Vienuoliktas skyrius

Nuo pamiškės iki vielinės užtvaros reikėjo šliaužti. Pirmas šliaužė Žaliasis, jis tempė kartį su pailgintu užtaisu ir vos girdimai keiksnojo į rankas smingančius dyglius. Maksimas, prilaikydamas maišą su magnetinėmis minomis, šliaužė iš paskos. Dangus niaukstėsi, dulksnojo. Žolė buvo šlapia, ir jie iš karto permirko iki paskutinio siūlelio. Diilksnoje nieko nesimatė, Žaliasis šliaužė pagal kompasą ir nė karto nenuklydo — patyręs buvo žmogus, tas Žaliasis. Paskui aštriai pakvipo drėgnomis rūdimis, ir Maksimas išvydo trigubą vielinę užtvarą, o už vielų — blankų grotuotą milžiną bokštą; kilstelėjęs galvą įžiūrėjo ties bokšto pagrindu žemą, stačiakampių kontūrų statinį. Tai buvo kaponierius, ten sėdėjo trejetas gvardiečių su kulkosvaidžiu. Lietaus šnarėjimas stelbė neišskiriamus balsus, paskui kažkas ten užžiebė degtuką, ir ilga ambrazūra nutvisko blankiai geltona šviesa.

Žaliasis, pašnibždomis velniuodamasis, kišo kartį po vielos tinklu. „Jau, — sukuždėjo jis. — Šliaužk šalin”. Jie nušliaužė apie dešimtį žingsnių ir ėmė laukti. Žaliasis, kumštyje sugniaužęs detonatoriaus virvelę, žiūrėjo į šviečiančias laikrodžio rodykles. Jis drebėjo, Maksimas girdėjo, kaip kalena dantimis ir slopiai alsuoja. Pats Maksimas taip pat drebėjo. Jis įbruko ranką į maišą ir palietė minas; šios buvo grublėtos, šaltos. Lietus stiprėjo, lašų čežėjimas jau gožė visus kitus garsus. Žaliasis kilstelėjo ir atsistojo keturpėsčias.

Jis ištisai kažką šnabždėjo, gal meldėsi, o gal keikėsi. „Na, bjaurybės!” — staiga ištarė garsiai ir mostelėjo dešiniąja ranka. Pasigirdo pistono pykštelėjimas, šn)T)štimas, priekyje iš po žemių driokstelėjo raudonos liepsnos drobulė; plati drobulė išsiskleidė ir toli kairėje, užgulė ausis, pažiro karštos drėgnos žemės grumstai, smilkstančios žolės skivytai, kažkokios įkaitusios skeveldros. Žaliasis šoko į priekį, šaukdamas nesavu balsu, ir staiga viskas nušvito lyg dieną, šviesiau nei dieną, plykstelėjo akinanti šviesa. Maksimas užsimerkė ir pajuto viduriuose šaltį, o galvoje šmėstelėjo mintis: „Viskas baigta”, — bet niekas nešaudė, ir toliau buvo tylu, nieko nesigirdėjo, tik čežėjimas bei šnypštimas.

Atsimerkęs Maksimas akinančioje šviesoje išvydo pilką kaponierių, plačią angą vielinėje užtvaroje ir kažkokius žmones, visai mažyčius ir vienišus didžiulėje tuščioje erdvėje aplink bokštą — jie kiek įkabindami skuodė prie kaponieriaus, tylomis, be garselio, klupo, krito, vėl kėlėsi ir bėgo. Paskui pasigirdo gaili aimana, ir Maksimas pamatė Žaliąjį, kuris niekur nebėgo, o siūbuodamas sėdėjo ant žemės tuojau už tvoros, rankomis apglėbęs galvą, Maksimas puolė priėjo, atplėšė jo plaštakas nuo veido, išvydo išverstas akis ir seilių burbuliukus ant lūpų, o šūvių vis dar nesigirdėjo, praslinko ištisa amžinybė, o kaponierius tylėjo, ir staiga ten sugriaudėjo pažįstamas kovinis maršas.

