Tryliktas skyrius

Pirmas šūvis sugurino vikšrą, ir pirmąsyk per dvidešimt su viršum metų tai — nei gyvas, nei negyvas padaras — nuklydo nuo išdrembtų vėžių, išversdamas betono nuolaužas, įsigriovė į tankmę ir ėmė lėtai suktis aplinkui, plačia kakta traškindamas krūmus, stumdydamas nuo savęs tirtančius medžius, ir kai tai atkišo neaprėpiamą purviną pasturgalį su geležies lakštu, tabaluojančiu ant surūdijusių kniedžių, Zefas rūpestingai ir taikliai, kad, sergėk Dieve, nekliudytų katilo, suvarė fugasinį užtaisą į variklį — į raumenis, į sausgysles, į nervų sampynas, — ir tai aiktelėjo geležiniu balsu, iš jungčių išstūmė tumulą įkaitusių dūmų ir sustojo amžiams, bet nelabose šarvuotose gelmėse kažkas dar gyvavo, kažkokie išlikę nervai tebesiuntė beprasmius signalus, dar įsijungdavo ir tuojau išsijungdavo avarinės sistemos, šnypštė, tai spjaudėsi putomis, tai glebnai tebešiurpčiojo, vos vos gremžė žemę likusiu vikšru, o virš dvesiančio drakono grėsmingai ir drauge beprasmiškai kaip sutraiškytos vapsvos pilvas kilnojosi ir leidosi apsilaupęs grotuotas raketinio įrenginio vamzdis. Zefas kelias sekundes stebėjo agoniją, o paskui nusisuko ir patraukė į mišką, granatsvaidį vilkdamas už diržo. Maksimas ir Šernas nusekė iš paskos; jie išėjo į tykią laukymę, kurią Zefas veikiausiai buvo nusižiūrėjęs dar pakeliui šion pusėn, sugriuvo į žolę, ir Zefas pratarė: „Užrūkykim”.

Jis susuko suktinę vienarankiui, pridegė jam ir užsirūkė pats. Maksimas gulėjo, smakrą pasidėjęs ant rankų, ir pro retmiškį žiūrėjo, kaip miršta geležinis drakonas — gailiai čerška kažkuriais paskutiniais krumpliaračiais ir iš sudraskytų vidurių su švilpesiu leidžia radioaktyvių garų sroves.

– Štai taip ir tik taip, — pamokslautojo tonu pareiškė Zefas. — O jeigu darysi ne taip — ausis nurausiu.

— Kodėl? — paklausė Maksimas. — Aš norėjau jį sustabdyti.

— O todėl, — atsakė Zefas, — kad granata galėjo rikošetu kirsti į raketą, o tada būtume staigiai amžinu miegu užmigę.

— Aš taikiausi į vikšrą, — pasiteisino Maksimas.

— o reikia taikytis į pasturgalį, — pareiškė Zefas. Jis užsitraukė. — Ir iš viso, kol esi naujokas, niekur nelįsk pirmas. Nebent aš paprašyčiau. Supratai?

— Supratau, — atsakė Maksimas.

Visos tos Zefo subtilybės jo nedomino. Ir pats Zefas jį nelabai tedomino. Jį domino Šernas. Bet Šernas kaip visada abejingai tylėjo, rankos protezą pasidėjęs ant nuzulintos minų ieškiklio gaubšlės. Viskas buvo kaip visada. Ir viskas buvo ne taip, kaip norėjosi.

Kai prieš savaitę naujokus perauklėjamuosius išrikiavo prie barakų, Zefas priėjo tiesiai prie Maksimo ir pasiėmė jį į savo šimtas trisdešimt ketvirtąjį pionierių būrį. Maksimas apsidžiaugė. Jis iškart pažino tą ugniaspalvį barzdos kemsą bei'kvadratinę kresną figūrą, ir buvo malonu, kad jį patį pažino toje troškioje languotoje minioje, kur kiekvienam buvo nusispjaut į kiekvieną ir nė vienas niekam nerūpėjo. Be to, Maksimas turėjo rimtų priežasčių manyti, kad Zefas — buvęs žymus psichiatras Aliu Zefas, žmogus inteligentiškas ir išsilavinęs, ne kompanija pusiau kriminaliniam jovalui, kurio buvo prikimštas kalinių vagonas — pakliuvo čionai už politiką ir yra kaip nors susijęs su pogrindžiu. O kai Zefas parsivedė jį į baraką ir parodė į gultą šalia vienarankio Šerno, Maksimas jau pamanė, kad jo likimas čia galutinai susiklostė. Bet labai greitai suprato klydęs. Šernas kalbėtis nepageidavo. Jis išklausė skubotą, pašnibždomis išbertą Maksimo pasakojimą apie grupės lemtį, apie bokšto susprogdinimą, apie procesą, neaiškiai, žiovaudamas, suvapėjo: „Dar ne taip būna…” — nusisuko ir atsigulė. Maksimas pasijuto apgautas, o čia dar į gultą įsiropštė Zefas. „Tai bent prisirijau”, — gurgdamas ir riaugėdamas pranešė jis Maksimui ir be jokių intarpų, įžūliai, primit3rviai įkyriai kibo lupti iš Maksimo vardus ir slaptabučių adresus. Gal kadaise jis ir buvo žymus mokslininkas, išsilavinęs inteligentas, gal, ir net veikiausiai, buvo kažkaip susijęs su pogrindžiu, bet dabar atrodė kaip paprasčiausias apsirijęs provokatorius, iš dyko buvimo nutaręs prieš miegą apdoroti kvailą naujoką. Maksimas atsikratė jo gana sunkiai, o kai sotus ir patenkintas Zefas staiga užknarkė, dar ilgai gulėjo be miego prisimindamas, kiek jau kartųjį čia maustė žmonės ir aplinkybės.

Nervai jam visai pašlijo. Jis prisiminė procesą, šlykštų ir melagingą, visą surepetuotą iš anksto, paruoštą dar prieš grupei gaunant įsakymą pulti bokštą, ir kažkokio bjaurybės skundus raštu, niekšo, kuris apie grupę žinojo viską ir gal net buvo jos narys, ir filmą, antpuolio metu susuktą nuo bokšto, ir gėdą, kai ekrane atpažino save patį, iš automato pliekiantį į prožektorius… ne, į jupiterius, apšvietusius to baisaus spektaklio sceną… Aklinai užkimštame barake buvo šleikščiai tvanku, kandžiojosi parazitai, kliedėjo perauklėjamieji, o tolimajame kampe savadarbės žvakės šviesoje pliekė kortomis ir girgždančiais balsais vienas ant kito rėkė privilegijuotieji.

O kitą dieną apgavo Maksimą ir miškas. Čia nė žingsnio negalėjai žengti, kad neužeitum geležies: mirusios, kiaurai prarūdijusios geležies, kiekvieną minutę besigviešiančios pražudyti; slapčia krutančios, nusitaikiusios geležies; judančios geležies, aklai ir bukai ariančios kelių liekanas. Žemė ir žolė atsidavė rūdimis, įklonių dugne telkėsi radioaktyvios balos, paukščiai ne giedojo, o kimiai rėkavo, lyg priešmirtinio liūdesio apimti, žvėrių nebuvo, netvyrojo net miško tyla — tai dešinėje, tai kairėje bumbsėjo ir dundėjo sprogimai, tarp šakų tamsavo melsvos išdagos, o vėjo gūsiai atnešdavo susidėvėjusių variklių staugimą…

Taip ir slinko laikas: diena — naktis, diena — naktis. Dienąjie išeidavo į mišką, kuris ir buvo ne miškas, o nuo seno įtvirtintas rajonas. Jis buvo stačiai įdarytas automatine kovine įranga, savaeigėmis patrankomis, raketomis su vikšrais, ugniasvaidžiais, dujosvaidžiais, ir visa tai neišmirė daugiau nei per dvidešimt metų, visa tai tebepalaikė savo bergždžią mechaninę gyvastį, tebesitaikė, tebevėmė švinu, ugnimi, mirtimi, ir visa tai reikėjo sutraiškyti, išsprogdinti, užmušti ir šitaip išvalyti trasą naujų spinduliuotės bokštų statybai. Šernas naktimis vis dar tebetylėjo, o Zefas be paliovos kibo prie Maksimo su klausimais ir būdavo tai bukai tiesmukas, tai stebėtinai gudrus ir apsukrus. O dar buvo prastas maistas ir keistos perauklėjamųjų dainos, o kažkam gvardiečiai daužydavo veidą, o dukart per dieną barakuose ir miške visi raitydavosi nuo spindulinių smūgių, ir vėjyje supdavosi pakarti bėgliai…

Diena — naktis, diena — naktis…

— Kodėl norėjote jį sustabdyti? — staiga paklausė Šernas.

Maksimas skubiai atsisėdo. Tai buvo pirmasis vienarankio klausimas jam.

— Norėjau pasižiūrėti, kaip jis sukonstruotas.

— Bėgti susiruošėte?

Maksimas pašnairavo į Zefą ir atsiliepė:

— Na ne, ne tai. Vis dėlto tankas, kovinė mašina…

— O kam jums tankas? — paklausė Šernas. Jis kalbėjo taip, tarsi rudojo provokatoriaus čia nė būt nebūtų.

