metus kontržvalgyba ją susekė ir įkaitu paėmė jos vaiką, kad Ordė išsiduotų pati ir išduotų savo vyrą. Vadavietė jai išsiduoti neleido, ji per daug žinojo. Apie vaiką ji nieko nebeišgirdo, laikė jį žuVusiu, nors slapčiomis tuo netikėjo, ir štai jau septynerius metus ją skatino pirmiausia neapykanta. Pirmiausia neapykanta, o jau paskui — gerokai priblėsusi svajonė apie teisinę visuomenę. Vyro netektį j i ištvėrė stebėtinai ramiai, nors labai jį mylėjo. Tikriausiai dar gerokai prieš suėmimą ji apsiprato su mintimi, kad šiame pasaulyje nieko nereikia laikytis įsikibus pernelyg stipriai. Dabar ji buvo tokia, kaip Gėlas teisme — gyva numirėlė, tik labai pavojinga numirėlė.

— Makas — naujokas, — niauriai pratarė Memo. — Kas garantuos, kad jis nesutriks, likęs vienas? To tikėtis juokinga. Juokinga atsisakyti seno, gerai apgalvoto, plano vien dėl to, kad turime naujoką Maką. Sykį jau sakiau ir kartoju: tai avantiūra.

— Baik jau, viršininke, — prašneko Žaliasis. — Toks mūsų darbas. Mano galva, ar senasis planas, ar naujasis planas — viskas yra avantiūra. O kaip kitaip? Be rizikos negalima, o su tomis piliulėmis rizikos mažiau. Juk anie ten, po bokštu, apaks, kai mes dešimtą valandą ant jų užšoksime. Dešimtą valandą jie ten, rasi, degtinę geria ir dainas kriokia, o čia mes užšokame, jų gal nė automatai neužtaisyti, o patys girti guli… Man patinka. Ar ne tiesą sakau, Makai?

— Aš, šitą aną, irgi… — prabilo Eigulys. — Aš kaip galvoju? Jeigu toks planas net man atrodo keistas, tai jau tiems gvardiečiams juolab. Teisingai Žaliasis sako, apaks jie… Kita vertus, penkias minutėles viršaus nereikės kankintis, o dar, žiūrėk, Makas bokštą parvers, ir tada visai bus gerai… Ir dar kaip gerai! — staiga ištarė jis, lyg dingtelėjus naujai minčiai. — Juk prieš mus dar niekas bokštų nevertė, visi tik gyrėsi, o mes pirmieji būsime… O iš kitos pusės — kol jie tą bokštą sutaisys, kiek laiko praeis! Nors mėnesį pagyvensim kaip žmonės… be tų pragaro priepuolių…

— Manau, kad jūs. Kanopa, manęs nesupratote, — pasakė Generolas. — Planas nesikeičia, mes tik užpuolame netikėtai, sustipriname antpuolį Paukšte ir truputį keičiame atsitraukimo tvarką.

— O jeigu tu sielojies, kad Makas visų mūsų gali ir neištempti, — vis taip pat tingiai prašneko Ordė, žvelgdama į pelkę, — tai nepamiršk, kad tempti jam reikės vieną žmogų, daugiausia — kokius du, o berniukas jis tvirtas.

