Septynioliktas skyrius

Likus porai šimtų kilometrų iki Hončio sienos, kai ešelonas ilgam įstrigo atsarginiame kelyje prie kažkokios pilkos prispjaudytos stoties, ką tik paskirtas antros kategorijos eiliniu Zefas, geruoju susitaręs su apsaugininku, sulakstė iki kolonėlės atsinešti virinto vandens ir grįžo su portatyviniu imtuvėliu. Zefas papasakojo, kad stotyje kunkuliuoja pašėlęs jovalas, į vagonus grūdamos iškart dvi brigados, generolai, išsiplūdę tarpusavyje, užsižiopsojo, ir jis, Zefas, įsimaišęs įjuos supančių pasiuntinių karininkų, pasiimtinių kareivėlių, adjutantų minią, iš vieno jų tą imtuvą ir pasiskolino.

Šildomas prekinis vagonas pasakojimą sutiko sodriu patriotiniu žvengimu. Visi keturiasdešimt tuojau pat susigrūdo aplink Zefą. Ilgai negalėjo įsitaisyti, kažkas gavo į dantis, kad nesistumdjių, kažkam į minkštimą susmigo yla, visi keikėsi ir skundėsi vienas kitu, kol galiausiai Maksiijias užriko: „Tylos, padugnės!” Tuomet visi nusiramino. Zefas įjungė imtuvą ir įniko gaudyti visas stotis iš eilės.

Iškart paaiškėjo įdomių dalykų. Pirmiausia, kad karas dar neprasidėjo ir kad radijo stotis „Tėvų balsas”, pastarąją savaitę klykianti apie kruvinus susirėmimus mūsų teritorijoje, begėdiškai meluoja. Jokių kruvinų susirėmimų nebuvo. Hončio Patriotinė Lyga, apimta siaubo, visam pasauliui rėkė, kad tie banditai, tie uzurpatoriai, tie vadinamieji Nežinomi Tėvai pasinaudojo šlykščia savo statytinės, liūdnai pagarsėjusios vadinamosios Hončio Teisingumo Unijos, provokacija ir dabar prie daugel iškentusio Hončio sienų telkia šarvuotas ordas. Savo ruožtu Hončio Teisingumo Unija paskutiniais žodžiais vainojo Hončio Patriotus, tuos Nežinomų Tėvų apmokamus agentus, ir smulkiai pasakojo, kaip kažkas, pasinaudojęs jėgų persvara, išstūmė kitapus sienos kažkieno dalinius, išsekintus ankstesniuose mūšiuose, ir neleidžia jiems grįžti atgal, o ši aplinkybė vadinamiesiems Nežinomiems Tėvams ir tapusi dingstimi barbariškai įsiveržti, ko ir reikia laukti bet kurią akimirką. Tuo pačiu ir Lyga, ir Unija mažne vienodais žodžiais skelbė laikančios pareiga įspėti įžūlų agresorių, kad atsakomasis smūgis būsiąs triuškinantis, ir miglotai užsiminė apie kažkokias atomines žabangas.

Pandėjos radijas padėtį apibūdino labai ramiai ir nė kiek nesidrovėdamas skelbė, kad Pandėją patenkins bet kokia šio konflikto eiga. Privačios Hončio ir Pandėjos radijo stotys linksmino klausytojus smagia muzika bei nešvankiomis viktorinomis, o abi Nežinomų Tėvų vyriausybinės radijo stotys pakaitomis su maršais be paliovos transliavo reportažus iš neapykantos mitingų. Taip pat Zefas sugavo kažkokias stotis, transliuojančias tik jam vienam žinomomis kalbomis, ir pranešė, kad, pasirodo, Ondolo kunigaikštystė tebegyvuoja ir, maža to, plėšikiškai tebepuldinėja Hazzalgo salą. (Nė vienas žmogus vagone, išskyrus Zefą, niekada nebuvo girdėjęs nei apie tokią kunigaikštystę, nei apie tokią salą.) Tačiau daugiausia eteris buvo prikimštas neįtikėtino plūdimosi tarp dalių ir junginių vadų, kurie dviem išgverusio geležinkelio gijomis stenėdami spraudėsi Plieninio Placdarmo kryptimi.

— Vėl mes nepasiruošę karui, massarakš, — pastebėjo Zefas, išjungdamas imtuvą ir paskelbdamas diskusijas.

Jam buvo paprieštarauta. Daugumos nuomone, jėga plūdo gigantiška, ir hontiečių laukė pražūtis. Kriminaliniai manė, kad svarbiausia — pereiti sieną, o ten kiekvienas bus pats sau šeimininkas ir kiekviename užgrobtame mieste bus leista siautėti tris dienas. Politiniai, tai yra išsigimėliai, padėtį vertino niūriau, iš ateities nesitikėjo nieko gero ir tiesiai kalbėjo, kad yra siunčiami į skerdyklą, mindyti atominių minų, nė vienas gyvas neliksiąs, tad būtų gerai pasiekti frontą ir kur nors ten gerai pasislėpti, kad niekas nerastų. Ginčininkų nuomonės buvo tokios priešingos, jog tikras pokalbis taip ir neįvyko, patriotinis disputas labai greitai išsigimė į monotoniškus keiksmus pasmirdusių užnugario žiurkių adresu: tai jos antra para neduoda ėsti ir jau bene bus išvogusios visą priderančią degtinę. Apie tai nubaustieji buvo pasiryžę šnekėti kiaurą naktį, tad Maksimas su Zefu ištrūko iš minios ir užsiropštė ant gultų, kreivai sukaltų iš neobliuotų lentų.

Zefas buvo alkanas ir piktas, jis jau susiruošė pamiegoti, bet Maksimas neleido. „Pamiegosi vėliau, — griežtai pasakė jis. — Rytoj gal jau būsime fronte, o vis dar nieko dorai nesusitarėme…” Zefas ėmė niurzgėti, kad nėra ką tartis, kad rytą galvos bus šviesesnės, kad Maksimas pats ne aklas ir turi matyti, kokiame mėšle jie atsidūrė, kad su tais žmogeliūkščiais, tais vagimis ir buhalteriais nieko nenuveiksi. Maksimas paprieštaravo, esą apie veiklą kol kas nekalbama. Po šiai dienai neaišku, kuriam galui tas karas, kam jo prireikė, ir tegul Zefas būna toks malonus ir nemiega, kai su juo kalbama, o pasidalina mintimis. Tačiau Zefas malonus būti neketino ir to neslėpė. Kurių velnių, massarakš, jam būti maloniam, kai taip norisi ėsti, o bendrauti tenka su pienburniu, neapžiojančiu net elementarių išvadų, bet atkakliai — irgi mat! — lendančiu į revoliuciją… Jis kniurkė, žiovavo, kasėsi, persivyniojo autus, prasivardžiavo, tačiau niiikinamas, drąsinamas ir akstinamas galiausiai leidosi į kalbas ir savo nuomonę apie karo priežastis išdėstė.

Tokių galimų priežasčių, jo manymu, buvo mažiausiai trys. Galbūt veikė visos kartu, o gal dominavo kuri nors viena. O galėjo būti, kad egzistavo ir ketvirtoji, jam, Zefui, kol kas neatėjusi į galvą. Pirmiausia — ekonomika. Duomenys apie Tėvų Šalies ekonominę būklę laikomi giliausioje paslaptyje, bet kiekvienam aišku, kad ta būklė — mėšlina, massarakš ir massarakš, o kai ekonomikos būklė mėšlina, geriausia susigalvoti karą ir šitaip vienu gaištu visiems užkimšti gerkles. Šernas, ekonomikos įtaką politikai išmanantis kaip penkis pirštus, tokį karą pranašavo jau prieš penkerius metus. Bokštai yra bokštai, o skurdas yra skurdas. Ilgai tvirtinti alkanam žmogui, kad jis yra sotus, negalima, psichika neištveria, o valdyti bepročių tautą — malonumas menkas, ypač turint omenyje, kad pamišėlių neveikia spinduliuotė… Kita galima priežastis — ideologinė. Valstybinė Tėvų Šalies ideologija pagrįsta išorinio pavojaus idėja. Iš pradžių tai buvo paprasčiausias melas, skirtas pažaboti pokario savivalę, paskui tie, kurie tą melą sugalvojo, iš arenos pasitraukė, o jų įpėdiniai nuoširdžiai tiki, kad Hontis galanda dantis į mūsų turtus. O atsižvelgus į tai, kad Hontis — buvusi senosios imperijos provincija, sunkiais laikais paskelbusi nepriklausomybę, prisideda dar ir kolonijinės idėjos: griežtai nubaudus, susigrąžinti bjaurybes po sparnu… Ir galiausiai įmanoma vidaus politikos nulemta priežastis. Jau daugelį metų tęsiasi pjautynės tarp Visuomenės sveikatos departamento ir kariškių. Kas ką suės. Visuomenės sveikatos departamentas — šiurpi ir nepasotinama organizacija, bet, jeigu karo veiksmai bus bent kiek sėkmingi, ponai generolai tą organizaciją prigriebs. Tiesa, jeigu iš karo nieko doro neišeis, tuomet prigriebti liks patys ponai generolai, todėl negalima atmesti tikimybės, kad visa šita užmačia yra gudri Visuomenės sveikatos departamento provokacija. Beje, panašiai ir atrodo — sprendžiant iš visur tvyrančio jukinio ir iš to, kad jau savaitė, kai plyšojame visam pasauliui, nors karo veiksmai, pasirodo, dar nė neprasidėję. O gal, massarakš, ir neprasidės…

