Šešioliktas skyrius

Gajui dar niekada neteko skraidyti lėktuvais. Jis netgi išvydo lėktuvą pirmąsyk gyvenime. Policijos sraigtasparnius ir skraidančias vadavietės platformas buvo matęs ne kartą, o sykį netgi dalyvavo malšinime iš oro — jų sekciją sugrūdo į sraigtasparnį ir išlaipino ant plento, kuriuo tilto link plūdo minia nubaustųjų, sumaištavusių dėl prasto maisto. Tas oro žygis Gajui įsiminė kuo nemaloniausiai: sraigtasparnis skrido labai žemai, jame kratė ir į šonus mėtė taip, kad viduriai vartėsi, o dar — kvaitinantis sraigto kaukimas, benzino tvaikas ir iš visur trykštantys alyvos fontanai.

Bet čia buvo visai kas kita.

J. I. A. Asmeninis Bombonešis „Kalnų Erelis” Gajų pribloškė. Tai buvo išties siaubingai didelė mašina. Gajus nepajėgė įsivaizduoti, kad ji išvis galėtų pakilti į orą. Briaunotas siauras jos kūnas, išpuoštas daugybe auksinių emblemų, buvo ilgas lyg gatvė. Grasiai ir didingai tįso milžiniški sparnai, galėję pridengti visą brigadą. Jie kyšojo aiikštai tarsi namo stogas, bet šešių milžiniškų propelerių mentės beveik siekė žemę. Bombonešis stovėjo ant trijų ratų, kurių kiekvienas prilygo keliems žmogaus ūgiams — du ratai prilaikė priekinę dalį, trečiu rėmėsi uodega, panaši į etažerę. Į svaiginantį aukštį, iki pat kabinos spindinčiais stiklais, vedė sidabrinis lengvų aliimiinio kopėtėlių siūlas. Taip, tai buvo tikras senosios imperijos simbolis — didingos praeities, buvusios galybės, aprėpusios visą žemyną, simbolis. Gajus stovėjo linkstančiomis kojomis, užvertęs galvą, tirtėdamas nuo didžios pagarbos, ir lyg griausmas jį trenkė bičiulio Mako žodžiai:

— Na, ir skrynia, massarakš!.. Atleiskite, prince-hercoge, netyčia išsprūdo…

— Kito neturiu, — sausai atsiliepė princas-hercogas. — Beje, tai geriausias bombonešis pasaulyje. Kadaise jo imperatoriškoji aukštybė juo…

— Taip, taip, žinoma, — paskubomis pritarė Maksimas. — Iš netikėtumo išsprūdo…

Viršuje, lakūno kabinoje, Gajus nuo susižavėjimo visai pametė galvą. Visa kabina buvo iš stiklo. Begalė nežinomos paskirties prietaisų, stebėtinai patogios minkštos kėdės, keisti svertai ir matuokliai, pluoštai įvairiaspalvių laidų, paruošti užsimaukšlinti neregėti šalmai… Princas-hercogas Makui paskubomis kažką aiškino, rodydamas prietaisus, spau4ydamas svertus, Makas išsiblaškęs murmėjo: „Na, taip, aišku, aišku…”, o Gajus, pasodintas į kėdę, kad nesipainiotų, su automatu ant kelių, kad, sergėk Dieve, ko nors nesubraižytų, pūtė akis ir į visas puses beprasmiškai sukiojo galvą.

Bombonešis stovėjo sename suzmekusiame angare prie miško, prieš jį toli driekėsi lygus pilkai žalias laukas be kupstelio, be krūmelio. Kitapus lauko, už kokių penkių kilometrų, vėl tęsėsi miškas, o viršuje kabojo baltas dangus, kuris iš čia, iš kabinos, atrodė visai arti, ranka pasiekiamas. Gajus smarkiai jaudinosi. Jis net neprisiminė, kaip atsisveikino su senuoju princu-hercogu. Šis kažką kalbėjo, ir Maksimas kažką kalbėjo, rodos, jie juokėsi, paskui princas-hercogas virktelėjo, paskui užsitrenkė durelės… Staiga Gajus susizgribo, kad platūs diržai laiko jį prispaustą prie kėdės, o Maksimas sėdi greta ir greitai bei užtikrintai spragsi kažkokiais sverteliais bei klavišais.

Plokštėse nušvito ciferblatai, pasigirdo traškesys, griausmingas pokšėjimas, kabina tankiai sudrebėjo, visą erdvę aplink užtvindė sunkus dundesys, žemai apačioje, tarp išgulusių krūmų, tarsi srovenančioje žolėje, mažiukas princas-hercogas abiem rankomis griebėsi už kepurės ir ėmė trauktis atatupstas; Gajus atsigręžė ir išvydo, kad milžiniškų propelerių mentės dingusios, susiliejusios į didžiulius neaiškius apskritimus, staiga visas platusis laukas pajudėjo ir ėmė slinkti artyn, greičiau ir greičiau, nebeliko princo-hercogo, nebeliko angaro, tik apačioje skriejantis laukas ir negailestingas kratymas, ir griausmingas loiokimas; sunkiai pasukęs galvą. Gajus pasibaisėjęs išvydo, jog milžiniški sparnai sklandžiai siūbuoja ir tuojau nukris, tik staiga kratymas liovėsi, laukas po sparnais čiūžtelėjo žemyn, ir Gajų nuo kojų iki galvos persmelkė kažkoks vatos minkštumo pojūtis. O po bombonešiu jau nebebuvo lauko, dingo ir miškas, jis virto juodai žaliu šepečiu, didžiule lopyta ir perlopyta antklode, ir tuomet Gajus susigaudė skrendąs.

Netverdamas susižavėjimu jis pažvelgė į Maksimą. Bičiulis Makas sėdėjo atsainia poza, kairiąją ranką pasidėjęs ant ranktūrio, dešiniąja vos pastebimai krutino patį didįjį ir turbūt patį svarbiausiąjį svertą. Jo akys buvo primerktos, lūpos surauktos lyg švilpaujant. Taip, jis tikrai didis žmogus. Didis ir neperprantamas. Tikriausiai jis gali viską, pamanė Gajus. Štai valdo tą sudėtingiausią mašiną, o juk mato ją pirmąsyk gyvenime. Juk tai — ne koks tankas ir ne sunkvežimis — lėktuvas, legendinė mašina, aš ir nežinojau, kad jų dar išlikę… o jis valdo ją kaip žaisliuką, lyg visą gyvenimą nieko kita ir neveikė, tik skraidė oro erdvėmis. Tai tiesiog nesuvokiama protu: atrodo, daug ką jis pamato pirmą kartą, o vis dėlto akimirksniu prisitaiko ir daro tai, kas reikia… Ir argi tik su mašinomis šitaip? Juk ne tik mašinos iškart pripažįsta jį šeimininku… Jei tik jis užsinorėtų, rotmistras Čaču, ir tas vaikščiotų jį apsikabinęs… Burtininkas, į kurį net žiūrėti baugu, laikė jį sau lygiu… Princas-hercogas, pulkininkas, vyriausiasis chirurgas, aristokratas, galima sakyti, iškart užjuto kažką tokio, tauraus… Tokią mašiną padovanojo, patikėjo… O aš dar norėjau Radąuž jo išleisti. Kas jam Rada? Šiaip, trumpalaikė aistra. Jam kokios grafienės ar, tarkime, princesės… O su manimi štai draugauja, žiūrėk tu man… Jeigu dabar lieptų šokti žemyn — ką gi, visai gali būti, kad ir šokčiau… nes — Maksimas! Ir kiek jo dėka aš jau sužinojau ir pamačiau, per visą gyvenimą šitiek nesužinosi ir nepamatysi… O kiek jo dėka dar sužinosiu ir pamatysiu, ir kiek dar iš jo išmoksiu…

