Keturioliktas skyrius

Paryčiais Maksimas išvairavo tanką į plentą ir pasukęs į pietus sustojo. Galėjo važiuoti iš karto, bet dar išlindo iš valdymo kabinos, nušoko žemyn ir atsisėdo ant griovio krašto, žole trindamas išteptas rankas. Šalia taikiai kleksėjo surūdijęs gremėzdas, į drumzliną dangų įsmeigęs aštrų raketos smaigalį.

Maksimas dirbo visą naktį, bet nuovargio nejautė. Aborigenai konstruodavo patikimai, mašina pasitaikė neblogos būklės. Jokių minų jis, žinoma, nerado, užtat rankinis valdymas buvo įtaisytas. Jei kas tokiose mašinose ir susisprogdindavo, taip galėdavo nutikti tik dėl susidėvėjusio katilo arba visiškai neišmanant technikos. Tiesa, iš katilo buvo įmanoma išpešti nedaugiau kaip dvidešimt procentų įprasto galingumo, be to, važiuoklė buvo gerokai sudilusi, bet Maksimas nenusiminė — dar vakar jis nė to nesitikėjo.

Buvo apie šešias ryto, jau visai išaušę. Paprastai tokiu metu perauklėjamuosius rikiuodavo languotomis kolonomis, paskubomis maitindavo ir varydavo į darbus. Žinoma, jau pastebėta, kad Maksimas dingo, ir visai įmanoma, jog jis paskelbtas pabėgusiu ir nuteistas, o gal Zefas sugalvojo, kaip pasiaiškinti — išsisuko koją, sužeistas ar dar ką nors.

Miškas nutyko. Visą naktį ūkčioję „šimys” nurimo, tikriausiai nulindo į požemį ir dabar ten kikena, trindami letenas, prisimindami, kaip vakar išgąsdino dvikojus… Tų „šunų” vėliau reikės imtis rimčiau, bet kol kas teks palikti juos užnugaryje. Įdomu, ar jie jaučia spinduliavimą? Keisti padarai… Naktį, kol jis krapštėsi variklyje, du vis stjT)sojo už krūmų, patyliukais jį stebėdami, o paskui atėjo trečias ir užsikorė į medį, kad geriau matytų. Maksimas, išlindęs iš angos, pamojo jam ranka, o po to pokštaudamas kaip sugebėjo atkūrė tą keturių skiemenų žodį, kurį vakar skandavo choras. Anas, medyje, baisiai perpyko, sužybčiojo akimis, pašiaušė kailį ant viso kūno ir pratrūko šūkčioti kažkokius gomurinius įžeidimus. Tuos du krūmuose tikriausiai ištiko šokas, nes tuojau pasišalino ir nebepasirodė. O keikūnas dar ilgai nelipo iš medžio ir niekaip negalėjo nurimti: šnypštė, spjaudėsi, apsimetinėjo, kad ruošiasi pulti, šiepė baltas retas iltis. Išsinešdino jis tik paryčiais supratęs, kad Maksimas neketina veltis su juo į garbingas peštynes… Vargu ar jie mąsto žmogiškąja prasme, bet padarai — įdomūs, ir tikriausiai laikytini organizuota jėga, jei sugebėjo išgyvendinti iš Tvirtovės karinę įgulą, vadovaujamą princo-hercogo… Kiek mažai informacijos jie čia teturi, vien gandai ir legendos… Gerai būtų dabar nusiprausti, išsivoliojau visas rūdyse, o ir katilas prakiuręs, oda nuo radiacijos degte dega. Jeigu Zefas ir vienarankis sutiks važiuoti, reikės pridengti katilą trimis keturiomis plokštėmis, nuplėšti šarvą nuo šonų…

Toli miške kažkas driokstelėjo, atsiliepė aidas — pionieriai-mirtininkai praViėjo darbo dieną. Beprasmybė, beprasmybė… Vėl driokstelėjo, sutratėjo kulkosvaidis; tratėjo ilgai, paskui nutilo. Visai prašvito, diena žadėjo būti skaisti, dangus be debesų, tolygiai baltas, tarsi spindėtų pienas. Plento betonas blizgėjo rasa, o aplink tanką ji jau išgaravo — šarvai skleidė nesveiką šilumą.