— Nežinau, — tųurmtelėjo Maksimas. — Apie tai dar reikia pagalvoti. Ar jų čia daug tokių?

— Daug, — įsiterpė rudasis provokatorius. — Ir tankų čia daug, ir kvailių taip pat visuomet pakako… — Jis nusižiovavo. — Kiek kartų jau bandė. Įsiropš, pasikrapštys, pasikrapštys ir mes. O vienas kvailys — toks kaip tu — ir išvis susisprogdino.

— Nieko, aš nesusisprogdinčiau, — šaltai atšovė Maksimas. — Ši mašina — ne iš sudėtingųų.

— O vis dėlto kam ji jums? — paklausė vienarankis. Jis rūkė, gulėdamas ant nugaros, suktinę laikydamas tarp dirbtinių pirštų. — Tarkime, jūs ją suderinsite. Kas toliau?

— Bandys prasiveržti tiltu,trumpai nusikvatojęs, pasakė Ze- fas.

— O kodėl ne? — paklausė Maksimas. Jis visiškai nesumojo, kaip elgtis. Tas rudasis, atrodo, vis dėlto ne provokatorius. Massarakš, ko jie staiga priskreto?

— Jūs nepasieksite tilto, — tarė vienarankis. — Jus trisdešimt tris kartus sušaudys. O jei net ir pasieksite, pamatysite, kad tiltas pakaltas.

— O jeigu upės dugnu?

— Upė radioaktyvi, — paaiškino Zefas ir nusispjovė. — Jeigu tai būtų žmoniška upė, nereikėtų jokių tankų. Plauk sau bet kur, krantai nesaugomi. — Jis dar kartą nusispjovė. — Na, bet tada būtų saugomi… Tad tu, jaunuoli, geriau nekelk dulkių. Pakliuvai čionai ilgam, stenkis prisitaikyti. Prisitaikysi — bus gerai. O jeigu neklausysi vyresniųjų, šiandien į)at gali išvysti Pasaulio Šviesą.

— Pabėgti nesunku, — tarė Maksimas. — Pabėgti galėčiau tiesiog tuojau pat…

— Tai bent! — susižavėjo Zefas.

— …o jeigu jūs nusiteikę ir toliau žaisti konspiraciją… — tęsė Maksimas, demonstrat3rviai kreipdamasis tik į Šerną, bet Zefas vėl jį pertraukė:

— Aš nusiteikęs įvykdyti šios dienos normą, — pareiškė jis atsikeldamas. — Kitaip mums šiandien neduos ėsti. Eime!

Jis krypuodamas nuėjo tarp medžių, o Maksimas paklausė vienarankio:

— Argi jis politinis?

Vienarankis staigiai žvilgtelėjo į Maksimą ir išbėrė:

— Ką jūs, kaip galima!

Jie nužingsniavo paskui Zefą, stengdamiesi eiti pėda pėdon. Maksimas žengė paskutinis.

— Tad už ką jis sėdi?

— Už tai, kad netinkamai perėjo gatvę, — atsakė vienarankis, ir Maksimui vėl dingo noras kalbėtis.

Jie nenuėjo nė šimto žingsnių, o Zefas jau sukomandavo: „Stok!” — ir prasidėjo darbas. „Gulk!” — sumaurojo Zefas. Vyrai pasliki griuvo ant žemės, storas medis priekyje pratisai girgždėdamas pasisuko, išstūmė iš savęs ilgą laibą pabūklo vamzdį, pakraipė jį į šalis, tarsi prisitaikydamas, paskui kažkas suzirzė, pasigirdo spragtelėjimas, ir iš juodų žiočių tingiai iššliaužė debesėlis geltonų dūmų. „Sušvinko”, — dalykiškai pareiškė Zefas ir nusipurtęs kelnes atsistojo pirmas. Medį su patranka jie išsprogdino. Paskui buvo minų laukas, paskui kalva-žabangos su nepašvinkusiu kulkosvaidžiu, kuris ilgai spaudė juos prie žemės tratėdamas taip, kad visas miškas aidėjo; paskui jie pakliuvo į tikras spygliuotos vielos džiungles, vos prasibrovė, o kai vis dėlto prasibrovė, į juos prapliupo šaudyti iš kažkur aukštai, visa kas aplinkui sproginėjo ir degė, Maksimas nieko nesuprato, vienarankis tylėdamas ramiai gulėjo veidu į žemę, o Zefas pliekė iš granatsvaidžio į dangų ir staiga suriko: „Bėgte, paskui mane!” — ir jie pasileido bėgti, o ten, kur jų tik ką būta, įsiplieskė gaisras. Zefas keikėsi klaikiausiais žodžiais, vienarankis krizeno, jie sulindo į gūdžią tankmę, tik staiga kažkas sušvilpė, sušniokštė, ir pro šakas ėmė tumulais virsti žalsvi šleikščiai dvokiančių dujų debesys, ir vėl reikėjo bėgti, brautis per krūmus, ir Zefas vėl keikėsi, o vienarankį skausmingai vimdė…

Galiausiai Zefas pailso ir paskelbė poilsį. Jie susikūrė laužą, ir Maksimas, kaip jauniausias, ėmėsi gaminti pietus — tame pačiame katiliuke virti sriubą iš konservų. Zefas ir vienarankis, murzini, nusibrozdinę, čia pat gulėjo ir rūkė. Šernas atrodė nusikamavęs, jis buvo jau senas, jam — sunkiausia.

— Protu nesuvokiama, — tarė Maksimas, — kaip mes įsigudrinome pralaimėti karą, turėdami tiek technikos vienam kvadratiniam metrui.

— O iš kur tu ištraukei, kad mes jį pralaimėjome? — tingiai paklausė Zefas.

— Negi laimėjome, — nustebo Maksimas. — Nugalėtojai taip negyvena.

– Šiuolaikiniame kare nugalėtojų nebūna, — pastebėjo vienarankis. — Jūs, žinoma, teisus. Karą mes pralaimėjome. Tą karą pralaimėjo visi. Laimėjo tik Nežinomi Tėvai.

— Nežinomiems Tėvams irgi ne pyragai, — atšovė Maksimas, maišydamas putrą.

— Taip, — rimtai ištarė Zefas. — Bemiegės naktys ir skausmingos godos apie savosios liaudies likimą… Pavargę ir geraširdžiai, viską matantys ir viską suprantantys… Massarakš, seniai jau laikraščių neskaičiau, pamiršau, kaip toliau…

— Ištikimi ir geraširdžiai, — pataisė vienarankis. — Pasiaukoję vardan progreso ir kovos su chaosu.

— Atpratau aš nuo tokių žodžių, — pasakė Zefas. — Čia, mūsuose, dažniau išgirsi „koserė” bei „knyslė”… Ei, vaikine, koks tavo…

— Maksimas.

— Taip, tikrai… Tu, Makai, maišyk, maišyk. Žiūrėk man, jeigu prisvils!

Maksimas maišė. O paskui Zefas pareiškė, kad metas jau, nebesą jėgų tverti. Sriubą jie suvalgė nepratardami nė žodžio. Maksimas jautė: kažkas pasikeitė, kažkas šiandien bus pasakyta. Bet po pietų vienarankis vėl prigulė ir užsižiūrėjo į dangų, o Zefas nesuprantamai burblendamas pasiėmė katiliuką ir kibo duonos žiaubere gremžti jo dugną. „Pašovus ką nors… — murmėjo jis. — Ėsti norisi, lyg būčiau ir neėdęs… tik apetitą tuščiai įerzinau…” Nejaukiai pasijutęs, Maksimas bandė užmegzti pokalbį apie medžioklę šiuose kraštuose, bet jo nė vienas nepalaikė. Vienarankis gulėjo užsimerkęs ir, atrodo, miegojo. Zefas iki galo išklausė Maksimo samprotavimus, suniurnėjo tik: „Kokia jau čia medžioklė, viskas užteršta, aktyvu…” — ir taip pat išsitiesė ant nugaros.

Maksimas atsidusp, paėmė katiliuką ir nužingsniavo prie netoliese čiurlenančio upelio. Jo vanduo buvo skaidrus, pažiūrėti tyras ir skanus, tad Maksimas panoro atsigerti ir pasisėmė rieškučias. Deja, plauti katiliuko čia nebuvo galima, o ir gerti nevertėjo: upelis buvo gerokai radioaktyvus. Maksimas atsitūpė, katiliuką pasidėjo šalia ir susimąstė.

Pirmiausia jis kažkodėl pagalvojo apie Radą, apie tai, kaip visuomet ji po valgio plaudavo indus ir nesileisdavo padedama nevykusiai pasiaiškinusi, esą tai — moteriškas darbas. Vaikinukas prisiminė, kad ji myli jį, ir pasijuto didžiuojąsis, nes iki šiol nė viena moteris jo nemylėjo. Maksimas iš visos širdies užsinorėjo pamatyti Radą ir čia pat visiškai nenuosekliai pamanė: kaip gerai, kad jos čia nėra. Čia bloga net patiems prasčiausiems vyrams, čionai reikėtų atvaryti kokius dvidešimt tūkstančių kiberkiemsargių, o gal tiesiog sutrinti į dulkes visus šiuos miškus su visu jų turiniu ir išauginti kitus, smagius arba tegul ir niūrius, bet švarius ir niūrius natūraliai.