Maksimas pargriovė tą ištižėlį aukštielninką, viena ranka naršydamas kišenę ir džiaugdamasis, kad Generolas toks nepatiklus, taigi ir Maksimui dėl visa ko davė piliulių nuo skausmo. Jis atkragino mėšlungio sutrauktą Žaliojo bumą ir giliai į gargiančią juodą gerklę subruko piliules. Paskui griebė Žaliojo automatą ir atsigręžė pažiūrėti, iš kur sklinda šviesa, kodėl taip šviesu, neturi būti taip šviesu… Šūvių vis dar nesigirdėjo, tebebėgo vienišieji žmonės, vienas jau buvo visai netoli kaponieriaus, kitas šiek tiek atsiliko, o trečias, bėgęs dešinėje, staiga griuvo ir persivertė per galvą. „Kai mūšy jūsų kraujas verda…” — staugė kaponieriuje, o šviesa plieskė iš viršaus, iš kokių dešimties metrų aukščio, turbūt iš bokšto, kuris dabar tapo neįžiūrimas. Penki ar šeši akinantys baltai mėlyni diskai — Maksimas kilstelėjo automatą ir nuspaudė gaiduką, savadarbis automatas, mažas, nepatogus, neįprastas, suspurdėjo jo rankose, lyg atsakydami kaponieriaus ambrazūroje sublyksėjo raudoni pliūpsniai, staiga automatas išsprūdo Maksimui iš rankų — jis dar nespėjo pataikyti nė į vieną iš akinančių diskų, o Žaliasis jau išplėšė automatą ir puolė pirmyn, ir tučtuojau krito, suklupęs ant lygios* žemės…

Tada Maksimas atsigulė ir nušliaužė atgal, prie savojo maišo. Už nugaros springdami tratėjo automatai, aidžiai ir šiurpiai kaleno kulkosvaidis, ir štai — pagaliau! — pokštelėjo granata, paskui kita, paskui dvi iš karto, ir kulkosvaidis nutilo, tik automatai tratėjo, ir vėl nugriaudėjo sprogimai, kažkas suklykė nežmonišku balsu, ir viskas nutyko. Maksimas griebė maišą ir pasileido bėgti.

Virš kaponieriaus stulpu stiebėsi dūmai, dvelkė svilėsiais ir paraku, o aplink buvo šviesu ir tuščia, tik juodas susikūprinęs žmogus dūlino palei pat kaponieriii, prisilaikydamas sienos, pasiekė ambrazūrą, kažką metė į ją ir nugriuvo. Ambrazūra nušvito raudonai, pasigirdo pokštelėjimas, ir vėl viskas nutilo…

Maksimas suklupo ir vos nepargriuyo. Po kelių žingsnių jis vėl kluptelėjo ir tik tada pastebėjo, kad iš žemės kyšo smaigteliai, stori trumpi smaigteliai, paslėpti žolėje… Štai kaip… štai kaip čia yra… Jeigu Generolas būtų paleidęs mane vieną, būčiau išsyk susiknežinęs abi kojas ir dabar be sąmonės voliočiausi ant tų bjaurių geliančių smaigtelių… pagyrūnas… neišmanėlis… Bokštas stūksojo prieš pat nosį. Maksimas bėgo ir žiūrėjo po kojomis, jis buvo jau visai čia pat. Jis bėgo ir žiūrėjo po kojomis, jis buvo vienas ir visai nenorėjo galvoti apie kitus.

Jis pribėgo milžinišką geležinę leteną, numetė maišą. Baisiai norėjosi čia pat prie drėgnos geležies ir prilipdyti sunkų grublėtą paplotėlį, bet dar buvo kaponierius… Geležinės durys pravertos, pro jas tingiai kyščiojo liepsnos liežuviai, ant laiptelių gulėjo gvardietis — čia viskas baigta. Maksimas nuslinko palei kaponierių ir aptiko Generolą. Šis sėdėjo, atsišliejęs į betoninę sieną, jo akys buvo bereikšmės, ir Maksimas suprato, kad tablečių poveikis išsivadėjo. Jis apsidairė, paėmė Generolą ant rankų ir nunešė toliau nuo bokšto. Už kokių dvidešimties žingsnių žolėje gulėjo Ordė su granata rankoje. Ji gulėjo kniūpsčia, ir Maksimas iš karto suvokė, kad moteris nebegjrva. Jis ėmė ieškoti kitų ir surado Eigulį, taip pat nebegyvą. Užmuštas buvo ir Žaliasis, ir nebuvo su kuo paguldyti gyvo Generolo.

Maksimas ėjo per lauką, mesdamas didelį juodą šešėlį, apdujęs nuo visų tų mirčių, nors dar prieš minutę manė, kad yra joms pasiruošęs; jis netvėrė savame kailyje, trokšdamas grįžti ir susprogdinti bokštą, užbaigti tai, ką pradėjo jie, bet pirmiau reikėjo išsiaiškinti, kas nutiko Kanopai. Memo jis rado šalia pat vielinės užtvaros. Šis buvo sužeistas ir, matj, šliaužė tvoros link, kol krito be sąmonės. Maksimas paguldė Generolą šalia ir vėl nubėgo prie bokšto. Keista buvo žinoti, kad tuos nelaimingus du šimtus metrų galima ramiai nueiti, nieko nebijant.