Maksimas pajuto bičiulio žvilgsnį, perprato jo susižavėjimą bei ištikimybę ir plačiai, kaip seniau, nusišypsojo, o Gajus vargiai susitvardė negriebęs galingos rudos rankos ir neprigludęs prie jos su dėkingu bučiniu. O mano viešpatie, gynėjau mano ir mano vade, įsakyk! — aš priešais tave, aš čia, aš pasiruošęs — sviesk mane į ugnį, ištirpdyk mane liepsnose… Tūkstančių priešų, atvirų žiočių, milijonų llkų pasitikti siųsk… Kur jie, tavieji priešai? Kur tie bjaurūs žmonės šlykščiais juodais mundurais? Kur tas pagiežingas karininkiūkštis, išdrįsęs pakelti prieš tave ranką? O juodasis niekše, aš suplėšysiu tave nagais, aš perkąsiu tau gerklę… bet ne dabar, ne… Jis man kažką įsako, manasis valdovas, jis kažko iš manęs nori… Makai, Makai, meldžiu, nusišypsok man dar kartą, kodėl tu nebesišypsai? Taip, taip, aš kvailas, aš nesuprantu tavęs, aš negirdžiu tavęs, čia toks kauMmas, tai kaukia tavo klusnioji mašina… Ak štai kas, massarakš, koks aš idiotas, na, žinoma, šalmą… Taip, taip, tuojau… Suprantu, čia yra šalmofonas kaip tanke… klausau, o didis! Įsakyk! Ne, ne, aš nenoriu atsipeikėti! Man nieko nenutiko, tiesiog esu tavo, noriu numirti dėl tavęs įsakyk ką nors… Taip, aš tylėsiu, aš užsičiaupsiu… dėl to man sprogs plaučiai, bet aš tylėsiu, jei tu tai įsakai… Bokštas? Koks bokštas? A, taip, matau bokštą… Tie juodieji niekšai, tie šlykštūs Tėvai, sumauti Tėvai, jie visur prismaigstė bokštų, bet mes sutrempsime tuos bokštus žingsniu sunkiu, sutrempsime tuos bokštus su įkarščiu skaisčių akių… Skraidink, skraidink savo paklusniąją mašiną į tą bjaurų bokštą… ir duok man bombą, aš iššoksiu su bomba ir pataikysiu, pamatysi! Bombą man, bombą! Į ugnį! O!.. Oo!! Ooo!!!

…Gajus sunkiai įkvėpė oro ir plėšte atplėšė kombinezono priekaklį. Ausyse spengė, prieš akis visa kas skydo ir siūbavo. Pasaulį gaubė rūkas, kuris, tiesa, greitai sklaidėsi, maudė raumenis ir nemaloniai giežė gerklę. Paskui jis išvydo Maksimo veidą, tamsų, niūrų, netgi kažkokį rūstų. Išniro ir tuojau pat dingo prisiminimas apie kažką malonaus, bet kažkodėl apniko stiprus noras atsistoti „ramiai” ir sumušti kulnais. Vis dėlto Gajus žinojo, kad šitaip nedera, kad Maksimas supyks.

— Aš ką nors iškrėčiau? — kaltai paklausė Gajus ir baimingai apsidairė.

— Tai aš iškrėčiau, — atsakė Maksimas. — Visai pamiršau apie tuos bjaurybes.

— Apie ką?

Maksimas grįžo į savo kėdę, padėjo ranką ant sverto ir užsižiūrėjo į priekį.

— Apie bokštus, — pratarė pagaliau.

— Apie kokius bokštus?

— Per staigiai nukrypau į šiaurę, — paaiškino Maksimas. — Mums kirto spindulys.

Gajus susigėdo.

— Aš baubiau himną? — paklausė jis.

— Blogiau, — atsakė Maksimas. — Nieko, ateityje būsime atsargesni.

Pasijutęs be galo nepatogiai. Gajus nusigręžė, skausmingai bandydamas prisiminti, ką tokio jis veikė, ir ėmėsi apžiūrinėti pasaulį apačioje. Jokio bokšto neišvydo, kaip, žinoma, jau neišvydo nei angaro, nei lauko, iš kurio jie pakilo. Apačioje lėtai tebešliaužė ta pati skiautėta antklodė, rangėsi upė — blanki metalinė gyvatėlė, išnykstanti toli priekyje, miglotoje rūkanoje, kur danguje it siena turėjo iškilti jūra… Ką gi aš paisčiau? — galvojo Gajus. Turbūt tauškiau nežmoniškus niekus, jei Maksimas toks nepatenkintas ir sunerimęs. Massarakš, gal atgijo mano gvardietiški įpročiai ir aš kaip nors įžeidžiau Maksimą?.. Kurgi tas nelemtas bokštas? Gera proga numesti ant jo bombą…

Staiga bombonešį supurtė. Gajus įsikando į liežuvį, o Maksimas abiem rankomis griebėsi sverto. Kažkas negerai, kažkas nutiko… Gajus baugščiai apsidairė ir su palengvėjimu išvydo, kad sparnas tebėra, kur buvęs, o propeleriai sukasi. Tada jis pasižiūrėjo į viršų. Balzganame danguje virš galvos lėtai skydo kažkokios anglies juodumo dėmės. Tarsi tušo lašai vandenyje.

— Kas tai? — paklausė Gajus.

— Nežinau, — atsakė Maksimas. — Keistas dalykėlis… — Jis ištarė dar du kažkokius Gajui nesuprantamus žodžius, o po to užsikirsdamas prabilo: — Dangaus akmenų… ataka. Nesąmonė, taip nebūna. Tikimybė — nulis sveikų nulis nulis… Pritraukiu aš juos, ar ką?..

Jis vėl ištarė negirdėtus žodžius ir nutilo.