Paskui jis prisiminė esąs ištremtas čionai visiems laikams ir nusistebėjo naivumu tų, kurie jį trėmė ir net neišreikalavo jokio pažado manydami, kad ims ir kiurksos jis čia savo noru ir dar padės jiems šiais miškais tiesti spinduliuotės bokštų liniją. Vagone kaliniai kalbėjo, kad miškai į pietus driekiasi šimtus kilometrų, o karinės technikos pasitaiko net dykumoje… Na ne, aš čia neužsibūsiu. Massarakš, dar vakar aš tuos bokštus varčiau, o šiandien valysiu jiems erdvę? Užteks jau man kvailysčių…

Šernas manimi netiki. Zefii jis tiki, o manimi — ne. O aš netikiu Zefu, ir, atrodo, be reikalo. Tikriausiai Šernui aš atrodau toks pat įkyrus ir įtartinas, koks man — Zefas… Na, gerai. Šernas manimi netiki, vadinasi, vėl esu vienas. Galima, aišku, viltis sutikti Generolą arba Kanopą, bet tikimybė pernelyg maža: kalbama, perauklėjamųjų daugiau nei milijonas, o erdvės — milžiniškos. Taip, geriau nesitikėti jų susitikti… Galima, aišku, pabandyti suburti grupę iš nepažįstamų, bet — massarakš! — reikia būti sąžiningam pačiam sau: aš tam netinku. Kol kas aš tam netinku. Pernelyg patiklus… Palūkėk, imkime ir vis dėlto suformuluokime užduotį. Ko aš noriu?

Keletą minučių jis aiškinosi užduotį. Išėjo štai kas: nuversti Nežinomus Tėvus; jeigu jie kariškiai, tegul tarnauja armijoje, o jeigu finansininkai — tegul imasi finansų, kad ir ką tai reikštų; suformuoti demokratinę vyriausybę — jis daugmaž nutuokė, kas yra demokratinė vyriausybė, ir net aiškiai žinojo, kad iš pradžių respublika bus buržuazinė demokratinė, — dėl to visos problemos neišnyks, tačiau bent jau bus galima įveikti neteisę ir nutraukti beprasmį lėšų švaistymą bokštams bei karinei parengčiai. Vis dėlto jis sąžiningai pripažino, kad gerai įsivaizduoja tik pirmąjį savosios programos punktą: tironijos panaikinimas. Kas bus toliau, nutuokė gana miglotai. Maža to, jis net nebuvo įsitikinęs, kad plačiosios liaudies masės parems šią jo idėją. Nežinomi Tėvai buvo akivaizdžiausi melagiai ir niekšai, bet kažkodėl neabejotinai populiarūs liaudyje. Gerai, nutarė jis. Taip toli į priekį nesižvalgysime. Apsistosime ties pirmuoju punktu ir pasižiūrėsime, kas yra tarp manęs ir storų Nežinomų Tėvų sprandų. Pirma, karinės pajėgos, puikiai išdresuota Gvardija ir armija, apie kurią žinau tik tiek, kad kažkur ten, kažkokioje bausmės kuopoje (keista sąvoka!) tarnauja mano Gajus. Antra — ir tai svarbiau — Nežinomi Tėvai yra anonimai. Kas jie, kur jų ieškoti? Iš kur atsiranda, kur būna, kaip jais tampama? Jis pabandė prisiminti, kaip būdavo Žemėje revoliucijų ir diktatūrų epochoje… Massarakš! Prisimenu tik pagrindines datas, pačias svarbiausias pavardes, bendriausią jėgų išsidėstymą, o man reikia smulkmenų, analogijii, precedentų… Štai, pavyzdžiui, fašizmas. Kas ten vyko? Prisimenu, buvo šlykštu apie tai skaityti ir klausytis. Buvo kažkoks Hilmeris, bjaurus kaip voras kraugerys… Palūkėk, vadinasi, tai jau buvo ne anoniminė vyriausybė… Mm-taip, nedaug aš prisimenu. Bet juk tai dėjosi šitaip seniai ir buvo šitaip bjauru, ir kas galėjo pamanyti, kad pakliūsiu į tokią kebeknę? Čionai reikėtų siųsti dėdes iš Galaktinio saugumo arba iš Eksperimentinės istorijos instituto — jie akimirksniu išsiaiškintų, kas ir kaip čia dedasi. Gal pabandžius sukonstruoti siųstuvą?.. Jis liūdnai nusijuokė, prisiminė, kad sykį jau galvojo apie siųstuvą — tame pat rajone, kažkur visai netoli nuo čia… Ne, matyt, teks kliautis tik savimi. Gerai. Prieš armiją yra tik vienas ginklas — armija. Prieš anonimus ir paslaptis — žvalgyba. Labai viskas paprasta…

Šiaip ar taip, iš čia reikia sprukti. Aš, žinoma, pamėginsiu sutelkti kokią nors grupę, bet jeigu nepavyks, spruksiu vienas… Ir būtinai reikia tanko. Ginklų čia — šimtui armijų… tiesa, apsilamdę per dvidešimt metų, o dar automatiniai, bet reikia pabandyti juos pritaikyti… Nejau Šernas taip ir nepatikės manimi? — pagalvojo jis kone beviltiškai, čiupo katiliuką ir nuskubėjo atgal prie laužo.

Zefas ir Šernas nemiegojo, jie gulėjo suglaudę galvas ir dėl kažko tyliai, bet karštai ginčijosi. Pastebėjęs Maksimą, Zefas skubiai ištarė: „Gana!” — ir atsistojo. Atkišęs savo rudąjį kelmą ir išsproginęs akis, subaubė:

— Kur tave nešioja, massarakš! Kas leido pasišalinti? Dirbti reikia, nes kitaip neduos paėsti, trisdešimt triskart massarakš!

Ir staiga Maksimas įtūžo. Rodos, pirmą kartą gyvenime jis iš visos gerklės aprėkė žmogų:

— Kad jus kur kipšas nujotų, Zefai! Ar galite pagalvoti apie ką nors kitą, o ne ėdalą? Kiaurą dieną tik ir girdžiu iš jūsų: ėsti, ėsti, ėsti! Galite suėsti mano konservus, jei tokios kančios!..

Jis tėškė žemėn katiliuką ir griebęs kuprinę suskato brukti rankas tarp diržų. Zefas, nuo akustinio smūgio net pritūpęs, apstulbintas žiūrėjo į jį, ugniaspalviame barzdos krūme žiojėjo juodi žabtai. Paskui jie užsivėrė, pasigirdo kliuksėjimas, šnarpštimas, ir Zefas užsikvatojo taip, kad skardeno visas miškas. Vienarankis antrino Zefui, bet tai tik buvo matyti ir visai nebuvo girdėti. Maksimas neištvėrė ir, kiek sutrikęs, taip pat prajuko. Jam buvo nejauku savo šiurkštumo.

— Massarakš, — pagaliau sugergždė Zefas. — Tai bent balsiokas!.. Ne, bičiuli, — kreipėsi jis į Šerną, — tu mano žodžius įsidėmėk. Beje, sakiau: gana… Kylame! — užbaubė jis. — Pirmyn, jei norite… hm… šįvakar paėsti.

Ir viskas. Parėkavo, pasijuokė, surimtėjo ir nužingsniavo toliau — rizikuoti gyvybe vardan Nežinomų Tėvų. Maksimas įnirtingai nukenksmindavo minas, laužė iš lizdų dvigubus kulkosvaidžius, nusukinėjo iš atvirų angų šmėksančių zenitinių raketų kovines galvutes; vėl plaikstėsi ugnis, tvyrojo smarvė, šnypšdamos sroveno ašarinės dujos, bjauriai dvokė yranti gyvūnų, suvarpytų automatais, maita. Jie dar labiau išsipurvino, dar labiau niršo, dar labiau nusibrozdino, Zefas gargė Maksimui: „Pirmyn, pirmyn! Nori ėsti — varyk pirmyn!” — o vienarankis Šernas galutinai išseko ir vos vilkosi, atsilikęs toli užnugaryje, pasiramsčiuodamas savuoju minų ieškikliu lyg kriukiu…

Per tas valandas Zefas galutinai įgriso Maksimui; šis net apsidžiaugė, kai rudabarzdis staiga kauktelėjo ir triukšmingai prasmego į žemę. Maksimas, purvina rankove braukdamas prakaitą nuo purvinos kaktos, neskubėdamas priėjo ir sustojo ant žolės slepiamo tamsaus siauro plyšio krašto. Plyšys buvo gilus, neperregimas, iš jo dvelkė šalčiu ir drėgme, nieko nematyti, girdėti tik kažkoks gurgždesys, plerpimas ir nesuprantami keiksmai. Prišlubčiojo Šernas, taip pat pažvelgė į plyšį ir paklausė Maksimo: „Jis ten? Ką ten veikia?”

— Zefai! — pasilenkęs šūktelėjo Maksimas. — Kur jūs, Zefai!

Iš plyšio gaudžiai ataidėjo:

— Leiskitės čionai! Šokite, čia minkšta…

Maksimas pažvelgė į vienarankį. Šis papurtė galvą.

— Tik ne aš, — atsisakė. — Šokite, paskui aš jums nuleisiu virvę.