Šioje vietoje sutrinksėjo ir sužvangėjo buferiai, vagonas krūptelėjo, išorėje pasigirdo riksmai, švilpukai, trepsėjimas, ir ešelonas su nubaustųjų — būsimųjų tankistų — brigada pajudėjo. Kriminaliniai užplėšė dainą: „Ir vėl nei ėdesio, nei samanės…”

Gerai, tarė Maksimas. Tai iškloti tau pavyko visai įtikinamai. Na, o kokią numatai karo eigą, jei jis vis dėlto prasidės? Kas tada atsitiks? Zefas piktai suurzgė, kad jis ne koks nors generolas, ir be jokios įžangos ėmėsi dėstyti, ką numatąs. Paaiškėjo, kad per trumpą atokvėpį nuo pasaulinio karo pabaigos iki pilietinio pradžios hontiečiai spėjo nuo savo buvusio siuzereno atsitverti plačiu atominių minų laukų ruožu. Be to, hontiečiai neabejotinai turėjo atominę artileriją, ir jų politikieriams pakako proto pilietiniame kare visų tų turtų nenaudoti, o pasaugoti juos mums. Taigi įsiveržimą būtų galima numatyti maždaug šitaip. Plieninio Placdarmo smaigalyje bus išrikiuotos trys ar keturios tankų brigados, sudarytos iš nubaustųjų, iš užnugario jas parems armijos korpusiokai, o paskui armiją bus paleisti užtveriamieji gvardiečių būriai su sunkiaisiais tankais, apginkluotais spinduliuotuvais. Išsigimėliai, tokie, kaip aš, veršis pirmyn, gelbėdamiesi nuo spindulinių smūgių, kriminaliniai ir armijos kareivos veršis pirmyn, apimti sukelto entuziazmo priepuolio, o nukrypimus nuo normos, kurių neišvengiamai pasitaikys, ugnimi naikins Gvardijos šunauja. Jeigu hontiečiai nekvaili, iš toliašaudžių patrankų plieks į užtveriamuosius būrius, bet jie, reikia manyti, kvaili ir tikriausiai kibs naikinti vieni kitus — tokioje sumaištyje Lyga šoks ant Unijos, o Unija dantimis griebs už pasturgalio Lygai. Tuo tarpu mūsų šlovingosios pajėgos įsiterps giliai į priešo teritoriją, ir prasidės pati įdomiausia dalis, kurios mes, deja, jau nepamatysime. Mūsų šaunusis šarvuotasis srautas jau nebebus kompaktiškas ir išsišliaužios po šalį, neišvengiamai pasišalindamas iš spindulių poveikio zonų. Jeigu Maksimas, pasakodamas apie Gajų, neprimelavo, atitrūkusiems tuoj pat sukils spindulinės pagirios, juo sunkesnės, kadangi antpuolio metu gvardiečiai skatinančios energijos tikrai nepagailės.. — Massarakš! — sumaurojo Zefas. Taip ir matau, kaip tie kretinai ropščiasi iš tankų, gula ąiit žemės ir prašo juos nušauti. O gerieji hontiečiai, jau nekalbant apie

Hončio kareivius, sužvėrėję nuo visos šitos bjaurasties, žinoma, neatsisakys jiems pagelbėti…

Traukinys važiavo vis greičiau, vagonas gerokai lingavo. Tolimajame kampe kriminaliniai kirtosi kauliukais — lošė iš apsaugininko, palubėje makalavosi lempa, apatiniuose gultuose kažkas monotoniškai burbėjo — turbūt meldėsi. Dvokė prakaitu, purvu, naktipuodžio turiniu. Tabako dūmai graužė akis.

— Aš manau, generalinėje vadavietėje į tai atsižvelgta, — .tęsė Zefas, — todėl jokių staigių įsiveržimų nebus. Vyks vangus pozicinis karas, hontiečiai, nors ir kokie kvaili, kada nors susizgribs, kur esmė, ir imsis medžioti spinduliuotuvus… Žodžiu, nežinau aš, kaip bus, — užbaigė jis. — Aš net nežinau, ar rytą mums duos paėsti. Bijau, kad vėl neduos: o kurių galų?

Jie patylėjo. Paskui Maksimas tarė:

— Ar esi įsitikinęs, kad pasielgėme teisingai? Kad turime būti

čia?

— Vadavietės įsakymas, — burbtelėjo Zefas.

– Įsakymas lieka įsakymu, — paprieštaravo Maksimas, — o galvas ant pečių ir mes turime. Gal būtų buvę geriau sprukti kartu su Šernu. Sostinėje gal būtume naudingesni.

— Gal, — atsiliepė Zefas. — O gal ir ne. Juk girdėjai, kad Šernas kliaujasi atominiais bombardavimais… bus sugriauta daug bokštų, atsiras laisvų rajonų… O jeigu niekas nebombarduos? Niekas nieko nežino, Makai. Aš labai gerai nutuokiii, koks dabar jovalas vadavietėje… Dešinieji stypinėja kaip povai: vyriausybėje tuojau pradės lėkti galvos nuo pečių, ir visa ta šunauja lįs į atsilaisvinusias vietas… — Jis, naršydamas po barzdą, susimąstė. — Štai Šernas pritrynė mums apie bonibardavimus, bet, man atrodo, ne dėl to jis patraukė į sostinę. Pažįstu aš jį, jis prie tų vadukininkų seniai kasasi… taigi visai gali būti, kad ir mūsų vadavietėje galvos lėks…

— Vadinasi, ir vadavietėje jovalas, — lėtai pratarė Maksimas. — Irgi, vadinasi, nepasiruošę…

— Kaip jie gali būti pasiruošę? — atkirto Zefas. — Vieni svajoja išnaikinti bokštus, kiti — bokštus išsaugoti… Pogrindis — tai tau ne politinė partija, tai mišrainė, salotos su krevetėmis…

— Taip, aš žinau… — tarė Maksimas. — Salotos.

Pogrindis nebuvo politinė partija. Maža to, pogrindis net nebuvo politinių partijų frontas. Aplinkybių specifika vadavietę suskaldė į dvi nesutaikomas grupes: kategoriškus bokštų priešininkus ir kategoriškus bokštų šalininkus. Visi tie žmonės laikėsi daugiau ar mažiau opozicinių pažiūrų esamos tvarkos atžvilgiu, bet, massarakš, kaip skyrėsi jų paskatos!

Pavyzdžiui, biologistams absoliučiai nerūpėjo, ar valdžia priklauso Tėčiui, stambiausiam kelintos kartos finansininkui, ištiso bankininkų ir pramonininkų klano vadovui, ar demokratinei dirbančių visuomenės sluoksnių atstovų sąjungai. Biologistai tik norėjo nugriauti prakeiktuosius bokštus ir gyventi, pasak jų, žmoniškai, tai yra senoviškai, kaip prieš karą… Buvo ir aristokratų, privilegijuotų senosios imperijos klasių likučių, įsikalusių į galvą, kad tai tik užsitęsęs nesusipratimas, kad liaudis ištikima teisėtam imperatoriškojo sosto įpėdiniui (žaliūkui melancholiškam bernui, girtuokliaujančiam ir negaluojančiam kraujavimu iš nosies), ir kad tik tie sumauti bokštai, J. I. A. Mokslų Akademijos priesaiką išdavusių profesorių nusikalstami kūriniai, trukdo mūsų gerajai, atlapaširdei liaudžiai išreikšti nuoširdžią, gerą, atlapaširdį ištikimybę saviesiems teisėtiems valdovams… Už besąlyginį bokštų sunaikinimą pasisakė ir revoliucionieriai — vietiniai komunistai ir socialistai, tokie, kaip Šernas, teoriškai išprusę ir užgrūdinti dar prieškariniuose klasiniuose mūšiuose; jiems bokštų sunaikinimas reiškė tik būtiną sąlygą grįžtant į natūralią istorijos eigą, signalą pradėti eilę revoliucijų, kurios galiausiai suformuotų teisingą visuomeninę santvarką. Prie jų šliejosi ir maištingai nusiteikę intelektualai, tokie, kaip Zefas ar velionis Gėlas Ketšefas — tiesiog padorūs žmonės, išmonę su bokštais laiką bjauria ir pavojinga, stumiančia žmoniją į aklavietę…

