Dvyliktas skyrius

Valstybės prokuroras atsilošė kėdėje, įsimetė į bumą keletą džiovintų uogų, pakramtė ir užgėrė gurkšniu gydomojo vandens. Užsimerkęs ir pirštais prispaudęs išvargintas akis, jis įsiklausė. Aplinka per daugelį šimtų metrų į visas puses buvo puiki. Teisingumo rūmų pastatas tuščias, į langą monotoniškai barbeno naktinis lietus, nesigirdėjo sirenų nei žviegiančių stabdžių, nebildėjo ir neūžė liftai. Ir jokių žmonių, tik priimamajame tylus it pelė kamavosi naktinis referentas, laukiantis nurodjmaų. Prokuroras lėtai atsimerkė ir pro plaukiančias įvairiaspalves dėmes žvilgtelėjo į fotelį lankytojams, pagamintą pagal ypatingą užsakymą. Fotelį reikės pasiimti kartu. Ir stalą taip pat, įpratau aš prie jo… O juk, ko gero, gaila bus išeiti — per dešimt metų kojas apšilau padoriai… Ir kodėl turiu išeiti? Keistas padaras tas žmogus: jei atsiduria prie laiptų, jam būtinai reikia užsikeberioti į patį viršų. Pačiame viršuje šalta, traukia labai kenksmingi sveikatai skersvėjai, jeigu iš ten nukrisi — užsimuši, pakopos slidžios, pavojingos, ir tu tai puikiai žinai, o vis tiek lipi, ropštiesi liežuvį iškoręs. Nepaisydamas aplinkybių — lipi, nepaisydamas jokių patarimų — lipi, nepaisydamas priešų kliaučių — lipi, nepaisydamas savo paties instinktiĮ, sveiko proto, nuojautų — lipi, lipi, lipi… Tas, kuris nelipa į viršų, krinta žemyn, tai tiesa. Bet ir tas, kuris lipa į viršų, taip pat krinta žemyn…

Vidaus ryšio telefono pypsėjimas nutraukė jo mintis. Prokuroras paėmė ausines ir apmaudingai susiraukęs iškošė:

— Kas nutiko? Aš užsiėmęs.

— Jūsų prakilnybe, — sušlamėjo referentas, — kažkas, prisistatęs Keliauninku, skambina „pilkąja” linija ir primygtinai prašo leisti pasikalbėti su jumis…

— Keliauninkas? — Prokuroras atkuto. — Sujunkite.

Ausinėse spragtelėjo, referentas sučiužėjo: „Jo prakilnybė klauso jūsų”. Vėl spragtelėjo, ir pasigirdo pažįstamas balsas, kietai, pandėjiškai, tariantis žodžius:

— Gudragalvi? Sveikas. Ar labai užsiėmęs?

— Tau — ne.

— Man reikia su tavimi pasikalbėti.

— Kada?

— Jei galima, dabar.

— Aš tavo paslaugoms, — tarė prokuroras. — Atvažiuok.

— Būsiu po dešimties penkiolikos minučių. Lauk.

Prokuroras padėjo ausines ir kurį laiką sėdėjo nejudėdamas, žnaibydamas apatinę lūpą. Prisistatė balandėlis, galvojo jis. Ir vėl kaip griausmas iš gio dangatis. Massarakš, kiek pinigų iššvaisčiau dėl šito žmogaus, turbūt daugiau nei dėl visų kitų kartu sudėjus, o žinau tik tą pat, ką ir visi kiti, kiekvienas atskirai. Pavojingas subjektas. Nenuspėjamas. Nuotaiką sugadino… Prokuroras piktai pasižiūrėjo į dokumentus, išdėliotus ant stalo, atsainiai subraukė juos į šūsnį ir įmetė į stalčių. Kiek laiko jis nesirodė?.. Taip, du mėnesius. Kaip visada. Dingo nežinia kur, du mėnesius jokių žinių, ir še — išniro kaip kipšas iš tabakinės… Ne, su tuo kipšu reikia kažką daryti, taip dirbti negalima… Na, gerai, o ko jam iš manęs reikia? Kas per tuos du mėnesius nutiko? Suėdė Apsukruolį… Kažin ar tai jam įdomu. Apsukruolį jis niekino. Beje, niekina visus… Nieko įdomaus jo įstaigai nebuvo, o ir neitų jis pas mane dėl tokių niekų — eitų tiesiai pas Tėtį arba pas Šešurą… Gal užtiko ką nors pikantiška ir nori prisidėti prie aljanso? Duokdie, duokdie… štai tik aš juo dėtas nė su kuo aljanso nesudarinėčiau… Gal procesas?.. Na ne, kuo čia dėtas procesas… Et, užuot spėliojęs, verčiau imsiuos būtinų priemonių.