— Kas čia? — staiga suriko apačioje Zefas. — Šausiu, massarakš!

Maksimas nuleido kojas į plyšį, atsistūmė ir šoko. Beveik iš karto iki kelių nugrimzdo į purią masę ir atsisėdo. Zefas buvo kažkur čia pat. Maksimas užsimerkė ir kelias sekundes sėdėjo, pratindamasis prie tamsos.

— Eikš čionai, Makai, čia kažkas yra, — sugaudė Zefo balsas. — Šerne! — šūktelėjo. — Šok!

Šernas atsakė esąs pavargęs it šuo ir verčiau mielai sau pasėdėsiąs viršuje.

— Kaip nori, — pasakė Zefas. — Bet man atrodo, tai — Tvirtovė. Paskui gailėsies…

Vienarankis kažką neaiškiai atsakė, atrodo, jį vėl pykino, ir

Tvirtovė jam nerūpėjo. Maksimas atsimerkė ir apsidairė. Jis sėdėjo ant žemių krūvos vidury ilgo koridoriaus šiurkščiomis cementinėmis sienomis. Skylė lubose buvo gal vėdinimo anga, o gal pradauža. Zefas stovėjo už kokių dvidešimties žingsnių ir, pasišviesdamas žibintuvėliu, taip pat žvalgėsi.

— Kas tai? — paklausė Maksimas.

— Iš kur galiu žinoti? — vaidingai atsiliepė Zefas. — Gal kokia slėptuvė. O gal iš tiesų Tvirtovė. Žinai, kas yra Tvirtovė?

— Ne, — pratarė,Maksimas ir nušliaužė nuo krūvos.

— Nežinai… — atsajai nutęsė Zefas. Jis vis dairėsi, žibintuvėlio spinduliu šmaižiodamas sienomis. — Tai ką tu žinai… Massarakš, — pridūrė. — Tik ką čia kažkas buvo…

– Žmogus? — paklausė Maksimas.

— Nežinau, — atsakė Zefas. — Nusėlino pasieniu ir dingo… O Tvirtovė, bičiuli, tai toks dalykėlis, kad visus savo darbus galėtume užbaigti per vieną dieną… Aha, pėdsakai…

Jis atsitūpė. Maksimas atsitūpė šalia ir išvydo dulkėse palei sieną virtinę atspaudų.

— Keisti pėdsakai, — nustebo jis.

— Taip, bičiuli, — dairydamasis pritarė Zefas. — Aš tokių pėdsakų dar nesu matęs.

— Lyg kas būtų ėjęs kumščiais, — tarė Maksimas. Jis sugniaužė kumštį ir paliko atspaudą šalia pėdsako.

— Panašu, — pagarjiai pripažino Zefas. Jis pašvietė koridoriaus gilumon. Ten kažkas blausiai mirgėjo, atmušdamas šviesą — posūkis ar aklavietė. — Nueikime, pasižiūrėsime? — pasiūlė jis.

— Tyliau, — pratarė Maksimas. — Tylėkite ir nejudėkite.

Požemyje tvyrojo vatinė drėgna tyla, bet koridorius nebuvo negyvas. Ten, priekyje, kažkas — Maksimas negalėjo tiksliai nustatyti, kur ir ar toli — stovėjo prigludęs prie sienos, kažkas nedidelis, skleidžiąs silpną ir nepažįstamą kvapą, stebįs juos ir nepatenkintas tuo, kad jie čia. Tai buvo kažkas visiškai nežinoma ir to kažko ketinimai buvo sunkiai pajuntami.

— Ar mums būtina eiti? — paklausė Maksimas.

— Norėtųsi, — atsakė Zefas.

— Kodėl?

— Reikia pasižiūrėti, gal vis dėlto tai — Tvirtovė… Jeigu Surastume Tvirtovę, tuomet, mano drauge, viskas būtų kitaip. Aš Tvirtove netikiu, bet jei jau kalbama — ką gali žinoti… Gal ne visi ir meluoja…

— Ten kažkas yra, — pasakė Maksimas. — Aš nesuprantu — kas.

— Tikrai? Hm… Jeigu tai Tvirtovė, tuomet čia, pasak legendos, gyvena arba įgulos likučiai, arba… jie, supranti, tūno čia ir nežino, kad karas baigėsi, jie, supranti, per patį karo įkarštį pasiskelbė esą neutralūs, užsirakino ir pažadėjo susprogdinsią visą žemyną, jei kas nors pas juos brausis…

— O galėtų?

— Jeigu tai — Tvirtovė, tuomet jie bet ką galėtų… Ta-aip… Juk viršuje nuolat sproginėja, šaudo… Visai gali būti, kad jie mano, jog karas dar nesibaigė… Jiems vadovavo kažkoks princas ar hercogas, būtų gerai su juo susitikti ir pasikalbėti.

Maksimas įsiklausė.

— Ne, — ištarė jis užtikrintai. — Nėra ten nei princo, nei hercogo. Ten kažkoks žvėris ar kas… Ne, ne žvėris… Arba?

— Kas — arba?

— Jūs pasakėte: arba įgulos likučiai, arba?..

— Aa… Na, tai paistalai, bobų pasakos… Eime, pažiūrėsime.

Zefas užtaisė granatsvaidį, užsikėlė ant peties ir pasišviesdamas žibintuvėliu žengė pirmyn. Maksimas nuėjo šalia jo. Kelias minutes jie dūlino koridoriumi, paskui atsidūrė priešais sieną ir pasuko dešinėn.

— Jūs keliate per daug triukšmo, — pasakė Maksimas. — Ten kažkas dedasi, o jūs taip šniokštuojate…

— Tai ką — man išvis nekvėpuoti? — tuoj pat pasišiaušė Zefas.

— Ir jūsų žibintuvėlis man trukdo, — pridūrė Maksimas.

— Kaip suprasti — trukdo? Tamsu…

— Tamsoje aš matau, — paaiškino Maksimas, — o štai per jūsų žibintuvėlį nieko neįžiūriu… Gal geriau aš paėjėsiu toliau, o jūs pasilikite. Antraip nieko ir neišsiaiškinsime.

— N-na, kaip nori… — pratarė Zefas neįprastai silpnu balsu.

Maksimas vėl užsimerkė, pailsėjo nuo netikros šviesos, susilenkė ir nuėjo palei sieną, stengdamasis nekelti nė garselio. Nežinomasis buvo kažkur netoliese, ir Maksimas artėjo prie jo sulig kiekvienu žingsniu. Koridorius atrodė begalinis. Dešinėje pusėje apsireiškė durys, visos jos buvo geležinės ir visos užrakintos. Koridoriumi traukė silpnas skersvėjis. Oras buvo drėgnokas, pritvinkęs pelėsių ir to, nežinomojo, gyvo ir šilto, kvapo. Už nugaros atsargiai šliumpino Zefas, jam buvo nejauku, bijojo atsilikti. Pajutęs tai, Maksimas patyliukais prajuko. Jo dėmesys nuloypo tik sekundei, ir šios pakako, kad nežinomasis priekyje išnyktų. Maksimas suglumęs sustojo. Nežinomasis ką tik buvo priekyje, visai čia pat, paskui akimirksniu tarsi ištirpo ore ir lygiai taip pat akimirksniu atsirado už nugaros, irgi visai čia pat.

— Zefai! — pašaukė Maksimas.

— Taip! — aidžiai atsiliepė rudabarzdis.

Maksimas įsivaizdavo, kaip nežinomasis stovi tarp jų ir sukioja galvą balsų kryptimi.

— Jis tarp mūsii, — pasakė Maksimas. — Nesumanykite šauti.

— Gerai, — atsiliepė Zefas patylėjęs. — Nė velnio nematyti, — pranešė jis. — Kaip jis atrodo?

— Nežinau, — atsakė Maksimas. — Minkštas.

— Gyvūnas?

— Nepanašu, — tarė Maksimas.

— Juk sakei, kad matai tamsoje.

— Aš ne akimis matau, — pasakė Maksimas. — Patylėkite.

— Ne akimis… — suniurzgė Zefas ir nutyko.

Nežinomasis pastovėjo, kirto koridorių, dingo ir po kurio laiko vėl atsirado priekyje. Jam irgi smalsu, pamanė Maksimas. Jis labai stengėsi išspausti iš savęs simpatiją tai būtybei, tačiau kažkas trukdė — matyt, nemalonus nežvėries intelekto ir pusiaužvėries išvaizdos derinys. Jis vėl nužingsniavo pirmyn. Nežinomasis traukėsi, laikydamasis vienodo atstumo.

— Kaip sekasi? — paklausė Zefas.

— Vis tas pat, — atsakė Maksimas. — Gal jis mus kur nors veda arba vilioja.

— Ar įveiksime? — paklausė Zefas.

— Jis neketina pulti, — tarė Maksimas. — Jam pačiam įdomu.