Išsaugoti bokštus ragino vadukininkai, liberalai ir švietėjai. Vadukininkai — pats dešiniausias pogrindžio sparnas — buvo, kaip pareiškė Zefas, tiesiog gauja valdžiotroškų, besiveržiančių į departamentų kėdes, ir besiveržiančių sėkmingai: kažkoks Kalu Apgavikas, prasibrovęs į Propagandos departamentą, kadaise buvo žinomas šios fašistinės grupuotės lyderis. Tie politiniai banditai buvo pasiryžę it pamišėliai, nesirinkdami būdų, kautis prieš bet kokią vyriausybę, jei tik ji suformuota jiems nedalyvaujant… Liberalai buvo, galima sakyti, nusiteikę prieš bokštus ir prieš Nežinomus Tėvus. Bet labiausiai jie bijojo pilietinio karo. Jie buvo tautos patriotai, ypač besirūpinantys valstybės šlove bei galia ir bijantys, kad bokštų sunaikinimas sukels chaosą, kad bus visuotinai apspjaudytos šventenybės ir tauta nepataisomai suirs. Pogrindyje jie tūnojo dėl to, kad visi kaip vienas buvo parlamentinių valdymo formų šalininkai… Na, o švietėjai buvo, žinoma, dori, nuoširdūs ir nekvaili žmonės. Jie neapkentė Tėvų tironijos, buvo kategoriškai nusiteikę prieš bokštų naudojimą masėms mulkinti, tačiau laikė bokštus galinga liaudies auklėjimo priemone. Šiuolaikinis žmogus — iš prigimties laukinis žvėris, teigė jie. Auklėti jį klasikiniais būdais reikėtų šimtmečių šimtmečius. Išdeginti žmoguje žvėrį, nuslopinti jame gyvuliškus instinktus, išmokyti jį gėrio, meilės artimui, išmokyti jį neapkęsti nemokšiškumo, melo, miesčioniškumo — štai taurus tikslas, ir turint bokštus tą tikslą galima būtų pasiekti vienos kartos gyvenimo laikotarpiu…

Komunistų buvo pernelyg mažai, beveik visus juos išžudė karo ir perversmo metais; į aristokratus niekas nežiūrėjo rimtai; tuo tarpu liberalai buvo pernelyg pasyvūs ir dažnai patys nežinodavo, ko nori. Todėl pačios įtakingiausios ir masiškiausios pogrindžio grupuotės buvo biologistai, vadukininkai ir švietėjai. Tarp jų nebuvo beveik nieko bendra, ir pogrindis neturėjo nei vieningos programos, nei vieningos vadovybės, nei vieningos strategijos, nei vieningos taktikos…

— Taip, salotos… — pakartojo Maksimas. — Liūdna. Tikėjausi, kad pogrindis vis dėlto ketina kažkaip pasinaudoti karu… galima revoliucine situacija…

— Pogrindis nė velnio nežino, — niauriai atsiliepė Zefas. — Iš kur mums žinoti, kas tai — karas su spinduliuotuvais už nugarų?

— Tuomet sudilusio skatiko ir tesate verti, — nesusitvardė Maksimas.

Zefas akimirksniu lįžkunkuliavo.

— Ei, tu! — riktelėjo jis. — Atsargiau! Kas tu toks, kad mus kainotum? Iš kur atsibeldei, massarakš, kad reijalauji iš mūsų ir šio, ir ano? Nori kovinės užduoties? Labai prašom! Viską pamatyti, likti gyvam, grįžti, raportuoti. Tai tau atrodo pernelyg paprasta? Puiku! Tuo geriau mums… Ir pakaks. Aš noriu miego.

Jis demonstratyviai.atsuko Maksimui nugarą ir staiga užmaurojo lošiantiems kauliukais:

— Ei, jūs ten, duobkasiai! Miegoti! Visi į gultus!

Maksimas atsigulė aukštielninkas, susidėjo rankas po galva ir įsmeigė žvilgsnį į žemas vagono lubas. Lubomis kažkas ropinėjo. Tyliai ir pagiežingai keiksnojo gulantys duobkasiai. Kaimynas iš kairės per miegus dejavo ir unkščiojo — jis buvo pasmerktas ir miegojo galbūt paskutinį kartą gyvenime. Ir visi jie, knarkčiojantys, šniokštuojantys, besivartantys, tikriausiai miegojo paskutinį kartą gyvenime. Pasaulis buvo blausiai geltonas, dusnus, beviltiškas. Stukseno ratai, staugė garvežys, pro mažytį grotuotą langelį vidun nešė svilėsius, o už to langelio pro šalį lėkė niūri, beviltiška šalis, tamsių vergų šalis, pasmerktųjų šalis, vaikštančių lėlių šalis…

Viskas čia perpuvę, galvojo Maksimas. Nė vieno gyvo žmogaus. Nė vienos šviesios galvos. Ir vėl įmyniau į karvės paplotį, nes kuo nors ar kažkuo pasiklioviau. Niekuo čia negalima remtis. Niekuo čia negalima pasitikėti. Tik savimi. O ką aš vienas? Jau tiek gerai išmanau istoriją. Vienas žmogus nė velnio negali… Gal Burtininkas buvo teisus? Gal reikėtų pasitraukti? Ramiai ir šaltai, iš neišvengiamos ateities žinojimo aukštumų stebėti, kaip kunkuliuoja, verda, lydosi žaliava, kaip kyla ir krinta naivūs, nerangūs, negrabūs kovotojai, stebėti, kaip laikas nukala iš jų plieno kardą ir gramzdina tą kardą, kad užsigrūdintų, į kruvino purvo srautus, kaip lavonai byra it nuodegos… Ne, nemoku. Net mąstyti šitokiomis kategorijomis nemalonu… Baisus dalykas vis dėlto — nusistovėjusi jėgų pusiausvyra. Bet juk Burtininkas sakė, kad ir aš — jėga. Ir yra konkretus priešas, vadinasi, yra jėgos pritaikymo taškas… Nukeps čia mane, staiga šmėstelėjo jam. Būtinai. Bet ne rytoj! — griežtai pareiškė jis pats sau. Tai atsitiks, kai aš pasireikšiu kaip jėga, ne anksčiau. Ir tat — dar pažiūrėsime… Centras, pamanė jis. Centras. Štai ko reikia ieškoti, štai į ką reikia nukreipti organizacijos pastangas. Ir aš juos nukreipsiu. Jie man rimtų dalykų imsis… Tu man dar rimtai paplušėsi, bičiuli. Mat kaip knarkia. Knark, knark, rytoj aš tave ištrauksiu… Gerai jau, reikia miegoti. Ir kada aš gausiu pamiegoti kaip žmogus? Dideliame erdviame kambaryje, švarioje patalynėje… Na, ir paprotys jų — nuolat miegoti toje pačioje patalynėje… Taip, atsigulti į švarią patalynę, o prieš miegą perskaitji gerą knygą, paskui atitraukti sieną į sodą, išjungti šviesą ir užmigti… o rytą papusryčiauti su tėvu ir papasakoti jam apie šitą vagoną… mamai apie tai pasakoti, aišku, negalima… Mama, žinok, aš gyvas, viskas gerai, ir rytoj man nieko nenutiks… O traukinys vis važiuoja, stotelių seniai jau nebuvo, matyt, kažkas kažkur susigaudė, kad be mūsų karo pradėti neišeina… Kažin kaip Gajus tame kapralų vagone? Klaiku jam dabar tikriausiai: juos ten entuziazmas apnikęs… Apie Radą seniai jau begalvojau. Nagi, pagalvosiu apie Radą… Ne. Ne metas… Gerai jau, Maksimai, drauguži, utėlėta patrankų mėsa, miegok. Jis įsakė sau ir tuoj pat užmigo…

Sapnavo Saulę, Mėnulį, žvaigždes. Viską iškart — toks keistas buvo sapnas.