Gajus norėjo paklausti, kas tie dangaus akmenys, tik staiga akies krašteliu apačioje iš dešinės pastebėjo keSistą judėjimą. Jis įsižiūrėjo. Virš purvinai žalios miško antklodės lėtai pampo masyvi gelsva krūva. Jis neiškart suprato, kad tai — dūmai. Paskui krūvos gilumoje kažkas blykstelėjo, iš jos išsistiebė ilgas juodas kūnas, ir tą pačią akimirką šiurpiai persikreipė horizontas, stojo siena. Gajus įsikibo į ranktūrius. Automatas nuslydo jam nuo kelių ir nutrinksėjo grindimis. „Massarakš… — ausinėse sušnypštė Maksimo balsas. — Mat kas tai yra! Koks aš kvailys!” Horizontas vėl išsilygino, Gajus žvilgsniu paieškojo geltonojo dūmų tumulo, nesurado, įsižiūrėjo priekin ir staiga tiesiog kurso kryptimi išvydo, kaip virš miško šovė fontanas įvairiaspalvių purslų, vėl it kalnas išpampo geltonas debesis, blykstelėjo liepsna, vėl ilgas juodas kūnas lėtai pakilo į dangų ir pokštelėjo, virsdamas akinančiai baltu rutuliu — Gajus delnu prisidengė akis. Baltasis rutulys greitai išblėso, pritvinko juodulio ir išskydo kaip milžiniška dėmė. Grindys ėmė slysti iš po kojų. Gajus, graibstydamas orą, plačiai atvėrė bumą, akimirką jam pasirodė, kad skrandis tuojau iššoks lauk, kabinoje sutemo, juodų dūmų draiskanos slystelėjo artyn ir į šalis, horizontas' vėl persikreipė, miškas dabar jau buvo visai čia pat iš kairės. Gajus laukdamas smūgio, skausmo, žūties užsimerkė ir susigūžė — trūko oro, aplink viskas drebėjo ir krūpčiojo. „Massarakš… — šnypštė ausinėse Maksimo balsas. — Trisdešimt triskart massarakš…” Ir staiga visai čia pat pasigirdo trumpas ir įnirtingas beldimas į sieną, lyg kas būtų iš arti pliekęs iš kulkosvaidžio, į veidą tėškė stangri ledinė srovė, šalmas nulėkė šalin, ir Gajus susirietė, slėpdamas galvą nuo kauksmo ir priešinio vėjo. Baigta, galvojo jis. Į mus šaudo, galvojo jis. Tuoj numuš, ir mes sudegsime, galvojo jis… Bet nieko panašaus nenutiko. Bombonešį dar keliskart supurtė, keliskart jis krito į kažkokias duobes ir vėl išnėrė, o paskui variklių kauksmas staiga nutilo, ir stojo kraupi tyla, kupina vėjo, besiveržiančio pro pramuštas skyles, švilpimo.

Gajus kiek luktelėjo, paskui atsargiai pakėlė galvą, stengdamasis neatkišti veido ledijtiėms srovėms. Maksimas buvo čia pat. Jis sėdėjo įsitempęs, svertą laikydamas abiem rankomis, ir žvilgčiojo tai į prietaisus, tai pirmyn. Raumenys po ruda oda išpampo. Bombonešis skrido kažkaip keistai — nenatūraliai iškėlęs priekinę dalį. Varikliai neveikė. Gajus atsigręžė į sparną ir apmirė. Sparnas degė.

— Gaisras! — užbaubė jis ir pabandė atsistoti. Diržai jį sulaikė.

— Sėdėk ramiai, — neatsisukdamas iškošė Maksimas.

— Juk sparnas dega!..

— O ką aš galiu padaryti? Juk sakiau — skrynia… Sėdėk, nešokinėk.

Gajus susitvardė ir įsmeigė žvilgsnį į priekį. Bombonešis skrido visai žemai. Nuo juodų ir žalių dėmių mirgėjimo raibo akys. O priekyje jau kilo spindintis, plieno spalvos jūros paviršius. Išsitėkšime po velniais, pamanė Gajus alpstančia širdimi. Prakeiktas princas-hercogas su prakeiktu savo bombonešiu, massarakš, atsirado mat — imperijos nuolauža, būtume ramiausiai ėję sau pėsčiomis ir rūpesčių nematę, o dabar štai sudegsime, o jei ne sudegsime, tai užsimušime, o jei ne užsimušime, tai nuskęsime… Maksimui kas — jis prisikels, o man — galas… Nenoriu.

— Nešokinėk, — apibarė Maksimas. — Laikykis kuo tvirčiau… Tuojau…

Staiga miškas apačioje pasibaigė. Gajus priekyje išvydo tiesiai į jį skriejantį banguotą pilkai plieninį paviršių ir užsimerkė…

Smūgis. Traškėjimas. Siaubingas šnypštimas. Vėl smūgis. Dar vienas. Viskas smenga velniop, viskas žlugo, galas viskam. Gajus rėkia iš siaubo. Kažkokia galinga jėga griebia jį ir mėgina raute išrauti iš kėdės drauge su diržais, su visomis žarnomis, nusivylusi drebia atgal, aplink viskas traška ir lūžta, atsiduoda svilėsiais ir tyška pošiltis vanduo. Pasijui viskas nurimsta. Tyloje pasigirsta teškenimas ir srovenimas, kažkas šnypščia ir spragsi, grindys ima lėtai siūbuoti. Rodos, galima atsimerkti ir pasižiūrėti, kaip viskas atrodo ten, aname pasaulyje…

Gajus atsimerkė ir išvydo Maksimą, kuris pakibęs virš jo atseginėjo diržus.

— Plaukti moki?

Aha, vadinasi, mes gyvi.

— Moku, — atsakė Gajus.

— Tuomet pirmyn.

Gajus atsargiai atsistojo, laukdamas aštrių sudaužyto ir sulaužyto kūno skausmiĮ, bet kūnui nieko nebuvo nutikę. Bombonešis vos vos suposi bangelėse. Kairiojo sparno jis nebeturėjo, dešinysis dar tabalavo ant kažkokios skylėtos metalinės juostos. Tiesiog priekyje buvo krantas — matyt, nutūpdamas lėktuvas apsisuko.

Maksimas pakėlė automatą, užsimetė ant nugaros ir atidarė dureles. Į kabiną akimirksniu ūžtelėjo vanduo, nepakenčiamai pasmirdo benzinu, grindys po kojomis ėmė lėtai svirti.

— Pirmyn, — sukomandavo Maksimas, ir Gajus, prasispraudęs pro jį, klusniai pūkštelėjo į bangas.

Jis visas panėrė, spjaudydamasis iškilo ir nuplaukė į krantą. Krantas buvo arti, tvirtas krantas, kuriuo galima vaikščioti ir ant kurio galima griūti nesibijant dėl gyvybės. Maksimas, be garso skrosdamas bangas, plaukė šalia. Massarakš, jis dar ir plaukioja kaip žuvis, tarsi būtų gimęs vandenyje… Gajus, sunkiai šniokštuodamas, iš visų jėgų darbavosi rankomis ir kojomis. Plaukti su kombinezonu ir apsiavus buvo labai sunku, ir jis apsidžiaugė, koja užkliudęs smėlėtą dugną. Iki kranto dar buvo likęs geras galas, bet vyrukas atsistojo ant dugno ir nuėjo, žerdamas priešais save purviną, alyvos dėmėmis aptekusį vandenį. Maksimas nesiliovė plaukęs, aplenkė jį ir pirmas išbrido į lėkštą smėlėtą krantą. Kai Gajus svirduliuodamas priėjo prie Maksimo, šis stovėjo išsižergęs ir žiūrėjo į dangų. Gajus taip pat pažvelgė ten link. Danguje skydo daugybė juodulių.

— Pasisekė mums, — pratarė Maksimas. — Kokie dešimt buvo paleista.

— Ko? — paklausė Gajus, trankydamas sau per ausį, kad išsipurtytų vandenį.

— Raketų… Visai buvau pamiršęs… Dvidešimt metų jos laukė, kol kas nors skris, — sulaukė… Ir kaip aš nesusiprotėjau!

Nepatenkintas Gajus pagalvojo, kad jis irgi galėjo susiprotėti, bet nesusiprotėjo. Galėjo dar prieš geras porą valandų pasakyti: kaip, girdi, mes skrisime, Makai, jeigu miške apstu šachtų su raketomis? Ne, prince-hercoge, dėkui, žinoma, bet verčiau jau pats būtumėte skraidęs savo bombonešiu… Jis atsigręžė į jūrą. „Kalnų erelis” buvo beveik visai nugrimzdęs, iš vandens apgailėtinai kyšojo tik sulamdyta etažerė-uodega.

