Aštuonioliktas skyrius

Valstybės prokuroras miegojo jautriai, ir telefono murkimas pažadino jį iškart. Ausines jis paėmė neatsimerkdamas. Šlamenantis naktinio referento balsas lyg atsiprašydamas ištarė:

— Septynios valandos trisdešimt minučių, jūsų prakilnybe…

— Taip, — atsiliepė prokuroras, vis dar neatsimerkdamas. — Taip. Dėkoju.

Jis įjungė šviesą, nubloškė antklodę ir atsisėdo. Kurį laiką sėdėjo, įsmeigęs akis į savo liesas blyškiaodes kojas, ir liūdnai stebėdamasis galvojo apie tai, kad štai jau šeštą dešimtį eina, o neprisimena nė kartelio, kad jam būtų leidę išsimiegoti. Visada kas nors žadina. Kai buvo rotmistras, po išgertuvių jį žadindavo galvijas pasiuntinys. Kai buvo ypatingojo tribunolo pirmininkas, jį žadindavo kvailys sekretorius su nepasirašytais nuosprendžiais. Kai buvo gimnazistas, jį į pamokas žadindavo motina, ir tai buvo pats šlykščiausias metas, patys nykiausi nubudimai. Ir visuomet jis girdėdavo: reikia! Reikia, jūsų kilnybe… Reikia, pone pirmininke… Reikia, sūneli… O dabar tą „reikia” sau taria jis pats… Prokuroras atsistojo, užsimetė chalatą, šliūstelėjo į veidą rieškučias odekolono, įsistatė dantis, pasižiūrėjo, masažuodamas skruostus, į veidrodį, nedraugiškai išsiviepė ir nuėjo į kabinetą.

Ant stalo jau buvo patiektas šiltas pienas ir — dubenėlyje po krakmolyta servetėle — sūroki sausainiai. Tai reikėjo išgerti ir suvalgyti kaip vaistus, bet pirmiausia jis žengė prie seifo, atidarė dureles, paėmė žalią aplanką ir pasidėjo jį ant stalo šalia pusryčių. Treškindamas sausainius ir siurbčiodamas pieną, atidžiai apžiūrinėjo aplanką, kol įsitikino, kad nuo vakar vakaro jo niekas nebuvo atsivertęs. Kžip viskas pasikeitė, pamanė jis. Praėjo tik trys mėnesiai, o kaip viskas pasikeitė!.. Prokuroras nesąmoningai pažvelgė į geltoną telefoną ir kelias sekundes negalėjo atplėšti nuo jo akių. Telefonas tylėjo — ryškus, grakštus kaip smagus žaisliukas… baisus kaip tiksintis pragaro įrenginys, kurio neįnanoma nukenksminti… Prokuroras spazmingai, abiem rankomis, įsikibo žaliojo aplanko, užsimerkė. Jis pajuto kylant siaubą ir pasistengė save sudrausti. Ne, šitaip nieko nebus, dabar reikia išlikti absoliučiai ramiam ir samprotauti visiškai šaltai… Rinktis vis tiek nėra iš ko. Vadinasi, rizika… Na, ką gi: jei rizika, tai rizika. Rizika visada buvo ir bus, tik reikia sumažinti ją iki minimumo. Ir aš sumažinsiu ją iki minimumo. Taip, massarakš, iki minimumo!.. Atrodo, jūs, Gudragalvi, nesate tuo įsitikinęs? Ak, jūs abejojate? Jūs visuomet abejojate. Gudragalvi, turite tokią savybę, jūs — šaunuolis… Ką gi, pabandysime išvaikyti jūsų abejones. Ar girdėjote apie tokį žmogų — Maksimą Kamererį? Nejau girdėjote? Jums taip tik atrodo. Apie tokį žmogų jūs niekada anksčiau negirdėjote. Dabar išgirsite apie jį pirmą kartą. Labai prašau jūsų, išklausykite ir susiformuokite pačią objektyviausią, pačią bešališkiausią nuomonę apie jį. Man labai svarbu žinoti jūsų objektyvią nuomonę. Gudragalvi: nuo to, suprantate, dabar priklauso, ar sveikas liks mano kailis. Mano blyškusis, su mėlynomis gyslelėmis, kailis, toks brangus man…

Jis sukramtė paskutinį sausainį ir vienu mauku baigė gerti pieną.

Paskui balsu ištarė: „Pradėsime”.

Atsivertė aplanką. To žmogaus praeitis miglota. Ir tai, aišku, nekokia pažinties pradžia. Bet mes su jumis žinome ne tik, kaip iš praeities kildinti dabartį, bet ir kaip iš dabarties kildinti praeitį. Ir jei mums labai prisireiks niūsų Mako praeities, mes galų gale iškrapštysime ją iš dabarties, f ai vadinama ekstrapoliacija… Mūsų Makas savo dabartį pradeda pabėgimu iš katorgos. Staigiu. Netikėtu. Kaip tik tada, kai mes su Keliauninku tiesiame į jį rankas. Štai panikos apimto generolo komendanto raportas, klasikinis idioto, kuris prisidirbo ir dabar nesitveria kailyje, taip nori išsisukti nuo bausmės, klyksmas: jis niekuo nekaltas, jis viską padaręs, kaip liepia instrukcija, jis nežinojęs, kad objektas savo noru stojo įpionieriusmirtininkus ir susprogo minų lauke. Nežinojo… Mes su Keliauninku irgi nežinojome. O derėjo žinoti! Objektas — netikėtumų žmogus, turėjote kažką tokio numatyti, pone Gudragalvi… Taip, tąkart buvau priblokštas, bet dabar mes juk suprantame, kas nutiko: kažkas papasakojo Makui apie bokštus, jis nutarė, kad Tėvų Šalyje jam nėra ką veikti, ir, simuliavęs žūtį, spruko į Pietus… Prokuroras nuleido galvą ant rankų, vangiai pasitrynė kaktą. Taip, tuomet viskas ir prasidėjo… Tai buvo pirmoji klaida manųjų klaidų serijoje: patikėjau, kad jis žuvo. O kaip galėjau nepatikėti? Kuris normalus žmogus bėgs į Pietus, pas mutantus, į neišvengiamą mirtį?.. Bet kas patikėtų. O štai Keliauninkas nepatikėjo.

Prokuroras paėmė dar vieną raportą. O, tas Keliauninkas! Gudruolis Keliauninkas, genijus Keliauninkas… Štai kaip man reikėjo veikti — kaip veikė jis! Aš neabejojau, kad Makas žuvo: Pietūs yra Pietūs. O Keliauninkas visą Užupį užtvindė savo agentais. Peniukšlis Pankas — ak, nepakliuvo jis man, kai buvo mėtas, nepasiglemžiau aš jo! — tas peniukšlis šerpetotas jo meitėlis net sulyso lakstydamas po šalį, uostinėdamas ir šniukštinėdamas, o jo Višta Šeštojoje trasoje nugaišo nuo karštinės, o jo Tapą Gaidelį pagrobė kalniečiai, o paskui Penkiasdešimt Penktasis, nežinau, kas jis toks, nusibeldė net į pajūrį ir ten įkliuvo piratams, bet spėjo pranešti, jog Makas ten buvo, pasidavė patruliams ir jį pasiuntė į koloną… Štai kaip elgiasi galvoti žmonės: jie niekuo netiki ir nieko nesigaili. Štai kaip ir aš privalėjau elgtis. Viską mesti, imtis tik Mako — juk jau tada puikiausiai suvokiau, kokia baisi jėga tas Makas, o aš, užuot ėmęsis jo, susikibau su Griežliuku ir pralaimėjau, o paskui įsivėliau į tą idiotišką karą ir vėl pralaimėjau… Aš ir dabar pralaimėčiau, bet pagaliau man pasisekė: Makas apsireiškė sostinėje. Keliauninko irštvoje, ir apie tai aš sužinojau anksčiau nei Keliauninkas. Taip, Keliauninke, taip, kremzliaausi, šįkart pralaimėjai tu. Reikėjo gi tau išvažiuoti kaip tik dabar! Žinai, Keliauninke, šįsyk aš net nesisieloju dėl to, kad vėl liko nežinoma, kur ir ko tu išvažiavai. Išvažiavai, ir tiek to. Tu, žinoma, visiškai pasikliovei savuoju Panku, ir tavasis Pankas Maką tau parvežė, bet štai kur bėda — pasiligojo Pankas po visų karinių nuotykiiį, be sąmonės guli rūmų ligoninėje — svarbus asmuo, tokius tik ir guldyti rūmų ligoninėje! — ir dabar jau aš neprašausiu, dabar jis gulės ten tiek, kiek reikės man. Taigi tavęs nėra. Panko nėra, o mūsų Makas yra, ir viskas susiklostė labai sėkmingai…