Paskui iš krūmų, šliaužiančių į kelią, išlindo Zefas ir Šernas, pamatė tanką ir paspartino žingsnį. Maksimas atsistojo ir žengė jų pasitikti.

— Gyvas! — šitaip Zefas pasisveikino. — Taip aš ir maniau. Viralą tavąjį aš, brolyti, šitą… nebuvo kuo nešti. O duonos atnešiau, pusk.

— Ačiū, — padėkojo Maksimas, paimdamas kriaukšlį.

Šernas stovėjo, atsirėmęs įminu ieškiklį, ir žiūrėjo į Maksimą.

— Pusk ir spruk, — pasakė Zefas. — Ten, brolyti, tavęs atvažiavo. Man atrodo, nori tave papildomam tardymui…

— Kas? — paklausė Maksimas, nustojęs kramtyti.

— Mums neprisistatė, — atsakė Zefas. Kažkoks šulas, apsikarstęs ordinais nuo galvos iki kojų. Maurojo visa gerkle, kodėl tavęs nėra, manęs vos nenušovė… o aš, kad tu žinotum, akis išverčiu ir raportuoju: taip, girdi, ir anaip, žuvo didvyrio tnirtimi minų lauke…

Jis apėjo tanką, burbtelėjo: „Mat koks bjaurybė…” — atsisėdo šalikelėje ir ėmėsi suktinės.

— Keista, — pratarė Maksimas, susimąstęs grauždamas žiauberę. — Papildomam tardymui?.. Kodėl?

— Gal tai Fancas? — tyliai paklausė Šernas.

— Pankas? Vidutinio ūgio, veidas kvadratinis, oda nusilaupiu- si?..

— Kur tau, — atsiliepė Zefas. — Ilgšis, tikra kartis, visas spuoguotas, pusgalvių pusgalvis — Gvardija.

— Ne Pankas, — pasakė Maksimas.

— Gal Panko įsakymu? — spėjo Šernas.

Maksimas gūžtelėjo pečiais ir įsimetė į bumą paskutinį plutelės kąsnį.

— Painiava kažkokia, — tarė jis. — Anksčiau maniau, kad Pamkas kažkaip susijęs su pogrindžiu, o dabar nežinau, ką ir manyti…

— Tuomet jums, ko gero, iš tikrųjų verčiau išvažiuoti, — pratarė Šernas. — Nors, atvirai kalbant, aš nežinau, kas blogiau — mutantai ar tas Gvardijos pareigūnas…

— Gerai jau, tegul važiuoja, — tarė Zefas. — Tavo ryšininku jis vis tiek nedirbs, o dabar bent atveš kokių nors žinių apie Pietus… jei jam ten kailio nenudirs.

— Jūs, žinoma, su manimi nevažiuosite, — nė neklausė Maksimas.

Šernas papurtė galvą.

— Ne, — atsakė. — Linkiu sėkmės.

— Raketą numesk, — patarė Zefąs. — Dar susisprogdinsi… Ir štai dar kas. Priekyje bus dvi užkardos. Tujas prašoksi nesunkiai, tik nesustok. Jos — pietų pusėje. O štai toliau bus blogiau. Radiacija klaiki, ėdalo neturėsi, mutantai, o dar toliau — smėlynai, nė lašo vandens.

— Ačiū, — padėkojo Maksimas. — Iki pasimatymo.

Jis užšoko ant vikšro, atvertė dangtį ir įsiropštė į karštą prietemą. Jau buvo padėjęs rankas ant svertų, kai prisiminė turįs dar vieną klausimą. Vėl išlindo išorėn.

— Klausykite, — kreipėsi į tuodu. — O kodėl tikroji bokštų paskirtis slepiama nuo eilinių pogrindininkų?

Zefas susiraukė ir nusispjovė, o Šernas liūdnai atsakė:

— Todėl, kad vadavietėje daugelis tikisi kada nors užgrobti valdžią ir naudoti bokštus kaip seniau, tik kitais tikslais.

— Kokiais — kitais? — niauriai paklausė Maksimas.

— Auklėti mases gėrio ir abipusės meilės principais, — tarė Šernas.

Kelias sekundes jie žvelgė vienas kitam į akis. Zefas nusisukęs lyžčiodamas stropiai klijavo suktinę. Paskui Maksimas pasakė: „Linkiu jums išgyventi”, — ir grįžo prie svertų. Tankas suriaumojo, sudžeržgė, sugurgždėjo vikšrais ir nušliaužė pirmyn.