Jis ištraukė slaptą stalčių ir įjungė visus fonografus bei slaptas kameras. Išsaugosime šią sceną ainiams. Na, kurgi tu, Keliauninke? Iš susijaudinimo jis suprakaitavo, ėmė drebėti; ramindamasis įsimetė į bumą keletą uogų, pakramtė, užsimerkė ir pradėjo skaičiuoti. Kai suskaičiavo iki septynių šimtų, durys atsivėrė ir, nustūmęs referentą, į kabinetą įžengė tas išstypėlis, tas beaistris pokštininkas, ta Tėvų viltis, neapkenčiamas ir dievinamas, kas sekundę pakimbantis ant plauko ir niekada nekrintantis, sulysęs, gunktelėjęs, apskritomis žaliomis akimis, didelėmis atlėpusiomis ausimis, su savo amžina nevykusia striuke iki kelių, plikas kaip kulnas, kerėtojas, likimų lėmėjas, milijardų rijikas… Prokuroras žengė jo pasitikti. Bendraujant su šiuo žmogumi, nereikėjo apsimetinėti ir kalbėti prisiverstinai.

— Sveikas, Keliauninke, — pasisveikino prokuroras. — Atėjai pasigirti?

— Kuo? — paklausė Keliauninkas, prasmegdamas visiems žinomoje kėdėje ir nevykusiai užversdamas kelius aukštyn. — Massarakš! Kiekvieną kartą pamirštu apie tą velnio įrenginį. Kada liausiesi tyčiotis iš lankytojų?

— Lankytojui turi būti nepatogu, — pamokomai tarė prokuroras. — Lankytojas turi atrodyti juokingai, antraip koks man malonumas? Štai žiūriu dabar į tave, ir man linksma.

— Taip, aš žinau, tu — linksmas žmogus, — pasakė Keliaiminkas. — Tik tavo humoras labai jau kuklus… Beje, gali atsisėsti.

Prokuroras susizgribo tebestovįs. Kaip visada rezultatą Keliauninkas išlygino greitai. Prokuroras atsisėdo kuo patogiau ir gurkštelėjo gydomojo šlamšto.

— Taigi? — pratarė jis.

Keliauninkas prabilo be užuolankų.

— Tavo naguose, — dalykiškai pareiškė jis, — žmogus, kurio man reikia. Toks Makas Simas. Tu patupdei j į perauklėti, atsimeni?

— Ne, — nuoširdžiai atsakė prokuroras. Jis šiek tiek nusivylė. — O kada aš jį patupdžiau? Kokia byla?

— Neseniai. Bokšto susprogdinimo byla.

— A, prisimenu… Na, ir kas?

— Viskas, — tarė Keliauninkas. — Jis man reikalingas.

— Luktelėk, — apmaudžiai tarė prokuroras. — Procesui vadovavau ne a$, juk negaliu prisiminti kiekvieno nuteistojo.

— O aš maniau, jie visi — taviškiai, — pasišaipė Keliauninkas.

— Ten buvo tik vienas maniškis, kiti — tikri… Kuo, minėjai, jis vardu?

— Makas Simas.

— Makas Simas… — pakartojo prokuroras. — A! Tas kalniečių šnipas… Prisimenu. Jam dar nutiko kažkokia keista istorija — buvo sušaudytas, ir nesėkmingai…

— Taip, atrodo.

— Kažkoks nepaprastas galiūnas… Taip, kažkas kažką minėjo… O kam jis tau?

— Jis — mutantas, — pasakė Keliauninkas. — Jo mentogramos įdomios, ir jis man reikalingas darbui.

— Skrosi jį?