Jis paskubomis dėliojo minas prie atramų, po dvi kiekvienai, kad būtų tikriau; laiko turėjo, tačiau Generolas plūdo kraujais ir Memo plūdo kraujais, o kažkur plentu jau lekia sunkvežimiai su gvardiečiais, ir Gajus, prikeltas iš patalo, dabar kratosi akmeniniu grindiniu šalia Pandžio, ir žmonės aplinkiniuose kaimuose jau sukilo — vyrai graibosi šautuvų bei kirvių, vaikai verkia, o moterys siunčia praikeiksmus kruviniesiems šnipams, per kuriuos visai nėra ramybės. Maksimas jautė, kaip dulksnojanti tamsa aplink jį atgyja, sukrunta, virsta rūsčia ir pavojinga…

Sprogdikliai buvo nustatyti penkioms minutėms, jis paeiliui įjungė juos visus ir nubėgo atgal, pas Generolą ir Memo. Kažkas Maksimą trikdė, jis sustojo, apsidairė ir suprato: Ordė. Bėgte, žiūrėdamas po kojomis, kad nesukluptų, jis grįžo, užsimetė ant peties lengvą jos kūną ir vėl bėgte, žiūrėdamas po kojomis, kad nesukluptų, pasileido užtvaros link, prie šiaurinės angos, kur kankinosi Generolas ir Memo, bet kankynė nebetruks ilgai. Maksimas sustojo prie jų ir atsigręžė į bokštą.

Ir štai išsipildė ta beprasmė pogrindininkų svajonė. Tankiai, viena po kitos, supokšėjo minos, bokšto pagrindą apsiautė dūmai, o paskui užgeso akinantys žiburiai, stojo neperregima tamsa, kažkas joje sudžeržgė, sudundėjo, supurtė žemę, su žvangesiu šoktelėjo ir vėl supurtė žemę.

Maksimas žvilgtelėjo į laikrodį. Buvo septyniolika minučių po dešimtos. Akys tamsoje apsiprato, jis vėl pamatė išsukiotas vielas — ir pamatė bokštą. Šis gulėjo atokiau nuo tebedegančio kaponieriaus, išskėtęs sprogimų sumaitotas atramas.

— Kas čia? — sugergždė Generolas krustelėdamas.

— Aš, — ištarė Maksimas. Jis pasilenkė. — Metas trauktis. Kur jums pataikė? Eiti galite?

— Palūkėk, — pratarė Generolas. — Kaip bokštas?

— Bokštas sutvarkytas, — pasakė Maksimas. Ordė sviro jam per petį, ir jis nežinojo, kaip pasakyti apie ją.

— Negali būti, — tarė Generolas pasikeldamas. — Massarakš! Nejaugi?.. — Jis nusijuokė ir vėl atsigulė. — Klausyk, Makai, aš visai nesusivokiu… Kiek valandų?

— Dvidešimt po dešimtos.

— Vadinasi, viskas teisingai… Mes jį pribaigėme… Šaunuolis, Makai… Palūkėk, o ka? čia, šalia?

— Kanopa, — atsakė Maksimas.

— Kvėpuoja, — tarė Generolas. — Palauk, o kas dar gyvas? Ką tu čia laikai?

— Ordę, — vargiai išspaudė Maksimas.

Keletą sekundžių Generolas tylėjo.

— Ordę… — neryžtingai pakartojo jis ir svirduliuodamas pakilo. — Ordę, — vėl pakartojo ir priglaudė delną moteriai prie skruosto.

Kurį laiką jie tylėjo. Paskui Memo kimiai paklausė:

— Kiek valandų?

— Dvidešimt dvi minutės, — atsakė Maksimas.

— Kur mes? — paklausė Memo. \

— Reikia dingti, — tarė Maksimas.

Generolas pasisuko ir žengė pro angą užtvaroje. Jis gerokai svirduliavo. Maksimas pasilenkė, ant kito peties užsivertė apkūniŲį Memo ir patraukė iš paskos. J}s prisivijo Generolą, ir šis sustojo.

— Tik sužeistuosius, — pratarė.

— Aš nunešiu, — pasakė Maksimas.

— Vykdyk įsakymą, — paliepė Generolas. — Tik sužeistuosius.

Jis ištiesė rankas ir suaimanavęs iš skausmo nukėlė Ordės kūną nuo Maksimo peties. Generolas jos negalėjo išlaikyti ir iškart paguldė ant žemės.