Vairuoti buvo nepatogu. Sėdynės vairuotojui nebuvo, o šakų ir žolės krūva, Maksimo sumesta naktį, labai greitai iširo. Matomumas — bjauriai menkas, kaip reikiant įsibėgėti taip ir nepavyko — važiuojant trisdešimties kilometrų per valandą greičiu variklyje kažkas pradėdavo pokšėti ir springti, pasklisdavo tvaikas. Tiesa, to atominio kuino pravažumas vis dar tebebuvo puikus. Kelias ne kelias — jam vis viena, krūmų ir negilių provėžų jis išvis nepastebėdavo, išverstus medžius tiesiog susmulkindavo. Jaunus medelius, prasiskverbusius pro suirusį betoną, jis lyg niekur nieko sutrempdavo, o gilias duobes, pilnas pradvisusio vandens, peršliauždavo, kone prunkšdamas iš pasitenkinimo. Ir krypties laikėsi kuo puikiausiai, pasukti jį buvo išties nelengva.

Plentas buvo gana tiesus, kabinoje — purvina ir tvanku; galiausiai Maksimas nustatė automatinę eigą, išlindo išorėn ir patogiai įsitaisė ant dangčio krašto po grotuotu raketos loviu. Tankas veržėsi į priekį, tarsi toks ir būtų kadai užprogramuotas tikrasis jo kursas. Kažkuo ta seniena atfodė patenkinta savimi, net naivoka, ir Maksimas, visada sutardavęs su mašinomis, padrąsindamas net patapšnojo jai per šarvą.

Gyventi buvo visai pakenčiama. Dešinėje ir kairėje užnugarin slinko miškas, tolygiai gargėjo variklis, viršuje radiacijos beveik nesijautė, vėjelis dvelkė palyginti gaivus ir maloniai vėsino kaistančią odą. Maksimas kilstelėjo galvą ir pažvelgė į siūbuojančią raketos nosį. Ko gero, ją iš tiesų reikėtų numesti. Balastas. Sprogti ji, žinoma, nesprogs, seniai pašvinkusi, jis dar naktį ją ištyrinėjo, bet sveria kokias dešimt tonų, kam tiek tampytis? Tankas šliaužė sau, kaip šliaužęs, o Maksimas ėmė sliuogti loviu, ieškodamas tvirtinimo mechanizmo. Mechanizmą jis surado, bet viskas buvo surūdiję, tad teko pasikrapštyti, o kol krapštėsi, tankas posūkiuose dukart įlėkė į mišką ir, niršiai kaukdamas, pašėlo versti medžius, tad Maksimui teko skubintis prie svertų, raminti geležinį kvailį ir vėl kreipti jį į kelią. Bet galų gale mechanizmas suveikė, raketa sunkiai sukretėjo ir vožėsi ant betono, o paskui lėtai nuriedėjo į pakelės griovį. Tankas šoktelėjo ir ėmė važiuoti lengviau, ir tada Maksimas priekyje išvydo pirmąją užkardą.

Pamiškėje stovėjo dvi didelės palapinės ir autofurgonas, dūmijo lauko virtuvė. Du gvardiečiai, iki pusiaujo nuogi, prausėsi — liejo vienas ant kito vandenį iš žygio gertuvės. Vidur plento stovėjo sargybinis juodu apsiaubtu ir žiūrėjo į tanką, dešinėje kyšojo du skersiniu sujungti stulpai, o po skersiniu kažkas karojo, kažkas ilgas ir baltas, beveik liečiantis žemę. Maksimas nusileido į kabiną, kad nesimatytų languotos rudinės, ir iškišo galvą. Sargybinis, su nuostaba dirsčiodamas į tanką, traukėsi šalikelėn, paskui sutrikęs atsigręžė į furgoną. Pusnuogiai gvardiečiai paliovė prausęsi ir taip pat sužiuro į tanką. Išgirdę vikšrų trinksėjimą, iš palapinių ir furgono pabiro dar keli žmonės, vienas — munduruotas, su karininko virvelėmis. Jie atrodė labai nustebę, bet ne sunerimę — karininkas ranka parodė į tanką ir kažką pasakė, visi nusijuokė. Kai Maksimas susilygino su sargybiniu, šis kažką sušuko. Nors per variklio triiikšmą neišgirdo ką, Maksimas jam atsakė: „Viskas gerai, stovėk, kur stovi…” Sargybinis taip pat neišgirdo, bet jo veide nušvito pasitenkinimas. Praleidęs tanką, jis vėl žengė į kelio vidurį ir atsistojo ankstesne poza. Viskas baigėsi gerai.