— Na, gerai, — tarė Gajus. — Kiek suprantu, Salų Imperijos mes dabar nepasieksime. Ko imsimės?

— Pirmiausia, — atsakė Maksimas, — vaistų. Surask.

— Kam? — paklausė Gajus. Jis nemėgo princo tablečių.

— Labai užterštas vanduo, — pasakė Maksimas. — Visa mano oda dega. Čiupkime iškart po keturias, o gal ir po penkias tabletes.

Gajus skubiai surado vieną iš flakonėlių, išbėrė į delną dešimtį geltonų rutuliukų, ir jie prarijo šią porciją, pasidaliję pusiau.

— O dabar eime, — tarė Maksimas. — Še savo automatą.

Gajus paėmė automatą, išspjovė burnoje susikaupusį ėdų kartulį ir, klimpdamas smėlyje, palei krantą patraukė Maksimui iš paskos. Buvo karšta, kombinezonas greitai apdžiūvo, tik batuose dar šiiurpsėjo vanduo. Maksimas ėjo sparčiai ir užtikrintai, lyg tiksliai žinodamas kryptį, nors aplink nieko nesimatė, tik jūra iš kairės ir platus paplūdimys priekyje bei iš dešinės, taip pat — aukštos kopos per kilometrą nuo vandens, už jų protarpiais išnirdavo miško medžių viršūnės.

Jie nuėjo kokius tris kilometrus; Gajus be paliovos galvojo apie tai, kurgi jie eina ir išvis — kur atsidūrė. Klausti jis nenorėjo, norėjo susigaudyti pats, bet, sudėjęs visas aplinkybes, sumojo tik tiek, jog kažkur priekyje turėtų būti Žydrosios Gyvatės žiotys, o eina jie į šiaurę — neaišku kur ir neaišku — ko… Svarstyti jam greitai nusibodo. Prilaikydamas ginklą, jis pasivijo Maką ir paklausė, kokie dabar jų planai.

Maksimas noriai atsakė, kad konkrečių planų jie su Gajumi neturį ir teksią pasikliauti atsitiktinumais. Lieka viltis, kad prie kranto priartės koks nors baltasis povandeninis laivas ir jie suskubsią prie jo greičiau nei gvardiečiai. Tačiau laukti tokios progos vidur smėlynų — malonumas abejotinas, tad reikia pabandyti nueiti iki Kurorto, o šis turėtų būti kažkur netoliese. Pats miestas, žinoma, seniai sugriautas, bet ten tikriausiai yra išlikusių šaltinių, ir išvis bus stogas virš galvos. Pernakvosią mieste, o paskui matysią. Galbūt prie jūros teksią praleisti ne vieną dešimtį dienų.

Gajus atsargiai pastebėjo, kad šis planas jam atrodo kažkoks keistas, ir Makas tuojau pat pritarė bei viltingai paklausė Gajaus, ar šis neturįs pasitaupęs kokio kito plano, geresnio. Gajus atsakė, jokio kito plano, deja, neturįs be to, reikią nepamiršti patruliuojančių gvardiečių tankų, kurie, kiek jam žinoma, krantu nusibeldžia labai toli į pietus. Maksimas susiraukė ir pareiškė, kad tai negerai, kad reikia būti akyliems ir nesileisti užklumpamiems, o paskui kurį laiką priekabiai kamantinėjo Gajų apie patrulių taktiką. Išsiaiškinęs, kad tankai patruliuoja ne tiek krantą, kiek jūrą ir kad nuo jų nesunku pasislėpti atsigulus kopose, jis nusiramino ir ėmė švilpauti nežinomą maršą.

Su šiuo maršu jie nukulniavo dar kokius du kilometrus; Gajus suko galvą, kaip reikėtų elgtis, jei vis dėlto juos pastebėtų patrulis, o sugalvojęs savo samprotavimus išklojo Maksimui. Jei mus aptiks, sakė Gajus, primeluosime, kad mane pagrobė išsigimėliai, o tu juos pasivijai ir išplėšei mane, paskui mes klaidžiojome, klaidžiojome po mišką ir štai šiandien išėjome čionai… O kas mums iš to? — paklausė Maksimas ne itin pakiliai. O tas, atsakė Gajus supykęs, kad mūsų bent jau nenukeps iš karto… Na, jau ne, tvirtai tarė Maksimas. Nukepamas aš daugiau nebesileisiu, o ir tavęs neleisiu nukepti… O jeigu tanką? — entuziastingai paklausė Gajus. O ką — tanką? — sumurmėjo Maksimas. Pamanykite, tanką… Jis kiek patylėjo, o po to pasakė: žinai, tanką užgrobti būtų visai neblogai. Gajus pajuto, kad ši mintis Maksimui labai patiko. Puikus sumanymas, Gajau, pasakė jis. Taip ir padarysime. Užgrobsime tanką. Kai tik jie pasirodys, iškart pykštelėk iš automato į orą, o aš sudėsiu rankas už nugaros, ir vesk mane lyg suimtą tiesiai prie jų. O visa kita — jau mano rūpestis, tik žiūrėk, laikykis atokiau, nepasipainiok po ranka ir, svarbiausia, daugiau nešaudyk… Gajų apėmė įkarštis ir jis tuojau pasiūlė eiti kopomis, kad toli matytųsi. Kaip tarė, taip ir padarė, pasuko į kopas. Ir iškart pamatė baltąjį povandeninį laivą.

Už kopų tjrvuliavo nedidelė sekli įlankėlė, o povandeninis laivas kyšojo iš vandens per kokį šimtą metrų nuo kranto. Tiesą pasakius, jis iš viso nebuvo panašus į povandeninį laivą, o juo labiau — į baltą. Iš pradžių Gajus pamanė, kad tai — gal kažkokio milžiniško dvikuprio gyvūno maita, gal įmantrios formos uola, nežinia kaip išdygusi smėlyne. Bet Maksimas iškart suprato, kas tai yra. Jis netgi spėjo, kad povandeninis laivas apleistas, kad stūkso čia jau keletą metų ir yra įldimpęs. Taip ir buvo. Kai jie pasiekė įlanką ir nusileido prie vandens. Gajus išvydo, kad korpusas ir abu antstatai nusėti rūdžių dėmėmis, balti dai nusilaupę, artilerinė aikštelė nusukta į šoną, patranka žiūri į vandenį. Apkaloje žiojėjo juodos skylės aprūkusiais kraštais — nieko gyva ten, žinoma, negalėjo likti.

— O tai tikrai baltasis povandeninis laivas? — paklausė Maksimas. — Esi anksčiau jų matęs?

— Man atrodo, tikrai, — atsakė Gajus. — Pajūryje aš niekada netarnavau, bet mums rodė nuotraukas, mentogramas… apibūdino… Rodė net mokomąjį filmą — „Tankai kranto gynyboje”… Tai jis. Spėju, kad audra įstūmė jį įlankon, jis užkliuvo už seklumos, o čia atslmbėjo patrulis… Matai, koks jis praknaibytas? Ne apkala, o rėtis…

— Taip, panašu… — sumurmėjo Maksimas įsižiūrėdamas. — Eime, pasidairysime?

Gajus sumišo.

– Šiaipjau, aišku, galima, — netvirtai pratarė jis.

— O kas negerai?