Prokuroras pajuto džiaugsmo antplūdį ir susizgribęs tuojau pat nuramdė jį. Vėl emocijos, massarakš. Ramiau, Gudragalvi. Tu susipažįsti su nauju žmogumi, vardu Makas, tau reikia būti itin objektyviam. Juo labiau kad šis naujasis Makas toks nepanašus į senąjį, dabar jis jau visai suaugęs, dabar jis žino, kas yra finansai ir vaikų nusikalstamumas. Protingesnis, rūstesnis tapo mūsų Makas… Prasibrovė į pogrindžio vadavietę (Memo Gramenu ir Aliu Zefo rekomendacijos), kaip griaustinis iš giedro dangaus užgriuvo pasiūlymu imtis kontrpropagandos, vadavietė net užkaukė — tuomet eiliniams nariams reikėtų atskleisti tikrąją bokštų paskirtį, — bet

Makas įtikino! Įbaimino juos ten, supainiojo, sutiko jie su kontrpropagandos idėja, skyrė Makui paruošti… Situacijoje jis susigaudė greitai — greitai ir teisingai. Ir jie suprato, su kuo turį reikalų. Arba tiesiog pajuto… Štai paskutinis pranešimas: švietėjų frakcija pakvietė jį aptarti perauklėjimo programos, ir jis džiugiai sutiko. Iškart pasiūlė visą pluoštą idėjų. Mintelės ne kažin kokios, bet tai nesvarbu, perauklėjimas — išvis idiotizmas, svarbu tai, kad jis jau nebe teroristas, nieko nenori sprogdinti, nieko nenori žudyti; svarbu tai, kad jis ėmėsi politinės veiklos, vadavietėje aktyviai pelno autoritetą, sako kalbas, kritikuoja, kopia viršun; svarbu tai, kad jis turi idėjų, trokšta jas įgyvendinti, o kaip tik to mums ir reikia, pone Gudragalvi…

Prokuroras atsilošė kėdėje.

Ir dar štai ko reikia. Žinios apie gyvenimo būdą. Daug dirba — ir laboratorijoje, ir namie, — vis dar tebesiilgi tos moters. Rados Gaal, sportuoja, beveik su niekuo nedraugauja, nerūko, beveik negeria, saikingai maitinasi. Kita vertus — akivaizdžiai linkęs į prabangą buityje ir žino savo vertę: personalo nariui priderantį automobilį laiko savaime suprantamu dalyku, bet išreiškė nepasitenkinimą mažu šio galingumu ir bjauria išvaizda; taip pat nepatenkintas dviejų kambarių butu — laiko jį pernelyg ankštu ir neturinčiu paprasčiausių patogumų; savo būstą papuošė originaliais paveikslais ir antikvariniais meno kūriniais, jiems įsigyti išleidęs beveik visą avansą… na, ir taip toliau. Gera medžiaga, labai gera medžiaga… Beje, o kiek jis turi pinigų ar dar ko nors? Ta-aip, temos vadovas cheminės sintezės laboratorijoje… atlyginimas mėlyname voke… asmeninė mašina… dviejų kambarių butas Specialiųjų tyrimų departamento teritorijoje… Neprastai jį įtaisė. Ir turbūt dar daugiau pažadėjo. Norėčiau žinoti, kaip jam paaiškino, kam jo prisireikė Keliauninkui. Pankas žino, nusipenėjęs meitėlis, bet nepasakys, greičiau jau nudvės… Ak:, jei kaip nors pavyktų išlupti iš jo viską, ką žino! Su kokiu pasimėgavimu paskui pribaigčiau jį… Kiek jis kraujo man sugadino, nušašęs galvijas… Ir tą Radą pavogė iš manęs, o juk kaip ji man dabar praverstų — Rada… Koks ginklas, kai susiduri su tyru, sąžiningu, narsiu Maku!.. Vis dėlto dabar gal tai ir neblogai… Ne aš įkalinau tavo mylimąją, Makai tai vis tas Keliauninkas, tai jo intrigos, to šlykštaus šantažuotojo…

Prokuroras sudrebėjo: geltonasis telefonas tylutėliai skimbtelėjo. Tik skimbtelėjo, nieko daugiau. Tylutėliai, netgi melodingai. Dalelytei sekundės atgijo, lyg primindamas apie save, ir vėl apmirė… Prokuroras, nenuleisdamas nuo jo akių, virpančiais pirštais persibraukė kaktą. Ne, klaida… Žinoma, klaida. Maža ką, telefonas

— aparatas sudėtingas, kibirkštėlė ten kokia nors tvykstelėjo… Jis nusišluostė pirštus į chalatą. Ir tą pat akimirką telefonas sugriaudė. Lyg šūvis iš arti… Lyg kardas per gerklę… Lyg — nuo stogo į asfaltą… Prokuroras paėmė ausines. Jis nenorėjo jų imti, net nesuvokė, kad ima ausines, netgi įsivaizdavo, tarsi ausinių nė neliečia, o skubiai, ant pirštų galų, bėga į miegamąjį, rengiasi, išsivaro iš garažo mašiną ir maksimaliu greičiu švilpia… Kur?

— Valstybės prokuroras, — kimiai ištarė jis ir atsikrenkštė.

— Gudragalvi? Kalba Tėtis.

Štai… Štai kas… Tuojau: „Laukiame tavęs po valandžiukės…”

— Pažinau, — atsiliepė jis bejėgiškai. — Sveikas, Tėti.

— Suvestinę skaitei?

— Ne.

„Ak, neskaitei? Na, atvažiuok, mes tau perskaitysime…”

— Viskas, — pasakė Tėtis. — Su karu apsidergėme.

Prokuroras gurktelėjo. Derėjo ką nors pasakyti. Derėjo ką nors pasakyti skubiai, geriausia — pajuokauti. Subtiliai pajuokauti… Dieve, padėk man subtiliai pajuokauti!..

— Tyli? O ką aš tau sakiau? Nekišk nosies į tą makalynę, civiliais remkis, civiliais, o ne kariškiais! Ak, tu. Gudragalvi…

— Tu — Tėtis, — išspaudė prokuroras. — Juk vaikai amžiais neklauso tėvų…

Tėtis sukikeno.

— Vaikai… — pasakė jis. — O kur yra pasakyta: „Jei tavo mažutėlis tave piktina…” Kaip ten toliau. Gudragalvi?