Maksimas pasuko galvą ir iš arti pamatė tai, kas karojo nuo skersinio. Jis žiūrėjo tik sekundę, paskiii staigiai pritūpė, užsimerkė ir be jokio reikalo įsikibo svertų. Nereikėjo žiūrėti, šmėstelėjo jam. Velnias mane sukurstė pasukti galvą, būčiau važiavęs ir nuvažiavęs, nieko nežinojęs… Jis prisivertė atsimerkti. Ne, pamanė. Žiūrėti reikia. Reikia įprasti. Ir atpažinti. Nėra ko nusisukinėti. Neturiu teisės nusisukti, jei jau to ėmiausi. Tikriausiai tai buvo mutantas, mirtis negali šitaip sudarkyti žmogaus. Štai gyvenimas — darko. Jis ir mane darko, ir niekur nuo to nepasislėpsi, ir nereikia priešintis, reikia įprasti. Gal priekyje manęs laukia šimtai kilometrų kelio, apstatyto kartuvėmis…

Kai jis vėl išlindo pro angą ir žvilgtelėjo atgal, užkardos jau nebuvo matyti — nei užkardos, nei vienišų kartuvių pakelėje. Gera dabar būtų važiuoti namo… šitaip štai važiuoti, važiuoti, važiuoti, o kelio gale — namai, mama, tėvas, vaikinai… parvažiuoti, atsibusti, nusiprausti ir papasakoti jiems baisų sapną apie gyvenamą salą… Jis pabandė įsivaizduoti Žemę, bet nieko neišėjo, tik stebino mintis, kad kažkur yra švarūs smagūs miestai, daug gerų protingų žmonių, visi vienas kitu pasitiki, nėra rūdžių, blogų kvapų, radiacijos, juodų mimdurų, atžarių, gyvuliškų veidų, šiurpių legendų, sumišusių su dar šiurpesne teisybe, ir staiga Maksimas pirmąsyk pagalvojo, kad ir Žemėje galėjo taip susiklostyti, ir būtų jis dabar toks pat kaip visi aplinkui — bemokslis, apmulkintas, padlaižys ir ištikimas. Ieškojai, kuo užsiimti, pamanė jis. Na, štai, ir turi — sunkų užsiėmimą, nešvarų užsiėmimą, bet vargu ar kada nors susirasi kitą tokį pat svarbų kaip šis…

Priekyje ant plento pasirodė kažkoks mechanizmas, lėtai šliaužiantis ton pačion pusėn — į pietus. Tai buvo nedidukas vikšrinis traktorius, tempiantis priekabą su metaline grotuota santvara. Atviroje kabinoje sėdėjo žmogus su languota rudine ir pypkiavo, jis abejingai pasižiūrėjo į tanką, į Maksimą ir nusisuko. Kokia tai santvara? — pagalvojo Maksimas. Kažkokie pažįstami kontūrai… Staiga jis suvokė, kad tai — bokšto sekcija. Nublokšti ją į griovį, šmėstelėjo jam, ir pervažiuoti kokius du kartus… Jis atsigręžė, ir jo veido išraiška turbūt labai nepatiko traktorininkui — šis staiga nuspaudė stabdį ir vieną koją nuleido ant vikšro, tarsi pasiruošęs iššokti. Maksimas nusisuko.

