Penkioliktas skyrius

Gajus sėdėjo už prasto savadarbio stalo ir valė automatą. Buvo maždaug penkiolika po dešimtos ryto, pasaulis — pilkas, blankus, šaltas, jame stigo džiaugsmo, gyvenimo energijos, viskas buvo apsiblausę ir liguista. Nesinorėjo galvoti, nesinorėjo nieko matyti ir girdėti, net miegoti nesinorėjo — tik padėti galvą ant stalo, nuleisti rankas ir numirti. Paprasčiausiai numirti — ir tiek.

Kambarėlis buvo mažas, su vieninteliu bestikliu langu, žvelgiančiu į didžiulę, užverstą griuvėsiais, apaugusią laukiniais krūmais pilkai rudą dykynę. Sienų apmušalai kambaryje išbluko ir susiraitė — ar nuo karščio, ar nuo senatvės, — parketas suskeldėjo, viename kampe apdegė ir virto gryna anglimi. Iš ankstesnių kambario gyventojų liko tik didelė fotografija po perskilusiu stiklu; joje, įdėmiai įsižiūrėjus, buvo galima išvysti kažkokį senyvą poną su kvailomis žandenomis ir juokinga kepure, panašia į skardinę lėkštę.

Kad mano akys viso to neregėtų, dabar tik nudvėsti ar užkaukti kaip paskutiniam valkatai šuniui, bet Maksimas paliepė: „Valyk!” „Kiekvieną kartą, — paliepė Maksimas, akmeniniu pirštu barbendamas į stalą, — kiekvieną kartą, kai tik tave suries, sėsk ir valyk automatą…” Vadinasi, reikia valyti. Juk Maksimas vis dėlto. Jeigu ne Maksimas, seniai būčiau atsigulęs ir numiręs. Prašiau jo: „Nepalik manęs tokiu metu, pasėdėk, pagydyk”. Ne. Pasakė, kad dabar privalau pats. Pasakė, kad tai ne mirtina, kad turi praeiti ir būtinai praeis, tik reikia pergalėti, reikia įveikti…

Gerai, vangiai pagalvojo Gajus, įveiksiu. Maksimas vis dėlto. Ne žmogus, ne Tėvas, ne Dievas — Maksimas… Ir dar jis pasakė: „Pyk! Kai suries — atsimink, iš kur tai tavyje, kas tave prie šito prijunkė, kodėl, ir — pyk, kaupk neapykantą. Greitai jos prireiks: ne vienas toks esi, jūsų tokių keturiasdešimt milijonų, apmulkintų, apnuodytų…” Sunku patikėti, massarakš, juk visą gyvenimą — rikiuotėje, visada žinojome, kas ir kaip, viskas buvo paprasta, kelias buvo aiškus, visi buvome drauge, ir buvo gera būti vienam iš milijonų, tokiam kaip visi. Ne, atsibastė, pakerėjo, karjerą sugriovė, o paskui stačiai už pakarpos išplėšė iš gretų ir nusitempė į kitokį gyvenimą, kur ir tikslas neaiškus, ir būdai neaiškūs, kur tenka — massarakš ir massarakš! — apie viską galvoti pačiam! Anksčiau nė nenutuokiau, ką tai reiškia — galvoti pačiam. Įsakymas nuskambėjo, viskas aišku, galvok, kaip geriau jį įvykdyti. Taip… ištempė už pakarpos, pasuko snukiu į tai, kas artima, gimta, į tai, kas brangiausia, ir parodė: tai pamazgų duobė, bjaurastis, begėdystė, melas… Ir štai pasižiūri — iš tiesų grožio nedaug, save prisiminti koktu, vaikinus prisiminti koktu, o jau ponas rotmistras Čaču!.. Gajus supykęs įstūmė spyną ir caktelėjo liežuvėliu. Ir vėl jį užgriuvo vangumas, apatija, valios įstatyti šovinių dėtuvę jau nepakako. Bloga, oi kaip bloga…

Girgždėdamos atsivėrė persikreipusios durys, įlindo mažas snukutis reikšminga išraiška — tiesą sakant, netgi simpatingas, jei ne plikas kiaušas ir uždegimo subjauroti vokai be blakstienų, — Tanga, kaimynų mergiotė.

— Dėdė Makas liepė jums eiti į aikštę! Ten jau visi susirinko, tik jūsų laukia!

Gajus rūsčiai pažvelgė į ją, į tą geibų kūnelį su drapanėlėmis iš šiurkštaus maišo, į nenormaliai plonas rankeles-šiaudelius, nubertas rudomis dėmėmis, į kreivas kojeles, sutinusias ties keliais, ir jam viskas susidrumstė galvoje, ir pats susigėdo savo pasibjaurėjimo — juk vaikas, o kas kaltas? — tad nukreipė žvilgsnį ir sumurmėjo:

— Neisiu. Perduok, kad blogai jaučiuosi. Susirgau.

Durys girgžtelėjo, ir kai jis vėl pakėlė akis, mergaitės nebebuvo. Gajus apmaudžiai nubloškė automatą ant gulto, priėjo prie lango, išsisvėrė per jį. Mergiotė pašėlusiu greičiu kuduliavo įkloniu tarp sienų liekanų, buvusia gatve, prie jos prisiplakė kažkoks bamblys, keletą žingsnelių pašlubčiojo, užkliuvo, dribo, pakėlė galvą, kiek pagulėjo ir užkriokė šiurpiu bosu. Iš už griuvėsių iššoko motina — Gajus paskubomis atšlijo, papurtė galvą ir grįžo prie stalo. Ne, negaliu įprasti. Matyt, bjaurus aš žmogus… Va, pasipainiotų man tas, kuris dėl viso šito kaltas, tai jau tikrai neprašaučiau. Bet vis dėlto kodėl negaliu įprasti? Viešpatie, o juk per tą mėnesį tiek visko prisižiūrėjau — šimtui košmarų pakaktų…