Dieve mano. Dieve mano! „…nupūsk jį nuo žemės paviršiaus”. Jis tada taip ir pasakė: „Nupūsk jį nuo žemės paviršiaus”, — ir Keliauninkas paėmė nuo stalo sunkų juodą pistoletą, lėtai pakėlė ir du kartus iššovė, ir mažutėlis rankomis griebėsi už peršautos plikos galvos ir griuvo ant kilimo…

— Atmintis užako? — paklausė Tėtis. — Ak, tu. Gudragalvi. Ko ketini imtis. Gudragalvi?

— Aš suklydau… — sugergždė prokuroras. — Klaida… Vis per tą Griežliuką…

— Suklydai… Na, gerai, pamąstyk. Gudragalvi. Pagalvok. Aš tau dar paskambinsiu…

Ir viskas. Ir nebeliko. Ir nežinia, kur skambinti jam — verkti, maldauti… Kvaila, kvaila. Niekam tai nepadėdavo… Tiek to… Palauk… Nagi palauk tu, rupūže! Jis atsivedėjęs vožė atviru delnu į stalo kraštą — kad kraujas pasipiltų, kad skaudėtų, kad liautųsi drebulys… Šiek tiek padėjo, bet jis dar pasilenkė, kita ranka ištraukė apatinį stalčių, susirado plokščią butelį, dantimis atlupo kamštį ir susivertė kelis gurkšnius. Tvoskė karštis. Štai taip… Ramiai… Mes dar pažiūrėsime… Tai lenktynės: kuris greitesnis. Gudragalvio plikomis rankomis nepaimsi, jūs su juo dar pasiplūksite. Gudragalvio taip paprastai neišsikviesi. Jei galėtumėte, būtumėte jau ir išsikvietę… Nieko tokio, kad jis paskambino. Jis visuomet šitaip. Laiko turiu. Dvi dienas, tris dienas, keturias dienas… Laiko turiu! — užrėkė jis ant savęs. Nedėk į kelnes… Jis atsistojo ir ėmė sukti ratus po kabinetą.

Aš galiu jus sutvarkyti. Aš turiu Maką. Turiu žmogų, kuris nebijo spinduliuotės. Kuriam nėra jokių kliūčių. Kuris nori pakeisti tvarką. Kuris jūsų neapkenčia. Žmogus tyras ir, vadinasi, atviras visoms pagundoms. Žmogus, kuris manimi patikės. Žmogus, kuris užsinorės susitikti su manimi… Jis jau dabar nori susitikti su manimi: mano agentai jau daug kartų jam sakė, kad valstybės prokuroras yra geras, teisingas, puikiai išmano įstatymus, žodžiu — tikras teisėtumo sargas. Tėvai jo nemėgsta ir pakenčia tik todėl, kad nepasitiki vienas kitu… mano agentai parodė jam mane, patyliukais, palankiomis aplinkybėmis, ir mano veidas jam patiko… O svarbiausia! — jam kaip giliausia paslaptis šnipštelėta, kad aš žinau, kur yra Centras. Jis puikiai tvardosi, bet man pranešta, kad tą akimirką jis išsidavė… Štai kokį turiu žmogų — žmogų, kuris labai nori užgrobti Centrą ir gali tai padarji — vienintelis iš visų… Tiksliau, to žmogaus aš kol kas neturiu, bet meškerė užmesta, masalas prarytas, ir šiandien aš užkirsiu. Arba aš žuvęs. Žuvęs… Žuvęs…

Vaizduotės jis nebepajėgė sutramdyti. Regėjo tą ankštą kambarėlį, išmuštą tamsiai raudonu aksomu, tvankų, prirūgusį, be langų; pliką, nučiurintą stalą ir penkis paauksuotus krėslus… O mes, visi kiti, stovėjome: aš. Keliauninkas kraujo ištroškusio žmogžudžio akimis ir tas nuplikęs budelis… vėpla, plepys, juk žinojo, kur yra Centras, šitiek žmonių pražudė, kad tai sužinotų, ir — tauškalius, girtuoklis, pagyrūnas — argi galima apie tokius dalykus kam nors pasakoti? Juo labiau giminiečiams… ypač tokiems giminiečiams. O dar Visuomenės sveikatos departamento vadovas. Nežinomų Tėvų akys ir ausys, tautos šarvas ir bardišius… Tėtis markstydamasis pasakė: „Nupūsk jį nuo žemės paviršiaus”, — Keliauninkas du kartus šovė iš visai arti, ir Šešuras nepatenkintas suniurzgė: „Vėl visus apmušalus apdrabstėte…” Ir vėl jie įniko ginčjis, kodėl kambaryje dvokia, o aš stovėjau vatinėmis kojomis ir galvojau: „Žino ar nežino?” — ir Keliauninkas stovėjo išsišiepęs tartum alkanas plėšrūnas ir žvelgė į mane, lyg nujausdamas… Nė Velnio jis nenujautė… Dabar jau suprantu, kodėl jis visada taip rūpinosi, kad niekas nepermanytų Centro paslapties. Jis visuomet žinojo, kur yra Centras, ir tik laukė progos jį užgrobti pats… Pavėlavai, Keliaiminke, pavėlavai… Ir tu. Tėti, pavėluosi. Ir tu, Šešure. O apie tave, Griežliuk, nė kalbėti neverta…

Jis atitraukė užuolaidą ir prispaudė kaktą prie šalto stiklo. Jau beveik pasmaugė savo baimę, o kad sutryptąją galutinai, iki paskutinės kibirkštėlės, įsivaizdavo, kaip Makas šturmu įsiveržia į Centro aparatinę… bet tai galėtų padarji ir Pūslė su asmenine apsauga, su ta gauja savo giminaičių ir pusbrolių, sūnėnų, įbrolių, išpenėtinių, su tais šiurpiais padugnėmis, kurie nė girdėt nėra girdėję apie įstatymus, kurie visada žinojo tik vieną įstatymą: šauk pirmas… tik Keliauninkas ir galėjo pakelti ranką prieš Pūslę, — tą patį vakarą jie užpuolė Keliaiminką tiesiog prie vilos vartų, suvarpė mašiną, užmušė vairuotoją, užmušė sekretorę, bet ir patys paslaptingai sugulė, visi kaip vienas, visi dvidešimt keturi su dviem kulkosvaidžiais… Taip, Pūslė irgi galėtų įsiveržti į aparatinę, bet ten jis ir įstrigtų, toliau nenueitų, nes toliau — depresinės spinduliuotės užtvara, o dabar jau gal ir dvi spindulinės užtvaros, pakaktų ir vienos, niekas ten nepraeis: išsigimėlis nualps iš skausmo, o paprastas lojalus pilietis puls ant kelių ir tyliai pravirks iš mirtino liūdesio… Tik Makas ten praeis ir sukiš savo įgudusias rankas į generatorius, ir pirmiausia visą bokštų sistemą perjungs skleisti depresinį lauką. Paskui, jau visiškai netrukdomas, jis pakils į radijo studiją ir paleis įašą su iš anksto parengta kalba daugiaciklei transliacijai… Visa šalis — nuo Hončio sienos iki Užupio — apimta depresijos, milijonai kvailių voliojasi, apsipylę ašaromis, nenorėdami nė piršto pajudinti, o garsiakalbiai jau rėkia visa gerkle: Nežinomi Tėvai — nusikaltėliai, jų pavardės tokios ir tokios, jie yra ten ir ten, užmuškite juos, gelbėkite šalį, tai sakau aš, Makas Simas, gyvasis Dievas žemėje (arba — teisėtas imperatoriaus sosto įpėdinis, arba didysis diktatorius, arba… kaip jam labiau patiks)… Prie ginklo, mano Gvardija! Prie ginklo, mano armija! Prie ginklo, mano pavaldiniai!.. O pats tuo tarpu grįžta į aparatinę ir peijungia generatorius skleisti jautresnio dėmesio lauką, ir štai jau visa šalis klausosi ištempusi ausis, kad nepraleistų nė žodelio, mokydamasi mintinai, kartodama, o garsiakalbiai šaukia, bokštai darbuojasi, ir tai trunka dar valandą, o paskui jis perjungia spinduliuotuvus į entuziazmą, tik pusvalandis entuziazmo, ir — laidos baigtos… O kai aš atsipeikėju — massarakš, pusantros valandos pragariško skausmo, bet reikia, massarakš, ištverti, — Tėčio jau nebėra, nė vieno iš jų nebėra, yra Makas, didysis Dievas Makas ir jo ištikimas patarėjas, buvęs valstybės prokuroras, o dabar — didžiojo Mako vyriausybės vadovas… Et, bala nematė tos vyriausybės, tiesiog būsiu gyvas, ir niekas man negrės, o paskui pažiūrėsime… Makas ne iš tų, kurie meta naudingus draugus, jis nemeta netgi nenaudingų draugų, o aš būsiu labai naudingas draugas. O, koks aš jam būsiu draugas!..