— Gali būti. Mano žmonės jau seniai jį pastebėjo, dar kai juo naudojosi Specialioji studija, bet paskui vyrukas paspruko…

Prokuroras, baisiausiai nusivylęs, prisikimšo bumą uogų.

— Gerai, — tarė jis, vangiai kramtydamas. — Na, o kaip tau sekasi?

— Kaip visada — puikiai, — atsakė Keliauninkas. — Girdėjau, tau irgi. Vis dėlto iškasei duobę Griežliukui. Sveikinu… Tai kada aš gausiu savąjį Maką?

— Ogi rytoj išsiųsiu skubų pranešimą, po kokių penkių septynių dienųjį atgabens.

— Nejau už dyką? — pasidomėjo Keliauninkas.

— Paslauga, — tarė prokuroras. — O ką tu gali man pasiūlyti?

— Patį pirmą apsauginį šalmą.

Prokuroras šyptelėjo.

— Ir dar Pasaulio Šviesą, — pasakė jis. — Beje, turėk omeny: pirmas šalmas man nereikalingas. Man reikalingas vienintelis… Tarp kitko, ar tiesa, kad tavo gaujai patikėta parengti kryptinį spinduliuotuvą?

— Galbūt, — tarstelėjo Keliauninkas.

— Klausyk, o kuriam velniui mums jo reikia? Ar maža nematlonumų? Pristabdytum tu tą darbelį, ką?

Keliauninkas iššiepė dantis.

— Bijai, Gudragalvi? — paklausė.

— Bijau, — prisipažino prokuroras. — O tu nebijai? Gal įsikalei į galvą, kad jūsų su Uošviu meilė truks amžinai? Paminėsi mano žodį: jis tave tavo paties spinduliuotuvu… Juk tai kaip dukart du.

Keliauninkas vėl iššiepė dantis.

– Įtikinai, — tarstelėjo. — Susitarėme… — Jis atsistojo. — Aš keliauju pas Tėtį. Ką nors perduoti?

— Tėtis ant manęs pyksta, — tarė prokuroras. — Man tai pasiutusiai nemalonu.

— Gerai, — pasakė Keliauninkas. — Aš jam pasakysiu.

— Juokai juokais, — ištarė prokuroras, — bet jei užtartum kokiu žodeliu…

— Tu mūsų gudragalvis, — pasakė Keliaiminkas Tėčio balsu. — Pabandysiu.

— Ar bent procesu jis patenkintas?

— Iš kur man žinoti? Tik ką atvažiavau.

— Na, štai ir sužinok… O dėl tavo to… kaip jį vadini? Imsiu ir užsirašysiu…

— Makas Simas.

— Taip… Dėl jo rytoj pat.

— Lik sveikas, — ištarė Keliauninkas ir išėjo.

Prokuroras suraukęs antakius žvelgė jam įkandin. Taip, galima tik pavydėti. Tai bent padėtis: vienintelis žmogus, nuo kurio priklauso gynyba. Apgailestauti per vėlu, bet gal ir reikėjo su juo suartėti. Tačiau kaip su juo suartėsi? Jam nieko nereikia, jis ir šiaip pats svarbiausias, mes visi nuo jo priklausomi, mes visi už jį meldžiamės… Ak, kad taip tokį žmogų už gerklės sugriebus — kaip būtų nuostabu! Jeigu jis bent ko nors norėtų! O tai še tau — perauklėjamasis jam reikalingas, koks turtas… jo mentogramos, matote, įdomios… Šiaipjau tas perauklėjamasis — kalnietis, o Tėtis pastaruoju metu kažkodėl dažnai kalba apie kalniečius… Gal verta pasidomėti… kaip su tuo karu išeis, dar neaišku, o Tėtis yra Tėtis… Massarakš, vis tiek šiandien dirbti nebeįmanoma… Jis prašneko į mikrofoną:

— Kohai, ką turite apie nuteistąjį Simą? — Staiga jis prisiminė. — Rodos, sudarinėjote kažkokią jo duomenų kompiliaciją…

— Tikrai taip, jūsų prakilnybe, — sušiugždėjo referentas. — Turėjau garbės atkreipti jūsų…

— Neškite čionai. Ir vandens.