Po kokių dešimties minučių jis išvydo antrąją užkardą. Tai buvo milžiniškos languotųjų vergų armijos priešakinis postas, o gal kaip tik ne vergų, o pačių laisviausių žmonių šalyje — du laikini namukai blizgančiais cinko stogais, neaukšta dirbtinė kalva, ant jos — pilkas žemas kaponierius su juodais ambrazūrų plyšiais. Virš kaponieriaus jau stiebėsi pirmosios bokšto sekcijos, o aplink kalvą stovėjo autokranai, traktoriai, netvarkingai mėtėsi geležinės santvaros. Per kelis šimtus metrų į dešinę ir į kairę nuo plento miškas buvo išnaikintas, atviroje erdvėje kai kur krutėjo žmonės languotais drabužiais. Už namukų buvo matyti ilgas žemas barakas, toks pat kaip lageryje. Priešais baraką ant virvių džiūvo pilki skarmalai. Atokiau nuo plento šmėkšojo medinis bokštas su aikštele, po ją vaikštinėjo sargybinis pilka armijos apranga, su dideliu šalmu, paremtas trikoju gulėjo kulkosvaidis. Po bokštu būriavosi ir daugiau kareivių, atrodė, kad juos baigia nukamuoti uodai ir nuobodulys.' Visi rūkė.

Na, čia aš irgi pravažiuosiu be rūpesčių, pamanė Maksimas, čia — pasaulio kraštas ir visiems į viską nusispjauti. Bet jis suklydo. Kareiviai liovėsi vaikyti uodus ir įsistebeilijo į tanką. Paskui vienas, į kažką labai panašus sulysėlis, pasitaisė ant galvos šalmą, išėjo į vidurį plento ir pakėlė ranką. Tai jau be reikalo, su gailesčiu pagalvojo Maksimas, nevertėjo tau šito daryti. Aš nusprendžiau čia pravažiuoti ir pravažiuosiu… Jis nuslydo žemyn, prie svertų, kuo patogiau įsitaisė ir užkėlė koją ant akseleratoriaus. Kareivis ant plento tebestovėjo pakėlęs ranką. Tuojau aš spustelėsiu, dingtelėjo Maksimui, užkankinsiu kaip reikiant, ir jis atšoks… o jeigu neatšoks, pagalvojo jis, apimtas netikėto žiaurumo, tuomet ką gi — karas yra karas…

Ir staiga Maksimas pažino tą kareivį. Priešais jį stąyėjo Gajus — sulysęs, sukritusiu veidu, apšepęs, duksliu karišku kombinezonu. „Gajau… — sumurmėjo Maksimas. — Drauguži… kaipgi aš dabar?” Jis nukėlė koją nuo eigos paminos, išjungė sankabą, tankas ėmė važiuoti lėčiau ir sustojo. Gajus nuleido ranką ir neskubėdamas žengė artyn. Ir tuomet Maksimas net nusijuokė iš džiaugsmo. Viskas klostėsi kuo puikiausiai. Jis vėl įjungė sankabą ir pasiruošė.

— Ei! — viršesniojo balsu šūktelėjo Gajus ir buože padaužė į šarvą. — Kas toks?

Maksimas tylutėliai kikeno ir nieko neatsakė.

— Ar yra kas nors? — Gajaus balsas suskambo šiek tiek neužtikrintai.

Paskui jo kaustyti kulnai sudundėjo į šarvą, dangtis prasivėrė, ir Gajus kyštelėjo galvą į kabiną. Išvydęs Maksimą jis prasižiojo, tą pačią akimirką Maksimas griebė jį už kombinezono, truktelėjo į save, pargriovė ant šakų sau po kojomis ir prispaudė… Tankas klaikiai užriaimiojo ir metėsi į priekį. Ištikš variklis, dingtelėjo Maksimui. Gajus tąsėsi ir raitėsi, šalmas užsmuko jam ant veido, jis nieko nematė, tik aklai spardėsi, bandydamas iš po savęs ištraukti automatą. Staiga kabina pritvinko dundesio ir džeržgesio — matyt, iš užpakalio tankui smogė automatai ir kulkosvaidis. Pavojaus tai nekėlė, bet buvo nemalonu, ir Maksimas nekantriai stebėjo, kaip artinasi miško siena, vis arčiau… arčiau… štai pirmieji krūmai… kažkas languotas šasteli iš kelio… ir štai aplinkui miškas, kulkos nebesibeldžia į šarvą, o prieš akis plentas, laisvas daugybę šimtų kilometrų.