— Taip, — pritarė Generolas, žiūrėdamas į ją. — Tai tiesa…

Generolas buvo įsimylėjęs Ordę. Niekas, išskyrus Maksimą, to nematė, o šis žinojo, kad ta meilė — sena, beviltiška; užsimezgė ji dar Gelui gyvam esant, o dabar tapo dar beviltiškesnė, jei tai išvis įmanoma Generolas buvo ne generolas. Prieš karą jis dirbo konvejerio darbininku, paskui pateko jaunesniųjų vadų mokyklon, karą pradėjęs kapralu, užbaigė rotmistru. Jis gerai pažinojo rotmistrą Čaču, turėjo su juo sąskaitų (tuojau po karo kažkuriame pulke būta kažkokių neramumų) ir seniai bei nesėkmingai jį medžiojo. Jis buvo pogrindžio vadavietės darbuotojas, tačiau dažnai dalyvaudavo praktinėse operacijose, buvo geras kariauninkas, sumanus vadas. Dirbti pogrindyje jam patiko, tačiau kas bus nugalėjus, jis vargiai nutuokė. Beje, pergale jis ir netikėjo. Apsigimęs kareivis, jis lengvai prisitaikydavo prie bet kokių sąlygų ir niekada neplanuodavo daugiau nei artimiausias dešimt dvylika dienų. Savų idėjų Generolas neturėjo, šio to buvo prisigraibęs iš vienarankio, šį tą perėmęs iš Ketšefo, dar šį tą jam įteigė vadavietėje, bet svarbiausia jo sąmonės dalis buvo tai, ką jam įkalė jaunesniųjų vadų mokykloje. Todėl, dėstydamas teorijas, jis pateikdavo keistą pažiūrų mišinį: turtingųų valdžią priguli nuversti (tai iš Šerno, kuris, matyt, buvo lyg ir socialistas arba komunistas), valstybės vairą dera atiduoti inžinieriams ir technikams (tai iš Ketšefo), miestus nugriauti, o patiems gyventi vienybėje su gamta (iš kokio nors vadavietės mąstytojo bukolininko), ir viso šito esą įmanoma pasiekti tik besąlygiškai vykdant vyresniųjų vadų įsakymus ir kuo mažiau plepant abstrakčiomis temomis. Porą kartų Maksimas su juo susikibo. Buvo visiškai nesuprantama, kam griauti bokštus, dėl to prarandant narsius draugus, eikvojant laiką, lėšas, ginklus — per dešimt dvylika dienų bokštas vis tiek bus atstatytas, ir viskas vėl tekės sena vaga, tik aplinkinių kaimų gyventojai jau bus savo akimis išvydę, kokie šlykštūs velniai yra tie išsigimėliai. Generolas taip ir nesugebėjo dorai paaiškinti Maksimui, kokia yra diversinės veiklos prasmė. Gal jis kažką slėpė, gal ir pats nesuprato, kam to reikia, bet kassyk kartodavo tą patį: įsakymai neaptarinėjami, kiekvienas bokšto antpuolis — smūgis priešui, negalima tramdyti aktyvios žmonių veiklos, antraip jų neapykanta ištiš, ir tuomet visai nebeliks dėl ko gyventi… „Reikia ieškoti centro! — atkakliai tvirtino Maksimas. — Reikia iš karto smogti centrui, visomis pajėgomis vienu metu! Kokios ten jūsų vadavietėje galvos, jei nesupranta tokio paprasto dalyko?” „Vadavietė žino, ką daro, — svariai atsakydavo Generolas, atkišdanias smakrą ir aukštai kilsteldamas antakius. — Mūsų sąlygomis disciplina — visų svarbiausia, ir apsieikime be valstietiškos savivalės, Makai, viskam savas metas, bus tau tas centras, jei tik išgyvensi…” Vis dėlto! Maksimą jis gerbė ir Eigulio rūsyje užkluptas spindulinių smūgių mielai naudodavosi jo paslaugomis…

— Vis tiek aš nesutinku, — užsispyręs pareiškė Memo. — O jeigu mus išguldys ugnimi? O jeigu per penkias minutes nespėsime ir prisireiks šešių? Planas beprotiškas. Ir visada jis buvo beprotiškas.

— Pailgintus užtaisus naudosime pirmą kartą, — pasakė Generolas, vos atplėšdamas žvilgsnį nuo Ordės. — Bet jeigu pavyzdžiu imtume ankstesnius įsibrovimo per tvorą būdus, tai operacijos eigą nulemia vidutiniškai trys keturios minutės. Jeigu užklupsime juos nelauktai, atsargai mums dar liks viena ar netgi dvi minutės.

— Dvi minutės — ilgas laiko tarpas, — pasakė Eigulys. — Per dvi minutes aš ten juos visus plikomis rankomis išsmaugsiu. Kad tik pavyktų nubėgti.

— Nubėgti… ta-aip… — kažkaip pikta lemiančiai it tuo pat metu svajingai nutęsė Žaliasis. — Teisingai, Makai?

— Tu nieko nenori pasakyti, Makai? — paklausė Generolas.

— Aš jau sakiau, — atsiliepė Maksimas. — Naujasis planas už senąjį geresnis, bet vis tiek blogas. Leiskite, aš viską padarysiu vienas pats. Surizikuokite.