— Tik sužeistuosius, — pakartojo jis keistu balsu. — Bėgte… marš! r

— Kur mes? — paklausė Memo. — Kas čia? Kur mes?

— Laikykitės man už juosmens, — patarė Maksimas Generolui ir leidosi bėgti. Memo šūktelėjo ir suglebo. Jo galva maskatavo, rankos tabalavo, kojos trankėsi Maksimui į nugarą. Generolas, garsiai ir kimiai alsuodamas, laikydamasis už juostos, mynė ant kulnų.

Jie įbėgo į mišką, veidus ėmė čaižyti šlapios šakos, Maksimas išsilenkinėjo medžių, puolančių priešais, strykčiojo per iššokančius kelmus, buvo sunkiau, nei jis tikėjosi, jis jau buvo kitoks, ir oras čia buvo kitoks, ir išvis viskas buvo kitaip, viskas buvo neteisinga, viskas buvo bergždžia ir beprasmiška. Už nugarų liko išlaužyti krūmai ir kruvinas pėdsakas, ir kvapas, o keliai jau seniai užblokuoti, nuo pavadėlių veržiasi šunys, ir rotmistras Čaču su pistoletu rankoje, karkdamas įsakymus, šleivodamas bėga asfaltu, strykteli per griovį ir pirmas neria į mišką. Už nugarų liko nugriautas paikas bokštas ir apdegę gvardiečiai, ir trys nebegyvi draugai, o čia dar du, sužaloti, puslavoniai, beveik be jokių galimybių… ir viskas dėl vieno bokšto, vieno kvailo, beprasmio, purvino, surūdijusio bokšto, vieno iš dešimčių tūkstančių tokių pat… daugiau niekam neleisiu krėsti tokių kvailysčių, ne, pasakysiu, aš mačiau tai… kiek kraujo, ir viskas dėl krūvos bergždžios surūdijusios geležies, viena jauna paika gyvybė už surūdijusią geležį ir viena sena paika gyvybė už apgailėtiną viltį bent keletą dienų pagyventi kaip žmonėms, ir viena sušaudyta meilė — net ne už geležį ir net ne už viltį… jeigu jūs norite tik išgyventi, sakysiu aš, tuomet kodėl taip lengvai mirštate, taip pigiai mirštate… massarakš, aš neleisiu jiems mirti, jie man gyvens, išmoks gyventi… koks mulkis, kaip aš galėjau šito imtis, kaip aš leidau jiems šito imtis…

Jis galvotčiais iššoko į vieškelį, laikydamas Memo ant peties, o Generolą tempdamas už pažastų, ir apsidairė — Mažylis nuo ribostulpio jau bėgo artyn, šlapias, pradvisęs prakaitu ir baime.

— Tai — viskas? — paklausė jis, apimtas siaubo, ir Maksimas pasijuto dėkingas jam už tą siaubą.”

Jie nutempė sužeistuosius iki motociklo, įvertė Memo į priekabą, o Generolą pasodino ant užpakalinės sėdynės, ir Mažylis prisirišo jį diržu. Miške tebebuvo tylu, bet Maksimas žinojo, kad ta tyla apgaulinga.

— Pirmyn, — pasakė jis. — Nesustok, veržkis…

– Žinau, — atsiliepė Mažylis. — O tu?

— Pasistengsiu nuvilioti juos. Nesirūpink, aš pabėgsiu.

— Be šansų, — liūdnai pratarė Mažylis, truktelėjo starterį, ir motociklas užplerpė. — O bokštą ar bent susprogdinote? — šūktelėjo jis.

— Taip, — atsakė Maksimas, ir Mažylis nubirbė.

Likęs vienas, Maksimas kelias sekundes stovėjo nekrutėdamas, paskui metėsi atgal į mišką. Pimoje pasitaikiusioje laukymėje jis nusitraukė striukę ir bloškė į krūmus. Paskui bėgte grįžo į kelią ir kurį laiką kiek įcabindamas skuodė miesto kryptimi, sustojo, atkabino nuo juostos granatas, išmėtė jas ant kelio, kitoje pusėje prasibrovė per krūmus, stengdamasis išlaužyti kuo daugiau šakų, numetė nosinę ir tik tada nubėgo mišku, bandydamas pajusti lygų medžiotojo ritmą, kuriuo jam dar reikėjo bėgti dešimt ar penkiolika kilometrų.