Ilgai miegoti neteko. Traukinys sustojo, sunkios diuys džergždamos nuslydo į šalį, ir skardus balsas užmaurojo: „Ketvirtoji kuopa! Laukan!” Buvo penkios ryto, aušo, tvyrojo rūkas ir smulkiai lynojo. Nubaustieji, konvulsingai žiovaudami, šalčio krečiami, vangiai lipo iš vagono. Kur buvę, kur nebuvę kapralai piktai ir nekantriai stvarstė už kojų, tampė žemėn, itin flegmatiškiems dar ir per sprandą užvažiuodavo, rėkavo: „Į įgulas skirstykis! Stok!.. Kur lendi, galvijau? Iš kurio būrio?.. Tu, marmūziau, kiek reikės kartoti?.. Kur lendate? Utėlėta gauja!..”

Šiaip ne taip pasiskirstė įgulomis, išsirikiavo priešais vagonus. Kažkoks bėdulis, pasiklydęs rūke, blaškėsi, ieškojo savo būrio — ant jo lojo iš visų pusių. Rūškanas neišsimiegojęs Zefas — barzda piestu — gargė niūriai ir atvirai: „Rikiuokite, rikiuokite, mes jums šiandien prikariausime…” Pro šalį skubėjęs kapralas greitosiomis užvažiavo jam per ausį, Maksimas akimirksniu kyštelėjo koją, kapralas vožėsi į purvyną. Įgulos patenkintos nusižvengė. „Brigada, ram-m-m-iaj!” — subaubė kažkas nematomas. Paleido gerkles batalionų vadai, jiems antrino kuopų vadai, suskato bėgioti būrių vadai. Niekas „ramiai” neatsistojo, nubaustieji kūprinosi, susibrukę rankas į kišenes, šokčiojo, laimės kūdikiai-piniguočiai nesislapstydami rūkė, kai kurie, delikačiai atsukę ponams vadams nugaras, šlapinosi, gretomis nuvilnijo šnekos apie tai, kad ėsti, iš visko matyti, ir vėl neduos, ir tegul nešdinasi jie su tokiu karu, kur tik nori. „Brigada, lai-i-i-svaj! — staiga skardžiu balsu užbaubė Zefas. — I-išsiskirstyk! Susitvarkyti!” Įgulos jau buvo skubiai beišsiskirstančios, bet vėl subruzdo |capralai, ir staiga palei vagonus pabiro gvardiečiai žvilgančiais juodais lietpalčiais, su paruoštais automatais, nusidriekė reta jų virtinė. O drauge su gvardiečiais palei vagonus plūstelėjo baugi tyla; įgulos paskubomis rikiavosi, lygiavosi, kai kurie nubaustieji senu įpročiu susidėjo rankas už galvos ir pražergė kojas.

Geležinis balsas iš rūko negarsiai, bet labai aiškiai ištarė: „Jei kuris iš niekšų pravers žabtus, įsakysiu šauti”. Visi apmirė. Slogiai slinko laukimo pritvinkusios minutės. Rūkas pamažu sklaidėsi, atidengdamas neišvaizdžią stotį, šlapius bėgius, telegrafo stulpus. Dešinėje priešais brigadą išryškėjo tamsus žmonių būrelis. Iš ten sklido negarsūs balsai, kažkas irzliai amtelėjo: „Vykdykite įsakymą!” Maksimas pašnairavo per petį — už nugaros nejudėdami stovėjo gvardiečiai, žvelgė iš po gobtuvų įtariai ir nepakančiai.

Nuo žmonių būrelio atsiskyrė dramblota figūra maskuojamuoju kombinezonu. Tai buvo nubaustųjų brigados vadas tankų kariuomenės ekspulkininkas Anipsu, nužemintas ir pasodintas už tai, kad juodojoje rinkoje prekiavo valdiškais degalais. Pamataravęs priešais save lazda ir trūktelėjęs galva, jis rėžė prakalbą:

— Kareiviai!.. Aš nesuklydau, kreipiuosi į jus kaip į kareivius, nors visi mes — ir aš taip pat — kol kas dar tebesame mėšlas, visuomenės atmatos… Niekšai ir pašlemėkai! Dėkokite už tai, kad jums šiandien leidžia stoti į mūšį. Po kelių valandų beveik visi jūs padvėsite, ir tai bus gerai. Bet tie iš jūsų, padugnės, kurie išliksite gyvi, pagyvensite šauniai. Kareiviškas davinys, degtinė ir panašiai… Tuojau trauksime į pozicijas, ir jūs sėsite į mašinas. Grynas niekniekis — reikės vikšrais numinkyti pusantro šimto kilometrų… Tankistai iš jūsų tokie kaip iš mėšlo sukočiotos kulkos, patys žinote, užtat viskas, iki ko prisikasite — jūsų. Rykite. Tai jums sakau aš, jūsų kovos draugas Anipsu. Kelio atgal nėra, bet yra kelias pirmyn. Kas trauksis — tą sudeginu iš karto. Pirmiausia tai verta įsidėmėti vairuotojams… Klausimų nėra. Br-r-rigada! Deši-nėn! Pirmyn… tankėk! Bukagalviai, šimtakojai! Įsakyta susitankinti! Kapralai, massarakš! Kur žiūrite?.. Banda! Išsiskirstyti po keturis… Kapralai, išskirstykite tuos kiaules po keturis! Massarakš…

Gvardiečiams padedant, kapralams pavyko išrikiuoti brigadą kolona po keturis, o paskui vėl nuskambėjo komanda „ramiai”. Maksimas atsidūrė visai netoli nuo brigados vado. Ekspulkininkas buvo girtas kaip maišas. Jis stovėjo siūbuodamas, pasturgaliu remdamasis lazdos, nuolat purtė galvą ir delnu trynėsi nuožmų melsvą snukį. Batalionų vadai, taip pat girti kaip pėdai, strapaliojo jam už nugaros — vienas beprasmiškai kikeno, kitas, bukai užsispyręs, bandė prisidegti cigaretę, o trečias vis graibstėsi už pistoleto dėklo ir apspangusiomis akimis naršė po gretas. Gretos pavydžiai uostinėjo, pataikūniškai pritardamos niurnėjo. „Nagi, nagi… — burbleno Zefas. — Mes jums prikariausime…” Maksimas suirzęs stumtelėjo jį alkūne.

— Užtilk, — sušvogždė jis pro dantis. — Nusibodo.

Tuo tarpu prie pulkininko priėjo dviese — rotmistras su pypke dantyse ir kažkoks apkūnus vyriškis, civilis, su ilgu lietpalčiu pakelta apykakle ir su skrybėle. Civilis Maksimui pasirodė keistai pažįstamas, ir jis įsižiūrėjo atidžiau. Vyriškis pusbalsiu kažką pasakė pulkininkui. „Ga?” — garktelėjo pulkininkas, nukreipdamas į aną drumzlinas akis. Civilis vėl prašneko, per petį nykščiu rodydamas į nubaustųjų koloną. Rotmistras abejingai papsėjo pypkute. „Kam reikia?” — amtelėjo pulkininkas. Civilis išsitraukė kažkokį dokumentą, pulkininkas ranka popierių atstūmė. „Neduosiu, — pasakė jis. -

Nudvėsti turi visi kaip vienas…” Civilis neatlyžo. „O man nusispjauti! — atsikirtinėjo pulkininkas. — Dėjau aš ant jūsų departamento. Dvės visi… Teisingai sakau?” — paklausė jis rotmistro. Rotmistras neprieštaravo. Civilis sugriebė pulkininkui už kombinezono rankovės ir truktelėjo į save, pulkininkas su visa savo lazda vos nepargriuvo. Anksčiau tik kikenąs, bataliono vadas prapliupo idiotiškai kvatoti. Pulkininko veidas pajuodo iš įniršio, jis griebėsi už dėklo ir išsitraukė didžiulį armijos pistoletą. „Skaičiuoju iki dešimt, — pranešė jis civiliui. — Vienas… du…” Civilis nusispjovė ir nužingsniavo palei koloną, įsižiūrėdamas į nubaustųjų veidus, o pulkininkas tebeskaičiavo ir, suskaičiavęs ild dešimties, pradėjo pliekti. Pagaliau rotmistras sunerimo ir įtikino jį paslėpti ginklą. „Visi privalo padvėsti, — paskelbė pulkininkas. — Drauge su manimi…. Br-r-rigada! Klausyk komandos! Ž-žengte… m-marš!”