Mutantai gyveno nedidelėmis bendruomenėmis; kai kurie klajojo, medžiojo, ieškojo geresnių kraštų, ieškojo kelio į šiaurę apeidarni gvardiečių kulkosvaidžius, apeidami baisiąsias sritis, kur j ie išprotėdavo ar iškart mirdavo nuo klaikaus galvos skausmo priepuolių; kai kurie gyveno sėsliai fermose ir kaimeliuose, išlikusiuose po mūšių ir trijų atominių bombų sprogimo. Viena iš jų sprogo virš šio miesto, o dvi apylinkėse — dabar ten kilometrinės spindinčio it veidrodis šlako plikynės. Sėslieji sėjo smulkius išsigimusius kviečius, dirbo keistus savo daržus, kur pomidorai užaugdavo kaip uogos, o uogos — kaip pomidorai, veisė kraupius galvijus, į kuriuos ir žiūrėti būdavo baisu, o ką kalbėti apie valgymą. Tai buvo apgailėtiną tauta — mutantai, laukiniai Pietų išsigimėliai, apie kuriuos buvo paistomi visokie niekai ir patys jie paistė visokius niekus — tykios, liguistos, sudarkytos žmonių karikatūros. Normalūs čia buvo tik senukai, bet jų liko labai mažai, visi jie buvo ligoti ir pasmerkti greitai mirčiai. Jų vaikų ir vaikaičių dienos taip pat atrodė suskaitytos. Vaikų čia gimdavo daug, tačiau beveik visi mirdavo arba vos gimę, arba kūdikystėje. O ir išgyvenusieji būdavo silpni, juos nuolat kamuodavo nežinomos negalios, jie buvo tokie išsigimę — siaubas, bet visi atrodė klusnūs, tykūs, geručiai. Ką ir kalbėti, paaiškėjo, kad neblogi žmonės tie mutantai — geraširdžiai, svetingi, taikūs… Tik štai žiūrėti įjuos neįmanoma. Net Maksimui, kaip neįpratusiam, iš pradžių suko vidurius, bet jis tai jau greitai prisitaikė, jam kas — jis prigimtimi šeimininkas…

Gajus įstatė dėtuvę į automatą, delnu pasirėmė skruostą, susimąstė. Taip, Maksimas…

Tiesa, sumanė Maksimas šįkart jau visai beprasmį dalyką. Sumanė jis suburti mutantus, apginkluoti juos ir išstumti Gvardiją, pradžiai — bent už Žydrosios Gyvatės. Juokinga, dievaži. Juk jie vos paeina, daugelis ir miršta kiūtindami — maišą su grūdais pakelia ir jau miršta, — o jis su jais ketina prieš Gvardiją kilti. Neapmokyti, silpni, baugštūs — kur jiems… Net jeigu jis ir suburs tuos… jų žvalgus — visai tai armijai, jei be Maksimo, įveikti vieno rotmistro pakaks, o jeigu su Maksimu, tuomet rotmistro su kuopa. Maksimas tą, atrodo, ir pats supranta. Bet štai ištisą mėnesį lakstė iš vienos gyvenvietės į kitą, iš vienos bendruomenės į kitą, įkalbinėjo senukus ir gerbiamus žmones, tuos, kurių bendruomenėse klausoma. Pats lakstė ir mane visur kartu tampėsi, ramybės su juo nėra. Nenori senukai eiti ir žvalgų neišleidžia… O dabar dar į tą susirinkimą reikia. Neisiu.

Pasaulis kiek prašvito. Nebe taip koktu buvo apsidairyti, kraujas gyviau sroveno gyslomis, sukruto miglotos viltys, kad sužlugs šios dienos susirinkimas kad Maksimas ateis ir pasakys: gana, čia nebėra ką veikti, ir jie patrauks toliau į pietus, į dykumą, kur, kalbama, irgi gyvena mutantai-išsigimėliai, bet ne tokie kraupūs, panašesni į žmones ir ne tokie ligoti. Sako, jie ten yra sukūrę kažką panašaus į valstybę ir net armiją išlaiko. Gal su jais ir pavyks susikuždėti… Tiesa, ten radioaktjrvu viskas, kalbama, ten tupdė bombą ant bombos, specialiai, kad užkrėstų… Sako, buvo tokios specialios bombos.

Prisiminęs radioaktyvumą, Gajus įbruko ranką į savo daiktmaišį ir išsiėmė dėžutę su geltonomis tabletėmis, įsimetė porą į bumą — ši persikreipė nuo skvarbaus aitrumo. Na, ir šlykštynė, bet be jos čia neapsieisi, čia irgi viskas užteršta. O dykumoje tikriausiai teks jas čiulpti saujomis… Ačiū princui-hercogui, be tų piliulių man čia būtų galas… O princas-hercogas, šaunuolis, nesutrinka, šitame pragare nenusimena, gydo, padeda, vizituoja, ištisą medikamentų gamyklą suorganizavo. Tarp kitko, jis sako, kad Tėvų Šalis — tik mūsų buvusios didžiosios imperijos kraštelis, atvėtos, ir sostinė anksčiau kitur buvo, per tris šimtus kilometrų į pietus — ten, pasak jo, iki šiol išlikę griuvėsiai, ir, sako, didingi…

Durys atsilapojo, į kambarį įžengė Maksimas — nuogas, vien su juodomis trumpkelnėmis, liesokas, staigus ir, matyti, įnirtęs. Išvydęs jį, Gajus pasipūtė ir įsistebeilijo pro langą.

— Na, neišsigalvok, — pasakė Maksimas. — Eime.

— Nenoriu, — atsiliepė Gajus. — Majuos šimts. Koktu, neįmanoma.

— Kvailystės, — nesutiko Maksimas. — Puikiausi žmonės, labai tave gerbia. Nebūk mažas.

— Taip jau ir gerbia, — suabejojo Gajus.

— Ir dar kaip gerbia! Andai princas-hercogas prašė, kad tu pasiliktum čia. Aš, sako, greitai mirsiu, reikia tikro žmogaus, kad mane pakeistų.

— Na, taip, pakeistų… — suniurzgė Gajus, vis dėlto jausdamas, kaip atlyžta prieš savo paties valią.

— O dar Bošku prie manęs kimba, tiesiai į tave kreiptis drovisi. Tegul, sako. Gajus lieka, mokys mus, gins mus, gerus vaikučius mums auklės… Žinai, kaip Bošku kalba?

Gajus paraudo iš pasitenkinimo, atsikrenkštė ir raukydamasis, vis dar žiūrėdamas pro langą, pasakė:

— Na, gerai… Automatą imti?

— Paimk, — atsakė Maksimas. — Maža kas…

Gajus pasibruko automatą po pažastimi, jie išėjo iš kambario — Gajus pirmas, Maksimas įpėdžiui, — nusileido sutrešusiais laiptais, peržengė krūvą vaikučių, besiturškiančių dulkėse prie slenksčio, ir gatve nupėdino aikštės link. Ak! Gatvė, aikštė… Tik žodžiai tokie. Kiek žmonių čia žuvo vienu gaištu! Sako, anksčiau buvo didelis gražus miestas — teatrai, cirkas, muziejai, šunų lenktynės… bažnyčios, sako, buvusios ypatingo grožio, visas pasaulis suvažiuodavo pasižiūrėti, o dabar — vien šiukšlės, nesuprasi, kur kas buvo. Vietoj cirko — pelkė su kažkokiais krokodilais; buvo metro — dabar ten vampyrai, naktį po miestą vaikščioti pavojinga… Pražudė šalį, bjaurybės. Maža, kad žmones išnaikino, suluošino — dar ir kažkokių nelabųjų priveisė, kokių niekad gyvenime čia nebūdavo. O ir ne tik čia…