Jis bėgo apie nieką negalvodamas, tik žiūrėdamas, kur stat5i koją ir stengdamasis pernelyg nenuklysti nuo pietvakarių krypties. Dukart jis kirto kelią. Pirmąjį kartą tai buvo tuščias vieškelis, antrąjį — Kurorto plentas, taip pat tuščias, bet čia jis pirmąsyk išgirdo šunis. Nesugebėjo nustatyti, kokie tie šunys, bet dėl visa ko apibėgo dideliu lankstu ir po pusantros valandos atsidūrė tarp miesto manevrinės stoties sandėlių.

Čia švietė žiburiai, gailiai švilpavo garvežiai, zujo žmonės. Čia tikriausiai niekas nieko nežinojo, o bėgti jau buvo pavojinga — galėjo palaikjrti vagimi. Jis sulėtino žingsnį, o kai pro šalį miesto link sunkiai pajudėjo prekinis sąstatas, užšoko ant pirmos pasitaikiusios platformos su smėliu, atsigulė ir šitaip nuvažiavo iki pat betono gamyklos. Ten nušoko, nusipurtė smėlį, šiek tiek pasiterliojo rankas mazutu ir susimąstė, ko griebtis toliau.

Brautis į Eigulio namus nebuvo jokios prasmės, o tai — vienintelis artimesnis slaptabutis. Galima bandyti pernakvoti Ančių gyvenvietėje, bet tai pavojinga, tą adresą žinojo rotmistras Čaču, be to, Maksimą kaustė siaubas, vos pagalvojus apie tai, kaip, atsibeldęs pas senąją Ulę, imtų pasakoti jai apie dukters mirtį. Eiti nebuvo kur. Jis užsuko į mažytę skurdžią naktinę darbJhinkų smuklę, užvalgė dešrelių, išgėrė alaus, pasnaudė atsirėmęs į sieną; čia visi buvo tokie pat purvini ir pavargę kaip jis — darbininkai, po pamainos pavėlavę į paskutinį tramvajų. Jis susapnavo Radą ir sapne pagalvojo, kad Gajus dabar veikiausiai gaudynėse, ir tai gerai. O Rada jį myli ir neišvarys, duos kuo persirengti ir leis nusiprausti, ten dar turėtų būti likusi jo civilinė apranga, ta pati, kurią davė Pankas… o rytą bus galima išvažiuoti į rytus, kur yra antras jam žinomas slaptabutis… Jis pabudo, užsimokėjo ir išėjo.

Eiti buvo netoli ir nepavojinga. Žmonių gatvėse nebuvo, tik prie pat namo jis pastebėjo vyriškį — kiemsargį. Šis sėdėjo įėjime ant savo taburetės ir miegojo. Maksimas atsargiai praėjo pro jį, užlipo laiptais ir paskambino taip, kaip skambindavo visada. Už durų buvo tylu, paskui kažkas girgžtelėjo, pasigirdo žingsniai, ir durys prasivėrė. Jis išvydo Radą.

Šioji nesuriko tik todėl, kad pritrūko kvapo ir dar delnu užsispaudė sau bumą. Maksimas tvirtai apkabino ją ir pabučiavo į kaktą; jautėsi, lyg būtų grįžęs namo, kur jo jau seniai liautasi laukti. Maksimas uždarė paskui save duris, ir jie patyliukais nuėjo į kambarį; Rada iškart apsiverkė. Kambaryje viskas atrodė taip pat, tik nebebuvo jo sudedamosios lovos, o ant sofos sėdėjo Gajus su naktiniais marškiniais ir lyg pakvaišęs spoksojo į Maksimą kupinomis išgąsčio ir pašėlusios nuostabos akimis. Taip prabėgo keletas sekundžių: Maksimas ir Gajus žvelgė vienas į kitą, o Rada verkė.

— Massarakš, — galiausiai bejėgiškai suvebleno Gajus. — Tu gyvas?.. Tu ne miręs?

— Sveikas, bičiuli, — prabilo Maksimas. — Gaila, kad tu namie. Nenorėjau tavęs įklampinti. Tik pasakyk, ir aš iškart išeisiu.

Tą pat akimirką Rada tvirtai įsikibo jam į ranką.

— Nie-kur! — silpnai ištarė ji. — Nė už ką! Niekur neisi… Tegul pabando… tada ir aš…

Gajus nubloškė antklodę, nuleido ant grindų kojas ir priėjo prie Maksimo. Palietė jo pečius, rankas, išsitepė mazutu, pasitrynė kaktą, išsitepė kaktą.

— Nieko nesuprantu, — gailiai pratarė jis. — Tu gyvas… Iš kur tu atsiradai? Rada, liaukis žliumbusi… Tu nesužeistas? Atrodai siaubingai… Ir kraujas štai…

— Jis ne mano, — pasakė Maksimas.