Jis padėjo ausines, ir tą pačią akimirką tarpduryje išdygo nekūniškas it šešėlis referentas. Ant stalo priešais prokurorą atgulė storas aplankas, tylutėliai dzingtelėjo stiklas, kliuktelėjo vanduo, ir šalia aplanko atsirado pilna stiklinė. Prokuroras apžiūrinėdamas aplanką gurkštelėjo.

„Mako Simo (Maksimo Kamererio) bylos išrašas. Parengė referentas Kohas”. Storas koks, nieko sau — išrašas… Jis atvertė aplanką ir paėmė pirmą pluoštelį susegtų lapų.

Rotmistro Tooto liudijimai… Teisiamojo Gaalo liudijimai… Kažkokio pasienio rajono pietuose kroki… „Jokių kitų drabužių jis nevilkėjo. Kalba man pasirodė artikuliuota, bet visiškai nesuprantama. Pabandžius kalbinti jį hontiškai, nebuvo jokios naudos…” Ak, jau tie pasienio rotmistrai! Hončio šnipas prie pietinės sienos… „Sulaikytojo piešiniai man pasirodė meistriški ir keisti…” Na, Pietuose daug keistenybių. Deja. Ir to Simo pasirodymo aplinkybės ne tokios jau ypatingos kitų pietinių aplinkybių fone. Nors, žinoma… Pažiūrėsime.

Prokuroras atidėjo pluoštelį, išsirinko porą stambesnių uogų, įsimetė į bumą ir paėmė kitą lapą. „Ekspertų komisijos, sudarytos iš Audinių ir drabužių instituto darbuotojų, išvada… Mes, žemiau pasirašiusieji… hm… taip… taip… visais mums žinomais laboratoriniais metodais ištyrėme objekto drabužio, atsiųsto mums iš Teisingumo departamento, audinį…” Kažkokia nesąmonė… „ir priėjome tokią išvadą: 1. Minimas objektas yra ketvirto dydžio antro ūgio trumpos kelnės, galimos naudoti nešiojimui tiek vyrams, tiek ir moterims; 2. Kelnių sukirpimas negali būti priskirtas jokiam žinomam standartui ir negali tiesiogine prasme būti vadinamas sukirpimu, nes kelnės ne pasiūtos, o pagamintos kažkokiu mums nežinomu būdu; 3. Kelnės pagamintos iš minkšto akyto sidabraspalvio audinio, kuris Itiesiogine prasme audiniu negali būti vadinamas, kadangi net mikroskopiniais tyrimais struktūros nustatyti nepavyko. Ši medžiaga nedegi, nešlampanti ir ypač atspari plyšimui. Cheminė analizė…” Keistos kelnės. Matyt, dera suprasti, kad tai jo kelnės… Prokuroras paėmė plonai nusmailintą pieštuką ir paraštėje brūkštelėjo: „Referentui. Kodėl nepridėtas paaiškinimas? Kieno kelnės? Iš kur kelnės?” Taip… O išvados? Formulės… Vėl formulės… massarakš, vėl formulės… Aha! „…technologija nežinoma nei mūsų šalyje, nei kitose civilizuotose valstybėse (prieškariniais duomenimis)”.