Jis pertraukė pats save ir grįžo prie stalo, pašnairavo į geltonąjį telefoną, Š5T)telėjo, paėmė žaliojo telefono ausines ir pakvietė Specialiųjų tyrimų departamento viršininko pavaduotoją.

— Buožgalvis? Labas rytas, Gudragalvis trukdo. Kaip jautiesi? Kaip skrandis?.. Na, puiku… Keliauninko dar nėra?.. Aha… Na, tiek to… Man paskambino iš aukščiau ir liepė jus truputį painspektuoti… Ne ne, manau, tai gryniausias formalumas, vis tiek aš jūsų srityje nė velnio nesusigaudau, bet tu ten kokią nors ataskaitą paruošk… inspekcijos išvadų projektą ir panašiai. Ir pasirūpink, kad visi būtų, kur pridera, o ne taip kaip aną kartą… Umhu… Kokią vienuoliktą valandą tikriausiai… Pasistenk, kad dvyliktą aš jau galėčiau išvažiuoti su visais dokumentais… Na, iki pasimatymo. Eisime kentėti… Tu irgi kehti? O gal jūs jau seniai sugalvojote, kaip apsiginti, tik nuo vyresnybės slepiate? Na na, aš juokauju… Iki.

Jis padėjo ausines ir žvilgtelėjo į laikrodį. Be penkiolikos dešimt. Prokuroras garsiai sudejavo ir nukėblino į vonią. Vėl tas košmaras… pusvalandis košmaro. Nuo kurio neįmanoma apsisaugoti… Nuo kurio neįmanoma išsigelbėti… Dėl kurio nesinori gyventi… Vis dėlto kaip apmaudu: Keliauninko teks pasigailėti.

Vonia jau buvo pilna karšto vandens. Prokuroras nusimetė chalatą, nusitempė naktinius marškinius ir pasikišo po liežuviu skausmo slopiklį. Ir šitaip visą gyvenimą. Viena dvidešimt ketvirtoji viso gyvenimo dalis — pragaras. Daugiau nei keturi procentai… Ir tat — neskaitant iškvietimų aukščiau. Na, iškvietimai greitai baigsis, o tie keturi procentai išliks iki galo… Beje, dar pažiūrėsime. Kai viskas nusistovės, Keliauninko imsiuos pats… Jis įlipo į vonią, įsitaisė kuo patogiau, atsipalaidavo ir ėmė kurti planus, kaip imsis Keliauninko. Bet nieko nespėjo sugalvoti. Pažįstamas skausmas smogė į momenį, nusirito stuburu, suleido nagus į kiekvieną ląstelę, į kiekvieną nervą ir įniko plėšyti — nuosekliai, žiauriai, pašėlusių širdies trinksnių ritmu…

Kai viskas baigėsi, jis dar šiek tiek pagulėjo apsalęs nuo išsekimo — ir pragariškos kančios turi teigiamybių: pusvalandis košmaro suteikdavo jam kelias minutes dangiškos palaimos — paskui išlipo, nusišluostė prieš veidrodį, pravėrė duris, paėmė iš kamerdinerio švarius rūbus, apsirengė, grįžo į kabinetą, išgėrė dar vieną stiklą šilto pieno, šįkart — su gydomuoju vandeniu, suvalgė porciją tąsios košelės su medumi, truputį pasėdėjo, šiaip, nieko neveikdamas, galutinai atsipeikėdamas, o paskui paskambino dieniniam referentui ir paliepė ruošti automobilį.

I Specialiųjų tyrimų departamentą vedė vyriausybinė trasa, tokiu dienos metu tuščia, apsodinta kupliais medžiais, nepanašiais į tikrus. Vairuotojas prie šviesoforų nestodavo, protarpiais įjungdavo skardžią storabalsę sireną. Prie aukštų geležinių Departamento vartų privažiavo be trijų minučių vienuolika. Gvardietis paradiniu munduru priėjo, įsižiūrėdamas pasilenkė, pažino ir išreiškė pagarbą. Vartai tučtuojau atsivėrė, pasimatė tankus sodas, balti ir geltoni gyvenamieji korpusai, o už jų — milžiniškas stiklinis instituto gretasienis. Prokuroras lėtai nuvažiavo automobiliams skirtu keliuku su grėsmingais greičio ribojimo ženklais, pro vaikų žaidimų aikštelę, pro žemą baseino pastatą, margą, smagų klubo-restorano statinį — ir visa tai apgaubta žaluma, žalumos debesimis, galybe žalumos, ir oras nuostabus, kuo gryniausias, ir — massarakš! — ir kvapas kažkoks nepaprastas, niekur tokio nebūna, jokiuose laukuose, jokiame miške… Ak jau tas Keliauninkas, visa tai jo išmonės, velnioniški pinigai sukišti, užtat kaip jį čia myli! Štai kaip reikia gyventi, štai kaip reikia įsikurti. Sukišti velnioniški pinigai, Dieveris buvo baisiai nepatenkintas, jis ir dabar nepatenkintas… Rizika? Taip, rizikos, žinoma, būta, surizikavo Keliauninkas, užtat dabar jo Departamentas — tai JO Departamentas, čia jo neišduos, neiškrės šunybės… Čia jis turi penkis šimtus žmonių, daugiausia — jaunimo, laikraščių jie neskaito, radijo neklauso: laiko, matote, nėra, svarbūs moksliniai tyrimai… taigi spinduliuotė į šitą taikinį nepataiko, tiksliau, ir taiko visai į kitą. Taip, Keliauninke, aš tavim dėtas dar ilgai delsčiau kurti apsauginius šalmus. Gal tu ir delsi? Tikriausiai delsi. Bet, po galais, kaip tave prigriebti? Štai jeigu atsirastų antras Keliauninkas… Taip, kitos tokios galvų galvos visame pasaulyje nėra. Ir jis tai žino. Ir labai atidžiai stebi kiekvieną labiau ar menkiau talentingą žmogų. Pasiglemžia dar jaunystėje, pamalonina, atskiria nuo tėvų — o tėvai, kvailiai, be galvų iš laimės! — ir štai, žiūrėk, dar vienas kareivėlis stoja greton… Ak, kaip šaunu, kad Keliauninko dabar nėra, kokia sėkmė!