— Kaip tau pasakius…

Iš tiesiĮ, kaip jam pasakyti? Štai kapralas Serembešas, narsus tankistas, po dienos pabaigos signalo pritemdytose kareivinėse kartą pasakojo, esą baltuosiuose povandeniniuose laivuose tamauja ne paprasti jūreiviai — negyvi jūreiviai juose tamauja savo antrąjį terminą, o kai kurie — iš bailių, tie, kurie žuvo apimti siaubo, tie pirmąjį užbaiginėj a… Jūros demonai naršo dugną, renka skenduolius ir iš jų formuoja įgulas… Juk nepasakosi šito Makui — užjuoks, o juoktis čia, ko gero, nėra ko… Arba, pavyzdžiui, tikrasis eilinis Leptų, nužemintas iš karininkų, pasigėręs kantinoje sakydavo tiesiai: „Visa tai, vaikinai, nesąmonės — tie jūsų išsigimėliai, visokie mutantai, radiacija — visa tai galima išgyventi ir įveikti galima, bet svarbiausia, vaikinai, melskite Dievą, kad nenuneštų jis jūsų į baltąjį povandeninį laivą, — geriau jau, vaikinai, išsyk nuskęsti, nei jo bent ranka prisiliesti, jau aš tai žinau…” Buvo visiškai neaišku, už ką Leptų pažemintas, bet anksčiau jis tarnavo pajūryje ir vadovavo sargybos kateriui…

— Supranti, — įsijautęs ėmė aiškinti Gajus, — yra visokių prietarų, legendų visokių… aš tau jų nepasakosiu, bet štai rotmistras Čaču sakydavo, kad visi tie povandeniniai laivai — užkratas ir kad draudžiama įjuos lipti… net įsakymas toks yra, girdi, pamuštus povandeninius laivus…

— Gerai jau, — tarė Maksimas. — Tu čia pabūk, o aš nueisiu. Pažiūrėsim, koks ten užkratas.

Gajus nė žodžio nespėjo ištarti, tik žioptelėjo, o Maksimas jau šoko į vandenį, panėrė ir ilgai nesirodė; Gajui net žadą atėmė belaukiant, bet štai juodaplaukė galva išniro prie apsilaupiusio laivo šono tiesiai po pramušta skyle. Vikriai ir be pastangų, tarsi musė siena, ruda figūra užsikeberiojo pasvirusiu deniu, užšoko ant priekinio antstato ir dingo. Gajus spazmingai atsiduso, patrypčiojo ir palei vandenį pasivaikščiojo pirm}! atgal, nenuleisdamas akių nuo negyvo surūdijusio babaužio.

Buvo tylu, šitoje mirusioje įlankėlėje net bangos nečeženo. Tuščias baltas dangus, baltos kopos be gyvybės žymių, visa kas sausa, įkaitę, sustingę. Gajus su neapykanta pažvelgė į surūdijusį skeletą. Tik pagalvok, kaip nesiseka: kiti metų metus tarnauja ir jokių povandeninių laivų nepamato, o čia — še tau kad nori, iš dangaus nukritome, valandžiukę pažingsniavome, ir štai jis, sveiki atvykę… Ir kaip aš ryžausi?.. Vis tas Maksimas… Žodžiais jam viskas taip gerai išeina, kad, atrodo, ir galvoti nėra apie ką ir bijoti nėra ko… O gal aš todėl nebijojau, kad įsivaizdavau baltąjį povandeninį laivą gyvą, baltą, puošnų, jūreivius ant denio, visus baltai apsirengusius… O čia — geležinis lavonas… ir vietovė kažkokia negyva, net vėjo nėra… O juk buvo vėjas, erai prisimenu: kol ėjome — vėjas pūtė į veidą, toks gaivinantis vėjelis… Gajus ilgesingai apsidairė, paskui atsisėdo ant smėlio, pasidėjo šalia automatą ir pradėjo neryžtingai tempti nuo kojos dešinį batą. Tai bent tyla!.. O jeigu Makas nebegrįš? Prarijo jį ta geležinė bjaurybė, nė kvapo iš jo neliko… Tfu tfu tfu…

Jis krūptelėjo, batas išsprūdo iš rankos: pratisas šiurpus garsas nuvilnijo virš įlankos, lyg staugimas, lyg spiegimas, tartum nelabieji būtų surūdijusiu peiliu brūkštelėję per nuodėmingą sielą. O Viešpatie, juk paprasčiausiai atsidarė geležinis dangtis, prirūdijęs dangtis… Tfu tu, iš tikrųjų, net prakaitas išpylė! Atidarė dangtį, vadinasi, tuojau išlįs… Ne, neišlenda… Gajus ištempęs kaklą, įsiklausęs keletą minučių žiūrėjo į povandeninį laivą. Tyla. Šiurpi, kaip ir anksčiau, tyla, ir dar šiurpesnė po to surūdijusio žviegimo… O gal jis, na… dangtis ne atsidarė, o užsitrenkė? Pats užsitrenkė… Aptemusiomis akimis Gajus išvydo viziją: Maksimui už nugaros pačios užsidaro sunkios plieninės durys, pati lėtai užsišauna sunki sklendė… Gajus apsilaižė perdžiūvusias lūpas, be seilių gurktelėjo, paskui suriko: „Ei, Makai!” Koks jau ten riksmas… — tik šnypštimas… Viešpatie, kad bent garselis koks pasigirstų! „Ehehei!” — sumaurojo jis, netekdamas vilties. „Bei…” — niūriai atsiliepė kopos, ir vėl viskas nutyko.

Tyla. Šūkauti nebebuvo jėgų…

Nenuleisdamas akių nuo povandeninio laivo. Gajus apsigraibė automato, drebančiu pirštu atlenkė saugiklį ir nesitaikydamas paleido seriją į įlanką. Sutratėjo trumpai, bejėgiškai ir tarsi vatoje. Lygiame vandens paviršiuje čirkštelėjo fontanėliai, pasklido ratilai. Gajus pakėlė vamzdį kiek aukščiau ir vėl nuspaudė gaiduką. Šįsyk garsas pavyko: kulkos sudundėjo į metalą, cyptelėjo rikošetai, sugriaudėjo aidas. Ir — nieko. Niekutėlio. Daugiau nė garselio, tarsi jis čia būtų vienas pats, tarsi jis visada ir buvo vienas pats. Tarsi nežinia kaip būtų čionai pitekęs, užklydęs lyg kliedesių sapne į šią mirusią vietovę ir negalėtų nei atsibusti, nei atsipeikėti. Ir liks jis dabar čia vienas visiems laikams.

Netekęs nuovokos. Gajus kaip buvo su vienu batu, taip ir žengė į vandenį, iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau, paskui ėmė bėgti aukštai keldamas kojas, iki juostos grimzdamas vandenyje, gokčiodamas ir balsu keikdamasis. Surūdijęs griozdas artėjo. Gajus tai brido, skirdamas vandenį, tai yrėsi plaukte, pasiekė laivo šoną, pabandė užsirabždinti — nepavyko, nusikapstė iki laivūgalio, įsikibo kažkokių lynų, užsikeberiojo, nusibrozdindamas rankas ir kelius, į denį ir atsistojo, apsipylęs ašaromis. Jam buvo visiškai aišku, kad yra žuvęs. „Eei!” — sušuko lyg prismaugtas. Tyla.