Prokuroras atidėjo išvadą. Na, kelnės… Tegul. Kelnės yra kelnės… Kas ten dar? „Medicininės apžiūros aktas”. Įdomu. Ką, jo šitoks kraujospūdis?.. Oho, tai bent plaučiai!.. Kas? Keturių mirtinų žaizdų žymės… Tai jau mistika. Aha… „Žiūrėk liudininko Čaču ir kaltinamojo Gaalo parodymus”. Septynios kulkos — tai bent! Hm… Kai kas nesutampa: Čaču nurodo, kad ginklą panaudojo savigynos tikslu, kai iškilo pavojui gyvybei, o tas Gaalas tvirtina, esą Simas tik norėjęs atimti iš Čaču pistoletą. Na, tai ne mano reikalas… Dvi kulkos į kepenis — normaliam žmogui tai jau per daug… Ta-aip, vamzdeliu susuka monetas… bėga su žmogumi ant pečių… Aha, šitai aš jau skaičiau. Prisimenu, čia pamaniau, kad vaikinas nepaprastai stiprus ir kad paprastai tokie būna kvaili. Ir toliau nebeskaičiau… O čia kas? Aa, senas draugužis… „Išrašas iš 711-ojo agento pranešimo”. „…Visiškai aiškiai mato lietingą naktį (gali net skaityti) ir aklinoje tamsoje (išskiria daiktus, mato veido išraišką dešimties metrų atstumu)… yra ypač jautrios uoslės ir skonio — grupės narius iš kvapo atskirdavo penkiasdešimties metrų atstumu, lažindamasis atpažindavo gėrimus sandariai užkimštuose induose… be kompaso nustato pasaulio šalis… itin tiksliai be laikrodžio nustato laiką… pasitaikė toks atvejis: buvo nupirkta ir išvirta žuvies, kurią jis mums uždraudė valgyti tvirtindamas, kad ji — radioaktjrvi. Patikrinus radiometru paaiškėjo, kad žuvis iš tiesų radioaktyvi. Atkreipiu dėmesį į tai, kad jis pats tą žuvį suvalgė sakydamas, jog jam ji nepavojinga, ir iš tikrųjų liko sveikas, nors radiacija viršijo trigubą sanitarinę normą (beveik 77 vienetai)…”

Prokuroras atsilošė. Ne, to jau per daug. Gal jis tuo pačiu dar ir nemirtingas? Taip, Keliauninkui visa tai turi būti įdomu. Pažiūrėkime, kas ten toliau. Štai rimtas dokumentas. „Visuomenės sveikatos departamento Ypatingosios komisijos išvada. Duomenys: Makas Simas. Į baltąją spinduliuotę nereaguoja. Kontraindikacijų tarnybai specialiosiose pajėgose nėra”. Aha… Čia jį verbavo į Gvardiją. Baltoji spinduliuotė, massarakš… budeliai, kad juos kur kipšas… O tai, vadinasi, jų tardomoji ekspertizė… „Bandomas įvairaus intensyvumo, iki maksimalaus, baltąja spinduliuote, niekaip nereagavo. Reakcija į A-spinduliuotę — abiem prasmėmis nulinė. Reakcija į B-spinduliuotę — nulinė. Pastaba: laikome pareiga pridurti, kad šis šaltinis (Makas Simas, maždaug 20 metų amžiaus) dėl galimų genetinių pasekmių yra pavojingas. Rekomenduojamas maksimalus sterilizavimas arba sunaikinimas…” Oho! Tie vyrai nejuokauja. Kas ten šiuo metu pas juos? A, Mėgėjas. Taip, juokauti jis nemėgsta, nemėgsta, ką ir sakyti. Prisimenu, Linksmuolis Eržiliukas pasakojo apie tai puikų anekdotą… massarakš, neprisimenu… O gera kaip, aplinkui nieko nėra. Štai tuojau mes uogję suvalgysime, vandenėliu užgersime… mat kokia bjaurybė, bet, sako, padeda… Gerai. Kas toliau?

Oo, jis jau ir ten spėjo pabuvoti! Nagi, nagi… Turbūt ir vėl reakcija — nulinė… „Pritaikius forsuotus metodus, iš tardomojo Simo jokių parodymų nesulaukta. Pagal paragrafą 12, draudžiantį regimai fiziškai žaloti tardomuosius, kurie bus teisiami atvirame posėdyje, taikyta tik: A. Adatų chirurgija, iki giliausio taško, įsiskverbiant į nervinius mazgus (reakcija — paradoksinė, forsuojamasis užmiega); B. Cheminis nervinių mazgų poveikis alkaloidais ir šarmais (reakcija — analoginė); C. Šviesos kamera (reakcijos nėra, forsuojamasis nustebęs); D. Šiluminė garo kamera (be nemalonių pojūčių kritęs svoris). Šiuo forsuotų metodų taikymą teko nutraukti”. Brrrr… Na, ir dokumentas! Taip, Keliauninkas teisus: tasai Simas — kažkoks mutantas. Normalūs žmonės šitaip negali… Taip, girdėjau, pasitaiko sėkmingų mutacijų, tiesa, retai. Todėl čia viskas aišku… beje, išskyrus kelnes. Kelnės, kiek suprantu, nemutuoja…