Mašina sustojo, referentas atvėrė dureles. Prokuroras išlipo, laipteliais užkopė į įstiklintą vestibiulį. Buožgalvis su savo liokajais jau laukė. Prokuroras su deramu nuoboduliu veide tingiai paspaudė Buožgalviui ranką, žvilgtelėjo į liokajus ir leidosi palydimas į liftą. Į kabiną suėjo, laikydamiesi reglamento: ponas valstybės prokuroras, paskui jį — ponas Departamento viršininko pavaduotojas, už šio — pono valstybės prokuroro liokajus ir vyriausiasis iš pono viršininko pavaduotojo liokajų. Kitus paliko vestibiulyje. Į Buožgalvio kabinetą suėjo taip pat laikydamiesi reglamento: ponas prokuroras, paskui jį — Buožgalvis, pono prokuroro liokajų ir vyriausiąjį Buožgalvio liokajų paliko už durų, laukiamajame. Prokuroras išvargęs tučtuojau nugrimzdo į fotelį, o Buožgalvis akimoju subruzdo, ėmė pirštais barbenti mygtukus ant stalo krašto ir, kai į kabinetą sulėkė visas pulkas sekretorių, liepė patiekti arbatos.

Kelias pirmąsias minutes prokuroras pramogaudamas apžiūrinėjo Buožgalvį. Šis stebėtinai priminė prasikaltusį. Vengė žiūrėti į akis, nuolat glostinėjosi plaukus, beprasmiškai trynė rankas, nenatūraliai kosčiojo ir nuolat be priežasties neramiai judėjo krutėjo. Jis visuomet atrodė šitaip. Išorė ir elgesys buvo svarbiausias jo kapitalas. Buožgalvis nuoląt kėlė įtarimą, kad jo sąžinė nešvari, ir traukte pritraukdavo begklines kuo kruopščiausias patikras. Visuomenės sveikatos departamentas buvo išstudijavęs kiekvieną jo gyvenimo valandą. O kadangi tas gjrvenimas buvo nepriekaištingas ir kiekviena eilinė patikra tik patvirtindavo šį netikėtą faktą; tarnybos pakopomis Buožgalvis kilo nepaprastai sparčiai.

Prokuroras visa tai puikiai žinojo — pats asmeniškai tris kartus kuo kruopščiausiai tyrė Buožgalvį — ir vis dėlto dabar, su malonumu stebėdamas šį, staiga susizgribo manąs, jog Buožgalvis, dievaži, klastūnas, žino, kur yra Keliauninkas, ir klaikiai bijo, kad ta informacija iš jo tuojau bus išlupta. Ir prokuroras neištvėrė.

— Linkėjimai nuo Keliauninko, — pasakė jis atsainiai, pirštais barbendamas į ranktūrį.

Buožgalvis staigiai žvilgtelėjo į prokurorą ir tučtuojau nukreipė akis.

— M-m… taip… — suniurnėjo, kandžiodamas lūpą. — Khe… Štai tuojau… hm… arbatos atneš…

— Jis prašė, kad paskambintum, — dar atsainiau ištarė prokuroras.

— Ką?.. Aa… Gerai… Arbata šiandien bus ypatinga. Naujoji sekretorė pasitaikė tikra arbatų žinovė… Tai yra… khe… o kur jam paskambinti?

— Nesuprantu, — tarė prokuroras.

— Ne, aš čia apie tai, kad… hm… norint jam paskambinti, juk reikia žinoti… khe… telefono numerį… o jis niekada numerio nepalieka… — Buožgalvis staiga subruzdo, apimtas kančios paraudo, ėmė tapšnoti delnais į stalą, susirado pieštuką. — Kur jis prašė paskambinti?

Prokuroras atsitraukė.

— Aš pajuokavau, — pasakė.

— A?.. Ką?.. — Buožgalvio veide akimirksniu, keisdamos viena kitą, šmėkštelėjo daugybė įtartiniausių išraiškų. — A! Pajuokavai? — Jis nenatūraliai nusikvatojo. — Čia tai tu mikliai mane… Net juokas ima! O aš jau maniau… Cha cha cha!.. O štai ir arbatėlė!

Prokuroras iš išpuoselėtos sekretorės išpuoselėtų rankų paėmė stiklinę stiprios karštos arbatos ir pratarė:

— Gerai jau, pajuokavome ir pakaks. Laiko trūksta. Kur tavasis popierius?

Buožgalvis begale nereikalingų judesių paėmė iš stalčiaus inspekcijos išvadų projektą ir ištiesė prokurorui. Sprendžiant iš to, kaip jis tuo metu traukėsi ir gūžėsi, projektas turėjo būti prikimštas suklastotos informacijos, skirtas suklaidinti inspektorių ir išvis parengtas kenkėjiškais tikslais.

– Š-še t-tau… — nutęsė prokuroras, čepsėdamas cukraus gabalėliu. — Na, ką čia turi?.. „Kontrolinio patikrinimo aktas”… Nna… Interferencijos laboratorija… spektrinių tyrimų laboratorija… integralinio spinduliavimo laboratorija… Nieko nesuprantu, velnias sprandą nusisuktų. Kaip tu susigaudai visoje toje makalynėje?

— O aš… hm… Žinai, aš irgi nesusigaudau, juk mano profesija… hm… administratorius, aš į tuos reikalus nesikišu.

Buožgalvis slėpė akis, kramtė lūpas, plačiais judesiais taršė plaukus, ir jau buvo visiškai aišku, kad joks jis ne administratorius, o Hončio šnipas su specialiu aukštuoju išsilavinimu. Tai bent tipelis!..

Prokuroras vėl sutelkė dėmesį į aktą. Jis išsakė giliamintę pastabą dėl pajėgumo didinimo grupės pereikvotų lėšų, paklausė, kas toks tas Zojus Barutu, ar nesąs jis Moru Barutu, garsaus rašytojopropagandininko, giminaitis, papriekaištavo dėl belęšio refraktometro, kuris kainavo pašėlusius pinigus, o vis dar tebėra neįvaldytas, ir apibendrino tyrimų bei spinduliuotės tobulinimo sektoriaus darbus teigdamas, kad žymių poslinkių nemato (ir ačiū Dievui, pridūrė mintyse) ir kad šią jo nuomonę privalu įtraukti į grynraštinį akto variantą.

Tą akto dalį, kurioje buvo įvertinti apsaugos nuo spindulių sektoriaus darbai, jis dar atsainiau permetė akimis. Trypčiojate, paskelbė. Fizinės apsaugos srityje nepasiekėte nieko, fiziologinės — dar mažiau… Fiziologinė apsauga išvis nėra tai, ko mums reikia: kurių galų aš leisiuosi pjaustomas, dar idiotu paversite… O štai chemikai šaunuoliai — dar minutę laimėjo. Pernai minutę, o užpernai pusantros… ir kas išeina? Vadinasi, dabar galiu praryti piliulę ir vietoj trisdešimties minučių kankinsiuos dvidešimt dvi… Ką gi, neblogai. Beveik trisdešimt procentų… Nagi, užrašyk mano nuomonę: padidinti fizinės apsaugos darbų tempus, paskatinti cheminės apsaugos skyriaus darbuotojus. Viskas.

Jis atkišo lapus Buožgalviui.

— Liepk perspausdinti… ir mano nuomonę… O dabar — tai tik formalumas — imk ir palydėk mane… na, tarkime… ėė… Pas fizikus buvau anąkart, palydėk tu mane pas chemikus, pasižiūrėsiu, kaip jie ten…

Buožgalvis pašoko ir vėl trinktelėjo per mygtukus, o prokuroras atsistojo be galo išvargusio žmogaus povyza.