Denyje buvo tuščia, skylėta geležis aplipusi išdžiūvusiais dumbliais, tarsi apžėlusi susitaršiusiais plaukais. Priekinis antstatas lyg milžiniškas dėmėtas grybas dunksojo virš galvos, iš šono jo šarve žiojėjo plati plėštinė žaizda. Vienu batu dundėdamas į geležį, Gajus apėjo antstatą ir išvydo metalinę, dar drėgną, lipynę, vedančią viršun, užsimetė automatą ant nugaros, ėmė kopti. Kopė ilgai, ištisą amžinybę, troškioje tyloje pasitikti neišvengiamos mirties, pasitikti amžinos mirties, užsikeberiojo ir keturpėsčias apmirė: siaubūnas jau laukė jo, dangtis atlapotas, tarjm šimtą metų niekas jo ir nejudino, ir net vyriai vėl prirūdiję — girdi, maloniai kviečiame. Gajus priropojo prie juodų išžiotų nasrų, pažvelgė į juos, jam apsvaigo galva, supykino… Iš geležinės gerklės tiršta mase sruvo tyla, metų metus užsistovėjusi, suplėkusi tyla, ir staiga Gajus vaizduotėje išvydo, kaip ten, geltonoje supuvusioje šviesoje, prislėgtas tonomis šitos tylos, žūtbūtinai, vienas prieš visus, kaunasi gerasis bičiulis Makas, kaunasi iš paskutiniųjų ir šaukia: „Gajau! Gajau!” — o tyla šaipydamasi tingiai ryja jo riksmus, nepalikdama nė trupinėlio, ir vis griūna, gula ant Mako, smaugia, slegia. Šito ištverti Gajus nebepajėgė ir ėmė leistis į angą.

Jis verkė ir skubėjo, galiausiai nusprūdo ir nudundėjo žemyn, lėkė keletą metrų, kol nukrito ant smėlio. Jis atsidūrė geležiniame koridoriuje, blausiai apšviestame retomis dulkėtomis lempelėmis. Ant grindų po šachta, slenkant metams, susikaupė sluoksnis smulkaus smėlio. Gajus pašoko — jis vis dar skubėjo, jis vis dar bijojo pavėluoti — ir pasileido bėgti nosies tiesumu šaukdamas: „Aš čia, Makai… Aš einu… Einu…”

— Ko šūkauji? — nepatenkintas paklausė Maksimas, išlįsdamas tarsi iš sienos. — Kas atsitiko? Pirštą įsipjovei?

Gajus sustojo, jam nusviro rankos. Jis beveik alpo, teko atsišlieti į pertvarą. Širdis daužėsi kaip padūkusi, jos smūgiai ataidėjo ausyse lyg būgnai, balsas tapo nesuvaldomas. Maksimas kurį laiką žiūrėjo į jį nustebęs, paskui tikriausiai suprato, prasispraudė į koridorių — sektoriaus durys veriančiai suspigo, — priėjo, sugriebė už pečių, papurtė, po to apkabino, prispaudė prie savęs, ir keletą sekundžių Gajus palaimingoje užmarštyje pusiau gulėjo, veidu įsikniaubęs į Maksimo krūtinę, pamažu atsitokėdamas.

— Aš maniau… tave čia… kad tu čia… kad tave…

— Nieko, nieko, — švelniai pratarė Maksimas. — Tai aš kaltas, reikėjo iš karto tave pasikviesti. Bet čia yra keistų dalykii, supranti…

Gajus atšlijo, šlapia rankove nusišluostė nosį, paskui šlapiu delnu — veidą ir tik tada pajuto gėdą.

— Tavęs vis nėra, — pasakė piktai, slėpdamas akis. — Aš šaukiu, aš šaudau… Nejau sunku atsiliepti?

— Massarakš, aš nieko negirdėjau, — prisipažino Maksimas. -

Supranti, čia yra puikus radijo imtuvas… aš ir nežinojau, kad mokate pasigaminti tokius galingus…

— Imtuvas, imtuvas… — niurnėjo Gajus, sprausdamasis pro praviras duris. — Tu čia pramogauji, o žmogus dėl tavęs vos iš proto neišėjo… Ką čia radai?

Tai buvo gana erdvi patalpa, išklota sutrūnijusiu kilimu, su trimis pusapvaliais gaubtais ant lubų; iš jų švietė tik vienas. Viduryje stovėjo apskritas stalas, aplink jį — kėdės. Ant sienų kabojo kažkokios keistos įrėmintos nuotraukos, paveikslai, skarmalais karojo aksominių apmušalų likučiai. Kampe traškėjo ir ūkčiojo didelis radijo imtuvas — Gajus tokio niekada nebuvo matęs.

— Kažkas panašaus į kajutkompaniją, — pasakė Maksimas. — Tu pasivaikščiok, pasidairyk, čia yra į ką pasižiūrėti.

— O įgula? — paklausė Gajus.

— Nieko nėra. Nei gyvų, nei mirusių. Apatiniai sektoriai užlieti. Manau, jie visi tenai…

Gajus nustebęs pažvelgė į jį. Maksimas nusisuko, iš veido buvo matyti, kad jis susirūpinęs.

— Turiu tau pasakyti, — pratarė jis, — atrodo, reikia tik džiaugtis, kad nenuskridom iki Imperijos. Tu žvalgykis, žvalgykis…

Jis atsisėdo prie imtuvo ir įniko sukioti vemjerus, o Gajus apsidairė nežinodamas, nuo ko pradėti, paskui priėjo prie sienos ir ėmė apžiūrinėti kabančiąs fotografijas. Iš pradžių jis niekaip negalėjo suprasti, kokios tai iuotraukos. Paskui susigaudė: rentgenogramos. Į jį žvelgė neryškios, visos kaip viena išsišiepusios kaukolės. Ant kiekvienos nuotraukos buvo neįskaitomas parašas, tarsi kas būtų pasirašinėjęs autografus. Įgulos nariai? Kažkokios garsenybės?.. Gajus gūžtelėjo pečiais. Dėdulė Kaanas ką nors čia gal ir suprastų, o mes — žmonės paprasti…

Tolimajame kampe jis pastebėjo didelį spalvingą plakatą, gražų plakatą, trijų spalvų… tiesa, apipelijusį… Plakate buvo pavaizduota mėlyna jūra; iš jūros, vieną koją jau iškėlęs ant juodo kranto, brido oranžinis gražuolis nepažįstama uniforma, labai raumeningas ir neproporcingai maža galva, kurios pusę sudarė galingas sprandas. Vienoje rankoje galiūnas spaudė ritinį su nesuprantamu užrašu, o kita bedė į sausumą liepsnojantį deglą. Nuo deglo užsiliepsnojo kažkoks miestas, ugnyje raitėsi šlykščios išvaizdos išsigimėliai, o dar tuzinas tokių pat paknopstom skuodė į visas puses. Viršutinėje plakato dalyje didelėmis oranžinėmis raidėmis buvo kažkas parašyta. Raidės buvo pažįstamos, mūsiškos, bet iš jų sudėti žodžiai — visiškai neperskaitomi.