Ir brigada pajudėjo. Išpliurusiomis, išminkytomis vikšrų provėžomis, slysčiodami ir graibstydamiesi vienas kito, nubaustieji nusileido į pelkėtą įklonį, pasuko ir nukiūtino tolyn nuo geležinkelio. Čia koloną prisivijo būrių vadai. Prie Maksimo prisigretino Gajus, jis buvo išbalęs, krutino skruostikaulius ir iš pradžių ilgai tylėjo, nors Zefas iškart paklausė, kas girdėti. Įklonis pamažu plėtėsi, atsirado krūmų, priekyje sudūlavo miškelis. Vikšrus nugramzdinęs gilioje skrodėje, šalikelėje riogsojo didžiulis gremėzdas tankas, kažkoks senovinis, visai nepanašus į patrulinius kranto sargybos tankus — su mažu kvadrątiniu bokšteliu ir maža patrankėle. Aplink jį kuitėsi rūškani žmoiiės alyvuotomis striukėmis. Nubaustieji žingsniavo pakrikai, rankas susigrūdę į kišenes, pasikėlę kietas apykakles. Daug kas atsargiai dairėsi į šalis — ar nepavyktų nusimuilinti? Krūmeliai atrodė labai viliojančiai, bet ydonio šlaituose kas du tris šimtus žingsnių šmėkšojo juodi pavidalai'su automatais. Iš priekio, kratydamiesi per kelio duobes, atšliaužė trys sunkvežimiaicistemos. Paniurę vairuotojai į nubaustuosius nežiūrėjo. Lietus smarkėjo, nuotaika bjuro. Ėjo tylėdami, nuolankiai kaip galvijai, vis rečiau dairydamiesi.

— Klausyk, būrininke, — urgztelėjo Zefas, — nejau mums taip ir neduos paėsti?

Gajus surado kišenėje duonos kriaukšlį ir įbruko jam.

— Viskas, — pasakė. — Iki mirties daugiau negausi.

Zefas nugramzdino žiauberę barzdoje ir įniko išraiškingai darbuotis žandikauliais. Kažkokie kliedesiai, pamanė Maksimas. Juk visi žino, kad neišvengiamai eina mirti. Ir vis tiek eina; Vadinasi, kažko tikisi? Vadinasi, kažkas turi kažkokį planą? Taip, juk jie nieko nežino apie spinduliuotu… Kiekvienas galvoja: kur nors ten, pakeliui, pasuksiu į šalį, iššoksiu iš tanko ir krisiu ant žemės, o kvailiai tegul puola… Štai nuo šito mes ir pradėsime kovą prieš neklystančiuosius. Apie spinduliuotu reikia rašyti agitaciniuose lapeliuose, šaukti viešumoje, steigti radijo stotis… nors imtuvai veikia tik dviem dažniais… vis viena, brautis į pauzes. Žmones eikvoti ne bokštams griauti, o kontrpropagandai skleisti… Vis dėlto visa tai vėliau, vėliau, dabar negalima blaškyti dėmesio. Dabar reikia viską pastebėti. Ieškoti menkiausių plyšelių… Stotyje tankų nebuvo, nei patrankų, visur tik šauliai gvardiečiai. Į tai reikia atsižvelgti. Įklonis geras, gilus, o sargyba tikriausiai bus atšaukta, kai tik mes praeisime… Na ne, kuo čia dėta sargyba — ji visa puls į priekį, kai tik bus įjungti spinduliuotuvai… Jis stebėtinai aiškiai įsivaizdavo, kaip viskas bus. Įsijungia spinduliuotuvai. Nubaustųjų tankai riaumodami veržiasi į priekį. Paskui juos plūste plūsta armija. Visas pafrontės ruožas tuštėja… Sunku nuspėti to ruožo plotį, nežinomas spinduliuotuvų poveikio radiusas, bet du trys kilometrai tikrai turėtų būti. Dviejų trijų kilometrų pločio ruože neliks nė vieno blaiviai mąstančio žmogaus. Išskyrus mane… Ė, ne, ne du trys kilometrai. Daugiau. Visa stacionari įranga, visi bokštai — viskas bus įjungta, ir tikriausiai maksimaliu pajėgumu. Visas pasienio rajonas išeis iš proto… Massarakš, ką daryti su Zefu, juk jis šito neištvers… Maksimas pašnairavo į tolygiai judančią rudą barzdą, į niūrią purviną pasaulinio masto garsenybės knyslę. Nieko, ištvers. Blogiausiu atveju teks padėti, nors, ko gero, ne jis man rūpės. O dar Gajus — juk nuo jo nebus galima akių nuleisti… Taip, teks paplušėti. Tiek to. Galų gale šitame drumzliname verpete vis dėlto šeimininkausiu aš, ir sustabdyti manęs negalės niekas, o ir nepanorės…

Jie praėjo miškelį ir išsyk pasigirdo vientisas garsiakalbių gausmas, išmetamųjų dujų pokšėjimas, irzlūs riksmai. Priekyje, lėkštame žolėtame šlaite, kylančiame šiaurės kryptimi trimis eilėmis stovėjo tankai. Tarp jų maklinėjo žmonės, sluoksniais telkėsi melsvi dūmai. „O štai ir mūsų karstai!” — linksmai ir garsiai ištarė kažkas priekyje.

— Tu pažiūrėk ką jie mums duoda, — pasakė Gajus. — Prieškariniai tankai, imperinis šlamštas, konservų dėžutės… Klausyk, Makai, mes — ką, čia taip ir nudvėsime? Juk tai — neišvengiama pražūtis…

— Kiek iki sienos? — paklausė Maksimas. — Ir kas išvis ten, už keteros?

— Ten lyguma, — atsake Gajus. — Kaip stalas. Siena už kokių trijų kilometrų, paskui prasideda kalvos, jos tęsiasi iki pat…

— Upelio nėra?

— Ne.

— Griovų?

— N-ne… Neprisimenu. O ką?

Maksimas sugavo jo ranką, stipriai spustelėjo.

— Būk tvirtas, berniuk, — pasakė. — Viskas bus gerai.

Į gerokai augesnį Maksimą Gajus žvelgė su pašėlusia viltimi. Jo akys įdubo, po oda išryškėjo skruostikauliai.

— Ar tikrai? — paklausė Gajus. — Aš tai jokios išeities nematau. Ginklus atėmė, tankuose vietoj sviedinių — geležies ruošiniai, kulkosvaidžių nėra. Priekyje mirtis, už nugaros — mirtis…

— Aha! — piktdžiugiškai atsiliepė Zefas. — Į kelnytes pridirbai? Čia tau ne katorgininkams į dantis pauškinti…

Kolona įsiterpė tarp tankų eilių ir sustojo. Susikalbėti čia buvo nelengva. Tiesiog žolėje šmėkšojo didžiulės garsiakalbių žiotys, magnetofonas aksominiu bosu iškilmingai skelbė: „Ten, už įklonio keteros, klastingas priešas. Tik pirmyn. Tik pirmyn. Svertus į save ir — pirmyn. Pulti priešą. Pirmyn… Ten, už įklonio keteros, klastingas priešas… Svertus į save ir — pirmyn…” Paskui balsas nutilo per pusę žodžio, it subliuvo pulkininkas. Jis stovėjo ant savo visureigio radiatoriaus, batalionų vadai laikė jį už kojų.

— Kareiviai! — baubė pulkininkas. — Gana malti liežuviu! Priešais jus — jūsų tankai. Visi į mašinas! Svarbiausia — vairuotojai, nes į kitus man nusispjauti. Bet kiekvieną, kuris pasiliks… — Jis išsitraukė pistoletą ir visiems parodė. — Aišku, utėlėtos kiaulės?.. Ponai kuopų vadai, išskirstyti įgulas po tankus!..

Kilo grūstis. Pulkininkas, it kartis svirduliuodamas ant radiatoriaus, kažką teberėkavo, bet jo nebebuvo girdėti, nes garsiakalbiai vėl prapliupo klykauti, kad priekyje priešas ir todėl — svertus į save. Visi nubaustieji puolė prie trečiosios tankų eilės. Kilo muštynės, ore švysčiojo kaustyti batai. Didžiulė pilka minia lėtai kirbėjo aplink paskutinės eilės tankus. Kai kurie tankai pajudėjo, nuo jų pabiro žmonės. Neišlaikęs įtampos pulkininkas visai pamėlo ir pagaliau pradėjo pliekti virš galvų. Iš miškelio juoda grandine bėgo gvardiečiai.

— Eime, — tarstelėjo Maksimas, tvirtai sugriebė Gajų ir Zefąuž pečių ir nusivedė prie pirmos eilės kraštinės mašinos — niūraus, dėmėto tanko bejėgiškai nusvirusiu pabūklo vamzdžiu.