Lydimas Buožgalvio ir dieninio referento, jis neskubriai pasivaikščiojo po cheminės apsaugos skyriaus laboratorijas, mandagiai šypsodamasis žmonėms su vienu antsiuvu ant rankovės, kartais patapšnodamas per petį antsiuvo neturintiems, stabtelėdamas prie dviejų antsiuvų savininkų paspausti rankos, supratingai palinksėti galva ir pasiteirauti, ar nesą pretenzijų.

Pretenzijų nebuvo. Visi lyg ir dirbo arba dėjosi dirbą — ką ten juos suprasi. Kažkokiuose prietaisuose mirgėjo kažkokios lemputės, kažkokiuose induose virė kažkokie skysčiai, sklido kažkoks tvaikas, šen bei ten kankino gyvūnus. Čia buvo švaru, šviesu, erdvu, žmonės atrodė sotūs ir ramūs, entuziazmu netryško, su inspektoriumi elgėsi labai korektiškai, bet visai ne šiltai ir, šiaip ar taip, deramai nekeliaklupsčiavo.

Ir beveik kiekvienoje patalpoje — ar tai būtų kabinetas, ar laboratorija — kabėjo Keliauninko portretas: virš darbo stalo, šalia lentelių ir grafikų, tarpulangyje, virš durų, pasitaikė ir paspaustų po stalo stiklu. Tai buvo mėgėjiškos fotografijos, piešiniai ar anglimi brūkštelėti atvaizdai, vienas portretas netgi nutapytas aliejiniais dažais. Galėjai pamatyti Keliauninką, žaidžiantį kamuoliu, Keliaiminką, skaitantį pranešimą, Keliauninką, kremtantį obuolį, rūstų, susimąsčiusį, pavargusį, įtūžusį Keliauninką ir netgi Keliauninką, kvatojantį visa gerkle. Tie kalės vaikai piešdavo net jo šaržus ir kabindavo pačiose matomiausiose vietose!.. Prokuroras įsivaizdavo, kaip įeina į jaunesniojo teisingumo patarėjo Ištvirkėlio kabinetą ir išvysta ten savo karikatūrą. Massarakš, tai neįtikėtina, neįmanoma!

Jis šypsojosi, tapšnojo, spaudė rankas, o pats vis galvojo apie tai, kad lankosi čia jau antrą kartą nuo praėjusių metų ir tarsi niekas nepasikeitę, bet anksčiau kažkaip nekreipdavo į tai dėmesio… O dabar štai atkreipė. Kodėl tik dabar?.. A, štai kodėl! Kas man buvo tas Keliauninkas prieš metus ar prieš dvejus? Formaliai — vienas iš mūsų, iš tikrųjų — kabinetinė figūra, neturinti nei įtakos politikai, nei savo nišos politikoje, nei savų tikslų politikoje. Tačiau nuo tų laikų jis suspėjo dg ką nuveikti. Valstybinio masto operacija išaiškinant užsienio šnipus — jo akcija. Prokuroras pats vadovavo tiems procesams ir tuomet buvo priblokštas supratęs, kad susidūrė ne su įprastais apsimetėliais šnipais-išsigimėliais, o su tikrais patyrusiais žvalgybininkais, Salų Imperijos įdiegtais rinkti mokslinės ir ekonominės informacijos. Keliauninkas sužvejojo juos visus visutėlius ir nuo tada tapo nepamainomu ypatingosios kontržvalgybos šefu.

Toliau: kaip tik Keliauninkas išaiškino plikojo Pūslės sąmokslą — šiurpaus tipo, puikiai įsitvirtinusio, kasusio gilią duobę Keliauninkui, kaip kontržvalgybos šefui. Keliauninkas pats jį ir nukepė, niekam nepatikėjo. Jis visada darbavosi atvirai, niekuomet nesimaskavo ir veikė tik pavieniui — jokių koalicijii, jokių unijų, jokių laikinųjų sąjungų. Šitaip vieną po kito nuvertė tris Karinio departamento viršininkus — tie net cyptelėti nespėdavo, o jau būdavo kviečiami aukščiau, — kol pasiekė, kad būtų paskirtas Griežliukas, paniškai bijantis karo… Tai jis, Keliauninkas, prieš metus užkirto kelią projektui „Auksas”, kuii į viršų stūmė Patriotinė Pramonės ir Finansų Sąjunga… Tuomet atrodė, kad Keliauninkas tuojau kris, nes anuo projektu žavėjosi pats Tėtis, bet Keliauninkas kažkaip įrodė jam, jog visa projekto nauda — tik laikina, o po dešimties metų kilsianti masinė beprotybės epidemija ir visiška suirutė… Jis nuolat kažkaip sugebėdavo jiems įrodyti, niekas niekada nieko neįrodydavo, o jis sugebėdavo. Ir iš esmės aišku — kodėl. Jis niekada nieko nebijojo.

Taip, jis ilgai išsėdėjo kabinete, bet galiausiai suvokė tikrąją savo vertę. Suvokė, kad yra reikalingas mums visiems, kad ir kas mes būtume, kad ir kaip peštumės tarpusavyje. Nes tik jis gali sukurti apsaugą, tik jis gali išvaduoti mus nuo kančių… O pienburniai baltais chalatais piešia jo karikaturėles, ir jis jiems leidžia…

Referentas priešais prokurorą atlapojo eilines duris, ir prokuroras išvydo savąjį Maką. Makas baltu chalatu su antsiuvu ant rankovės sėdėjo ant palangės ir žiūrėjo laukan. Jeigu koks nors teisingumo patarėjas darbo metu kėpsotų ant palangės ir skaičiuotų varnas, jį ramia sąžine būtų galima pasiųsti etapu, kaip akivaizdų dykaduonį ir netgi sabotuotoją. Tuo tarpu šiuo atveju, massarakš, net pasakyti nieko negalima. Tu griebsi jį už pakarpos, o jis tau: „Malonėkite! Aš eksperimentuoju mintyse! Pasitraukite ir netrukdykite!”

Didysis Makas skaičiavo varnas. Jis probėgšmais žvilgtelėjo į įėjusiuosius, jau ketino vėl atsidėti savo veiklai, bet tuojau pat dar kartą atsigręžė ir įsižiūrėjo įdėmiau. Pažino, šmėstelėjo prokurorui. Pažino, mano gudrutis… Jis mandagiai nusišypsojo Makui, patapšnojo per petį jaimam laborantui, sukančiam aritmometro rankenėlę, ir, sustojęs vidur patalpos, apsidairė.

— Na-a… — ištarė jis į erdvę tarp Maksimo ir Buožgalvio. — O kokią veiklą vystome čia?

— Pone Simai, — tarė Buožgalvis rausdamas, merkdamas akį ir trindamas rankas, — paainkite ponui inspektoriui, ką jūs… khe… hm… '

— Juk aš jus pažįstu, — prabilo didysis Makas, kažkaip netikėtai išdygdamas per du žingsnius nuo prokuroro. — Atleiskite, jei neklystu, jūs — valstybės prokuroras?

Taip, bendrauti su Maku nelengva, visas kruopščiai apgalvotas planas velniop nulėkė iškart: Makas nė nemanė ko nors slėpti, nieko nebijojo, jam buvo smalsu; būdamas labai aukštas, jis į prokurorą ir žvelgė iš aukšto, kaip į kokį egzotišką gyvūną… Reikėjo greitosiomis keisti taktiką.

— Taip, — šaltai nustebęs ištarė prokuroras nebesišypsodamas. — Kaip man žinoma, iš tikrųjų esu valstybės prokuroras, nors nesuprantu… — Jis suraukė antakius ir įsižiūrėjo į Mako veidą. Makas plačiai šypsojosi. — Nagi nagi nagi! — šūktelėjo prokuroras. — Na, žinoma… Makas Simas, jis ir Maksimas Kamereris! Bet, malonėkite, juk man pranešė, kad jūs žuvote katorgoje… Massarakš, kaip jūs patekote čionai?