— Apie tai nekalbėsime, — suirzęs atsakė Generolas. — Apie tai — baigta šneka. Dalykinių pastabų turi?

— Ne, — ištarė Maksimas. Jis jau gailėjosi vėl prašnekęs apie tai.

— Iš kur atsirado tos tabletės? — staiga paklausė Memo.

— Tai senosios tabletės, — atsakė Generolas. — Makui pavyko jas šiek tiek pagerinti.

— Ak, Makui… Vadinasi, tai jo idėja?

Kanopa ištarė tai tokia intonacija, kad visi pasijuto nejaukiai. Jo žodžius buvo galima suprasti taip: naujokas, ir dar ne visai mūsiškis, ir dar atėjęs iš anos pusės — o ar nedvelkia čia pasala, taip jau yra buvę…

— Ne, — griežtai atkirto Generolas. — Tai — vadavietės idėja. Ir malonėk paklusti. Kanopa.

— Aš paklustu, — tarė Memo, gūžtelėdamas pečiais. — Aš — prieš, bet paklūstu. Ką darysi…

Maksimas liūdnai žiūrėjo įjuos. Jie sėdėjo priešais jį, tokie skirtingi — įprastomis aplinkybėmis ir į galvą nešautų, kad jie galėtų susiburti draugėn: buvęs fermeris, buvęs kriminalinis nusikaltėlis, buvusi mokytoja… Juos siejo tik viena — jie buvo apšaukti visuomenės priešais, dėl kažkokios idiotiškos priežasties visi jų neapkentė ir visas milžiniškas valstybinis tramdymo aparatas buvo nusitaikęs įjuos. Tai, ką jie ruošėsi nuveikti, buvo beprasmiška; praslinks kelios valandos, ir dauguma jų jau bus negyvi, o pasaulyje niekas nepasikeis, ir tiems, kurie liks gyvi, taip pat niekas nepasikeis — geriausiu atveju jie galės dešimtį dienų atsikvėpti nuo pragariškų skausnĄ, bet bus žaizdoti, iškamuoti bėgimo, juos pjudys šunimis, jiems teks slėptis pradvisusiuose urvuose, o paskui viskas prasidės iš naujo. Veikti išvien su jais buvo kvaila, bet palikti juos būtų niekšiška, ir teko rinktis kvailystę. O gal šitame pasaulyje kitaip išvis neįmanoma, ir jeigu nori kažką nuveikti, tenka susitaikyti su kvailyste, su beprasmiu kraujo praliejimu, o galbūt teks ir su niekšybe susitaikyti. Apgailėtinas žmogus… kvailas žmogus… niekšingas žmogus… O ko dar galima tikėtis iš žmogaus šitame apgailėtiname, kvailame ir niekšingame pasaulyje? Reikia tik nepamiršti, kad kvailybė yra bejėgiškumo pasekmė, o bejėgiškumą subrandina tamsumas, teisingo kelio nežinojimas… bet juk negali šitaip būti, kad tarp tūkstančio kelių — nė vieno teisingo! Vienu keliu aš jau ėjau, galvojo Maksimas, ir tai buvo klaidingas kelias. Dabar reikia eiti šiuo keliu, nors jau iš karto matyti, kad tai irgi klaidingas kelias. Ir galbūt man dar ne kartą teks vaikščioti klaidingais keliais ir atsidurti aklavietėse. O kam aš teisinuosi? — pamanė jis. Ir dėl ko? Jie man patinka, galiu jiems padėti, štai ir viskas, ką man reikia žinoti šiandien…

— Tuojau išsiskirstysime, — pasakė Generolas. — Kanopa eina su Eiguliu, Makas — su Žaliuoju, aš — su Paukšte. Susitikimas devintą nulis nulis prie ribostulpio, eiti tik mišku, ne keliais. Poroms neišsiskirti, kiekvienas atsakingas už antrąjį. Eikite. Pirmieji išeina Memo ir Eigulys. — Jis surinko nuorūkas ant popieriaus lapelio, susuko ir įsidėjo į kišenę.

Eigulys pasitrynė kelius.

— Kaulus gelia, — pranešė jis. — Lauk lietučio. Gera šįsyk bus naktis, tamsi…