— Palauk… — sutrikęs lemeno Gajus dairydamasis. — Juk mes — ketvirtoji kuopa, mums ten, mums juk į antrą eilę…

— Eik, eik, — piktai paliepė Maksimas. — Gal tu dar ir būriui užsinorėsi pakomanduoti?

— Kareiva, — burbtelėjo Zefas. — Nurimk, motuše…

Kažkas iš užnugario sugriebė Maksimui už diržo. Maksimas neatsisukdamas pabandė išsivaduoti — nepavyko. Jis atsigręžė. Viena ranka tvirtai įsikibęs, kita šluostydamasis sukruvintą nosį, vilkosi ketvirtasis įgulos narys, vairuotojas, kriminalinis, pravarde Kabliukas.

— Aha, — pasakė Maksimas. — Aš ir pamiršau apie tave. Pėdink, pėdink, neatsilik…

Nepatenkintas jis mintyse subarė pats save už tai, kad sambrūzdyje pamiršo žmogų, kuriam pagal planą buvo skirtas gana reikšmingas vaidmuo. Trenkė gvardiečių automatai, kniaukdamos šarvu ėmė šokčioti kulkos, tad teko susilenkti ir bėgti paknopstomis. Už kraštinio tanko Maksimas sustojo.

— Klausyk mano komandos, — pasakė jis. — Kabliuk, užvesk. Zefai, į bokštelį. Gajau, patikrink apatines angas… ir patikrink kruopščiai, antraip galvą nutrauksiu!

Jis apėjo tanką, žiūrinėdamas vikšrų grandis. Aplink šaudė, rėkavo, monotoniškai bambeno garsiakalbiai, bet Maksimas prisižadėjo sau nesiblaškyti — ir nesiblaškė, tik įsikalė į galvą: garsiakalbiai

— Gajus — nepamiršti. Vikšrų grandys buvo dar pakenčiamai išsilaikiusios, bet varomieji ratai vertė būgštauti. Nieko, bus gerai, ilgai juo važinėti man neteks… Iš po tanko vikriai iššliaužė Gajus, jau purvinas, nubrozdintomis rankomis.

— Dangčiai prirūdiję! — išrėkė jis. — Aš jų neuždariau, tegul lieka atviri, teisingai?

„Ten, už įklonio keteros, klastingas priešas! — skelbė magnetofonas. — Tik pirmyn. Tik pirmyn. Svertus į save…”

Maksimas sučiupo Gajų už apykaklės ir prisitraukė.

— Ar myli mane? — paklausė, įsmeigęs žvilgsnį į išplėstas akis.

— Pasitiki manimi?

— Taip! — iškvėpė Gajus.

— Klausyk tik manęs. Daugiau nieko neklausyk. Visa kita — melas. Aš esu tavo draugas, tik aš, daugiau niekas. Aš tavo viršininkas. Įsimink tai. Aš įsakau: įsimink.

Apdujęs Gajus greitai greitai kinkčiojo, negirdimai kartodamas: „Taip, taip. Taip. Tik tu. Daugiau niekas…”

— Makai! — užbaubė kažkas tiesiai į ausį.

Maksimas atsigręžė. Priešais jį stovėjo anas keistai pažįstamas civilis ilgu lietpalčiu, tik jau be skrybėlės. Massarakš… Kvadratinis veidas šerpetota oda, raudonos pabrinkusios akys… Juk tai Pankas! Skruoste kruvinas įdrėskimas, lūpa sumušta…

— Massarakš! — užmaurojo Pankas, stengdamasis perrėkti triukšmą. — Apkurtote, ar ką? Pažįstate mane?

— Pankas! — sušuko Maksimas. — Iš kur jūs čia?

Pankas brūkštelėjo nuo lūpos kraują.

— Eime! — išrėkė jis. — Greičiau!

— Kur?

— Velniop iš čia! Eime!

Jis sugriebė Maksimą už kombinezono ir ėmė tempti. Maksimas nubloškė jo ranką.

— Mus užmuš! — sušuko. — Gvardiečiai!

Pankas papurtė galvą.

— Eime! Turiu jums leidimą! — Ir matydamas, kad Maksimas nesijudina, pridūrė: — Ieškau jūsų po visą šalį! Vos radau! Nebedelskime!

— Aš ne vienas! — riktelėjo Maksimas.

— Nesuprantu!

— Aš ne vienas! — užrėkė Maksimas. — Mes trise! Vienas neisiu!

— Nesąmonės! Nekalbėkite kvailysčių! Koks čia dar paikas taurumas? Gyventi nusibodo? — Pankas paspringo berėkdamas ir užsikosėjo.

Maksimas apsidairė. Į jį žiūrėjo Gajus — perbalęs, virpančiomis lūpomis, nusistvėręs jam už rankovės — žinoma, jis viską girdėjo. Į gretimą tanką gvardiečiai buožėmis grūdo kruviną nubaustąjį.

— Vienas leidimas! — rėkė Pankas užlūžusiu balsu. — Vienas! — Jis parodė pirštą.

Maksimas purtė galvą.

— Mes trise! — Jis parodė tris pirštus. — Be jų aš niekur neisiu!

Iš šoninės angos it vanta išniro ruda Zefo barzda. Pankas apsilaižė lūpas, jis akivaizdžiai nesumojo, ką daryti.

— Kas jūs toks? — šūktelėjo Maksimas. — Kam aš jums reikalingas?

Fankas probėgšmais žvilgtelėjo į jį ir įsmeigė žvilgsnį į Gajų.

– Šitas su jumis? — riktelėjo.

— Taip! Ir šitas!

Fanko akys paklaiko lyg pamišėlio. Jis pasikišo ranką po lietpalčiu, išlupo pistoletą ir nukreipė į Gajų. Maksimas iš visų jėgų kirto Fankui per ranką iš apačios, ir pistoletas išlėkė aukštai į orą. Dar dorai nesusigaudydamas, kas nutiko, Maksimas mąsliai nulydėjo ginklą žvilgsniu. Fankas sulinko, pasikišdamas sužeistą ranką po pažastimi. Gajus trumpu ir tiksliu smūgiu, kaip pratybose, rėžė jam per sprandą, ir Fankas sukniubo. Staiga čia pat išdygo gvardiečiai apsipylę prakaitu, su įniršio grimasomis sukritusiuose pamišėlių veiduose.

— I mašiną! — subaubė Maksimas Gajui, pasilenkė ir sugriebė Fanką už pažastų.

Fankas buvo apkūnus ir pro angą vos tilpo. Maksimas nėrė iš paskos, atsisveikinimui sulaukęs smūgio buože į apatinę kūno dalį. Tanke buvo tamsu ir šalta kaip rūsyje, sodriai dvelkė aljrva. Zefas nutempė Fanką nuo angos ir paguldė ant grindų.

— Kas čia toks? — sušuko.

Maksimas nespėjo atsakyti. Kabliukas, ilgai ir nesėkmingai kankinęs starterį, pagaliau užvedė tanką. Visa kas aplinkui sudrebėjo ir užgriaudėjo. Maksimas numojo ranka, užsikorė į bokštelį ir išlindo išorėn. Žmonių tarp tankų, išskyrus gvardiečius, nebebuvo. Visi varikliai dirbo, pragariškai kriokdami, tirštas, troškus išmetamųjų dujų debesis pamažu apniaukė visą įklonį. Kai kurie tankai pajudėjo, kai kur iš bokštelių kyšojo galvos, nubaustasis, išlindęs iš gretimos mašinos, Maksimui rodė kažkokius ženklus, viepė ištinusią, mėlynėmis nusėtą fizionomiją. Staiga jis išnyko, varikliai užkaukė su dviguba jėga, ir visi tankai, džergždami bei plerpdami, vienu metu šoko į priekį, įkloniu aukštyn.