— Ilga istorija, — atsakė Makas, mostelėdamas ranka. — Beje, ir aš nustebau, pamatęs jus čia. Niekad nebūčiau pamanęs, kad mūsų veikia domina Teisingumo departamentą…

— Jūsų veikla domina pačius netikėčiausius žmones, — pareiškė prokuroras. Jis įsikibo Makui į parankę, nusivedė šį prie tolimiausiojo lango ir konfidencialiai pasiteiravo:

— Kada padovanosite mums piliules? Tikras piliules, visoms trisdešimčiai minučių…

— O argi ir jūs?.. — paklausė Makas. — Na, taip, suprantama…

Prokuroras liūdnai palingavo galvą ir sunkiai atsidusęs užvertė akis.

— Mūsų palaiminimas ir mūsų prakeiksmas, — ištarė jis. — Mūsų valstybės laimė ir jos vadovų sielvartas… Massarakš, aš neapsakomai džiaugiuosi, kad jūs gyvas, Makai. Privalau jums pasakyti, kad jūsų byla buvo viena iš nedaugelio mano karjeroje, sukėlusių apmaudų nepasitenkinimą… Ne ne, nebandykite prieštarauti — laikantis įstatymo raidės, jūs buvote kaltas, šia prasme viskas kaip pridera… jūs užpuolėte bokštą, rodos, užmušėte gvardietį, už tai, žinote, galvytės niekas neglosto. Bet iš esmės… Prisipažinsiu, kai pasirašinėjau jums nuosprendį, mano ranka suvirpėjo. Lyg pasirašyčiau nuosprendį vaikui, neįsižeiskite. Pagaliau juk tai buvo greičiau mūsų sumanymas nei jūsų, ir visa atsakomybė…

— Aš neįsižeidžiau, — tarė Makas. — Ir jūs beveik teisus: išdaiga su tuo bokštu buvo vaikiška… Šiaip ar taip, aš dėkingas prokuratūrai už tai, kad mūsų tada nesušaudė.

— Tik tiek aš ir tegalėjau suveikti, — atsakė prokuroras. — Prisimenu, labai nusiminiau sužinojęs apie jūsų žūtį… — Jis nusijuokė ir draugiškai spustelėjo Mako alkūnę. — Velnioniškai džiaugiuosi, kad viskas baigėsi taip laimingai. Velnioniškai džiaugiuosi, galėdamas pažintį paversti… — Jis pažvelgė į laikrodį. — Klausykite, Makai, o kodėl jūs čia? Ne ne, aš neketinu jūsų suimti, tai ne mano reikalas, dabar jumis tegul rūpinasi karinė komendantūra. Tačiau ką jūs veikiate šiame institute? Argi jūs chemikas? Ir dar… — Jis pirštu parodė į antsiuvą.

— Aš — visko po truputį, — pasakė Makas. — Truputį chemikas, truputį fizikas…

— Truputį pogrindininkas, — pridūrė prokuroras, nerūpestingai juokdamasis.

— Visai visai truputį, — ryžtingai atsakė Makas.

— Truputį fokusininkas… — pridėjo prokuroras.

Makas įdėmiai pažvelgė į j į.

— Truputį fantazuotojas, — tęsė prokuroras, — truputį avantiūristas…

— Tai jau ne specialybė, — paprieštaravo Makas. — Tai, jei norite, tiesiog bet kurio padoraus mokslininko savybės.

— Ir padoraus politiko, — tarė prokuroras.

— Retas žodžių derinys, — pastebėjo Makas.

Prokuroras klausiamai pažvelgė į jį, paskui susigaudė ir vėl nusijuokė.

— Taip, — pasakė. — Politinė veikla — savaip specifiška. Politika — tai menas švariai nuplauti labai nešvariu vandeniu. Niekada nenusiriskite iki politikos, Makai, likite su savo chemija… — Jis pažvelgė į laikrodį ir apmaudžiai tarė: — Ak, prakeikimas, visiškai neturiu laiko, o taip norėčiau su jumis paplepėti… Varčiau jūsų bylą, jūs — įdomi asmenybė… Bet tikriausiai irgi smarkiai užsiėmęs…

— Taip, — atsakė gudrutis Makas. — Nors, žinoma, ne taip smarkiai kaip valstybės prokuroras.

— Na štai, — tarė prokuroras, vėl nusijuokdamas. — O jūsų vyresnybė tikina mus, kad jūs dirbate dieną naktį… Pavyzdžiui, aš apie save to pasakyti negaliu. Valstybės prokurorui pasitaiko laisvų vakarų… Nustebsite, bet aš turiu jums galybę klausimų, Makai. Prisipažinsiu, norėjau su jumis pasikalbėti dar tada, po proceso. Bet — reikalai, begaliniai reikalai…

— Aš jūsų paslaugoms, — atsakė Makas. — Juo labiau kad ir aš turiu ko jūsų paklausti.

„Na na! — mintyse siidraudė jį prokuroras. — Nereikia taip atvirai, mes čia ne vieni”. O garsiai, visas nušvitęs, jis pasakė:

— Puiku! Ko tik panorėsite… O dabar — prašau man atleisti, lekiu…

Jis paspaudė didžiulę savojo Mako plaštąką, jau pagauto Mako, galutinai užkibusio Mako, jis puikiai padėjo man lošti, jis, be abejonės, nori susitikti, ir tuojau aš užkirsiu… Prokuroras sustojo tarpduryje, spragtelėjo pirštais ir atsigręžęs prabilo:

— Beje, Makai, o ką jūs veikiate šįvakar? Aš tik dabar susizgribau, kad šį vakarą esu laisvas…

– Šįvakar? — pratarė Makas. — Ką gi… Tiesa, šįvakar aš…

— Ateikite dviese! — šūktelėjo prokuroras. — Šitaip dar geriau — supažindinsiu jus su žmona, praleisime puikų vakarą… Aštuntą valandą — jums tinka? Atsiųsiu jums mašiną. Sutarėme?

— Sutarėme.

Sutarėme! — džiūgavo prokuroras, apeidamas paskutines skyriaus laboratorijas, šypsodamasis, tapšnodamas ir spūsčiodamas.

Sutarėme! — galvojo, pasirašydamas aktą Buožgalvio kabinete. Sutarėme, massarakš, sutarėme! — triumfuodamas nebyliai šaukė pakeliui į namus.

Jis paskyrė vairuotojui užduotį. Įsakė referentui pranešti į Departamentą, kad ponas prokuroras užsiėmęs… nieko neįleisti, išjungti telefonus ir išvis nešdintis velniop, bet vis dėlto taip, kad nuolat būtų po ranka. Išsikvietė žmoną, pabučiavo ją į kaklą, prabėgomis užsiminė, kad nesimatė jau dešimtį dienų, ir paprašė jos pasirūpinti vakariene, gera, lengva, skania vakariene keturiems, prie stalo būti gerutei ir pasiruošti sutikti labai įdomų žmogų. Ir kuo daugiau vynų, pačių geriausių ir įvairiausių.