Princas-hercogas pasakojo, kad prieš karą miške gjrveno žvėrys, panašūs į šunis, kaipgi jie vadinosi, protingi ir labai geri žvėriūkščiai — viską suprasdavo, juos dresuoti būdavo tikras malonumas. Na ir, žinoma, imtasi dresuoti juos kariniais tikslais: gulti su minomis po tankais, tampji sužeistuosius, pernešti priešo teritorijon indus su užkratu, na, ir visokių tokių nesąmonių. O paskui atsirado gudragalvis, kuris iššifravo jų kalbą — paaiškėjo, kad jie ir kalbą turi, ir gana sudėtingą, ir kad jiems išvis patinka mėgdžioti, o jų gerklė taip susiformavusi, kad kai kuriuos netgi galima išmokyti žmonių kalbos, ne visos, žinoma, bet po penkiasdešimt, po septyniasdešimt žodžių jie įsimindavo. Trumpiau tariant, įdomūs buvo gyvūnai, draugauti galėjome, mokytis vieni iš kitų, padėti vieni kitiems — jiems, sako, grėsė pavojus išmirti… Tai ne, prijunkė juos kariauti, prijunkė šniukštinėti priešą, karinius duomenis rankioti. O paskui prasidėjo karas, niekam jie neberūpėjo, išvis niekam niekas neberūpėjo. Ir še: vampyrai. Irgi mutantai, tik ne žmogiškieji, o žvėriškieji — labai pavojingi sutvėrimai. Ypatingojoje Pietų Apygardoje netgi galiojo kovos su jais įstatymas, o princas-hercogas — tas sako tiesiai šviesiai: čia mums visiems galas, gyvens čia vieni vampyrai…

Gajus prisiminė, kaip kartą miške Bošku su savo medžiotojais pašovė elnią, kurį persekiojo vampyrai, ir kilo peštynės. O mutantai — kokie jie peštukai? Pykštelėjo po kartą iš savųjų senoviškųjų, metė tuos šautuvus, susėdo ir akis delnais užsidengė, kad nematytų, vadinasi, kaip juos į gabalus plėšys. O Maksimas, reikia pasakyti, irgi sutriko… na, ne visai sutriko, o šiaip kažkaip… nesinorėjo jam peštis. Teko man už visus atvargti. Apkaba ištuštėjo — tuomet buože. Gerai, kad vampyrų nedaug tebuvo, viso labo šešios galvos. Du užmušėme, vienas paspruko, o trejetą sužeistų ir apsvaigintų surišome ir ketinome rytą nešti į kaimą bausti. O naktį žiūriu — Maksimas tylutėliai atsikelia ir — pas juos. Pasėdėjo su jais, apgydė, kaip jis kad sugeba, rankų prisilietimais, paskui atrišo, o anie, žinoma, ne kvaili — nagais tik sušvytravo, tiek juos ir tematėme. Aš jam ir sakau: tu ką, Makai, kuriam galui? Pats nežinau, sako, bet jaučiu, kad negalima jų bausti. Nei žmonių, sako, nei tų… Tai, sako, visai ne šunys ir ne vampyrai…

Ką ten vampyrai! O šikšnosparnių kokių priviso! Tų, kurie Burtininkui patarnauja… Juk tai skraidantis siaubas, o ne šikšnosparniai! O kas naktimis po kaimus tapsėdamas bastosi, vaikus vagia? Į namus juk net neužsuka — vaikai miegodami, taip ir neprabudo, patys pas jį išeina… Tegul būna tai melas, bet kai ką aš ir pats mačiau. Kaip dabar prisimenu, vedė mus princas-hercogas parodyti trumpiausio kelio į Tvirtovę. Ateiname — laukymė tokia taiki, žalia, kalvelė, kalvoje — urvas. Žiūrime — Dieve tu mano! — visa laukymė priešais įėjimą užversta padvėsusiais vampyrais, kokios dvi dešimtys, nemažiau, ir nesuluošinti, nesužeisti — žolėje nė lašelio kraujo. O kas keisčiausia — Maksimas juos apžiūrėjo ir sako: jie juk gyvi, tik tarsi kokio mėšlungio sutraukti, lyg kas būtų užhipnotizavęs… Klausimas: kas? Ne, klaikios vietovės. Čia žmogus tik dieną gali įžengti, ir tat baimingai. Jei ne Maksimas, dumčiau aš iš čia, tik kulnai sušvytruotų. O atvirai kalbant, kur bėgti? Aplink miškai, miškuose nelabieji, tankas pelkėje nuskendo… pas saviškius bėgti?.. Atrodytų, labai natūralu — pas saviškius bėgti. Tačiau kokie jie man dabar saviškiai? Kai pagalvoji, tai irgi išsigimėliai, marionetės, teisingai Maksimas sako. Ar tai žmonės, jei juos kaip mašinas galima valdyti? Ne, tai jau ne man. Koktu…

Jie išėjo į aikštę, į didelę dykvietę, kurios centre niūriai juodavo apsilydęs paminklas kažkokiam užmirštam veikėjui, ir pasuko prie nesugriauto namelio, kur paprastai atstovai rinkdavosi apsikeisti gandais, pasitarti dėl sėjos ar dėl medžioklės, o kartais paprasčiausiai pasėdėti, pasnūduriuoti, pasiklausyti princo-hercogo pasakojimų apie anuos laikus.

Namelyje, dideliame švariame kambaryje, jau buvo susirinkę žmonės. Nė į vieną jų nesinorėjo žiūrėti. Net princas-hercogas — rodos, ne mutantas, žmogus, — ir tas subjaurotas: visas veidas vien nudegimai ir randai. Įėjo, pasisveikino, atsisėdo į ratą, tiesiog ant grindų. Bošku, sėdėjęs šalia krosnies, nukėlė nuo žarijų arbatinuką, įpylė jiems po puodelį arbatos, stiprios, geros, bet be cukraus. Gajus paėmė savąjį puodelį — nepaprasto grožio, neįkainojamą puodelį iš karališkojo porceliano, — pasistatė priešais, o paskui tarp kelių įrėmė automatą buože į grindis, kaktą prispaudė prie rinčiuoto vamzdžio ir užsimerkė, kad nieko nematytų.

Susirinkimą pradėjo princas-hercogas. Nebuvo jis joks princas ir joks hercogas, o tik medicinos dalies pulkininkas, vyriausiasis Pietinės Tvirtovės chirurgas. Kai Tvirtovę pradėta daužyti atominėmis bombomis, įgula sukilo, iškėlė baltą vėliavą (į tą vėliavą savi nedelsdami ir trinktelėjo termobranduoline), tikrąjį princą, vadą, kareiviai suplėšė į gabalus, įsijautė, išžudė visus karininkus, o paskui susizgribo, kad nebėra kam komanduoti, o be vadovybės negalima: karas juk tęsiasi, priešas puola, savi puola, o iš kareivių niekas Tvirtovės plano nežino, — Tvirtovė virto milžiniškais pelėkautais, o čia dar sprogo bakterinės bombos, visas arsenalas, ir išplito maras. Trumpiau tariant, kažkaip savaime išėjo, kad pusė įgulos išsilakstė kas sau, trys ketvirčiai likusios pusės išmirė, o už kitus atsakomybės ėmėsi vyriausiasis chirurgas — per maištą kareiviai jo nelietė: vis dėlto gydytojas. Visi kažkaip įprato vadinti jį tai princu, tai hercogu, iš pradžių juokais, paskui taip ir liko, o Maksimas, kad nebūtų painiavos, vadino jį princu-hercogu.