Pagaliau Gajus ištraukė iš po savęs automatą, bet Maksimas nuplėšė jam šalmą, išvydo prakaituotą iššieptą veidą ir ėmė juoktis, kai įniršį, siaubą ir troškimą žudyti tame veide pakeitė iš pradžių sutrikimo išraiška, paskui nuostabos ir galiausiai — džiaugsmo. Gajus pakrutino lūpas — tikriausiai ištarė: „Massarakš!” Maksimas metė svertus, prisitraukė jį prie savęs — šlapią, liesą, apšepusį, apkabino, suspaudė, nesitverdamas jausmų pertekliumi, paskui paleido ir, laikydamas už pečių, ištarė: „Gajau, bičiuli, kaip aš džiaugiuosi!” Visiškai nieko nebuvo girdėti. Jis žvilgtelėjo pro apžvalgos plyšį, plentas tebebuvo tiesus, kaip ir anksčiau, ir Maksimas vėl nustatė automatinę eigą, o pats išlindo viršun ir Gajų išsitempė kartu.

— Massarakš! — pratarė sulamdytas Gajus. — Vėl tu!

— O tu nesidžiaugi? Štai aš džiaugiuosi pašėlusiai! — Maksimas tik dabar suvokė, kaip jam nesinorėjo važiuoti į Pietus vienam.

— Ką visa tai reiškia? — riktelėjo Gajus. Pirmoji džiaugsmo banga jau nuslūgo, ir dabar jis neramiai dairėsi į šalis. — Kur? Ko?

— 1 Pietus! — sušuko Maksimas. — Gana man tavosios svetingosios tėvynės!

— Pabėgimas?!

— Taip!

— Tu išprotėjai! Tau dovanojo gyvybę!

— Kas man dovanojo gyvybę?! Gyvybė mano! Priklauso man!

Kalbėti buvo sunku, teko rėkauti, ir kažkaip netyčia vietoj draugiško pašnekesio išėjo barnis. Maksimas nušoko į angą, sulėtino apsukas. Tankas ėmė važiuoti lėčiau,užtat taip nebekriokė ir taip garsiai nebedžeržgė. Kai Maksimas vėl išniro išorėn. Gajus sėdėjo niūrus ir ryžtingai nusiteikęs.

— Aš privalau tave sugrąžinti, — pareiškė jis.

— O aš privalau iš čia ištempti tave, — pareiškė Maksimas.

— Nesuprantu. Tu visai proto netekai. Iš čia pabėgti neįmanoma. Reikia grįžti… Massarakš, ir grįžti tau negalima, tave sušaudys… O pietuose mus suės… Kad tu prasmegtum su savo beprotybe! Susidėjau aš su tavimi kaip su kokia pragaištim…

— Palauk, nerėkauk, — tarė Maksimas. — Leisk viską paaiškinti.

— Nenoriu nieko girdėti. Stabdyk mašiną!

— Nagi palūkėk, — įkalbinėjo Maksimas. — Aš tau viską papasakosiu!

Bet Gajus nenorėjo nieko girdėti. Gajus reikalavo šią neteisėtai pagrobtą mašiną nedelsiant sustabdyti ir grąžinti į zoną. Du, tris ir keturis kartus išvadino Maksimą mulkiu. Keiksmas „massarakš” stelbė variklio ūžimą. Padėtis, massarakš, esanti siaubinga. Išeities, massarakš, nesą! Priekyje, massarakš, laukianti neišvengiama mirtis. Už nugaros, massarakš, taip pat. Maksimas visada buvęs mulkis ir psichas, massarakš, bet šitas jo akibrokštas, massarakš, reikia manji, jau paskutinis, massarakš ir massarakš…

Maksimas jam netrukdė. Staiga jis susizgribo, kad paskutiniojo bokšto veikimo laukas tikriausiai baigiasi kažkur čia, greičiausiai — jau pasibaigęs, paskutinė užkarda turėtų būti ant pačios ribos… Tegul išsikalba, gyvenamoje saloje žodžiai nieko nereiškia… keikis, keikis, o aš tave ištrauksiu, nėra ką tau ten veikti… Nuo kurio nors žmogaus reikia pradėti, ir tu būsi pirmas, nenoriu, kad būtum lėlė, net jeigu tau pačiam tai patinka…

Išplūdęs Maksimą skersai ir išilgai. Gajus nušoko į kabiną ir ėmė ten krapštytis, mėgindamas sustabdyti tanką. Tai jam nepavyko, ir jis išsiropštė atgal, jau su šalmu, labai tylus ir dalykiškas. Akivaizdžiai ketino nušbkti ir pėsčias kulniuoti atgal. Buvo smarkiai ipykęs. Tuomet Maksimas sugriebė jį už kelnių, pasisodino šalia ir ėmėsi aiškinti padėtį.