Jis paėmė kitą lapą. Šis dokumentas buvo neįdomus: Specialiosios studijos prie Televizijos ir radijo valdybos direktoriaus liudijimas. Kvaila įstaiga. Įrašinėja visokių psichų kliedesius garbiosios publikos pramogai. Atmintis byloja, kad tą studiją sumanė įkurti Kalu Apgavikas, kuris ir pats buvo truputį kuoktelėjęs… Žiūrėk tu man, studija išliko! Apgaviko seniai nebėra, o jo beprotiškas kūrinys klesti… Iš direktoriaus liudijimo aiškėja, kad Simas buvo pavyzdinis objektas ir kad būtų ypač pageidautina jį susigrąžinti… Stop, stop, stop! „Perduotas Specialiųjų tyrimų departamento žinion, remiantis tokiu ir tokiu orderiu, data tokia ir tokia…” O štai ir pats orderis, ir pasirašė jį Pankas… Prokurorui kažkas blankiai dingtelėjo. Pankas… Kažką tu. Keliauninke, čia… Ne, su išvadomis neskubėkime. Jis suskaičiavo iki trisdešimties, kad nusiramintų, ir paėmė kitą dokumentą, tiksliau, gana storą dokumentų pluoštą: „Išrašas iš Specialiosios etnolingvistinės komisijos, tikrinusios M. Simo kalnietiškos kilmės prielaidą, akto”.

Jis išsiblaškęs pradėjo skaityti, tebegalvodamas apie Panką ir apie Keliauninką, bet netikėtai ėmė ir susidomėjo. Tai buvo įstabi studija, kurioje susiliejo į visumą ir buvo aptarti visi liudininkų skundai, parodymai ir pranešimai, vienaip ar kitaip susiję su Mako Simo kilme; antropologiniai, etnografiniai, lingvistiniai duomenys ir jų analizė; fonogramii, mentogramų ir paties tardomojo piešinių tyrimo rezultatai. Visa tai prilygo romanui, nors išvados buvo skurdžios ir atsargios. Komisija nepriskyrė M. Simo nė vienai iš žinomų etninių grupių, gyvenančių žemyne. (Atskirai buvo pateikta žinomo paleoantropologo Šapšu nuomonė; šis įžvelgė, kad tardomojo kaukolė labai panaši, bet ne identiška, į vadinamojo Senovinio Žmogaus, gyvenusio Archipelage daugiau nei prieš šimtą penkiasdešimt tūkstančių metų, iškastinę kaukolę.) Komisija tvirtino šiuo metu tardomąjį esant visiškai psichiškai normalų, bet manė, kad netolimoje praeityje jį galėjo kamuoti viena iš amnezijos formų, tuo pat metu klaidingai atminčiai intensyviai išstumiant tikrąją atmintį. Komisija lingvistiškai išanalizavo fonogramas, likusias Specialiosios studijos archyve, ir priėjo išvadą: kalbos, kuria tuo metu kalbėjo tardomasis, negalima priskirti nė vienai žinomų šiuolaikinių ar mirusių kalbų grupei. Todėl komisija laikė esant įmanoma, kad ta kalba galėjo būti tardomojo vaizduotės vaisius (vadinamoji „žuvų kalba”), juo labiau kad šiuo metu tardomasis, kaip pats tvirtina, tos kalbos nebeprisimena. Komisija susilaiko nuo tikslių išvadų, bet yra linkusi manyti, kad M. Simo atveju susidurta su kažkokiu anksčiau nežinoto tipo mutantu… Geros idėjos į protingas galvas ateina vienu metu, pavydžiai pagalvojo prokuroras ir žvilgsniu greitai perbėgo „Ypatingą komisijos nario profesoriaus Pomimovarruijo nuomonę”. Profesorius, pats kilęs iš kalniečių, priminė apie giliai kalnuose esančią pusiau legendinę Zartako šalį, apgyventą Paukščių Gaudytojų genties, į kurią etnografai po šiai dienai nėra atkreipę dėmesio ir kuriai civilizuoti kalniečiai priskiria magiškųjų mokslų išmanymą bei sugebėjimą ore skraidyti be aparatų. Kaip pasakojama, Paukščių Gaudytojai esą ypač aukšti, be galo stiprūs fiziškai ir ištvermingi, o jų oda esanti rudai auksinio atspalvio. Visa tai stebėtinai sutampa su fizinėmis tardomojo ypatybėmis… Prokuroras virš profesoriaus Porru… ir taip toliau pažaidė pieštukėliu, paskui atidėjo jį ir garsiai pasakė: „Prie šitos nuomonės,*ko gero, ir kelnės tiks. Nedegios kelnės…”