— Bičiuliai! — tarė princas-hercogas. — Reikia aptarti mūsų draugo Mako pasiūlymus. Tai labai reikšmingi pasiūlymai. Kokie jie svarbūs, galite spręsti jau vien iš to, kad pats Burtininkas malonėjo pas mus atvykti ir galbūt kalbės su mumis…

Gajus pakėlė galvą. Ir tikrai: kampe, nugara atsirėmęs į sieną, sėdėjo pats Burtininkas. Žiūrėti į jį buvo klaiku, o nežiūrėti neįmanoma. Nuostabi asmenybė. Net Maksimas į jį žvelgė kažkaip iš apačios ir vis sakydavo Gajui: Biutininkas, brolyti, tai — asmenybė. Burtininkas buvo nedidelio ūgio, tvirtas, švarus, rankos ir kojos trumputės, bet stiprios, ir iš viso nebuvo jis toks jau luošys, bent jau sąvoka „luošys” jam netiko. Jo kiaušas buvo didžiulis, padengtas tankiais šiurkščiais plaukais, panašiais į sidabraspalvį kailį, burna su keistai sudėtomis lūpomis — maža, atrodė, kad jis nuolat ketina sušvilpti pro dantis, veidas, sakytum, net liesokas, bet paakiuose — padribos, o pačios akys — ilgos ir siauros su vertikaliais lyg gyvatės vyzdžiais. Kalbėdavo jis mažai, žmonėse pasirodydavo retai, gyveno vienas pats rūsyje tolimajame miesto pakraštyje, bet dėl savo stebėtinų gabumų buvo pelnęs milžinišką autoritetą. Pirma, buvo labai protingas ir žinojo viską, nors turėjo viso labo apie dvidešimt metų ir niekur, be šio miesto, nesilankė. Kai žmonėms iškildavo kokių nors klausimų, jie eidavo nuolankiai prašyti patarimo. Paprastai jis neatsakydavo nieko, ir tai reikšdavo, kad problema menka, kad ir kaip ją spręsi — vis tiek bus gerai. Bet jei klausimas būdavo gyvybiškai svarbus — apie orus, kada ką sėti, — jis visuomet patardavo ir dar nė karto nesuklydo. Eidavo pas jį tik vyresnieji, ir kas ten dėdavosi — jie nutylėdavo, tačiau gyvavo nuomonė, kad net patardamas Burtininkas burnos nepraverdavo. Tik pažvelgs — ir jau aišku, ką reikia daryti. Antra, jis valdė gyvūnus. Niekada nereikalaudavo iš visuomenės nei valgio, nei rūbo, viskuo jį aprūpindavo gyvūnai, įvairūs gjrvūnai — ir žvėrys, ir vabzdžiai, ir varlės, — o svarbiausi jo tarnai buvo didžiuliai šikšnosparniai, su kuriais jis, pasak gandų, susišnekėdavo — šie jį suprato ir jo klausė. Dar kalbėta, kad jis žino tai, kas nežinoma. O to, kas nežinoma, suprasti buvo neįmanoma — Gajui atrodė, kad tai paprasčiausias žodžių kratinys: juodas tuščias Pasaulis prieš Pasaulio Šviesos pradžią; negyvas ledinis Pasaulis užgesus Pasaulio Šviesai; begalinė dykuma su daugybe Pasaulių Šviesų… Niekas negalėjo paaiškinti, ką tai reiškia, o Makas tik lingavo galvą ir sužavėtas murmėjo: „Tai bent intelektas!”

Burtininkas sėdėjo į nieką nežiūrėdamas, jam ant peties nerangiai tūpčiojo aklų akliausias naktinis paukštis. Protarpiais Burtininkas traukdavo iš kišenės kažkokius gabalėlius ir brukdavo šiam į snapą, tuomet paukštis [akimirkai apmirdavo, paskui atkragindavo galvą ir ištempęs kaklą lyg ir sunkiai rydavo.

— Tai labai reikšmingi pasiūlymai, — tęsė princas-hercogas, — todėl prašau jūsų klausytis atidžiai, o tu, Bošku, balandėli, arbatą plikyk kuo stipresnę, nes aš matau — kai kas jau snūduriuoja. Nereikia snūduriuoti, nereikia. Sutelkite jėgas — galbūt dabar sprendžiamas mūsų likimas…

Susirinkusieji pritariamai suniurnėjo. Kažkoks leukemininkas buvo tiesiog už ausų atitrauktas nuo sienos, kur prisigretinęs jau ketino nusnausti, ir pasodintas į pirmą eilę. „Aš juk nieko… — burbleno leukemininkas. — Aš tik šiaip, truputėlį. Noriu pasakyti, kad šnekėti derėtų trumpiau, nes kol galo sulaukiu, pradžią spėju ir pamiršti…”

— Gerai, — sutiko princas-hercogas. — Jei trumpiau, tai trumpiau. Kareiviai stumia mus į pietus, į dykumą. Pasigailėjimo iš jų nesulauksi, derėtis jie nesidera. Iš tų šeimų, kurios bandė prasiveržti į šiaurę, niekas negrįžo. Reikia manyti, žuvo. Tai reiškia, kad per kokius dešimt penkiolika metų mus galutinai nustums į dykumą, ir ten visi žūsime be maisto ir vandens. Kalbama, kad ir dykumoje gyvena žmonės. Aš tuo netikiu, tačiau daugelis gerbiamų vadų tiki ir tvirtina, esą tie dykumos gyventojai tokie pat žiaurūs kraugeriai, kaip ir kareiviai. O mes — žmonės taikingi, kautis mes nemokame. Daug mūsiškių išmiršta, ir pačios pabaigos mes tikriausiai nesulauksime, bet dabar mes valdome tautą ir privalome galvoti ne tik apie save, o ir apie savo vaikus… Bošku, — kreipėsi jis, — prašau paduoti arbatos gerbiamam Duonkepiui. Man atrodo, užsnūdo Duonkepys.