Maksimas pasijuto sugriebtas per liemenį ir tempiamas žemyn. Jis pasilenkė ir pamatė išsprogusias Gajaus akis, virtusias idioto akimis. Kaip ir anuomet bombonešyje. Gajus graibstė Maksimą, be paliovos kažką marmaliavo, jo veidas tapo bjaurus, nebebuvo jame nei berniuko bruožiu nei naivios drąsos — vien tik beprasmybė ir ryžtas žudyti. Prasidėjo, pamanė Maksimas, pasibodėjęs stumdamas nuo savęs nelaimėlį vaikiną. Prasidėjo, prasidėjo… Ijimgė spinduliuotuvus, prasidėjo…

Tankas krūpčiodamas ropštėsi keteron, velėna grumstais lėkė iš po vikšrų. Užnugaryje per melsvus dūmus jau nieko nebebuvo matyti, o priekyje staiga atsivėrė pilka molinga lyguma, tolumoje sudūlavo plokščios Hončio kalvos — ten link nemažindama greičio ir garmėjo tankų lavina; Jokių eilių niekas nebesilaikė, visos mašinos dūmė lenkčių, užkabindamos viena kitą, beprasmiškai sukiodamos bokštelius… Vienam visu greičiu lekiančiam tankui trūko vikšras, mašina ėmė suktis lyg vilkelis, apsivertė, nutrūko ir antrasis vikšras, it sunki žvilganti gyvatė metėsi į dangų, varomieji ratai tebesisuko kaip pašėlę, o pro apatines angas išnėrė du žmogeliukai pilka apranga, nušoko ant žemės ir mosuodami rankomis nuskuodė pirmyn, pirmyn, tik pirmyn, mušti klastingojo priešo… Plykstelėjo ugnis; lyg prasiskverbęs pro džeržgesį ir riaumojimą, skardžiai pokštelėjo pabūklo šūvis, ir išsyk visi tankai įniko pliekti, iš vamzdžių šokčiojo ilgi raudoni liežuviai, tankai pritūpdavo, stryktelėdavo, apsisiausdavo tirštais juodais nekokybiško parako dūmais, ir po minutės viską aptraukė juodai geltonas debesis, o Maksimas vis žiūrėjo, nepajėgdamas atitraukti akių nuo to grandiozinio nusikalstamai absurdiško reginio, kantriai plėšdamas nuo savęs kibias Gajaus rankas, o šis tempė, šaukėsi, maldavo, troško krūtine užstoti nuo visų pavojų… Žmonės, prisukamos lėlės, žvėrys… Žmonės.

Paskui Maksimas atsikvošėjo. Metas imtis vadovauti. Jis nusileido žemyn, prabėgomis patapšnojo per petį Gajui — šis pašėlo blaškytis, apimtas džiaugsmingos isterijos, — kliūdamas už kažkokių metalinių ąsų apsidairė ankštoje siūbuojančioje dėžėje, vos neužduso nuo benzino tvaiko, įžiūrėjo mirtinai išbalusį Fanko veidą užverstomis akimis, Zefą susirietusį po sviedinių talpykla, nustūmė ištikimai besiglaudžiantį Gajų ir prasispraudė prie vairuotojo.

Kabliukas tampė svertus į save ir iš visų jėgų didino greitį. Jis dainavo, baubė tokiu klaikiu balsu, kad net perrėkė tanko džeržgesį, o Maksimas atpažino „Padėkos dainos” žodžius. Dabar reikėjo Kabliuką kažkaip nuraminti, sėsti vietoj jo prie svertų ir tuose dūmuose susirasti patogią lomą ar gilų griovį, ar kokią kalvą, kur būtų galima pasislėpti nuo atominių sprogimų… Bet išėjo ne taip, kaip planuota. Kai tik Maksimas pabandė atsargiai atgniaužti Kabliuko kumščius, mažne prišalusius prie svertų, ištikimas vergas Gajus išvydęs, kad jo ponui nepaklūstama, prilindo iš šono ir su baisia jėga vožė kvaištelėjusiam Kabliukui į smilkinį didžiuliu veržlių raktu. Kabliukas susmuko, išglebo ir paleido svertus. Įtūžęs Maksimas nubloškė Gajų šalin, bet buvojau per vėlu ir ne metas baisėtis bei sielvartauti. Jis patraukė lavoną, atsisėdo ir ėmėsi valdyti tanką.

Pro apžvalgos angą beveik nieko nebuvo matyti: tik nedidukas sklypelis molingos dirvos, o toliau — aklinas melsvų išdagų šydas. Nevertėjo nė svajoti toje rūkanoje ką nors susirasti. Liko viena: važiuoti lėčiau ir atsargiau, kol tankas atsidurs kalvų gilumoje. Beje, važiuoti lėčiau irgi buvo pavojinga. Jei atominės minos pradės sproginėti, tankui dar nepasiekus kalvų, galima apakti, o ir išvis sudegti… Gajus trainiojosi tai dešinėje, tai kairėje, vis norėjo pažiūrėti į akis, geidė įsakymų. „Nieko, drauguži… — murmėjo Maksimas, atstumdamas jį alkūnėmis. — Tai praeis… Viskas praeis, viskas bus gerai…” Gajus matė, kad su juo kalbama, ir braukė ašarą iš nuoskaudos, jog ir vėl kaip tuomet, bombonešyje, nė žodžio negirdi.

Tankas pralėkė tirštą juodų dūmų srovę: kairėje kažkas degė. Pralėkė, ir teko iškart staigiai pasukti, kad neužvažiuotų ant negyvo, vikšrų sutraiškyto, žmogaus. Išnėrė iš dūmų ir dingo pakrypęs pasienio ženklas, už jo prasidėjo išdraskytos, sumaigytos vielinės užtvaros. Iš vos pastebimo griovelio akimirkai išlindo žmogus keistu baltu šalmu, įnirtingai papurtė iškeltus kumščius ir tučtuojau dingo, lyg būtų ištirpęs žemėje. Dūmų skraistė priekyje pamažu skydo, ir Maksimas pamatė rudas apvalias kalvas, visai arti, ir purvais aptėkštą tanko, kažkodėl šliaužiančio įstrižai visų judėjimo krypčiai, paskuigalį, ir dar vieną degantį tanką. Maksimas pasuko kairėn, nusižiūrėjęs gilų, krūmų prižėlusį balnagūbrį tarp dviejų aukštesnių kalvų. Jie buvojau visai netoli, kai iš priekio trykštelėjo ugnis ir visas tankas sugaudė nuo kraupaus smūgio. Iš netikėtumo Maksimas paleido tanką visu greičiu, krūmai ir balzganų dūmų debesis virš jų šokte šoko artyn, šmėstelėjo balti šalmai, neapykantos iškreipti veidai, pakelti kumščiai, paskui po vikšrais kažkas lūždamas sutraškėjo geležimi, Maksimas sukando dantis, staigiai pasuko dešinėn ir nuvairavo tanką toliau nuo ten, atšlaite — mašina smarkiai sviro, vos neapvirsdama; Maksimas apsuko kalvą ir pagaliau įvažiavo į siaurą įklonį, apaugusį jaimučiais medeliais. Čia jis sustabdė tanką. Atvožė priekinės angos dangtį, iki pusės išlindo ir apsidairė. Vietovė tiko, tanką iš visų pusių supo aukšti rusvi šlaitai. Maksimas išjungė variklį, o Gajus kimiu falcetu tučtuojau suvapėjo kažkokią ištikimybės nesąmonę, kažką nevykusiai rimuota, kažkokią savadarbę odę didingiausiojo ir mylimiausiojo Mako garbei — tokią dainą savo šeimininkui galėtų sukurti šuo, jei išmoktų žmonių kalbą.

— Nutilk, — įsakė Maksimas. — Iškelk šiuos žmones laukan ir paguldyk prie tanko… Palauk, aš dar nebaigiau! Daryk tai atsargiai, jie mano mylimi draugai, tavo ir mano mylimi draugai…

— o tu kur? — apimtas siaubo, paklausė Gajus.

— Aš būsiu čia, šalia.

— Neišeik… — suinkštė Gajus. — Arba leisk man eiti kartu…

— Tu manęs neklausai, — griežtai prašneko Maksimas. — Daryk, ką liepiau. Ir daryk atsargiai, atmink, jie mūsų draugai…

Gajus prapliupo rypuoti, bet Maksimas jau nesiklausė. Jis išsiropštė iš tanko ir kalvos šlaitu nubėgo viršun. Kažkur netoliese tebevažiavo tankai, įtemptai kriokė varikliai, žlegėjo vikšrai, retkarčiais bimibteldavo pabūklai. Aukštai danguje prašvilpė sviedinys. Maksimas pasilenkęs užbėgo ant pat keteros, atsitūpė krūmuose ir dar kartą pagyrė pats save už tai, kad taip vykusiai pasirinko slėptuvę.