— Nieko nesuprantu, — pakartojo Gajus. — Klausyk, tu gyvas! Rada, šildyk vandenį! Pažadink tą seną skrabalą, tegul duoda degtinės…

— Tyliai, — pasakė Maksimas. — Netriukšmaukite, manęs ieško.

— Kas? Kodėl? Nesąmonės kažkokios… Rada, surask, kuo jam persirengti!.. Makai, sėsk, sėsk… o gal nori prigulti? Kaip čia išėjo? Kodėl tu g)rvas?..

Maksimas atsargiai prisėdo ant kėdės kraštelio, pasidėjo ant kelių rankas, kad nieko neišteptų, ir žiūrėdamas į anuodu, paskutinį kartą žiūrėdamas įjuos kaip į savo draugus, netgi smalsaudamas, kaip viskas klostysis toliau, pratarė:

— Vaikai, juk aš dabar valstybinio masto nusikaltėlis. Tik ką susprogdinau bokštą.

Jis nenustebo, kad jie suprato iškart, akimirksniu suprato, apie kokį bokštą kalbama, ir nieko nebeklausė. Rada tik suspaudė rankas, neatplėšdama žvilgsnio nuo Maksimo, o Gajus numykė, įprastu judesiu abiem rankomis pataršė ševeliūrą ir nukreipęs akis su apmaudu ištarė:

— Mulkis. Vadinasi, atkeršyti nusprendei… Kam keršiji? Ak, tu, koks buvai psichas, toks ir likai. Mažas vaikas… Gerai jau. Tu nieko nesakei, mes nieko negirdėjome. Gerai jau… Nieko nenoriu žinoti. Rada, eik šildji vandens. Ir netarškėk ten, žmonių nežadink… Renkis, — griežtai nurodė Maksimui. — Išsivoliojai kaip velnias, kur tave nešioja…

Maksimas atsistojo ir pradėjo rengtis. Nusimetė nešvarius šlapius marškinius (Gajus pamatė kulkų paliktus randus ir skambiai nurijo seilę), pasibjaurėjęs nusitempė neįtikėtinai piirvinus batus ir kelnes. Visi rūbai buvo nusėti juodomis dėmėmis, ir atsikratęs jų Maksimas lengviau atsikvėpė.

— Na, štai ir šaunu, — pasakė jis ir vėl atsisėdo. — Ačiū, Gajau. Aš neilgam, tik iki ryto, o tada išeisiu…

— Kiemsargis tave matė? — niauriai paklausė Gajus.

— Jis miegojo.

— Miegojo… — abejodamas pratarė Gajus. — Žinai, jis… Na, žinoma, gal ir miegojo. Juk kada nors ir jis miega…

— Kodėl tu namie? — paklausė Maksimas.

— Laisvadienis.

— Koks gali būti laisvadienis? — nustebo Maksimas. — Turbūt visa Gvardija dabar užmiestyje…

— O aš jau nebe gvardietis, — paaiškino Gajus kreivai šypsodamasis. — Išvijo mane iš Gvardijos, Makai. Aš dabar viso labo tik armijos kapralas, mokau kaimiečius atskirti kojas, kuri dešinė, kuri — kairė. Apmokysiu — ir drošiu prie Hončio sienos, į apkasus… Štai tokios tokelės, Makai.

— Tai per mane? — tyliai paklausė Maksimas.

— Kaip tau pasakius… Iš esmės tp.

Jie pažvelgė vienas į kitą, ir Gajus nusuko akis. Staiga Maksimas pagalvojo, kad jeigu Gajus dabar jį apskųstų, tai tikriausiai grįžtų į Gvardiją ir į savąją neakivaizdinę karininkų mokyklą, ir dar jis pagalvojo, kad priš kokius du mėnesius tokia mintis nė už ką nebūtų jam šovusi. Jis pasijuto nemaloniai, užsinorėjo išeiti, tuojau pat, nedelsdamas, bet grįžo Rada ir pasiūlė jam lįsti į vonią. Kol Maksimas gremžėsi, ji patiekė užkąsti, pašildė arbatos, o Gajus sėdėjo, kur sėdėjęs, kumščiais pasirėmęs skruostus, jo veide buvo sustingęs liūdesys. Jis nieko neklausinėjo — tikriausiai bijojo išgirsti ką nors baisaus, ką nors tokio, kas pralauš paskutinę jo gynybos liniją, perkirs paskutinius siūlelius, dar siejančius jį su Maksimu. Ir Rada nieko neklausinėjo — tikriausiai jautėsi prastai, ji nenuleido nuo jo akių, nepaleido jo rankos ir protarpiais sukūkčiodavo — bijojo, kad jis staiga išnyks, mylimas žmogus. Išnyks ir niekada daugiau nebepasirodys. Ir tada Maksimas — laiko liko mažai — pastūmė pustuštį puodelį ir pradėjo pasakoti pats.