Duonkepį pažadino, į dėmėtą ranką įbruko karštą puodelį, Duonkepys apsiplikęs sušnypštė, o princas-hercogas kalbėjo toliau:

— Mūsų draugas Makas siūlo išeitį. Jis atėjo pas mus iš kareivių teritorijos. Kareivių jis neapkenčia ir sako, kad pasigailėjimo iš jų tikėtis negalima, visi jie ten tironų apmulkinti ir dega troškimu sunaikinti mus. Makas iš pradžių ketino apginkluoti ir vesti į mūšį mus, bet įsitikino, kad esame silpni ir kariauti neįstengtume. Tada jis nusprendė nukakti pas dykumos gyventojus — jis taip pat tiki, kad tokių esama, — susitarti su jais ir vesti prieš kareivius. Ko reikėtų iš mūsų? Palaiminti šį sumanymą, praleisti dykumos gyventojus per savo žemę ir aprūpinti juos maistu, kol vyks karas. O dar mūsų draugas Makas pasiūlė: leiskite jam surinkti visus mūsų žvalgus, tuos, kurie panorės, jis apmokys juos kariauti ir ves į šiaurę organizuoti ten sukilimo. Štai trumpai, kokie reikalai. Dabar turime nuspręsti, ir aš kviečiu pasisakyti.

Gajus pašnairavo į Maksimą. Bičiulis Maksimas sėdėjo koją paspraudęs po savimi, didžiulis, rudas, nejudrus kaip uola, net ne kaip uola, o kaip milžiniškas akumuliatorius, pasiruošęs akimoju išsikrauti. Jis žvelgė į tolimąjį kampą, į Burtininką, tačiau Gajaus žvilgsnį pajuto tuojau pat ir atsisuko. Staiga Gajui dingtelėjo, kad bičiulis Makas jau ne tas, koks buvo anksčiau. Prisiminėjau seniai nematęs garsiosios akinančiai idiotiškos Mako šypsenos, prisiminė, kad jau seniai Makas nedainavo savųjų kalnietiškų dainų, ir jo akyse nebėra ankstesnio lipšnumo bei gero dygumo, akys tapo kietos, kažkaip sustiklėjo, tarsi tai būtų visai ne Maksimas, o ponas rotmistras Čaču. O dar Gajus prisiminė, kad bičiulis Makas seniai jau liovėsi kaip linksmas smalsus šuo puldinėti į visas pakampes, tapo santūrus, ir atsirado jame kažkokio rūsčio, kryptingumo kažkokio, suaugusiam žmogui būdingos veiklios koncentracijos, tarsi jis pačiu savimi taikytųsi į kažkokį jam vienam tematomą taikinį…

Smarkiai smarkiai pasikeitė bičiulis Makas nuo tada, kai į jį buvo suvaryta visa apkaba iš sunkiojo armijos pistoleto. Anksčiau jis gailėdavosi visų drauge ir kiekvieno atskirai, o dabar nesigaili nieko. Ką gi, galbūt taip ir reikia… Bet ir baisų darbą jis sumanė, bus skerdynės, didelės skerdynės bus…

— Kažko aš nesupratau, — prabilo nuplikęs baisuoliš, sprendžiant iš aprangos — nevietinis. — Ko jis nori? Kad čia, pas mus, atsibastytų barbarai? Juk jie visus mus išžudys. Ką — gal aš barbarų nepažįstu? Visus išžudys, nė vieno nepaliks gyvo.

— Jie ateis čionai taikingai, — pasakė Makas, — arba išvis neateis.

— Tad verčiau tegul išvis neateina, — aovė nuplikėlis. — Su barbarais geriau nesusidėti. Jau verčiau žengti tiesiai prieš kareivių kulkosvaidžius. Kažkaip vis geriau žūti nuo saviškio rankos, mano tėvas kareivis buvo.

— Tai, žinoma, teisinga, — mąsliai prašneko Bošku. — Bet, kita vertus, juk barbarai gali ir kareivius išvyti, ir mūsų neliesti. Štai taip ir būtų visų geriausia.

— O kodėl jie nei iš šio, nei iš to turėtų mūsų neliesti? — paprieštaravo leukemininkas. — Per amžius visi mus lietė, o šitie štai ims ir nelies?

— Tai kad jis su jais susitars, — paaiškino Bošku. — Nelieskite, girdi, miškinių, ir baigta…

— Kas? Kas susitars? — paklausė Duonkepys, sukiodamas galvą.

— Ogi štai Makas. Makas ir susitars…

— Ak, Makas… Na, jeigu Makas susitars, tuomet gal ir nelies.

— Arbatos įpilti? — paklausė Bošku. — Juk mingi. Duonkepy.

— Nenoriu aš tavo arbatos.

— Na, išgerk arbatėlės, vieną puodeliuką, ar sunku — sprando juk neliepiu nusiplauti?

Leukemininkas staiga atsistojo.

— Eisiu, — tarė jis. — Nieko iš to nebus. Ir Makąjie nužudys, ir mūsų nepagailės. Dėl ko mūsų gailėti? Vis tiek po kokio dešimtmečio mums visiems galas. Mano bendruomenėje jau dvejus metus vaikų negimsta. Mirties kad ramiai sulauktume, ir gana. O šiaip patys spręskite, kaip išmanote. Man vis viena.

Persikreipęs keverza žengtelėjo per slenkstį, užkliuvo ir, matyt persigalvojęs, sugrįžo.

Taip, Makai, — linguodamas galvą, pratarė Dėlė. — Atleisk mums, bet niekuo mes netikime. Kaip galima pasitikėti barbarais? Jie dykumoje gyvena, smėlį kramto, smėliu užsigeria. Jie — baisūs žmonės, iš spygliuotos vielos susukti, nei verkti moka, nei juoktis. Kas mes jiems? Samanos po kojomis. Na, ateis jie, išmuš kareivius, apsistos čia, mišką, aišku, išdegins… kam jiems miškas, jie dykumą myli. Ir vėl mums galas. Ne, netikiu. Netikiu, Makai. Tuščios tavo užmačios.

— Taip, — tarė Duonkepys. — Nereikia mums šito, Makai. Geriau jau leisk mums ramiai numirti, netrikdyk mūsų. Tu neapkenti kareivių, nori juos sutriuškinti, o kuo mes čia dėti? Mes niekam nejaučiame neapykantos. Pagailėk mūsų, Makai. Juk mūsų niekas niekada negailėjo. Ir tu, nors ir geras esi žmogus, bet mūsų taip pat negaili… Juk negaili, ką, Makai?

Gajus vėl pažvelgė į Maksimą ir susidrovėjęs nukreipė žvilgsnį. Maksimas paraudo, taip paraudo, kad mažne apsiašarojo, palenkė galvą ir prisidengė veidą ranka.