Jis nutilo, nes nežinomasis vėl dingo, o Maksimas tučtuojau pajuto, kad koridorius baigėsi. Čia buvo didelė patalpa. Ir vis dėlto pernelyg ankšta. Maksimas beveik nieko nematė. Jis jautė čia esant metalo, stiklo, vos vos dvelkė rūdimis, tekėjo aukštos įtampos srovė. Kelias sekundes Maksimas stovėjo nekrustelėdamas, paskui išsiaiškinęs, kur jungiklis, ištiesė ranką į jį, tik staiga vėl atsirado nežinomasis. Ir ne vienas. Su juo buvo ir kitas, panašus, bet ne lygiai toks pat. Jie stovėjo prie tos pačios sienos, kur ir Maksimas, šis jautė jų kvėpavimą — tankų ir drėgną. Maksimas apmirė tikėdamasis, kad čionykščiai prieis arčiau, bet jie nesiartino, ir tuomet jis, kiek tik įmanoma susiaurinęs vyzdžius, spustelėjo jungiklį.

Matyt, elektros grandinėje kažkas buvo sugedę — lempos plykstelėjo tik sekundės daliai, kažkur traškėdami perdegė saugikliai, ir šviesa vėl užgeso, bet Maksimas spėjo pastebėti, kad nežinomieji padarai buvo nedideli, maždaug sulig stambiu šimim, stovėjo keturiomis, apžėlę tamsiu kailiu, o jų galvos — didelės ir sunkios. Jų akių Maksimas įžiūrėti nespėjo. Būtybės akimirksniu išnyko, tarsi nė būt nebuvusios.

— Kas ten pas tave? — sunerimęs paklausė Zefas. — Kažkoks žybsnis?

— Buvau įjungęs šviesą, — atsiliepė Maksimas. — Eikite čionai.

— O kur tas? Tu jį matei?

— Beveik ne. Vis dėlto panašūs į gyvūnus. Kaip šunys su didelėmis galvomis…

Sienomis ėmė šokčioti žibintuvėlio atšvaitai. Zefas kalbėjo eidamas:

— A, šunys… Žinau, tokie gyvena čia, miške. Tiesa, gyvų niekada nemačiau, bet nušautus — daug kartų…

— Ne, — abejodamas tarstelėjo Maksimas. — Vis dėlto jie ne gyvūnai.

— Gyvūnai, gjrvūnai, — paprieštaravo Zefas. Jo balsas net gaudė po aukštu skliautu. — Be reikalo mes su tavimi persigandome. Jau pamaniau, kad vampyrai… Massarakš! Bet juk tai Tvirtovė!

Jis sustojo vidury patalpos, spinduliu naršydamas sienas, ciferblatų eiles, skirstomąsias plokštes. Žėrėjo stiklas, nikelis, bolavo išblukusi plastmasė.

— Na, sveikinu, Makai. Vis dėlto mes su tavimi ją suradome. Be reikalo netikėjau. Be reikalo… O čia dabar kas? Aha… Elektroninės smegenys, ir visur srovė. Ak, velniai griebtų, kad taip Kalvį čionai… Klausyk, o tu apie tuos dalykus nieko neišmanai?

— Apie kokius būtent? — paklausė Maksimas prieidamas.

– Štai, apie visą šitą mechaniką… Juk tai valdymo pultas! Jei jame susigaudytume — visas kraštas būtų mūsų! Visa ta technika viršuje valdoma iš čia! Ak, kad taip susigaudžius, massarakš!..

Maksimas paėmė iš jo žibintuvėlį, padėjo taip, kad šviesa pasklistų po visą patalpą, ir apsižvalgė. Visur slūgsojo dulkės, slūgsojo jau daugelį metų, o kampe ant stalo, ant patiesto sudūlėjusio popieriaus, buvo padėta juodai priterliota lėkštė, o šalia jos — šakutė. Maksimas praėjo palei pultus, palietė pagalbines skales, pabandė įjungti elektroninę mašiną, sugriebė už kažkokio jungiklio — rankenėlė liko jo delne…

— Vargu, — pagaliau tarė. — Vargu ar iš čia galima valdyti ką nors ypatinga. Pirma, viskas čia pernelyg paprasta — greičiausiai tai — arba stebėjimo stotis, arba viena iš kontrolinių pastočių… čia viskas pritaikyta kažkokioms pagalbinėms ftinkcijoms… ir mašina silpna, neužtektų galios net dešimčiai tankų valdyti… O ir subyrėję viskas, net prisiliesti neįmanoma. Tiesa, srovės esama, bet įtampa žemiau normos, katilas turbūt visai užsikimšęs… Ne, Zefai, viskas ne taip paprasta, kaip jums atrodo.

Staiga jis pastebėjo iš sienos kyšančius ilgus vamzdelius, sujungtus guminiu apsauginiu skydeliu, prisitraukė aliuminio kėdę, atsisėdo ir pakišo veidą po skydeliu. Jo nuostabai, optika buvo puikiausiai išsilaikiusi, bet dar labiau Maksimą nustebino tai, ką jis išvydo. Akiratyje driekėsi visiškai nepažįstamas kraštovaizdis: baltai geltona dykuma, smėlio kopos, kažkokio metalinio įrenginio karkasas… Ten pūtė stiprus vėjas, kopomis vinguriavo smėlio srovelės, miglotas horizontas taure rietėsi aukštyn.

— Pasižiūrėkite, — pasiūlė jis Zefui. — Kur tai yra?

Zefas atrėmė granatsvaidį į pultą, priėjo ir pasižiūrėjo.

— Keista, — pratarė patylėjęs. — Tai dykuma. Nuo mūsų, mano drauge, kokie keturi šimtai kilometrų… — Jis pasitraukė nuo okuliarų ir pažvelgė į Maksimą. — Kiekgi jėgų jie čia išeikvojo, niekšai… O kokia nauda? Štai vėjas smėlynais vaikštinėja, o koks kraštas čia buvo!.. Prieš karą, kai buvau berniūkštis, mane dar buvo į kurortą nusivežę… — Jis atsistojo. — Eime velniop iš čia, — karčiai numykė jis ir pasiėmė žibintuvėlį. — Mes su tavimi čia nieko nesuprasime. Teks laukti, kol Kalvį pastvers ir pasodins… Tik jo nepasodins, o sušaudys tikriausiai… Na, eime?

— Taip, — atsiliepė Maksimas. Jis apžiūrinėjo keistus pėdsakus ant grindų. — Štai šitai mane kur kas labiau domina, — pareiškė jis.

— O be reikalo, — atsiliepė Zefas. — Čia turbūt daug visokių žvėrių bėginėja…

Jis užsimetė ant nugaros granatsvaidį ir patraukė prie išėjimo iš salės. Maksimas, sukiodamasis pažiūrėti į pėdsakus, nuėjo iš paskos.

– Ėsti norisi, — burbtelėjo Zefas.

Jie nužingsniavo koridoriumi. Maksimas pasiūlė išlaužti vienerias duris, bet, Zefo nuomone, nevertėjo.

— Tokiais dalykais reikia užsiimti rimtai, — paaiškino jis. — Kuriam galui laiką gaišti, mes dar normos neįvykdėme, o čionai reikia ateiti su išmanančiu žmogumi…

— Jumis dėtas, — paprieštaravo Maksimas, — aš iš tos jūsų Tvirtovės kažin ko nesitikėčiau. Pirma, čia viskas perpuvę, antra, ji jau užimta.

— Kieno gi? Ak, tu vėl apie šunis?.. Ir tu ten pat suki. Anie apie vampyrus mala, o tu…

Zefas nutilo. Koridoriumi nuskambėjo gomurinis šauksmas, daugybę kartų aidu atsimušė nuo sienų ir nutyko. Ir iškart iš kažkur toli atsišaukė kitas toks pat balsas. Tai buvo labai pažįstami garsai, bet Maksimas niekaip negalėjo atsiminti, kur juos girdėjo.

— Tai štai kas šaukia naktimis! — nustebo Zefas. — O mes manėme — paukščiai…

— Keistas riksmas, — pratarė Maksimas.

— Ar keistas — nežinau, — paprieštaravo Zefas. — Bet baisokas. Naktį kai ims šūkauti po visą mišką — širdis į kulnus ritasi. Kiek apie tuos riksmus pasakų sekama… Buvo vienas kriminalinis, tai štai jis gyrėsi tą kalbą mokąs. Versdavo.

— Ir ką jis išversdavo? — paklausė Maksimas.

— A, paistalai. Kokia jau ten kalba…

— O kur tas kriminalinis?

— Ogi suvalgė jį, — atsakė Zefas. — Dirbo statybose, grupė miške pasiklydo, vailai praalko ir… pats supranti…

Jie pasuko kairėn, ir toli priekyje išvydo murzinai blausią šviesos dėmę. Zefas išjungė žibintuvėlį ir įsidėjo į kišenę. Dabar jis ėjo priekyje ir, kai staigiai sustojo, Maksimas vos neužlėkė ant jo.

— Massarakš, — sumurmėjo Zefas.

Skersai koridorių ant grindų gulėjo žmogaus griaučiai.

Zefas nusikabino nuo peties granatsvaidį ir apsidairė.

– Šitų čia nebuvo, — suburbleno jis.

— Taip, — pritarė Maksimas. — Juos tik ką paguldė.

Už nugarų, požemio gelmėje, staiga pratrūko ištisas pratisų gomurinių klyksmų choras. Klyksmai susiliejo su aidu, atrodė, kad spiegia tūkstantis gerklių ir visos plėšosi choru, lyg tartų kažkokį keistą žodį iš keturių skiemenų. Maksimas tarėsi išgirdęs patyčią, iššūkį, pašaipą. Paskui choras nutilo taip pat staiga, kaip ir pratrūkęs. Zefas triukšmingai atsikvėpė ir nuleido granatsvaidį. Maksimas vėl pažvelgė į griaučius.

