Devynioliktas skyrius

Apie pusiaudienį suskambo telefonas. Maksimas paėmė ausines. Prokuroro balsas ištarė:

— Prašau pakviesti poną Simą.

— Aš klausau, — atsiliepė Maksimas. — Sveiki.

Jis iškart pajuto, kad atsitiko kažkas negera.

— Jis parvažiavo, — prašneko prokuroras. — Pradėkite nedelsdamas. Ar tai įmanoma?

— Taip, — pro dantis sušvogždė Maksimas. — Bet jūs man kai ką žadėjote…

— Aš nieko nespėjau, — atsiliepė prokuroras. Jo balse slystelėjo panikos atgarsis. — Ir dabar jau nespėsiu. Pradėkite nedelsdanaas, tučtuojau, laukti negalima nė minutės! Jūs girdite, Makai?

— Gerai, — atsakė Makas. — Jūs viską pasakėte?

— Jis važiuoja pas jus. Bus po trisdešimties keturiasdešimties minučių.

— Supratau. Dabar — viskas?

— Viskas. Pirmyn, Makai, pirmyn. Tepadeda jums Dievas!

Maksimas nubloškė ausines ir kelias sekundes pasėdėjo svarstydamas. Massarakš, viskas verčiasi aukštyn kojom… Na, pagalvoti aš dar suspėsiu… Jis vėl griebė ausines.

— Profesorių Aliu Zefą.

— Taip! — amtelėjo Zefas.

— Makas…

— Massarakš, juk prašiau, kad šiandien prie manęs nekibtum…

— Užsikimšk ir klausyk. Nedelsdamas leiskis į holą ir lauk manęs…

— Massarakš, aš užsiėmęs!

Maksimas sugriežė dantimis ir pašnairavo į laborantą. Šis uoliai skaičiavo aritmometru.

— Zefai, — paliepė Maksimas, — tučtuojau leiskis į holą. Supratai? Tučtuojau! — Jis nutraukė ryšį ir susuko Šerno numerį. Jam pasisekė: rado Šerną namie. — Čia Makas. Eikite į gatvę ir laukite manęs, yra skubių reikalų.

— Gerai, — ištarė Šernas. — Einu.

Metęs ausines, Maksimas įbruko ranką į stalčių, išsitraukė pirmą pasitaikiusį aplanką ir pervertė popierius, tuo pat metu karštligiškai svarstydamas, ar viskas paruošta. Automobilis garaže, bomba bagažinėje, degalų — pilnas bakas… nėra ginklo, ir bala jo nematė, ginklo nereikia… dokumentai kišenėje. Šernas laukia… šaunuolis aš, dėl Šerno gerai sugalvojau… tiesa, jis gali atsisak3i… ne, kažin ar atsisakys, aš neatsisakyčiau… Viskas. Atrodo, viskas… Laborantui jis pasakė:

— Mane iškvietė, sakyk, kad išvažiavau į Statybos departamentą. Grįšiu po valandos ar dviejų. Iki.

Jis pasibruko aplanką po pažastimi, išėjo iš laboratorijos ir nubėgo laiptais žemyn. Zefas jau nekantriai žingsniavo po holą. Išvydęs Maksimą, jis sustojo, susinėrė rankas už nugaros ir pasišiaušė.

— Kurių velnių, massarakš… — pradėjo dar iš tolo.

Maksimas nesustodamas įsikibo jam į parankę ir nusitempė prie išėjimo. „Kokia čia velniava? — burbleno Zefas spirdamasis. — Kur? Ko?..” Maksimas išstūmė jį pro duris ir asfaltuotu taku vilkte nuvilko už kampo, garažų link. Aplinkui buvo tuščia, tik kažkur toli tarškėjo vejapjovė.

— Ir kur tu mane galų gale tempi? — užbaubė Zefas.

— Tylėk, — nutildė jį Maksimas. — Klausykis. Nedelsdamas surink visus mūsiškius. Visus, ką tik pagausi… Klausimus velniop. Klausykis! Visus, ką tik pagausi. Su ginklais. Priešais vartus yra paviljonas, žinai?.. Pasislėpkite ten. Laukite. Maždaug po trisdešimties minučių… Tu klausaisi manęs, Zefai?

— Na! — nekantriai ištarė Zefas.

— Maždaug po trisdešimties minučių prie vartų privažiuos Keliauninkas…

— Jis grįžo?

— Nepertraukinėk. Maždaug po trisdešimties minučių prie vartų galbūt privažiuos Keliauninkas. Jeigu neprivažiuos — gerai. Tiesiog sėdėkite ir laukite manęs. O jeigu privažiuos — sušaudykite jį.