— Netiesa, — pasakė jis. — Aš gailiu jūsų. Bet ne tik jūsų. Aš…

— Ne-e, Makai, — primygtinai atsakė Duonkepys. — Tu pagailėk TIK mūsų. Juk nėra pasaulyje didesnių nelaimėlių už mus, if tu tai žinai. Tu savo neapykantą pamiršk. Pagailėk — ir viskas…

— O ko jam mūsų gailėti? — prašneko Lazdynas, iki pat akių apsitūlojęs purvinais tvarsčiais. — Jis pats kareivis. O kada kareiviai gailėjo mūsų? Dar negimė toks kareivis, kuris mūsų pagailėtų…

— Balandėliai, balandėliai! — griežtai nutraukė princas-hercogas. — Makas — mūsų draugas. Jis trokšta mums tik gero, trokšta sunaikinti mūsų priešus…

— O išeis štai kas, — samprotavo nevietinis nuplikėlis. — Tarkime, kad barbarai bus netgi stipresni už kareivius. Išžudys jie tuos kareivius, išvartys jų prakeiktus bokštus, užims visą Šiaurę. Tegul. Mums negaila. Tegul jie ten skerdžiasi sau. Bet kokia mums nauda? Mums tuomet jau visai galas: pietuose — bay-barai, šiaurėje — irgi barbarai, mums ant sprando — vis tie patys barbarai. Mes jiems nereikalingi, o jeigu nereikalingi, tuomet — kišt po velėna. Tai viena… Dabar tarkime, kad kareiviai barbarus atrems. Atrems jie barbarus, ir visas tas karas per mus nusiris į pietus. Kas tada? Tada mums vėl paskutinioji: šiaurėje kareiviai, pietuose kareiviai, ir mums ant sprando — kareiviai. Na, o kareivius mes pažįstame…

Susirinkimas subruzdo, suūžė, girdi, teisingai nuplikėlis dėsto, viskas — tiesiog į dešimtuką, bet nuplikėlis dar nebaigė.

— Leiskite išsakyti iki galo! — pasipiktino jis. — Iš tiesų, ko čia įsirėkavote? Juk tai dar ne viskas. Dar gali būti, kad kareiviai barbarus sumuš, o barbarai — kareivius. Štai tada, atrodytų, mums pats gyvenimėlis. Va, ir ne, vėl nieko gero. Todėl, kad dar yra vampyrai. Kol kareiviai gyvi, vampyrai slapstosi, kulkos bijo, kareiviams įsakyta vampyrus šaudyti. O kai kareivių neliks, tuomet galutinai ir prapulsime. Suės mus vampyrai, nė kaulelių nepaliks.

Ši mintis siaubingai sukrėtė susirinkimą. „Teisybę sako! — pasigirdo balsai. — Tai bent galvos tce pelkėse… Taigi, broliai, apie vampyrus juk mes ir pamiršome… u jie nesnaudžia, savo valandos laukia… Nieko mums nereikia, Makai, tegul lieka, kaip buvę… Dvidešimt metų vargais negalais nugyvenome, pratempsime ir dar dvidešimt, o paskui, žiūrėk, ir dar…”

— Ir žvalgų jam atiduoti negalima! — pakėlė balsą nuplikėlis. — Maža, ko jie patys nori… Jiems kas — jie ir namie negyvena, anava Šešiapirštis iš tos pusės visai nosies nekiša, gėda garsiai pasakyti — plėšikauja ten ir degtinę maukia. Jiems gerai, jie prakeiktųjų bokštų nesibijo, galvos jiems neskauda. O visuomenei ką daryti? Grobis į šiaurę traukia, kas jį mums iš šiaurės varys, jei ne žvalgai? Neduoti! Ir dar pričiupti juos kaip reikiant, visai išpaiko… Nusirito ten iki žmogžudysčių, kareivius grobia ir kankina, kaip nežmonės kokie… Neleisti! Visai išleps…

— Neleisti, neleisti… — pritarė susirinkimas. — Kaip mes be jų? O mes juos maitinome girdėme, mes juos pagimdėme ir užauginome, suprasti turėtų, o jie, šekitės, į šalis dairosi, tik savivaliauti jiems rūpi…

Nuplikėlis pagaliau nustygo, atsisėdo ir įniko godžiai sriuobti ataušusią arbatą. Apsiramino, prityko ir susirinkimas. Seniai sėdėjo nejudėdami, stengdamiesi nežiūrėti į Maksimą. Bošku, liūdnai kinkuodamas, pratarė:

— Tai mat koks bėdinas tas mūsų gyvenimas! Niekur nėra išsigelbėjimo. Ir kam mes ką padarėme?

— Gimdė mus be reikalo, štai kas yra, — atsiliepė Lazdynas. — Nepagalvoję mus gimdė, ne tuo laiku… — Jis ištiesė tuščią puodelį. — Ir mes be reikalo gimdome vaikus. Pražūčiai. Taip, taip, pražūčiai…

— Pusiausvyra… — staiga garsiai ištarė kimus balsas. — Aš jau sakiau jums tai, Makai. Jūs nepanorote manęs suprasti…

Iš kur sklinda balsas, buvo neaišku. Visi, sielvartingai nudelbę akis, tylėjo. Tik paukštis ant Burtininko peties tūpčiojo, pražiodamas ir užčiaupdamas geltoną snapą. Pats Burtininkas sėdėjo nekrustelėdamas, užsimerkęs ir suspaudęs plonas lūpas.

— Bet dabar, tikiuosi, supratote, — kalbėjo toliau lyg ir paukštis.

— Jūs norite sutrikdyti tą pusiausvyrą. Ką gi, tai įmanoma. Jūs tai pajėgsite. Bet kyla klausimas — kam? Kas nors jūsų prašo? Jūs pasirinkote teisingai: kreipėtės į labiausiai apgailėtinus, į pačius nelaimingiausius, į žmones, kuriems jėgų pusiausvyroje atiteko pati sunkiausia dalia. Tačiau net ir jie nenori ardyti pusiausvyros. Tad kas jus skatina?..

Paukščio plunksnos papuro, jis pasibruko galvą po sparnu, o balsas vis skambėjo, ir Gajus suprato, kad kalba pats Burtininkas, neatčiaupdamas lūpų, nepakrutindamas nė vieno veido raumenėlio. Buvo labai baisu — ne tik Gajui, bet ir visiems susirinkusiems, net princui-hercogui. Tik Maksimas žvelgė į Burtininką paniuręs ir kažkaip su iššūkiu.

— Neramios sąžinės nekantra! — paskelbė Burtininkas. — Jūsų sąžinė išlepinta nuolatinio dėmesio, ji pradeda aimanuoti, iškilus menkiausiam nepatogumui, o jūsų protas pagarbiai nusilenkia jai, užuot aprėkęs ir ją sutramdęs. Jūsų sąžinė pasipiktinusi egzistuojančia tvarka, ir jūsų protas paklusniai ir skubiai ieško būdų tą tvarką pakeisti. Bet tvarka turi savus dėsnius. Tuos dėsnius formuoja milžiniškų žmonių masių siekiai, ir kisti tie dėsniai gali tik tada, kai kinta ir siekiai… Taigi iš vienos pusės — milžiniškų žmonių masių siekiai, iš kitos pusės — jūsų sąžinė, jūsų siekių įsikūnijimas. Jūsų sąžinė skatina jus keisti egzistuojančią tvarką, tai yra keisti milijonų žmonių siekius taip, kad jie atitiktų jūsiškius. Tai juokinga ir antiistoriška. Jūsų apsiūkęs ir sąžinės apsvaigintas protas prarado sugebėjimą tikrąją masių gerovę atskirti nuo įsivaizduojamos — vadinasi, tai jau nebe protas. Protą reikia išsaugoti gryną. Nenorite, negalite — ką gi, tuo blogiau jums. Ir ne tik jums. Jūs pasakysite, kad tame pasaulyje, iš kurio atėjote, žmonės negali gyventi nešvaria sąžine. Ką gi, ir negjrvenkite. Tai irgi nebloga išeitis

— ir jums, ir kitiems.