Apie tai, kaip jam padėjo valstybinio masto nusikaltėlės motina; kaip jis susitiko su išsigimėliais; kas jie iš tikrųjų yra — tie išsigimėliai, — kodėl jie išsigimėliai ir kas yra bokštai, koks tai velniškas, šlykštus pramanas. Apie tai, kas nutiko šiąnakt, kaip žmonės bėgo tiesiog į kulkosvaidį ir mirė vienas po kito, kaip griuvo ta bjauri drėgnos geležies krūva ir kaip jis nešė nebegyvą moterį, iš kurios buvo atimtas vaikas, kurios vyras nužudytas…

Rada klausėsi godžiai, galiausiai susidomėjo ir Gajus, jis net ėmė klausinėti, dygiai, piktai klausinėti, kvailai ir žiauriai, ir Maksimas suprato, kad jis niekuo netiki, kad vien mintis apie Nežinomų Tėvų klastą į jo sąmonę atsimuša kaip žirniai į sieną, kad jam nemalonu viso to klausjis ir jis sunkiai tvardosi nenutraukęs Maksimo. Ir kai šis baigė pasakoti, Gajus, bjauriai šaipydamasis, pasakė:

– Šauniai jie apsuko tave aplink pirštą.

Maksimas pažvelgė į Radą, bet ji tik nukreipė žvilgsnį ir kramtydama lūpą neryžtingai pratarė:

— Nežinau… Žinoma, gal ir buvo vienas toks bokštas… Juk net miesto valdyboje pasitaiko niekšų… o Tėvai paprasčiausiai nežino… jiems nepraneša, ir jie nežino… Supranti, Makai, šito paprasčiausiai negali būti, to, ką tu pasakoji… Juk tai priešbalistinės gynybos bokštai… „

Ji kalbėjo stingstančiu tyliu balsu, akivaizdžiai stengdamasi jo neįžeisti, maldaudama žiūrėjo jam į akis, glostė petį, o Gajus staiga įtūžo ir ėmė tvirtinti, kad tai kvaila, kad Maksimas tiesiog nenutuokia, kiek tokių bokštų stovi visoje šalyje, kiek jų statoma kasmet, kasdien, tad nejaugi mūsų vargingoje šalyje milijardai švaistomi tik tam, kad dukart per dieną būtų galima sukelti nemalonumų apgailėtinai luošių saujelei, kuri tėra nulis liaudies vandenyne… „Vien apsaugai kiek pinigų išeina”, — pridūrė jis po pauzės.

— Aš galvojau apie tai, — atsiliepė Maksimas. — Turbūt iš tiesų viskas ne taip paprasta. Bet Hončio pinigai čia niekuo dėti… be to, aš pats mačiau: kai tik bokštas nugriuvo, jiems visiems palengvėjo. O kai dėl PBG… Suprask, Gajau, bokštų per daug, kad jie būtų skirti gynybai nuo antpuolių iš oro. Norint pridengti oro erdvę, jų pakaktų žymiai mažiau… ir kam PBG pietiniame pasienyje? Argi laukiniai išsigimėliai turi balistinių ginklų?

— Ten daug ko yra, — piktai mestelėjo Gajus. — Tu nieko nežinai, o viskuo tiki… Atleisk, Makai, bet jeigu tu būtumei ne tu… Visi mes pernelyg patiklūs, — karčiai pridūrė jis.

Maksimas nebenorėjo ginčytis ir išvis kalbėti ta tema. Jis pradėjo klausinėti, kaip klostosi gyvenimas, kur dirba Rada, kodėl nėjo mokytis, kaip dėdulė, kaip kaimynai… Rada atkuto, ėmė pasakoti, paskui susizgribo, nurinko indus ir išėjo į virtuvę. Gajus abiem rankomis smarkiai pasikasė, suraukęs antakius dėbtelėjo į tamsų langą, o paskui lyžosi ir užmezgė rimtą vyrišką pokalbį.