— Tu ką, išprotėjai? — aiktelėjo Zefas sustodamas. Maksimas ėjo toliau, ir Zefas, svaidydamas prakeiksmus, nubėgo jam iš paskos. — Juk mus visus išgalabys, massarakš! Apsauga!.. Aplink šnipai!..

— Padarykite viską, ką galite, — paliepė Maksimas. — Keliauninką reikia pašalinti…

Jie priėjo garažą, Maksimas užgulė sklendę ir atstūmė duris.

— Kažkokia beprotiška užmačia… — tarė Zefas. — Kam? Kodėl Keliauninką? Visai padorus dėdulė, jį čia visi myli…

— Kaip nori, — šaltai ištarė Maksimas. Jis atidarė bagažinę, per popierių, suteptą alyva, apčiupinėjo degtuvą su laikrodiniu mechanizmu ir vėl užvožė dangtį. — Dabar nieko negaliu tau pasakoti. Bet mes turime galimybę. Vienintelę… — Jis sėdo už vairo ir įkišo uždegimo raktelį. — Ir dar štai ką turėk galvoje: jeigu jūs nepribaigsite to padoraus dėdulės, jis pribaigs mane. Tu turi labai nedaug laiko. Veik, Zefai.

Vaikinas užvedė variklį ir atbuline eiga išvažiavo iš garažo. Zefąs liko stovėti tarpduryje. Pirmą kartą Maksimas regėjo Zefą tokį — išsigandusį, priblokštą, sutrikusį. Sudie, Zefai, dėl visa ko atsisveikino tylomis.

Mašina pririedėjo prie vartų. Gvardietis akmeniniu veidu neskubėdamas užsirašė numerį, atidarė bagažinę, žvilgtelėjo, bagažinę uždarė, grįžo prie Maksimo ir paklausė:

— Kąišvežate?

— Refraktometrą, — atsakė Maksimas, ištiesdamas pažymėjimą ir leidimą išvežti.

— „Refraktometras RL-7, inventorinis numeris…” — sumurmėjo gvardietis. — Tuojau užsirašysiu…

— Prašau greičiau, aš skubu, — pasakė Maksimas.

— Kas pasirašė leidimą?

— Nežinau… Tikriausiai Buožgalvis.

— Nežinote… Pasirašinėtų aiškiau, būtų viskas gerai…

Pagaliau jis atidarė vartus. Maksimas išriedėjo į trasą ir iš savojo vežimaičio išspaudė viską, kas tik buvo įmanoma. Jeigu neišdegs, pagalvojo jis, bet liksiu gyvas, teks sprukti… Prakeiktas Keliauninkas, užuodė, kalės vaikas, grįžo… O ką darysiu, jeigu pavyks? Niekas neparuošta, rūmų schemos neturiu — nespėjo Gudragalvis, ir Tėvų nuotraukų jis taip pat negavo… vaikinai nepasiruošę, jokio veiksmų plano nėra… Prakeiktas Keliauninkas. Jeigu ne jis, turėčiau dar tris dijienas planui rengti… Turbūt reikės šitaip: rūmai. Tėvai, telegrafas ir telefonas, stotys, skubią žinią į katorgą — tegul Generolas buria visus mūsiškius ir traukia čionai… Massarakš, net nenutuokiu, kaip imama valdžia… O juk dar yra Gvardija… ir armija… ir vadavietė, massarakš! Štai kas iš karto atkus! Štai nuo ko reikia pradėti. Na, tai jau Šerno rūpestis, jis griebsis šito su džiaugsmu, jis tuos dalykus gerai išmano… O dar kažkur šmėsčioja baltiki povandeniniai laivai… Massarakš, juk dar ir karas vyksta!..

Jis įjungė radiją. Žvalaus maršo fone pabrėžtinai užkimusiu balsu rėkė diktorius:

— …eilinį kartą visam pasauliui atsiskleidė begalinė Nežinomų Tėvų išmintis — šįsyk karinė išmintis! Tarsi prisikėlė strateginis Gabellu ir Geležinio Kariūno genijus! Tarsi vėl pakilo mūsų karingų nenugalimųjų protėvių šlovingi šešėliai ir puolė į mūšį, vesdami mūsų tankų kolonas! Hončio provokatoriai ir konfliktų kurstytojai patyrė tokį pralaimėjimą, kad nuo šiol jau niekad nedrįs kišti nosies už savo sienų, daugiau niekad nesigvieš šventos mūsų žemės! Nevykėliai Hončio kareivos metė prieš musų miestus daugiatūkstantines armadas bombonešiiĮ, raketų, valdomų sviedinių, bet ir tuomet nugalėjo ne bukos jėgos ir plėšrios energijos strategija, o išmintinga subtiliausios įžvalgos strategija ir parengtis atremti priešą bet kurią sekundę. Ne, ne veltui mes kentėme nepriteklius, aukojome paskutinius skatikus stiprinti gynybai, kurti nepramušamam priešbalistinės gynybos šarvui! „MūsųPBG sistemai pasaulyje nėra lygių”, — vos prieš pusmetį pareiškė atsargos feldmaršalas, dviejų Aukso Vėliavų kavalierius Iza Petrocu. Senas kary, buvai teisus. Nė viena bomba, nė viena raketa, nė vienas sviedinys nenukrito į šventą Tėvų Šalies žemę! „Neįveikiamas plieninių bokštų tinklas — tai ne tik mūsų nesudaužomas skydas, tai tų, kuriems esame dėkingi už viską — mūsų Nežinomų Tėvų, — genijaus ir nežmoniško įžvalgumo simbolis”, — šios dienos numeryje rašo…

Maksimas išjungė radiją. Taip, karas, atrodo, baigėsi. Vis dėlto kas žino, ką jie ten dar ruošia… Iš centrinės gatvės Maksimas pasuko į siaurutį skersgatvį tarp dviejų milžiniškų rausvo mūro dangoraižių ir grindiniu, palei ilgą eilę prie duonos parduotuvės, privažiavo prie sukiužusio pajuodusio namelio. Šernas, traukdamas dūmą, nugara atsišliejęs žibinto stulpo, jau laukė. Kai mašina sustojo, jis metė nuorūką ir, prasispraudęs pro siauras dureles, atsisėdo šalia Maksimo. Buvo ramus ir šaltas kaip visada.

— Sveiki, Makai, — pasisveikino jis. — Kas nutiko?

Maksimas apsuko automobilį ir vėl išvairavo į pagrindinę gatvę.

— Kas yra terminė bomba — žinote? — paklausė jis.

— Girdėjau, — atsakė Šernas.

— Gerai. Su sinchroniniais degtuvais kada nors teko susidurti?

— Pavyzdžiui, vakar, — tarė Šernas.

— Puiku.

Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Eismas čia buvo gyvas, ir Maksimas atsiribojo, susitelkęs į tai, kad prasiveržtų, prasibrautų, prasmuktų tarp didžiulių sunkvežimių ir senų dvokiančių autobusų, ir nieko neužkliudytų, ir niekas neužkliudytų jo, ir spėtų degant žaliai, o paskui vėl spėtų degant žaliai, neprarastų bent to apgailėtino greičio, kurį pavyko išspausti, ir pagaliau jų automobiliukas ištrūko į Miško plentą, į pažįstamą kelią, apsodintą didžiuliais išsišakojusiais medžiais.

Juokinga, staiga šmėstelėjo Maksimui. Šituo štai keliu aš įvažiavau į šį pasaulį, tiksliau, mane įvežė bėdžius Fankas, o aš nieko nesusigaudžiau ir maniau, kad jis — ateivių specialistas. O dabar tuo pačiu keliu aš galbūt išvažiuoju iš šito pasaulio ir išvis iš pasaulio ir dar išsivežu gerą žmogų… Jis pašnairavo į Šerną. Šio veidas buvo visiškai ramus; Šernas sėdėjo, pro langą iškišęs protezo alkūnę, ir laukė, kol jam ką nors paaiškins. Galbūt jis stebėjosi, gal jaudinosi, bet niekaip neišsidavė, ir Maksimas pasijuto didžiuojąsis, kad toks žmogus pasitiki juo — be atodairos.

— Aš jums labai dėkingas. Šerne, — pasakė jis.

– Štai kaip? — pratarė Šernas, atgręždamas į Maksimą padžiūvusį gelsvą veidą.

— Prisimenate, kartą vadavietės posėdyje jūs pasikvietėte mane į šalį ir nepagailėjote kelių protingų patarimų?

— Prisimenu.

— Tai štai, aš jums už tai ir dėkingas. Aš jūsų paklausiau.

— Taip, pastebėjau. Tuo jūs šiek tiek netgi nuvylėte mane.

— Tada jūs buvote teisus, — pasakė Maksimas. — Aš paklausiau jūsų patarimų, ir viskas pakrypo taip, kad man atsivėrė galimybė patekti į Centrą.