— Man atrodo, tai užuomina, — pratarė jis.

— Ir man taip atrodo, — suniurnėjo Zefas. — Eime greičiau.

Jie sparčiai nužingsniavo iki ten, kur lubose žiojėjo pralauža, užsilipo ant žemių krūvos ir viršuje išvydo sunerimusio Šerno veidą. Šernas gulėjo krūtine prisispaudęs prie pralaužos krašto, nuleidęs žemyn virvę su kilpa gale.

— Kaip jūs ten? — paklausė. — Ar jūs šaukėte?

— Tuojau papasakosime, — tarė Zefas. — Virvę pritvirtinai?

Jie užsiropštė į viršų, Zefas susuko sau ir vienarankiui po suktinę, užsirukė ir kurį laiką tylėjo, matyt, bandydamas susiformuoti kažkokią nuomonę apie tai, kas nutiko.

— Gerai jau, — pagaliau prabilo. — Trumpai — atsitiko štai kas. Tai — Tvirtovė. Ten yra pultai, smegenys ir visa kita. Viskas apverktinos būklės, bet energija yra, ir naudos mes išlupsime, reikia tik surasti išmanančių žmonių… Toliau. — Jis užsitraukė ir, plačiai išsižiojęs, išleido tumulą dūmų — visai kaip sugedęs dujosvaidis. — Toliau. Sprendžiant iš visko, ten gyvena šunys. Prisimeni, aš tau pasakojau? Tokie šunys — galvos kaip meškų. Šaukė jie… o kai pagalvoji, tai gal ir ne jie, nes, matai… kaip tau pasakyti… kol mes su Maku ten slankiojome, kažkas koridoriuje patiesė žmogaus skeletą. Štai ir viskas.

Vienarankis pasižiūrėjo į jį, paskui į Maksimą.

— Mutantai? — paklausė.

— Galbūt, — tarė Zefas. — Aš išvis nieko nemačiau, o Makas sako, kad matė šunis… tik ne akimis. Kuo ten juos matei, Makai?

— Akimis aš juos taip pat mačiau, — atsiliepė Maksimas. — Ir, beje, noriu pridurti, kad daugiau nieko, be tų jūsų šunų, ten nebuvo. Aš žinočiau. Ir tie jūsų šimys — ne tai, kuo juos laikote. Jie — ne žvėrys.

Šernas nieko nepaęakė. Atsistojo, susuko virvę, pasikabino ją prie diržo ir vėl atsisėdo šalia Zefo.

— Kipšas žino, — sumurmėjo Zefas. — Gal ir ne žvėrys… Čia visko gali būti. Čia mūsų Pietūs…

— O gal tie šunys ir yra mutantai? — paklausė Maksimas.

— Ne, — atsakė Zefas. — Mutantai — tiesiog smarkiai apsigimę žmonės. Ir pačių paprasčiausių žmonių vaikai. Mutantai. Žinai, kas tai yra?

– Žinau, — pasakė Maksimas. — Bet svarbiausia — kokį lygį gali pasiekti mutacija.

Visi trys nugrimzdę apmąstymuose patylėjo. Paskui Zefas prabilo:

— Na, jei jau tu toks išsilavinęs, pakaks plepėti. Kylame! — Jis atsistojo. — Nebedaug mums liko, bet laikas spaudžia. O ėsti kaip norisi… — jis mirktelėjo Maksimui, — …tiesiog patologiškai. Tu žinai, ką reiškia „patologiškai”?

Maksimas atsakė žinąs, ir jie nuėjo.

Buvo likę išvalyti pietvakarinį kvadrato ketvirtį, bet nieko jie nevalė. Kažkada čia tikriausiai sprogo kažkas itin galinga. Iš senojo miško liko tik apipuvę išvartyti kamienai bei apdegę kelmai, nurėžti lyg skustuvu, ir jau stiebėsi jaunas retas miškelis. Dirva buvo pajuodusi, apanglijusi ir snigte apsnigusi rūdimis. Po tokio sprogimo jokios technikos negalėjo likti, ir Maksimas suprato, kad Zefas čia juos atsivedė ne dirbti.

Jų pasitikti iš krūmų išniro apžėlęs žmogus nešvaria kalinio rudine. Maksimas j į pažino: pirmasis jo sutiktas aborigenas, senas Zefo porininkas, indas su pasauliniu sielvartu.

— Palaukite, — tarė Šernas, — aš su juo pasikalbėsiu.

Zefas liepė Maksimui atsisėsti, kur stovi, įsitaisė pats ir kibo persivynioti autus, dudendamas į barzdą kriminalinį romansą „Berniukas aš smarkus, aš priemiesty garsėju”. Šernas priėjo prie indo su sielvartu, ir juodu, pasitraukę už krūmų, ėmė šnibždėtis. Maksimas puikiausiai juos girdėjo, bet suprasti nesuprato nieko, nes jie kalbėjo kažkokiu žargonu ir jis išskyrė tik keletą sykių pakartotą žodį „paštas”. Greitai jis liovėsi klausęsis. Jautėsi išvargęs, purvinas, šiandien buvo pernelyg daug beprasmio darbo, beprasmės nervinės įtampos, pernelyg ilgai šiandien jis kvėpavo visokia bjaurastim ir susiurbė pernelyg daug rentgeno spindulių. Ir vėl per visą dieną nenuveikta nieko tikro, nieko reikalingo, ir jis labai nenorėjo grįžti į baraką.

Paskui sielvarto indas išnyko, o Šernas grįžo, atsisėdo priešais Maksimą ant kelmo ir pasakė:

— Na, imkime ir pasikalbėkime.

— Viskas gerai? — paklausė Zefas.

— Taip, — atsakė Šernas.

— Aš juk tau sakiau, — tarė Zefas, apžiūrinėdamas autą prieš šviesą. — Tokius aš užuodžiu.

— Tai štai, Makai, — pasakė Šernas. — Mes jus patikrinome, kiek tai įmanoma mūsų aplinkybėmis. Generolas už jus laiduoja. Nuo šios dienos jūs klausysite mano įsakymų.

— Labai džiaugiuosi, — tarstelėjo Maksimas, kreivai šypsodamasis. Jis norėjo pasakyti: „O juk už jus Generolas man nelaidavo”, — bet tik pridūrė: — Klausau jūsų.

— Generolas praneša, kad jūs nebijote radiacijos ir spinduliuotuvų. Tai tiesa?

— Taip.

— Vadinasi, jūs bet kuriuo metu galite perplaukti Žydrąją Gyvatę, ir tai jums nepakenks?

— Jau sakiau, kad galiu pabėgti iš čia nors tuojau pat”

— Mums nereikia, kad pabėgtumėte… Vadinasi, kiek suprantu, ir patrulinės mašinos jums nebaisios?

— Turite omenyje kilnojamus spinduliuotuvus? Ne, jų nebijau.

— Labai gerai, — pasakė Šernas. — Tuomet jūsų užduotis artimiausiam laikotarpiui visiškai aiški. Būsite ryšininkas. Kai įsakysiu, perplauksite upę ir iš artimiausio pašto skyriaus pasiųsite telegramas, kurias aš jums duosiu. Aišku?

— Tai man aišku, — lėtai pratarė Maksimas. — Neaišku kas kita…

Šernas žiūrėjo į jį nemirksėdamas — perkąrąs, išsišovusiomis gyslomis, suluošintas senis, šaltas ir negailestingas karys, karys jau keturiasdešimt metų, o gal net nuo vystyklų — karys, pasaulio, kuriartie žmogaus gyvybės vertė lygi nuliui, šiurpus ir siaubingas kūrinys, nežinantis nieko, išskyrus kovą, — ir jo įdėmiose primerktose akyse Maksimas it knygoje skaitė savąjį kelerių artimiausių metų likimą.

— Taip? — tarstelėjo Šernas.

— Imkime ir iš karto susitarkime, — tvirtai pareiškė Maksimas. — Aš ttepageidauju veikti aklai. Neketinu imtis reikalų, kurie, mano nuomone, yra absurdiški ir nereikalingi.

— Pavyzdžiui? — ištarė Šernas.

— Aš žinau, kas yra disciplina. Ir žinau, kad be disciplinos visas jūsų darbas nieko bevertas. Bet manau, kad disciplina turi būti protinga, pavaldinys turi būti įsitikinęs, kad įsakymas — protingas. Jūs įsakote man būti ryšininku. Aš pasiruošęs būti ryšininku, aš esu tinkamas rimtesniems darbams, bet, jeigu reikia, būsiu ryšininku. Tačiau privalau žinoti, kad telegramos, kurias siunčiu, netaps ir šiaip jau nelaimingų žmonių beprasmės žūties priežastimi…

Zefas jau buvo bekeliąs savo rudį kelmą, bet Šernas ir Maksimas Vienodu judesiu jį sulaikė.