Paskui užsirakino kabinete, vėl pasidėjo ant stalo bylą iš žaliojo aplanko ir įniko pergalvoti viską iš naujo, nuo pat pradžių. Jam sutrukdė tik vieną kartą: Karinio departamento kurjeris atgabeno paskutinę fronto suvestinę. Frontas subyrėjo. Kažkas pakuždėjo hontiečiams atkreipti dėmesį į užtveriamuosius būrius, tad praėjusią naktį jie suvarpė ir atominiais sviediniais sunaikino bene devyniasdešimt penkis procentus tankų-spinduliuotuvų. Apie prasiveržusios armijos likimą žinių nebeateidavo… Tai galas. Galas karui. Galas generolui Šekagu ir generolui Odu. Galas Akiniuočiui, Arbatinukui, Audros Debesiui ir kitiems, smulkesniems. Visai įmanoma, kad tai — galas Šešurui ir Svainiui. Ir, žinoma, tai būtų galas Gudragalviui, jei Gudragalvis nebūtų gudragalvis…

Jis ištirpdė suvestinę stikle su vandeniu ir ėmė ratais vaikščioti po kabinetą. Jautė milžinišką palengvėjimą. Dabar bent jau aišku, kada bus iškviestas aukščiau. Iš pradžių jie pribaigs Šešurą ir netrumpiau kaip parą rinksis: Griežliukas ar Dantis. Paskui jiems teks pasiterlioti su Akiniuočiu ir Audros Debesimi. Tam prireiks dar paros. Na, Arbatinuką jie priplos prabėgomis, o štai generolas Šekagu vienas pats išeikvos jiems nemažiau nei dvi paras. O paskui, ir tik paskui… Paskui jiems jau neliks jokio „paskui”…

Jis neišėjo iš kabineto, kol neatvažiavo svečias.

Svečias sukėlė be galo malonų įspūdį. Jis buvo žavingas. Toks žavingas, kad prokurorienė, šalta boba iš aukštuomenės baisiausia šio žodžio prasme, prokuroro požiūriu, senų seniausiai nebe moteris, o senas kovos draugas, vos žvilgtelėjusi į Maką, nusimetė kokius dvidešimt metų ir elgėsi velnioniškai natūraliai — ji nebūtų galėjusi elgtis natūraliau, net jei būtų žinojusi, koks Makas reikšmingas jos likimui. i 255

— o kodėl jūs vienas? — nustebo ji. — Vyras užsakė vakarienę keturiems…

— Iš tiesii, — pritarė prokuroras, — maniau, atvyksite su savo dama, prisimenu tą merginą, per jus jos vos neištiko bėda…

— Ją ištiko bėda, — ramiai atsakė Makas. — Bet apie tai pakalbėsime vėliau, jei leisite. Kur įsakysite eiti?..

Vakarieniavo ilgai, linksmai, daug juokėsi, šiek tiek gėrė. Prokuroras pasakojo naujausias paskalas — leistas ir rekomenduotas skleisti Visuomenės sveikatos departamento. Prokurorienė lafeai mielai raitė begėdiškus anekdotėlius, o Makas su humoru pavaizdavo savo skrydį bombonešiu. Kvatodamas iš jo pasakojimo, prokuroras su siaubu galvojo, kas dabar lauktų jo, jei bent viena raketa būtų pataikiusi…

Kai viskas buvo suvalgyta ir išgerta, prokurorienė atsiprašė ir pasiūlė vyrams įrodyti, kad jie gali bent valandą išgjrventi be damos. Prokuroras karingai pasitiko iššūkį, sugriebė Makąuž parankės ir nusivedė į kabinetą pasivaišinti vynu, kurio paragauti galėjo viso labo trisdešimt ar keturiasdešimt žmonių šalyje.

Jie įsitaisė minkštakrėsliuose abipus žemučio staliuko jaukiausiame kabineto kampe, lyžtelėjo brangaus vyno ir pažvelgė vienas į kitą. Makas buvo nusiteikęs labai rimtai. Gudruolis Makas akivaizdžiai žinojo, apie ką bus kalbama, ir prokuroras staiga atsisakė pirminio plano kalbėti gudriai, sekinančiai, pokalbį grįsti pusiau užuominomis, kliautis nuosekliu tarpusavio įvertinimu. Rados likimas, Keliauninko intriga. Tėvų klastos — visai tai neturėjo jokios reikšmės. Jis nuostabiai, mažne beviltiškai aiškiai suvokė, kad visas jo meistriškumas, sukauptas tokiuose pokalbiuose, šnekant su šiuo žmogumi bus nereikalingas. Makas arba sutiks, arba atsisakys. Tai buvo visiškai paprasta, kaip ir paties prokuroro lemtis: arba jis gyvens, arba po kelių dienų bus sutraiškytas. Jo pirštai virptelėjo, jis skubiai pastatė taurelę ant staliuko ir be jokių įžangų pradėjo:

— Aš žinau, Makai, kad jūs — pogrindininkas, vadavietės narys ir aktyvus egzistuojančios tvarkos priešas. Be to, jūs — pabėgęs katorgininkas ir specialiosios paskirties tanko įgulos žudikas… Dabar apie mane. Aš — valstybės prokuroras, vjnriausybės patikėtinis, kuriam žinomos griežčiausios valstybinės paslaptys, ir taip pat — egzistuojančios tvarkos priešas. Aš siūlau jums nuversti Nežinomus Tėvus. Kai sakau „jums”, turiu galvoje jus, ir tik jus asmeniškai, jūsų organizacija čia niekuo dėta. Prašau suprasti, kad, įsikišus pogrindžiui, viską tik sugadintume. Aš siūlau jums sąmokslą, kuris pagrįstas pačios svarbiausios valstybinės paslapties žinojimu. Atskleisiu jums tą paslaptį. Ją galime žinoti tik mudu. Jeigu sužinos kas nors trečias, mes būsime sunaikinti pačiu artimiausiu metu. Turėkite omenyje, kad pogrindyje ir vadavietėje knibždėte knibžda provokatorių. Todėl nesumanykite kuo nors pasitikėti, ir ypač — artimais draugais…

Prokuroras vienu ypu ištuštino savąją taurelę, nepajutęs skonio.

— Aš žinau, kur yra Centras. Jūs — vienintelis žmogus, pajėgus tą Centrą užgrobti. Siūlau jums parengtą Centro užgrobimo ir tolesnių veiksmų planą. Jūs įgyvendinate šį planą ir tampate valstybės galva. Aš tampu jūsų politiniu ir ekonominiu patarėju, kadangi tokiuose reikaluose jūs nė velnio neišmanote. Jūsų politinė programa man daugmaž žinoma: panaudoti Centrą, liaudį perauklėjant humanizmo ir aukštos moralės principais, ir šiuo pagrindu artimiausioje ateityje sukurti teisinę visuomenę. Neprieštarauju. Sutinku — jau vien dėl to, kad blogiau už dabartinę padėtį būti nebegali. Aš baigiau. Žodis jums.

Makas tylėjo. Jis sukiojo tarp pirštų brangų stiklą su brangiu vynu ir tylėjo. Prokuroras laukė. Jis nejautė savo kūno. Prokurorui atrodė, kad jo čia nėra, kad kabo jis kažkur dangaus tuštumoje, žiūri žemyn ir regi švelniai apšviesint jaukų kampelį, tylintį Maką, o minkštakrėslyje š?tlia jo — kažką negyvą, sustirusį, bežadį ir bedvasį…

Paskui Makas paklausė:

— Kokios mano galimybės išlikti gyvam, užgrobiant Centrą?

— Penkiasdešimt prie penkiasdešimt, — atsakė prokuroras. Tiksliau, jam tik pasirodė, kad atsakė, nes Makas suraukė antakius ir garsiau pakartojo savo klausimą.

— Penkiasdešimt prie penkiasdešimt, — kimiai ištarė prokuroras. — Gal net daugiau. Nežinau.

Makas vėl ilgai tylėjo.

— Gerai, — tarė pagaliau. — Kur Centras?