Burtininkas nutilo, ir visos galvos pasisuko į Maksimą. Gajus nelabai sumojo, apie ką čia kalbėta. Matyt, tai kažkokio seno ginčo atgarsis. Ir dar buvo aišku, kad Burtininkas Maksimą laiko protingu, tačiau įnoringu žmogumi, veikiančiu veikiau iš įgeidžio nei iš būtinybės. Tai skaudino. Maksimas buvo, žinoma, keista asmenybė, bet savęs nesigailėjo ir visada visiems linkėjo gero — ne iš kokio įgeidžio, o iš giliausio įsitikinimo. Suprantama, keturiasdešimt milijonų švitinimu apkvaišintų žmonių jokių permainų nenorėjo, bet juk jie apkvaišinti, ir tai neteisinga…

— Negaliu su jumis sutikti, — šaltai atsiliepė Maksimas. — Sąžinei jos pačios skausmas iškelia užduotis, protas jas vykdo. Sąžinė nubrėžia idealus, protas ieško kelių jiems pasiekti. Tai ir yra proto paskirtis — ieškoti kelių. Protas be sąžinės veikia tik savo naudai, o tai reiškia — tuščiai. O kai sakote, kad manieji siekiai prieštarauja masių siekiams… Egzistuoja tam tikras idealas: žmogus turi būti laisvas dvasia ir kūnu. Šitame pasaulyje masės dar nesuvokia tokio idealo, ir kelias į jį sunkus. Bet kada nors reikia pradėti. Kaip tik jautrios sąžinės žmonės ir turi subruzdinti mases, neleisti joms snūduriuoti it gyvuliams, kelti jas į kovą su priespauda. Net jei pačios masės tos priespaudos nejaučia.

— Teisingai, — netikėtai lengvai sutiko Burtininkas. — Sąžinė tikrai nubrėžia idealus. Bet idealai todėl ir vadinami idealais, kad stulbinančiai neatitinka tikrovės. Ir todėl, kai darbo imasi protas, šaltas, ramus protas, jis pradeda ieškoti būdų pasiekti idealus, ir paaiškėja, kad tie būdai netelpa į idealų rėmus ir pastaruosius reikia praplatinti, o sąžinę truputį patempti, pataisyti, pritaikyti… Aš juk tik tai ir noriu pasak)rti, tik tai jums ir kartoju: nereikia savo sąžinės čiūčiuoti, reikia dažniau atkišti ją dulkėtam naujos tikrovės skersvėjui ir nesibijoti, kad ją išmuš dėmelėmis ir padengs rupi pluta… Bet jūs ir pats tai suprantate Tiesiog dar neišmokote vadinti reiškinių tikraisiais vardais. Išmoksite ir to. Štai jūsų sąžinė iškilmingai paskelbė užduotį: nuversti tų Nežinomų Tėvų tironiją. Protas apmetė, kas ir kaip, ir patarė: kadangi iš vidaus tironijos susprogdinti neįmanoma, smogsime jai iš išorės, mesime prieš ją barbarus… tegul miškiniai bus sutrypti, tegul Žydrosios Gyvatės tėkmę užtvenks lavonai, tegul prasidės nuožmus karas, kuris galbūt ir padės nuversti tironiją — viskas tauraus idealo vardan. Na, ką gi, pasakė sąžinė, šiek tiek susiraukusi, teks man dėl didžio tikslo šiek tiek pašiurkštėti.

— Massarakš… — sušnypštė Maksimas, įraudęs ir piktas, tokio jo Gajus dar niekad nematė. — Taip, massarakš! Taip! Viskas būtent taip, kaip jūs sakote! O kaip kitaip? Už Žydrosios Gyvatės keturiasdešimt milijonų žmonių paversti vaikščiojančiais medgaliais. Keturiasdešimt milijonų vergų…

— Teisingai, teisingai, — atsakė Burtininkas. — Kita vertus, pats savaime šis planas nevykęs: barbarai atsitrenks į bokštus ir trauksis atgal, o vargšai mūsų žvalgai išvis jokiam rimtam darbui netinkami. Bet, nenuklysdamas nuo to paties plano, jūs galėtumėte susisiekti, pavyzdžiui, su Salų Imperija… Ne apie tai šneka. Bijau, kad jūs išvis pavėlavote, Makai. Jums reikėjo atvykti čionai prieš penkiasdešimt metų, dar prieš karą, kai nebuvo bokštų, bet buvo vilties savo idealus įdiegti milijonams… O dabar tokios vilties nebėra, dabar — bokštų epocha… nebent visus tuos milijonus pertemptumėte čionai po vieną žmogų, kaip pertempėte šį berniuką su automatu… Tik nemanykite, kad aš jus atkalbinėju. Aš gerai matau: jūs — jėga, Maksimai. Ir jūsų pasirodymas čia jau savaime reiškia neišvengiamą pusiausvyros sutrikimą mūsų mažo rutulio paviršiuje. Veikite. Tik tegul jūsų sąžinė netrukdo jums blaiviai mąstji, o jūsų protas tegul nesigėdija, kai reikia, nustumti sąžinę į šalį… O dar patariu nepamiršti: nežinau, kaip būna jūsų pasaulyje, o mūsuose — jokia jėga nelieka be šeimininko ilgai. Visuomet atsiranda kas nors, besistengiantis ją prisijaukinti arba pajungti sau — nepastebimai ar padoria dingstimi… Štai ir viskas, ką norėjau pasakai.

Burtininkas netikėtai vikriai atsistojo — paukštis ant jo peties pritūpė ir išskleidė sparnus, — trumputėmis kojelėmis slystelėjo palei sieną ir dingo už durų. Ir tučtuojau iš paskos sukilo visas susirinkimas. Ėjo laukan padejuodami, pakriokuodami, sunkiai alsuodami, iš to, kas kalbėta, nieko dorai nesupratę, bet akivaizdžiai patenkinti, kad viskas lieka, kaip buvę, kad Burtininkas neleido įgyvendinti pavojingos užmačios, pagailėjo, vadinasi. Burtininkas, neleido skriausti, ir dabar bus galima pabaigti amželį gyvenant kaip anksčiau, juolab prieš akis dar ištisa amžinybė — kokie dešimt metų, o žiūrėk, dar ir daugiau. Paskutinis išsivilko Bošku su tuščiu arbatinuku, ir kambaryje liko tik Gajus bei Makas su princu-hercogu, o kampe jau kietai miegojo protinių pastangų išsekintas Duonkepys. Gajaus galvoje telkėsi miglos, o ir sieloje taip pat. Suprato jis tik viena: nelaimingas mano gyvenimas, pirmąją jo pusę buvau lėlė, žioplelis kažkieno rankose, o antrąją, matyt, teks nugyventi kaip valkatai — be tėvynės, be draugų, be rytojaus…

— Jūs susisielojęs, Makai? — kaltai paklausė princas-hercogas.