— Man buvo įsakyta susprogdinti bokštą, — tęsė Maksimas. — Niekas man nepaaiškino, kam to reikia. Mačiau, kad tai kvailas ir mirtimi gresiantis sumanymas, bet įsakyiną įvykdžiau. Netekau trijų draugų, o paskui paaiškėjo, kad visa tai — valstybinės prokuratūros spąstai. Taigi dabar sakau: gana! Neketinu daugiau užpuldinėti bokštų. Maža to, ketinu visaip trukdyti tokio pobūdžio operacijoms…

— Na, ir kvailys! — pareiškė Zefas. — Snarglius.

— Kodėl? — paklausė Maksimas.

— Palūkėkite, Zefai, — pertarė jį Šernas. Jis vis dar nenuleido akių nuo Maksimo. — Kitaip sakant, Makai, jūs norite žinoti visus vadavietės planus?

— Taip, — atsakė Maksimas. — Aš nenoriu dirbti aklai.

— O tu, brolyti, akiplėša, — paskelbė Zefas. — Man, brol)i, žodžių stinga, kad apsakyčiau, koks tu akiplėša!.. Klausyk, Šerne, o jis man patinka. Ne-e, tiksli mano akis…

— Jūs reikalaujate pernelyg didelio pasitikėjimo, — šaltai pareiškė Šernas. — Tokį pasitikėjimą reikia pelnyti žemutinio lygio darbu.

— O dirbti žemutiniu lygiu ir reiškia griauti kvailus bokštus? — paklausė Maksimas. — Aš, tiesa, pogrindyje tik keli mėnesiai, bet visą tą laiką daugiau nieko ir negirdžiu: bokštai, bokštai, bokštai… O aš bokštų griauti nenoriu, tai beprasmiška! Aš noriu kautis su tironija, badu, suirute, korupcija, melu… su melo sistema, o ne su bokštų sistema! Suprantu, žinoma, bokštai jus kankina, tiesiog fiziškai kankina… Tačiau netgi prieš bokštus jūs šokate kažkaip kvailai. Visiškai akivaizdu, kad bokštai — retransliaciniai, o tai reiškia, jog būtina smogti Centrui, o ne knaibyti juos po vieną…

Šernas ir Zefas prašneko vienu metu.

— Iš kur žinote apie Centrą? — paklausė Šernas.

— O kur tu jį, tą Centrą, surasi? — paklausė Zefas.

— Tai, kad turi būti Centras, aišku kiekvienam bent kiek išmanančiam inžinieriui, — su panieka atšovė Maksimas. — O kaip tą Centrą surasti — tai ir yra užduotis, kurios turėtume imtis. Ne lakstyti prieš kulkosvaidžius, ne žmones tuščiai aukoti, o ieškoti Centro…

— Pirma, šitai mes ir be tavęs žinome, — užkunkuliavo Zefas. — O antra, massarakš, niekas nežuvo tuščiai! Kiekvienam bent kiek išmanančiam inžinieriui, snargliau tu snargliuotas, turi būti aišku, kad nugriovę kelis bokštus mes sutrikdysime retransliavimo sistemą ir galėsime išlaisvinti ištisą rajoną! O tam reikia sugebėti griauti bokštus. Ir mes mokomės tai daryti, supranti ar ne? Ir jeigu tu dar kartą, niassarakš, pasakysi, kad mūsų vaikinai žūsta tuščiai…

— Palaukite, — pertraukė j į Maksimas. — Nesimosuokite. Išlaisvinti rajoną… Na, gerai, o toliau?

— Bet kuris snarglius gali ateiti čia ir sakyti, kad mes žūstame tuščiai, — suburbėjo Zefas.

— O toliau? — primygtinai pakartojo Maksimas. — Gvardiečiai atgabena spinduliuotuvus, ir jums galas?

— Nė velnio! — pasakė Zefas. — Per tą laiką rajono gyventojai pereis mūsų pusėn, ir gvardiečiams bus ne taip jau paprasta atsigrūsti. Dešimt vadinamųjų išsigimėlių — viena, o dešimt tūkstančių sužvėrėjusių valstiečių — jau visai kas kita…

— Zefai, Zefai! — įspėdamas pratarė Šernas.

Zefas nekantriai numojo ranka.

— Dešimt tūkstančių sužvėrėjusių valstiečių, kurie suvokė ir visam gyvenimui įsiminė, kad juos dvidešimt metų begėdiškai kvailino…

Šernas mostelėjo ranka ir nusigręžė.

— Palaukite, palaukite, — susidomėjo Maksimas. — Ką jūs čia kalbate? Kurių galų jie staiga ims ir suvoks? Jie jus į gabalus sudraskys. Juk jiems atrodo, kad tai — priešbalistinė gynyba…

— O tau kaip atrodo? — paklausė Zefas, keistai šypsodamasis.

— Na, aš tai žinau, — atsakė Maksimas. — Man pasakojo…

— Kas? M

— Gydytojas… ir Generolas… O ką — tai paslaptis?

— Gal jau pakaks šitos temos? — tyliai pratarė Šernas.

— O kodėl — pakaks? — nesutiko Zefas, kalbėdamas taip pat tyliai ir kažkaip labai inteligentiškai. — Kodėl pakaks. Šerne? Tu žinai, ką aš apie tai manau. Tu žinai, kodėl aš čia sėdžiu ir kodėl liksiu čia iki gyvenimo pabaigos. O aš žinau, ką apie tai manai tu. Tad kodėl — pakaks? Mudu abu manome, kad apie tai reikia skelbti visais varpais, o kai ateina metas veikti — staiga prisimename pogrindžio discipliną ir imamė klusniai žaisti visų tų vadukininkų, liberalų, švietėjų, visų tų netapusių Tėvais naudai… O dabar priešais mus štai šis berniukas. Juk matai, koks jis. Nejau ir tokiems nereikia žinoti?

— Galbūt kaip tik tokiems ir nereikia žinoti, — vis taip pat tyliai atsakė Šernas.

Maksimas, nieko nesuprasdamas, žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą. Staiga jie tapo visai nebepanašūs patys į save, kažkaip sugniužo, nebebuvo justi plieninio Šerno branduolio, į kurį išsilaužė dantis šitiek prokuratūrų ir lauko teismų, išblėso tas padūkęs Zefo vulgarumas, o vietoj jo prasismelkė kažkoks liūdesys, kažkokia iki šiolei slėpta neviltis, nuoskauda, nuolankumas… Tarsi jie staiga būtų'prisiminę kažką, ką privalėjo ir sąžiningai stengėsi pamiršti.

— Aš jam papasakosiu, — tarė Zefas. Jis neprašė leidimo ir nesitarė. Jis tiesiog pranešė. Šernas nutylėjo, ir Zefas pradėjo pasakoti.

Tai, ką jis papasakojo, buvo pasibaisėtina. Tai buvo pasibaisėtina savaime, ir tai buvo pasibaisėtina todėl, kad nebepaliko erdvės abejonėms. Kol jis kalbėjo — negarsiai, ramiai, gryna, inteligentiška kalba, mandagiai nutildamas, kai Šernas įterpdavo trumpas pastabas, — Maksimas įnirtingai bandė toje naujoje pasaulio sistemoje surasti kokią nors spragą, bet jo pastangos buvo bergždžios. Vaizdas išėjo darnus, primityvus, beviltiškai logiškas, jis pagrindė visus Maksimui žinomus faktus ir nė vieno jų nepaliko nepaaiškinto. Tai buvo pats didžiausias ir kraupiausias atradimas iš visų, su kuriais Maksimas susidūrė savo gyvenamoje saloje.

Bokštų spinduliuotė buvo skirta ne išsigimėliams. Ji veikė kiekvienos šios planetos žmogiškosios būtybės nervų sistemą. Fiziologinis poveikio mechanizmas buvo nežinomas, bet pasireiškė jis tuo, kad apšvitintojo protas nebesugebėdavo kritiškai vertinti tikrovės. Mąstantis žmos virsdavo tikinčiu žmogumi, ir tikinčiu siautulingai, fanatiškai, nepaisant akis badančios tikrovės. Žmogui, atsidūrusiam spinduliuotės veikimo lauke, buvo galima pačiais paprasčiausiais būdais įteigti, ką tik panorėjus, ir tuos teiginius jis suvokdavo kaip šviesią ir vienintelę tiesą ir būdavo pasiryžęs gyventi vardan jos, kentėti vardan jos, mirti vardan jos.

O laukas buvo visuomet. Nepastebimas, visaapimantis, visur įsismelkiantis. Jį be paliovos spinduliavo šalį apraizgęs gigantiškas bokštų tinklas. Lyg milžiniškas dulkių siurblys jis traiikė iš dešimčių milijonų širdžių bet kokią abejonę tuo, ką rėkė laikraščiai, brošiūros, radijas, televizija, ką tvirtino mokytojai mokyklose ir karininkai kareivinėse, kas neonu tvieskė virš gatviiĮ, kas buvo skelbiama iš bažnyčių sakyklų. Nežinomi Tėvai milijonų valią ir energiją nukreipdavo, kur tik užsimanę. Jie galėjo priversti ir priversdavo mases dievinti juos; galėjo sukelti ir sukeldavo nenumaldomą neapykantą išorės ir vidaus priešams; užsinorėję jie galėjo pasiųsti milijonus prieš patrankas ir kulkosvaidžius, ir milijonai su įkarščiu būtų ėję mirti; jie galėjo priversti milijonus išsižudyti tarpusavyje vardan ko pakliuvo; jie galėjo vos užsigeidę sukelti masinę savižudybių epidemiją… Jie galėjo viską.