Kalbėjo jis ilgiau nei valandą, nutraukdamas šneką tik tada, kai prireikdavo posūkiuose pakoreguoti tanko judėjimą. Jis kalbėjo, o Gajus klausėsi. Iš pradžių Gajus bandė pertraukinėti, veržėsi nušokti nuo važiuojančio tanko, užsikimšdavo ausis, bet Maksimas kalbėjo ir kalbėjo, kartojo ir kartojo tą patį, aiškino, kalė į galvą, atkalbinėjo, ir pagaliau Gajus pradėjo klausytis, paskui susimąstė, nusiminė, susibruko abi rankas po šalmu ir smarkiai pasikasė ševeliūrą, paskui staiga pats suskato kvosti Maksimą, iš kur šis visa tai žino ir kas įrodys, kad visa tai ne melas, ir kaip galima tuo patikėti, jeigu tai — akivaizdžiausias pramanas… Maksimas smogė faktais, o kai jų pritrūkdavo, prisiekinėjo sakąs tiesą, o kai ir tai nepadėdavo, vadino Gajų stuobriu, marionete, robotu, o tankas vis važiavo ir važiavo į pietus, vis giliau į mutantų šalį.

— Na, gerai, — įsiutęs pagaliau neištvėrė Maksimas. — Tuojau viską patikrinsime. Mano apskaičiavimais, mes jau seniai išvažiavome iš apšvitinimo lauko, o dabar yra maždaug be dešimties minučių dešimt. Ką jūs visi veikiate dešimtą valandą?

— Dešimtą nulis nulis — rikiuotė, — niūriai burbtelėjo Gajus.

— Būtent. Stojate darniomis gretomis ir pradedate kaip laukiniai baubti kvailus himnus, sprogdami nuo entuziazmo. Prisimeni?

— Entuziazmas — mūsų kraujyje, — pareiškė Gajus.

— Entuziazmą jums įkala į jūsų bukas galvas, — paprieštaravo Maksimas. — Nieko, tuojau pasižiūrėsime, koks ten, tavo kraujyje, entuziazmas. Kiek valandų?

— Be septynių, — niauriai atsakė Gajus.

Kurį laiką jie važiavo tylėdami.

— Na? — paklausė Maksimas.

Gajus žvilgtelėjo į laikrodį ir netvirtu balsu uždainavo: „Kovinga Gvardija žingsniu sunkiu…” Maksimas žvelgė į jį pašaipiai. Gajus susipainiojo ir pamiršo žodžius.

— Nevėpsok į mane, — piktai pasakė. — Tu man trukdai. Ir iš viso koks gali būti entuziazmas be rikiuotės?

— Baik jau, baik, — užginčijo Maksimas. — Tu ir be rikiuotės baubdavai taip pat, kaip ir rikiuotėje. Žiūrėti į jus su dėde Kaanu būdavo baisu. Vienas rėkia „Kovingąją Gvardiją”. Kitas plėšia „Šlovę Tėvams”. O dar Rada… Na, kur entuziazmas? Kur tavoji meilė Tėvams?

— Nedrįsk, — atsiliepė Gajus. — Tu neišdrįsi taip kalbėti apie Tėvus. Net jeigu tai, ką tu pasakojai — tiesa, vadinasi, juos paprasčiausiai apgavo.

— Kas juos apgavo?

— N-na… maža kas…

— Vadinasi, Tėvai ne visagaliai? Vadinasi, jie ne viską žino?

— Nenoriu ta tema kalbėti, — pareiškė Gajus.

Jis nuliūdo, susikūprino, veidas dar labiau sukrito, akys apsiblausė, atvipo apatinė lūpa. Staiga Maksimas prisiminė Fištu Svogūną ir Gražuoliuką Ketrį iš kalinių vagono. Jie buvo narkomanai, nelaimingi žmonės, priklausomi nuo ypač stiprių narkotinių medžiagų. Jie be savo kvaišalų klaikiai kankinosi, nevalgė ir negėrė, tik kiauras dienas štai šitaip sėdėjo apsiblaususiomis akimis ir atvipusia lūpa.