Apačioje — ranka pasiekiama — buvo plati perėja tarp kalvų, ir ta perėja grūsdamiesi, vikšrai prie vikšrų, iš dūmais apsiaustos lygumos nenutrūkstamu srautu plūdo tankai — žemi, priploti, galingi, su didžiuliais plokščiais bokštais ir ilgais pabūklų vamzdžiais. Tai buvojau ne nubaustieji, o reguliarioji kariuomenė. Keletą minučių Maksimas, apkvaitęs ir sutrikęs, stebėjo tą reginį, kraupų ir neįtikėtiną lyg istorinis kino filmas. Nuo pašėlusio dundesio ir riaumojimo tirtėjo ir krūpčiojo oras, po kojomis kaip įbaugintas gyvūnas drebėjo kalva, ir vis dėlto Maksimui atrodė, kad mašinos slenka niūrioje grėsmingoje tyloje. Jis puikiai žinojo, kad ten, po šarvų lakštais, kriokia nuo entuziazmo apduję kareiviai, bet visos angos buvo aklinai uždarytos įr atrodė, jog kiekviena mašina — vientisas negyvo metalo luitas… idai pravažiavo paskutiniai tankai, Maksimas pažvelgė per petį žemyn, ir jo tankas, pasviręs tarp medžių, jam pasirodė tarsi apgailėtinas skardinis žaisliukas, sukiužusi tikros kovinės technikos parodija. Taip, apačioje prašliaužė Jėga… kad susidurtų su kita, dar baisesne. Jėga, ir prisiminęs tą kitą Jėgą, Maksimas paskubomis nuslydo žemyn, į giraitę.

Apėjęs tanką, jis sustojo.

Jie gulėjo iš eilės: iki mėlynimio baltas, panašus į numirėlį Pankas, susirietęs, vis sudejuojantis Zefas, purvinai baltais pirštais įsikibęs savo rudosios ševeliūros, ir linksmai besišypsantis Kabliukas negyvomis lėlės akimis. Įsakymas buvo įvykdytas tiksliai. Tačiau kiek atokiau visas sužalotas, visas kruvinas gulėjo ir Gajus, nusukęs nuo dangaus negyvą įžeisto žmogaus veidą, atmetęs rankas, ir žolė aplink jį buvo ištrempta, ir mėtėsi suplotas baltas šalmas su tamsiomis dėmėmis, o iš išlaužytų krūmų kyšojo dar kažkieno batuotos kojos. Massarakš… — sumurmėjo Maksimas, su siaubu įsivaizdavęs, kaip prieš kelias minutes čia žūtbūtinai susikibo du urzgiantys ir kaukiantys šunys, kiekvienas dėl savojo šeimininko šlovės…

Ir tą akimirką ana, kita. Jėga kirto atsakomąjį smūgį.

Maksimui šis smūgis teko akims. Jis suurzgė iš skausmo, iš visų jėgų užsimerkė ir griuvo ant Gajaus, jau žinodamas, kad šis nebegyvas, bet vis tiek stengdamasis savo kūnu jį pridengti. Tai buvo gryniausias refleksas — jis apie nieką nespėjo pagalvoti ir nieko nespėjo pajusti, išskyrus skausmą akyse, — Maksimas dar tebegriuvo, kai jo smegenys išsijungė pačios.

Kai vėl ėmė suvokti aplinkinį pasaulį, sąmonė įsijungė. Prabėgo, matyt, labai nedaug laiko, tik kelios sekundės, bet Maksimas atsipeikėjo kiaurai permirkęs prakaitu, perdžiūvusia gerkle, o galvoje spengė taip, tarsi būtų gavęs lenta per ausį. Aplinkui viskas pasikeitė, pasaulis tapo purpurinis, pasaulis buvo užverstas lapais ir nulaužytomis šakomis, pasaulis buvo pritvinkęs įkaitusio oro, iš raudono dangaus lyte lijo su visomis šaknimis išrautais krūmais, degančiais šakigaliais, karštos sausos žemės grumstais. Ir tvyrojo liguistai spengianti tyla. Gyvuosius ir mirusiuosius išmėtė į šalis. Gajus, apžertas lapais, kniūpsčias gulėjo už kokių dešimties žingsnių. Priėjo sėdėjo Zefas, viena ranka jis tebesilaikė už galvos, o kita dengėsi akis. Fankas nusirito žemiau, įstrigo išgraužoje ir dabar vartėsi ten, veidu brūžuodamas žemę. Tankas taip pat buvo nustumtas žemiau ir apsuktas. Nugara atsirėmęs į vikšrą, negyvas Kabliukas vis dar linksmai šypsojosi…

Maksimas pašoko, išmėtydamas apkritusias šakas. Jis pribėgo prie Gajaus, sugriebė jį, pakėlė, pažvelgė į stiklines akis, prisiglaudė skruostu prie skruosto, prakeikė ir dar triskart prakeikė šitą pasaulį, kuriame jis toks vienišas ir bejėgis, kur mirusieji yra mirę visiems laikams, nes nieko nėra, nes nėra kaip paversti jų gyvaisiais… Rodos, jis verkė, trankė kumščiais žemę, trypė baltąjį šalmą, o paskui iš skausmo ėmė pratisai rėkti Zefas — tuomet Maksimas atsipeikėjo ir nesidairydamas, nejausdamas nieko kita, tik neapykantą ir troškimą žudyti, vėl nusliūkino viršun, į savąjį stebėjimo postą…

Čia taip pat viskas pasikeitė. Krūmų nebebuvo, sukepęs molis dūmijo ir spragsėjo, šiaurinis kalvos šlaitas degė. Šiaurėje purpurinis dangus susiliejo su aklina juodai rudų dūmų siena, o virš jos, pampdami akyse, kilo ryškiai oranžiniai, kažkokie aliejingai riebūs debesys. O ten, kur į persprogusį nuo smūgio dangaus skliautą kilo tūkstančių tūkstančiai tonų įkaitusių pelenų, sudegintos iki atomų viltys išgyventi ir gyventi, į tą pragaro pakurą, nelaimingų kvailių įpliekstą nelaimingiems kvailiams, tarsi į pūstuvę traukė švelnus drėgnokas pietys.

Maksimas pasižiūrėjo žemyn, į perėją tarp kalvų. Ji buvo tuščia, vikšrų išraustas ir atominio smūgio apdegintas molis smilko, jame šoko tūkstančiai ugnelių — žerplėjo lapai ir baigė degti nulaužytos šakos. O lyguma pietuose atrodė labai erdvi ir labai dyka, joje nebesitelkė parako dujos, ji buvo raudona po raudonu dangum, joje sustingusios juodavo vienišos dėžutės — sugadinti ir prakiųrdinti nubaustųjų tankai, o ta lyguma prie kalvų jau artinosi reta laužyta keistų mašinų grandinėlė.

Jos buvo panašios į tankus, tik vietoj artilerijos bokštelio ant kiekvienos riogsojo po aukštą grotuotą kūgį su blausiu apvaliu objektu viršūnėje. Mašinos važiavo greitai, minkštai persirisdamos per nelygumus, ir buvo ne juodos kaip nelaimingų nubaustųjų tankai, ne pilkai žalios kaip įsiveržimo armijos tankai — jos buvo geltonos, ryškiai, smagiai jjeltonos kaip patruliniai Gvardijos automobiliai… Dešiniojo gret sparno pro kalvas jau nebuvo matyti, ir Maksimas spėjo suskaičiuoti tik aštuonis spinduliuotuvus. Buvo justi kažkoks padėties šeimininkų įžūlumas, jie žengė į mūšį, bet nemanė, kad reikėtų slapstytis ar maskuotis, jie pabrėžtinai demonstravo ir savo spalvą, ir savo šlykščias penkiametrines kupras, ir tai, kad neturi įprastos ginkluotės. Tie, kurie vairavo šitas mašinas ir jas valdė, tikriausiai manė esą visiškai saugūs. Vis dėlto vargu ar jie apie tai galvojoį jie paprasčiausiai skubėjo į priekį, spinduliniais botagais varydami geležinę bandą, kuri dabar drožė per pragarą, ir patys tikriausiai nieko nežinojo apie tuos botagus, kaip nežinojo ir to, kad botagai čaižo juos pačius… Maksimas pamatė, kad spinduliuotuvas iš kairiojo sparno suka įklonin, ir kalvos šlaitu žengė jo pasitikti.

Jis ėjo išsitiesęs visu ūgiu. Žinojo, kad juoduosius varovus iš geležinio lukšto reikės rakinėti jėga, ir norėjo šito. Niekada gjrvenime jis nieko taip netroško, kaip kad dabar troško pajusti pirštais gyvą mėsą… Kai nusileido įklonin, spinduliuotuvas buvojau visai čia pat. Geltonoji mašina riedėjo tiesiai į Maksimą, aklai vėpsodama periskopų stikliukais, grotuotas kūgis sunkiai siūbavo, nepataikydamas į mašinos tūpčiojimo taktą, dabar buvo matyti, kad viršūnėje linguoja sidabraspalvis rutulys, tankiai prismaigstytas ilgų spindinčių adatų…

Jie nė nemanė sustoti, ir Maksimas, pasitraukęs iš kelio, praleido juos, pabėgėjo keletą metrų šalia ir užšoko ant šarvo.