O dukart per parą, dešimtą valandą ryto ir dešimtą vakaro, milžiniškas dulkių siurblys būdavo įjungiamas visu pajėgimiu, ir žmonės pusvalandžiui išvis liaudavosi buvę žmonėmis. Visa slapta įtampa, susikaupusi pasąmonėje dėl žiojinčios prarajos tarp to, kas įteigta, ir to, kas tikra, išsilaisvindavo, pasireikšdama karštligiško entuziazmo priepuoliu, džiaugsminga padlaižiavimo ir garbinimo ekstaze. Tokie spinduliniai smūgiai visiškai užgniauždavo refleksus bei instinktus ir pakeisdavo juos siaubingu garbinimo ir pareigos Nežinomiems Tėvams kompleksu. Tokios būsenos apšvitintasis visiškai prarasdavo sugebėjimą mąstji ir veikdavo tik kaip įsakymą gavęs robotas.

Pavojų Tėvams galėjo kelti tik tie žmonės, kurie dėl kokių nors fiziologinių savybių buvo neimlūs įtaigai. Juos vadino išsigimėliais. Nuolatinis laukas jų išvis neveikė, o spinduliniai smūgiai sukeldavo tik neištveriamus skausmus. Išsigimėlių buvo palyginti nedaug, apie vieną procentą, užtat jie buvo vieninteliai būdraujantys žmonės šioje miegeivių karalijoje. Tik jie išsaugojo gebėjimą blaiviai vertinti padėtį, suvokti pasaulį tokį, koks jis yra, veikti pasaulį, keisti jį, valdyti jį. Ir bjauriausia buvo tai, kad kaip tik jie aprūpino visuomenę valdančiuoju elitu, vadinamu Nežinomais Tėvais. Visi Nežinomi Tėvai buvo išsigimėliai, bet toli gražu ne visi išsigimėliai buvo Nežinomi Tėvai. O tie, kurie nesugebėjo patekti į elitą arba nenorėjo patekti į elitą, arba nežinojo, kad egzistuoja elitas — išsigimėliaivaldžiotroškos, išsigimėliai-revoliueionieriai, išsigimėliai-miesčionys, — buvo paskelbti žmonijos priešais, ir elgiamasi su jais atitinkamai.

Maksimą apiiiko tokia neviltis, tarsi jis staiga būtų sužinojęs, kad jo gyvenamoje saloje iš tikrųjų gyvena ne žmonės, o lėlės. Pasikliauti nebuvo kuo. Zefo planas užgrobti bent kiek reikšmingesnį rajoną atrodė kaip paprasčiausia avantiūra. Priešais juos buvo milžiniška mašina, peiįtielyg paprasta, kad evoliucionuotų, ir pernelyg milžiniška, kad būtų galima tikėtis išardyti ją nedidelėmis pajėgomis. Šalyje nebuvo tokios jėgos, kuri galėtų išvaduoti didžiulę tautą, net nenutuokiančią, kad yra nelaisvėje, iškritusią, kaip pasakė Šernas, iš istorijos raidos. Ta mašina buvo iš vidaus nepažeidžiama. Atspari bet kokiems nedideliems maištams. Apgriauta ji tuojau pat atsistatydavo. Suerzinta ji nedelsdama ir vienareikšmiškai reaguodavo, nesirūpindama savo atskirų elementų likimu. Liko vienintelė viltis: mašina neabejotinai turi turėti Centrą, valdymo pultą, smegenis. Tą Centrą teoriškai galima sugriauti, tada mašina apmirtų netvirtos pusiausvyros būsenos, ir išmuštų valanda, kai būtų galima bandyti nukreipti šį pasaulį kitais bėgiais, grąžinti į istorijos vagą. Tačiau kur tasai Centras? Ši paslaptis saugoma labiau už akies vyzdį, be to — kas imtųsi tą Centrą griauti? Tai jau ne bokšto antpuolis. Tai operacija, pareikalausianti milžiniškų lėšų, o pirmiausia — žmonių, kurių neveikia spinduliuotė, armijos. Būtina rasti žmonių, neimlių spinduliams, arba paprastų, lengvai įgyvendinamų gynybos būdų. Nieko panašaus jie neturėjo ir net negalėjo planuoti turėsią. Keletas šimtų tūkstančių išsigimėlių buvo susiskaldę, izoliuoti, persekiojami, nemažai jų išvis priklausė vadinamųjų legaliųjų kategorijai, bet netgi jei juos pavyktų suvienyti ir apginkluoti, tą nedidelę armiją Nežinomi Tėvai sunaikintų akimirksniu, jos pasitikti išsiuntę kilnojamuosius spinduliuotuvus, įjungtus visu galingumu…

Zefas jau seniai tylėjo, o Maksimas vis dar tebesėdėjo nuleidęs galvą, vytele krapštinėdamas sausą juodą žemę. Pasui Zefas kostelėjo ir nejaukiai pratarė:

— Taip, bičiuli. Štai kaip viskas iš tiesų yra…

Atrodo, jis jau gailėjosi papasakojęs, kaip viskas iš tiesų yra.

— Ko jūs tikitės? — paklausė Maksimas.

Zefas ir Šernas tylėjo. Maksimas pakėlė galvą, išvydo jų veidus ir sumurmėjo:

— Atleiskite… Aš… Viskas taip… Atleiskite.

— Privalome kovoti, — ramiu balsu tarė Šernas. — Mes kovojame ir kovosime. Zefas išdėstė jums vieną iš vadavietės strategijų. Esama ir kitų, tokių pat netobulų ir nė karto neišbandytų praktiškai… Suprantate, mes dar tik formuojamės. Per dvi dešimtis metų sukurti brandžios kovos teoriją iš nieko — neįmanoma…

— Sakykite, — lėtai pratarė Maksimas, — ta spinduliuotė… Ar ji vienodai veikia visas jūsų pasaulio tautas?

Šernas ir Zefas susižvalgė.

— Nesuprantu, — pratarė Šernas.

— Turiu galvoje štai ką. Ar gyvena čia kokia nors tauta, kurioje būtų bent keli tūkstančiai tokių kaip aš?

— Vargu, — atsakė Zefas. — Nebent tarp tų… tarp mutantų. Massarakš, neįsižeisk, Makai, bet juk tu — akivaizdus mutantas… Laiminga mutacija, viena galimybė iš milijono…

— Aš neįsižeidžiau, — tarė Maksimas. — Vadinasi, mutantai… Jie ten, toliau į pietus?

— Taip, — pratarė Šernas. Jis įdėmiai žiūrėjo į Maksimą.

— O kas iš tiesų yra ten, pietuose? — paklausė Maksimas.

— Miškas, paskui dykuma… — atsakė Šernas.

— Ir mutantai?

— Taip. Pusžvėriai. Išprotėję laukiniai… Klausykite, Makai, meskite tai iš galvos.

— Ar kada nors juos matėte?

— Mačiau tik negyvus, — pasakė Šernas. — Kartais miške vieną kitą sugauna, o paskui karia priešais barakus, kad sustiprintų kalinių ryžtą.

— O už ko?

— Už kaklo! — sumaurojo Zefas. — Kvaily! Tai žvėrys! Jie neišgydomi ir pavojingesni už bet kurį žvėrį! Jau aš tai jų prisižiūrėjau, tu tokių dalykų nė nesapnavai…

— O kam ten statomi bokštai? — paklausė Maksimas. — Norima juos prisijaukinti?

— Meskite iš galvos, Makai, — vėl patarė Šernas. — Tai beviltiška. Jie mūsų neapkenčia… O vis dėlto elkitės, kaip išmanote. Jėga mes nelaikome nė vieno.

Jie nutilo. Paskui tolumoje, jiems už nugarų, pasigirdo pažįstamas žvangus riaumojimas. Zefas kilstelėjo.

— Tankas… — mąsliai pratarė jis. — Eiti jo užmušti?.. Netoli, aštuonioliktas kvadratas… Ne, rytoj.

Staiga Maksimas apsisprendė:

— Aš jo imsiuos. Eikite, pasivysiu.

Zefas pažvelgė į jį abejodamas.

— Ar sugebėsi? — paklausė. — Dar susisprogdinsi…

— Makai, — perspėjo vienarankis. — Pagalvokite!

Zefas žiūrėjo, žiūrėjo į Maksimą, o po to iššiepė dantis.

— Ak štai kam tau tankas! — tarė jis. — Tai bent gudrutis. Ne-e, manęs neapmulkinsi. Gerai jau, eik, vakarienę aš tau pasaugosiu, persigalvosi — pareik ėsti… Taip, turėk omeny, kad dauguma savaeigių užminuoti, rauskis ten atsargiai… Eime, Šerne. Jis pasivys.

Šernas ketino dar kažką sakyti, bet Maksimas jau buvo atsistojęs ir žingsniavo proskynos link. Klausytis šnekų jis nebenorėjo. Drožė sparčiai, neatsisukdamas, granatsvaidį laikydamas po pažastimi. Dabar, kai apsisprendė, jam palengvėjo, o būsimojo žygio sėkmė priklausė tik nuo jo sugebėjimų ir įgūdžių.