Kuo ilgiau Gajus žvelgė į plakatą, tuo labiau šis jam nepatiko. Jis kažkodėl prisiminė plakatą kareivinėse: aname buvo pavaizduotas juodas erelis gvardietis (taip pat labai maža galva ir galingais raumenimis), milžiniškomis žirklėmis narsiai nukerpantis galvą bjauriai oranžinei gjrvatei, lendančiai iš jūros. Ant žirklių ašmenų, jei atmintis neapgauna, buvo užrašyta: vienoje pusėje — „Kovingoji Gvardija”, kitoje — „Mūsų šlovingoji armija”. „Aha, — patyliukais sumurmėjo Gajus, paskutinį kartą užmesdamas akį į plakatą. — Dar pažiūrėsime… Pažiūrėsime dar, kas kąprikirps, massarakš!”

Jis nusigręžė nuo plakato ir nustėro.

Nuo dailios lakuotos lentynos į jį stiklinėmis akimis žvelgė pažįstamas veidas, kvadratinis, su rusvais kirpčiukais virš antakių, su aiškiu randu dešiniajame skruoste… Rotmistras Pudurašas, tautos didvjris, kuopos vadas Mirusių-bet-Neužmirštų Brigadoje, vienuolikos baltųjų povandeninių laivų nuskandintojas, kritęs nelygiame mūšyje. Jo portretas, papuoštas šlamučio puokštele, kabojo kiekvienose kareivinėse, jo biustas puikavosi kiekvienoje pratybų aikštėje… o jo galva, išdžiūvusi, aptempta mirties geltonumo oda, kažkodėl buvo čia. Gajus atsitraukė. Taip, tikrų tikriausia galva. O štai dar viena — nepažįstamas smailokas veidas… Ir dar viena galva… ir dar…

— Makai! — pašaukė Gajus. — Tu matei?

— Taip, — atsakė Maksimas.

— Tai galvos! — tarė Gajus. — Tikros galvos…

— Pavartyk albumus ant stalo, — patarė Maksimas.

Gajus sunkiai atplėšė žvilgsnį nuo kraupiosios kolekcijos, pasisuko ir nerjingai priėjo prie stalo. Imtuvas kažką rėkė nežinoma kalba. Pasigirsdavo muzika, sutraškėdavo išlydžiai, ir vėl kažkas kalbėdavo — meilikaujančiu, reikšmingu aksominiu balsu…

Gajus nesirinkdamas paėmė vieną iš albumų ir atvertė kietą, oda apklijuotą viršelį. Portretas. Keistas pailgas veidas su puriomis žandenomis, tįstančiomis nuo skruostų iki pečių, plaukai virš kaktos išskusti, nosis kumpa, akių plyšio forma neįprasta. Nemalonus veidas, neįmanoma įsivaizduoti jo besišypsaiičio. Nepažįstamas munduras, kažkokie ženkleliai ar medaliai dviem eilėmis… Na, ir tipas… Turbūt koks šulas. Gajus pervertė puslapį. Tas pats tipas kitų tipų kompanijoje baltojo povandeninio laivo tiltelyje, toks pat rūškanas, nors kiti — iššiepę dantis. Tolėliau, už jų nugarų, — kažkas panašaus į krantinę, kažkokie nepažįstami statiniai, migloti gal palmių, o gal kaktusų siluetai… Kitas puslapis. Gajui užgniaužė kvapą: degantis „drakonas” su nukreiptu į šoną bokšteliu, iš atviros angos kabo gvardiečio tankisto kūnas, dar du kūnai, vienas ant kito, guli nuošaliau, o virš jų išsižergęs stypso tas pats tipas — su pistoletu nuleistoje rankoje, su kepure, panašia į smailiagalį gaubtą. Dūmai, rūkstantys iš „drakono”, tiršti, juodi, o vietovė atpažįstarna — tas pats krantas, smėlio paplūdimys ir kopos už jo… Gajus, versdamas puslapį, visu kūnu įsitempė, ir ne be reikalo. Būrys Aiutantų — gal dvidešimt siaubingų luošių, visi nuogi, surišti viena virve. Keletas dalykiškai nusiteikusių piratų su gaubtais, su dūmijančiais deglais, o pašalyje vėl tas pats tipas — turbūt kažką įsako, ištiesęs dešinę ranką, o kairioji guli ant durklo rankenos. Ir klaikūs gi tie mutantai, žiūrėti baisu… Bet toliau buvo dar baisiau.

Ta pati krūva mutantų, tik jau sudegintų. Tipas — atokiau, atsukęs lavonams nugarą, uosto gėlytę ir šnekučiuojasi su kitu tipu…

Didžiulis medis miške — visas apkarstytas kūnais. Kas pakartas už rankų, kas už kojų, ir jau ne mutantai — vienas languotu perauklėjamojo kombinezonu, kitas — juoda gvardiečio striuke.

Deganti gatvė, ant grindinio voliojasi moteris su kūdikiu…

Senukas, pririštas prie stulpo. Veidas perkreiptas, senukas užsimerkęs rėkia. Tipas, kur buvęs, kur nebuvęs, žinoma, čia — susirūpinusio išraiška tikrina medicininį švirkštą…

Paskui vėl pakarti, degantys, sudegę mutantai, katorgininkai, gvardiečiai, žvejai, valstiečiai, vyrai, moterys, seniai, vaikai… pilnas paplūdimys vaikų ir tipas atsitūpęs prie sunkiojo kulkosvaidžio, čia jis šypsosi… panoraminė nuotrauka: paplūdimio juosta, kopose

— keturi tankai, visi dega, pačiame priekyje dvi juodos figūrėlės iškeltomis rankomis… Gana. Gajus užvertė ir tėškė albumą šalin, keletą sekundžių pasėdėjo, paskui su prakeiksmais nubloškė ant grindų ir visus kitus albumus.

— Tai su jais tu nori tartis? — sumaurojo jis Maksimui į nugarą.

— Juos nori atvesti pas mus?! Tą budelį?! — Gajus prišoko prie albumų ir spyrė įjuos.

Maksimas išjungė imtuvą.

— Nesiautėk, — pasakė. — Nieko aš jau nebenoriu. Ir nėra ko rėkti ant manęs, patys esate kalti, nudrengėte savo pasaulį, massarakš, nusiaubėte viską, išplėšėte, galvijais virtote, paskutiniais žvėrimis! Ką dabar su jumis daryti? — Staiga jis atsidūrė prie Gajaus, griebė šiam už krūtų. — Ką man dabar su jumis daryti? — užriko. — Ką? Ką? Nežinai? Na, sakyk!

Gajus tylėdamas sukiojo kaklą, silpnai stumdamas Maksimą nuo savęs. Šis jį paleido.

— Pats žinau, — rūsčiai tarė Maksimas. — Nieko nepasikviesi. Vien žvėrys aplinkui… prieš juos pačius reikia siųsti… — Jis pagriebė nuo grindų vieną iš albumų ir ėmė pluoštais versti lapus. — Kokį pasaulį sudergėte, — nenustygo Maksimas. — Kokį pasaulį! Tu pažiūrėk, kokį pasaulį!..

Gajus žiūrėjo jam virš rankos. Šitame albume nebuvo jokių siaubiu tik įvairių vietovių kraštovaizdžiai, nuostabiai gražios ir ryškios spalvotos fotografijos — mėlynos įlankos vešlios žalumos apvadais, akinančiai balti miestai prie jūros, krioklys kalnų tarpeklyje, puikus greitkelis, įvairiaspalvių automobilių srautas ir senovinės pilys, ir baltakepurės keteros virš debesų, ir kažkas slidėmis smagiai skrieja žemjoi snieguotu kalno šlaitu, ir besijuokiančios merginos šėlsta jūros mūšoje.