— Na ne, nelabai, — atsakė Maksimas. — Netgi veikiau atvirkščiai, jaučiu palengvėjimą. Burtininkas teisus, mano sąžinė kol kas dar nepasiruošusi tokioms užmačioms. Tikriausiai dar reikia paklajoti, pasidairyti. Patreniruoti sąžinę… — Jis kažkaip nemaloniai nusijuokė. — Ką galite man pasiūlyti, prince-hercoge?

Senasis princas-hercogas krenkšdamas atsistojo ir, trindamas nutirpusius šonus, pasivaikščiojo po kambarį.

— Pirma, aš nepatariu jums lįsti gilyn į dykumą, — pasakė jis. — Ar yra ten barbarų, ar ne — nieko, kas jums tiktų, ten nerasite. Galbūt verta pasinaudoti Burtininko pasiūlymu ir užmegzti ryšį su saliečiais, nors, Dievas mato, nežinau, kaip tai padaryti. Tikriausiai reikia eiti prie jūros ir pradėti nuo ten… jei saliečiai — ne dar vienas mitas ir jeigu jie panorės su jumis kalbėtis… Teisingiausia išeitis man atrodo tokia: grįžkite atgal ir veikite ten vienas pats. Prisiminkite, ką pasakė Burtininkas: jūs — jėga. O jėgą kiekvienas bando panaudoti savais tikslais. Mūsų imperijos istorija žino nemaža atvejų, kai įžūlūs ir stiprūs vienišiai pasiekdavo sostą… Tiesa, kaip tik jie sukūrė pačias žiauriausias tironijos tradicijas, bet tai ne apie jus, jūs ne toks ir vargu ar tapsite toks… Jei aš teisingai jus supratau, viltis masinio sujudimo neverta, o tai reiškia, kad jūsų kelias — ne pilietinis karas ir išvis ne karas. Jums reikia veikti vienam, kaip diversantui. Pagaliau juk jūs teisus, bokštų sistema privalo turėti Centrą. Ir Šiaurę valdo tas, kuris valdo tą Centrą. Jums dera kaip reikiant įsisąmoninti tai.

— Ko gero, tai nėra mano tikslas, — lėtai pratarė Maksimas. Kol kas negaliu pasakyti — kodėl, bet tai ne mano tikslas, jaučiu tai. Aš nenoriu valdyti Centro. Dėl vieno dalyko jūs teisus: man nėra ką veikti nei čia, nei dykumoje. Dykuma pernelyg toli, o čia nėra kuo remtis. Bet man dar reikia daug ką sužinoti, dar yra Pandėja, Hontis, dar yra kalnai, kažkur yra Salų Imperija… Jūs girdėjote apie baltuosius povandeninius laivus? Ne? O aš girdėjau, ir Gajus štai girdėjo, ir mes pažįstame žmogų, kuris juos matė ir su jais kovėsi. Tai štai: jie gali kautis… Na, gerai. — Maksimas pašoko ant kojų. — Nėra ko delsti. Ačiū, prince-hercoge, jūs mums labai padėjote. Eime, Gajau. '

Jie išėjo į aikštę ir sustojo prie apsilydžiusio paminklo. Gajus liūdnai dairėsi. Nuo kaitros virpančiame ore aplink liulėjo geltoni griuvėsiai, buvo tvanku, pradvisę, bet jau nebesinorėjo iš čia eiti, palikti šį baisų, nors jau įprastą užkampį ir vėl vilktis per miškus, nusilenkiant visų juodų atsitiktinumų, ten tykančių žmogaus sulig kiekvienu oro gurkšniu, valiai… Gera dabar būtų grįžti į savąjį kambariūkštį, pažaisti su plikagalve Tanga, pagaliau padaryti jai iš iššautos tūtos žadėtąją švilpynę — nepagailėti, massarakš, pykštelėti kartą į orą dėl vargšės mergiotės…

— Kur link vis dėlto trauksite? — paklausė princas-hercogas, savąja nuzulinta, išblukusia kepure prisidengdamas veidą nuo dulkių.

– Į vakarus, — atsakė Maksimas. — Prie jūros. Ar ji toli nuo čia?

— Trys šimtai kilometrų… — susimąstęs pratarė princas-hercogas. — Ir eiti teks per smarkiai užterštas vietoves… Klausykite, — pasakė jis. — O gal padarykime taip?.. — Jis valandėlei nutilo, ir Gajus jau buvo bepradedąs mindžikuoti nuo kojos ant kojos, bet Maksimas neskubėjo, laukė. — Et, kam jis man! — pagaliau ištarė princas-hercogas. — Atvirai kalbant, laikiau jį sau, maniau: kai bus visai blogai — kai nebeišlaikys nervai — sėsiu į jį ir grįšiu namo, o ten kad ir sušaudymas… Ką jau dabar… Vėlu.

— Lėktuvas? — staigiai paklausė Maksimas, viltingai žvelgdamas į princą-hercogą.

— Taip. „Kalnų Erelis”. Ar šis pavadinimas jums ką nors sako? Žinoma, ne… Kadaise garsiausias iš garsiausių bombonešių, ponai. Asmeninis Jo Imperatoriškosios Aukštybės Princo Kimu Vardinis Keturių Aukso Vėliavų Bombonešis „Kalnų Erelis”… Prisimenu, kareivius versdavo mintinai iškalti… Eilini toks ir toks! Įvardink asmeninį jo imperatoriškosios aukštybės bombonešį! Ir tas, būdavo, vardija… Taip… Tai štai, aš jį išsaugojau. Iš pradžių ketinau evakuoti juo sužeistuosius, bet šių buvo pernelyg daug. Paskui, kai visi sužeistieji išmirė… Ė, ką čia pasakoti. Imkite jį, balandėli. Skriskite. Degalų pakaks pusei pasaulio apskristi…

— Ačiū, — padėkojo Maksimas. — Ačiū, prince-hercoge. Aš jūsų niekuomet nepamiršiu.

— Ką jau čia — manęs, — pasakė senukas. — Ne dėl savęs atiduodu… O štai jeigu jums, balandėli, kas nors pavyks, nepamirškite mūsiškių.

— Pavyks, — tarė Maksimas. — Pavyks, massarakš! Privalo pavykti, turiu sąžinę ar neturiu!.. Ir niekados nė vieno nepamiršiu.