— Mes tave mylime, — pasakė jis. — Aš tave myliu, Rada tave myli, nor| ir neramus tu žmogus ir per tave mums kažkaip šleivai viskas išėjo. Bet štai kas yra: Rada tave ne šiaip myli, ne taip, supranti… o kaip čia tau pasakius… žodžiu, tu supranti… žodžiu, patinki tujai, ir visą tą laiką ji verkė, o pirmąją savaitę netgi sirgo. Ji mergina gera, šeimininkiška, daugelis į ją atsižiūrėti negali, ir nenuostabu… Nežinau, koks tavo požiūri į ją, bet štai ką tau patarčiau. Mesk tu visas tas kvailystes, ne tau jos, ne tavo galvai, įklampins tave, pats žūsi, daugeliui nekaltų žmonių gyvenimą sugriausi — kam to reikia. Važiuok tu atgal į savo kalnus, susirask saviškius: jei galva neprisimins — širdis pakuždės, kur tėvynė… niekas ten tavęs neieškos, įsikursi, susitvarkysi gyvenimą, tuomet atvažiuok, pasiimk kartu Radą, ir bus jums ten viskas gerai. O mes gal jau ir su hontiečiais būsime susitvarkę, pagaliau taika įsivyraus, ir pradėsime gyventi kaip žmonės…

Maksimas klausėsi jo ir galvojo, kad jeigu iš tikrųjų būtų kalnietis, tikriausiai taip ir pasielgtų: grįžtų į tėvynę ir pamažėliais pradėtų laimingą gyvenimą sugauna žmonele, pamirštų visus tuos siaubus, keblumus… ne, nepamirštų, o organizuotų gynybą, kad Tėvų valdininkai nė nosies ten nekištų, o jei atsibelstų gvardiečiai, kautųsi prie gimtojo slenksčio iki paskutiniosios… Tik kad aš ne kalnietis. Kalnuose aš neturiu ką veikti, o čia turiu, ir kęsti viso to nenusiteikęs… Rada? Ką gi — Rada… jei iš tiesų myli, tuomet supras, turės suprasti… Nenoriu dabar apie tai galvoti, nenoriu mylėti, ne metas man dabar mylėti…

Jis susimąstė ir ne iškart suvokė, kad name kažkas persimainė. Kažkas vaikščiojo koridoriumi, kažkas už sienos šnibždėjosi, staiga kilo sujudimas, Rada beviltiškai klyktelėjo: „Makai!..” — ir iškart nutilo, lyg jai kas būtų užspaudęs bumą. Jis pašoko ir atsidūrė prie lango, bet atsilapojo durys ir ant slenksčio išdygo Rada baltutėliu veidu, tvokstelėjo pažįstamas Gvardijos kareivinių kvapas, nebeslapukaudami subildėjo kaustyti batai, Rada buvo įstumta į kambarį, paskui ją vidun sugriuvo žmonės juodais kombinezonais, ir Pandis sužvėrėjusiu veidu nukreipė automatą į Maksimą, o rotmistras Čaču, gudins kaip visada ir protingas kaip visada, stovėjo šalia Rados, jai į šoną įrėmęs pistoletą.

— Nė iš vietos! — riktelėjo jis. — Krustelėsi — šaunu!

Maksimas apmirė. Jis nieko negalėjo padaryti, jam reikėjo mažiausiai dviejų dešimtųjų sekundės dalių, galbūt pusantros, bet tam žmogžudžiui būtų pakakę ir vienos.

— Rankas į priekį! — karktelėjo rotmistras. — Kaprale, antrankius! Dvigubus antrankius! Judinkis, massarakš!

Pandis, kurį Maksimas pratybose tiek kartų mėtė per galvą, be galo atsargiai prisiartino, atsisegdamas nuo diržo sunkią grandį. Žvėries išraišką jo veide pakeitė susirūpinimas.

— Tu žiūrėk, — pasakė jis Maksimui. — Jei ką, ponas rotmistras ją iškart… na… meilę tavąją…

Jis spragtelėjo plieninėmis apyrankėmis ant Maksimo riešų, tūptelėjęs sukaustė ir kojas. Maksimas mintyse nusišaipė. Jis žinojo, kaip elgtis toliau. Bet jis neįvertino rotmistro. Šis Rados nepaleido. Visi kartu jie nulipo laiptais, visi kartu susėdo į sunkvežimį, pistoleto rotmistras nenuleido nė sekundei. Paskui į sunkvežimį įstūmė sukaustytą Gajų. Iki aušros dar buvo nemažai laiko, tebedulksnojo, išskydę žiburiai vos teapšvietė šlapią gatvę. Kėbule ant suolų bildėdami sėdosi gvardiečiai, didžiuliai šlapi šunys tylomis plėšėsi nuo pavadžii, o sutramdyti nervingai, inkštaudami žiovavo. O įėjime, atsirėmęs į staktą, sunėręs ant pilvo rankas, stovėjo kiemsargis. Jis snaudė.