Jis suvalgė uogelę ir peržiūrėjo kitą lapą. „Išrašas iš teismo proceso stenogramos”. Hm… Kam šito prireikė? „KALTINTOJAS: Neneigsite, kad esate išsilavinęs žmogus? KALTINAMASIS: Aš išsilavinęs, tačiau istoriją, sociologiją ir ekonomiką išmanau labai prastai. KALTINTOJAS: Nesikuklinkite. Jums žinoma ši knyga? KALTINAMASIS: Taip. KALTINTOJAS: Jūs ją skaitėte? KALTINAMASIS: Suprantama. KALTINTOJAS: Kokiu tikslu jūs tardymo metu kalėjime ėmėtės skaityti monografiją „Tenzorinis skaičiavimas ir šiuolaikinė fizika”? KALTINAMASIS: Nesuprantu… Savo malonumui… pramogai, jei norite… Ten esama labai smagių puslapių. KALTINTOJAS: Manau, teismui aišku, kad tik puikiai išsilavinęs žmogus imsis tokią specifinę studiją skaityti pramogai ir savo malonumui…” Kokia nesąmonė. Kam man kišama visa tai? O toliau? Massarakš, vėl procesas… „GYNĖJAS: Ar jūs žinote, kokias lėšas Nežinomi Tėvai skiria vaikų nusikalstamumui sutramdyti? KALTINAMASIS: Nelabai gerai jus suprantu. Kas yra „vaikų nusikalstamumas”? Nusikaltimai prieš vaikus? GYNĖJAS: Ne. Vaikų vykdomi nusikaltimai. KALTINAMASIS: Aš nesuprantu. Vaikai negali vykdyti nusikaltimų…” Hm, įdomu… O kokia pabaiga? „GYNĖJAS: Tikiuosi, man pavyko teismui pademonstruoti mano ginamojo naivumą, besiribojantį su buitiniu idiotizmu. Ginamasis kenkė valstybei, neturėdamas apie ją nė menkiausios nuovokos. Jam nežinomos tokios sąvokos, kaip vaikų nusikalstamumas, labdara, socialinė rūpyba…” Prokuroras nusišypsojo ir padėjo lapą. Aišku. Iš tiesų keistas derinys: matematika ir fizika savo malonumui, o elementarių dalykų nežino. Tikras keistuolis profesorius iš niekam tikusio romano.

Prokuroras peržiūrėjo dar keletą lapų. Nesuprantama, Makai, ko tu taip laikaisi įsikibęs tos patelės… kaip ten ją… Rada Gaal. Meilės ryšio tarp jūsų nėra, niekuo tujai neįsipareigojęs ir bendra tarp jūsų nėra nieko; kvailys kaltintojas visiškai be reikalo mėgina prikergti jai pogrindį… Vis dėlto atrodo, kad nuolat laikant ją taikiklyje galima priverkti tave daryti, ką tik panorėjus. Labai naudinga aplinkybė — mums, o tau — labai nepalanki… Ta-aip, iš visų tų duomenų matyti, kad tu, broliuk, esi savo žodžio vergas ir išvis nelankstus žmogus. Politinis veikėjas iš tavęs neišeitų. Ir nereikia… Hm, nuotraukos… Štai koks tu. Malonus veidas, labai, labai… Akys keistokos… Kurgi tave fotografavo? Teisiamųjų suole… Tik pažiūrėkite — jaunatviškas, žvalus, akys giedros, laikysena laisva. Ir kurgi tave išmokė taip grakščiai sėdėti ir išvis elgtis, juk teisiamųjų suolas — kaip mano fotelis, laisvai ant jo nepasėdėsi… Įdomus, įdomus žmogeliukas… Vis dėlto paistalai visa tai, ne esmė.