— Kur visa tai dabar? — karščiavosi Maksimas. — Kur jūs visa tai padėjote, prakeikti prakeiktų Tėvų vaikai? Suniokojote, apdergėte, iškeitėte į gelžgalius… Ak, jūs… žmogeliūkščiai… — Jis numetė albumą ant stalo. — Eime.

Maksimas įnirtęs užgulė duris, plačiai atidarė jas, džeržgiančias ir žviegiančias, ir nužingsniavo koridoriumi.

Denyje jis paklausė:

— Išalkai?

— Uhu… — atsakė Gajus.

— Gerai, — tarė Maksimas. — Tuojau valgysime. Plaukiam.

Gajus išbrido į krantą pirmas, iškart nusiavė batą, nusirengė ir išdėliojo rūbus džiūti. Maksimas tebeplaukiojo, ir Gajus stebėjo jį kiek nerimaudamas: labai jau giliai nardė bičiulis Makas ir labai jau ilgai išbūdavo po vandeniu. Negalima šitaip, šitaip pavojinga, kaip jam užtenka oro?.. Pagaliau Maksimas vis dėlto išbrido, parsitempdamas už žiaunų didžiulę galingą žuvį. Žuvis atrodė visiškai suglumusi: niekaip negalėjo suprasti, kaipgi čia ėmė ir sugavo ją plikomis rankomis. Maksimas nubloškė ją tolėliau į smėlį ir pasakė:

— Manau, šita tiks. Beveik be radiacijos. Turbūt irgi mutantė. Ryk tabletes, o aš ją tuojau paruošiu. Ją galima valgyti žalią, išmokysiu tave — sasimi vadinasi. Nevalgei? Duokš peilį…

Paskui, kai jie prisivalgė sasimi — ką tu pasakysi, buvo visai gardu — ir nuogi atsigulė į karštą smėlį, Maksimas po ilgos tylos paklausė:

— Jei pakliūtume patruliams, pasiduotume, kur jie mus nusiųstų?

— Kaip — kur? Tave — į perauklėjimo vietą, mane — į tarnybos… Oką?

— Tikrai?

— Tikriau nebūna… Paties generolo komendanto instrukcija. O kodėl klausi?

— Eisime ieškoti gvardiečių, — atsakė Maksimas.

— Tanko grobti?

— Ne. Tavosios versijos įgyvendinti. Tave pagrobė išsigimėliai, o katorgininkas išgelbėjo.

— Pasiduoti? — Gajus atsisėdo. — Kaipgi šitaip?.. Ir mane? Atgal po spinduliuote?

Maksimas tylėjo.

— Juk aš vėl žiopleliu pavirsiu… — gailiai pratarė Gajus.

— Ne, — tarė Maksimas. — Tai yra taip, žinoma… bet bus jau nebe taip kaip anksčiau… Tu, aišku, būsi truputį žioplelis, bet juk dabar tilcėsi jau visai kitais, teisingais, dalykais… Čia, žinoma, irgi… nieko gero… bet vis dėlto geriau, daug geriau…

— Ir kam? — beviltiškai šūktelėjo Gajus. — Kam tau šito reikia?

Maksimas delnu persibraukė veidą.

— Matai, Gajau, drauguži, — pasakė jis. — Karas prasidėjo. Lyg ir mes užpuolėme hontiečius, lyg ir jie mus… Žodžiu, karas…

Gajus pasibaisėjęs žiūrėjo į jį. Karas… branduolinis… dabar kitokių ir nebūna… Rada… Viešpatie, kam visa tai? Vėl viskas iš naujo, vėl badas, sielvartas, bėgliai…

— Mums reikia būti ten, — tęsė Maksimas. — Mobilizacija jau paskelbta, visus šaukia į gretas, net mus, katorgininkus, amnestuoja ir — į armiją… Mums reikia likti kartu. Gajau. Juk tu atlieki bausmę… Gerai būtų man pakliūti tavo žinion…

Gajus beveik nesiklausė jo. Pirštais įsikibęs plaukų, jis siūbavo į šalis ir mintyse kartojo: „Kodėl, kodėl, būkite jūs prakeikti!.. Būkite jūs trisdešimt tris kartus prakeikti!”

Maksimas papurtė jį už peties.

— Nagi, susitvardyk! — šiurkščiai užriko. — Nesuzmek. Mums dabar kautis reikės, suzmekti ne metas… — Jis atsistojo ir vėl pasitrynė veidą. — Tiesa, yra prakeikti jūsų bokštai… Bet juk karas — branduolinis! Massarakš, jokie bokštai jiems nepadės…

„PASISKUBINKITE, PANKAI PASISKUBINKITE!”

Pasiskubinkite, Pankai, pasiskubinkite. Aš vėluoju.

Klausau. Rada Gaal… Ji paimta iš pono valstybės prokuroro kompetencijos ir yra mūsų rankose.

Kur?

Jūsų viloje ‘‘Krištolinė gulbė Laikau savo pareiga dar kartą suabejoti šios akcijos prasme. Vargu ar tokia moteris gali padėti mums suvaldyti Maką. Tokios lengvai pamirštamos, ir Makas…

Manote, kad Gudragalvis — kvailesnis už jus?

Ne, bet…

Gudragalvis žino, kas pagrobė moterį?

Manau, taip.

Gerai, tegul sau žino… Apie tai pakaks. Toliau?

Sandis Čičaku buvo susitikęs Griežliuką. Tikriausiai Griežliukas neatsisakys padėti jam susipažinti su Uošviu…

Stop. Koks Čičaku? Didžiakaktis Čikas?

Taip.

Pogrindžio reikalai šiuo metu manęs nedomina. Apie Maką daugiau neturite ką pasakyti? Tuomet klausykite. Tas nelemtas karas sujaukė visus planus. Aš išvažiuoju ir grįšiu po kokių trisdešimties keturiasdešimties dienų. Per tiek laiko. Pankai, privalote išspręsti Mako problemą. Kai grįšiu, Makas turi būti čia, šiuose namuose. Suteikite jam pareigybę, tegul dirba, jo laisvės nevaržykite, bet užsiminkite jam — labai labai subtiliai! — kad nuo jo elgesio priklauso Rados likimas… Nieku gyvu neleiskite jiems susitikti… Parodykite jam institutą, papasakokite, kokioje srityje mes dirbame… žinoma, protingai. Papasakokite apie mane, apibūdinkite mane kaip protingą, gerą, teisingą žmogių didį mokslininką. Pasiūlykite jam paskaityti mano straipsnių… išskyrus visiškai slaptuosius. Užsiminkite, kad priklausau vyriausybės opozicijai. Jam neturi kilti nė menkiausio noro pabėgti iš instituto. Tiek. Klausimų turite?

Taip. Apsauga?

Jokios. Beprasmiška.

Sekimas?

Labai atsargus… Ne, geriau išvis nereikia. Neišgąsdinkite jo. Svarbiausia — kad jis neužsinorėtų pasišalinti iš instituto… Massarakš, ir tokiu metu privalau išvažiuoti!.. Na, dabar viskas?

Paskutinis klausimas, atsiprašau, Keliauninke.

Ką?

Vis dėlto kas jis toks? Kam jis jums?

Keliauninkas atsistojo, priėjo prie lango ir neatsigręždamas atsakė:

Aš jo bijau. Pankai. Jis labai, labai, labai pavojingas žmogus.