— Tau ką nors skauda? — paklausė jis Gajaus.

— Ne, — liūdnai atsakė šis.

— O ko tu taip paniurai?

— Ogi šiaip kažkaip… — Gajus atpalaidavo apykaklę ir vangiai pasukiojo kaklą. — Kažkaip negera… Gal aš prigulsiu, ką?

Nelaukdamas atsakymo, jis sulindo į angą ir susirietęs atsigulė ant šakų. Tai štai kaip, pagalvojo Maksimas. Ne taip paprasta, kaip maniau. Jis susirūpino. Spindulinio smūgio Gajus nepatyrė, iš lauko mes išvažiavome beveik prieš dvi valandas… Juk jis visą gyvenimą praleido tame lauke… O gal jam tai kenksminga — be lauko? Dar ims ir susirgs? Tai bent, prasti popieriai… Jis per angą žvilgčiojo į išblyškusį draugo veidą ir vis labiau baisėjosi. Pagaliau neištvėrė, nušoko į kabiną, išjungė variklį, ištempė Gajų iš tanko ir paguldė paplentės žolėje.

Gajus per miegus kažką murmėjo, smarkiai krūpčiojo. Paskui jį ėmė krėsti šaltis, jis rietėsi, gūžėsi, tarsi stengdamasis sušilti, bruko delnus į pažastis. Maksimas pasidėjo Gajaus galvą ant kelių, prispaudė pirštus prie smilkinių ir pabandė susikaupti. Jau seniai jam neteko imtis psichomasažo, bet jis žinojo, kad svarbiausia — nuo visko atsiriboti, susitelkti, įvesti ligonį į savo, sveiką, sistemą. Šitaip jis sėdėjo kokias dešimt ar penkiolika minučių, o kai atsikvošėjo, pamatė, kad Gajui jau geriau: veidas raustelėjo, kvėpavimas išsilygino, šaltis nebekrėtė. Maksimas sukurpė jam pagalvę iš žolės, kiek pasėdėjo, vaikydamas uodus, o paskui prisiminė, kad jiems dar važiuoti ir važiuoti, o reaktorius prakiuręs. Gajui tai pavojinga, reikia ką nors sugalvoti. Jis atsistojo ir grįžo prie tanko.

Teko gerokai pasikrapštyti, kol nuo surūdijusių kniedžių nuplėšė keletą lakštų šarvo, o paskui tais lakštais apkaišė keraminę pertvarą tarp reaktoriaus bei variklio ir valdymo kabinos. Bebuvo likę pritvirtinti paskutinį lakštą, kai staiga pajuto, kad netoliese esama pašalinių. Maksimas atsargiai dirstelėjo pro angą, ir jam net viduriai atšalo, susigniaužė.

Ant plento, per kokius dešimt žingsnių nuo tanko, stovėjo trys žmonės, tik jis ne iškart suvokė, kad tai — žmonės. Tiesa, buvo apsirengę, ir du iš jų ant pečių laikė kartį, nuo kurios kruvina galva žemyn kybojo nedidelis kanopinis gyvulys, panašus į elnią, o trečiajam ant kaklo skersai viščiukiškos krūtinės kadaravo gremėzdas — neįprastos išvaizdos graižtvinis šautuvas. Mutantai, pamanė Maksimas. Tai štai kokie jie — mutantai… Visi girdėti pasakojimai ir legendos staiga atgimė atmintyje ir tapo labai tikroviški. Gyviems nudiria odą… žmogėdros… laukiniai… žvėrys. Jis sukando dantis, iššoko ant šarvo ir atsistojo visu ūgiu. Tuomet tas, kuris turėjo graižtvinį, juokingai sutrepseno trumpomis, lanku išsirietusiomis kojelėmis, bet nežengė nė žingsnio. Jis tik pakėlė kraupią ranką su dviem ilgais daugiasąnariais pirštais, garsiai sušnypštė, o paskui girgždančiu balsu paklausė:

— Valgyti nori?

Maksimas atplėšė vieną nuo kitos lūpas ir ištarė:

— Taip.

— Nešausi? — pasidomėjo graižtvinio savininkas.

— Ne, — atsakė Maksimas šypsodamasis. — Nieku gyvu.