Prokuroras išniro iš užstalės ir pasivaikščiojo po kabinetą. Kažkas saldžiai kuteno smegenis, kažkas dirgino ir skatino… Kažką aš aptikau tame aplanke… kažką svarbaus… kažką itin svarbaus… Pankas? Taip, tai svarbu, nes Keliauninkas savąjį Fanką naudoja tik labai svarbiais, pačiais svarbiausiais atvejais. Bet Pankas — tik patvirtinimas, o kas svarbiausia? Kelnės… Nesąmonė… O! Taip taip taip. Šito aplanke nėra. Jis paėmė ausines.

— Kohai. Kaip ten buvo su sargybos užpuolimu?

— Prieš keturiolika parų, — tučtuojau sušlameno referentas, lyg skaitydamas iš anksto paruoštą tekstą, — aštuoniolika valandų trisdešimt trys minutės policijos mašinos, gabenusios teisiamuosius, bylos numeris 6981-84, iš teismo pastato į miesto kalėjimą, patyrė ginkluotą užpuolimą. Antpuolis atremtas, per susišaudymą vienas iš užpuolikų sunkiai sužeistas, mirė neatgavęs sąmonės. Lavonas neatpažintas. Užpuolimo byla nutraukta.

— Kieno darbas?

— Išsiaiškinti nepavyko.

— Kaip suprasti?

— Oficialusis pogrindis su tuo antpuoliu tikrai nesusijęs.

— Prielaidos?

— Gali būti, kad veikė kairiojo pogrindžio sparno atstovai, bandę išlaisvinti teisiamąjį Deką Pottu, pravarde Generolas. Dėkas Pottu — atsakingas ir patyręs vadavietės darbuotojas, žinoma apie glaudžius jo ryšius su kairiuoju sparnu…

Prokuroras numetė ausines. Ką gi, visai gali būti ir taip. Ir visai gali būti ne taip… Nagi, perversime dar kartą. Pietinis pasienis, kvailys rotmistras… Kelnės… Bėga su žmogumi ant pečių… Radioaktyvi, 77 vienetai… Reakcija į A-spinduliuotę… Cheminis poveikis nerviniams mazgams… Stop! Reakcija į A-spinduliuotę. „Reakcija į A-spinduliuotę — nulinė abiem prasmėmis”. Nulinė. Abiem prasmėmis. Prokuroras plaštaka prispaudė suplazdėjusią širdį. Idiotas! NULINĖ ABIEM PRASMĖMIS!

Jis vėl čiupo ausines.

— Kohai! Nedelsiant paruošti specialų kurjerį su apsauga. Atskirą vagoną į pietus… Ne! Manąjį elektromobilį. Massarakš! — Jis paskubomis subruko ranką į stalčių ir išjungė visus registruojančius aparatus. — Veikite!

Vis dar tebespausdamas kairiąją ranką prie širdies, prokuroras iš aplanko paėmė asmeninį blanką ir ėmė greitai, bet aiškiai rašyti: „Valstybinio masto svarba. Visiškai slaptai. Ypatingosios Pietų Apygardos generolui komendantui. Vykdyti skubiai ir besąlygiškai — su ypatinga asmenine atsakomybe. Nedelsiant perduoti šio dokumento įteikėjo globai perauklėjamąjį Maką Simą, bylos Nr. 6983. Nuo perdavimo momento nuteistąjį Maką Simą laikyti dingusiu be žinios, archyvuose turėti tai liudijančius atitinkamus dokumentus. Valstybės prokuroras…”

Jis pagriebė kitą blanką: „Įsakymas. Šiuo visiems karinės, civilinės ir geležinkelių administracijos valdininkams įsakau pateikėjui, ypatingajam valstybinės prokuratūros kurjeriui, ir jį lydinčiai apsaugai suteikti EKSTRA kategorijos pagalbą. Valstybės prokuroras…”

Paskui jis ištuštino stiklą, įsipylė dar ir jau lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, pradėjo rašyti į trečią blanką: „Brangusis Keliauninke! Nutiko kvaila istorija. Kaip tik ką paaiškėjo, tave dominanti medžiaga dingo be žinios, kas dažnai pasitaiko pietų džiunglėse…”