Šernas krūptelėjo.

— Dabar? — staigiai paklausė jis.

— Taip. Tenka skubėti, aš visiškai nespėjau pasiruošti. Mane gali užmušti, ir tuomet vfskas veltui. Todėl pasiėmiau drauge jus.

— Kalbėkite.

— Aš įeisiu į pastatą, jūs liksite mašinoje. Po kurio laiko kils sambrūzdis, galbūt susišaudymas. Jums tai neturi rūpėti. Jūs toliau sėdite mašinoje ir laukiate. Jūs laukiate… — Maksimas mintyse apytikriai paskaičiavo. — Jūs laukiate dvidešimt minučių. Jei per tą laiką patirsite spindulinį smūgį, vadinasi, viskas baigėsi gerai. Oalite alpti su laiminga šypsena veide… Jeigu ne — lipkite iš mašinos. Bagažinėje guli bomba su sinchroniniu degtuvu dešimčiai minučių. Bombą iškelkite ant grindinio, įjunkite degtuvą ir nuvažiuokite. Kils panika. Didžiulė panika. Pasistenkite išjos išspausti viską, kas įmanoma.

Kurį laiką Šernas svarstė.

— Jūs neįeisite man kai kur paskambinti? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė Maksimas.

— Matote, — pasakė Šernas, — jeigu jūsų neužmuš, tuomet, kiek suprantu, jums tikriausiai reikės žmonių, pasiruošusių mūšiui. Jeigu jus užmuš, žmonių reikės man. Juk ir pasikvietėte mane tam atvejui, jeigu jus užmuštų… Bet vienas pats aš galiu tik pradėti, o laiko trūks, ir žmones reikia įspėti iš anksto. Štai aš ir noriu juos įspėti.

— Vadavietę? — atžariai paklausė Maksimas.

— Nieku gyvu. Aš turiu savo grupę.

Maksimas tylėjo. Priekyje jau stiebėsi pilkas penkių aukštų pastatas su akmenų siena palei frontoną. Tas pats. Kažkur ten koridoriais maklinėjo Žuvis, rėkavo ir spjaudėsi įniršęs Begemotas. Ten buvo ir Centras. Ratas susijungė.

— Sutinku, — pratarė Maksimas. — Prie įėjimo yra telefonas automatas. Kai įeisiu vidun — bet ne anksčiau, — galite lipti iš mašinos ir skambinti.

— Gerai, — tarė Šernas.

Jie jau artėjo prie posūkio iš plento. Kažkodėl Maksimas prisiminė Radą ir pabandė įsivaizduoti, kas jai nutiks, jeigu jis negrįš. Blogai bus. O gal ir nieko tokio. Gal, atvirkščiai, ją paleis… Vis tiek — viena. Gajaus nėra, manęs nėra… Vargšė mergaitė…

— Ar šeimą turite? — paklausė jis Šerno.

— Taip. Žmoną.

Maksimas krimstelėjo lūpą.

— Atleiskite, išėjo nei šiaip, nei taip, — sumurmėjo jis.

— Nieko, — ramiai atsakė Šernas. — Aš atsisveikinau. Išeidamas iš namų visuomet atsisveikinu… Tai, vadinasi, čia ir yra Centras? Kas galėjo pamanyti… Visi žino, kad čia telecentras ir radijo centras, o, pasirodo, čia dar ir tiesiog Centras…

Maksimas sustojo aikštelėje, įsisprausdamas tarp sukriošusio mažalitražio ir prabangaus vyriausybinio limuzino.

— Na, viskas, — pasakė. — Palinkėkite man sėkmės.

— Iš visos širdies… — tarė Šernas. Jis nutilo per pusę sakinio ir užsikosėjo. — Vis dėlto aš sulaukiau tos dienos, — sumurmėjo.

Maksimas priglaudė skruostą prie vairo.

— Gerai būtų tą dieną nugyventi… — tarstelėjo jis. — Gerai būtų sulaukti vakaro… — Šernas nerimastingai pažvelgė į jį. — Nesinori eiti, — paaiškino Maksimas. — Ak, kaip nesinori… Beje, Šerne, pats atsiminkite ir savo draugams papasakokite. Jūs gyvenate ne vidiniame rutulio paviršiuje. Gyvenate išoriniame rutulio paviršiuje. Ir tokių rutulių yra daug, kai kuriuose gyvena žmonės, žymiai blogesni už jus, kai kuriuose — žymiai geresni. Bet kvailesnių nėra niekur… Netikite? Na, ir bala jūsų nematė. Einu.

Jis atidarė dureles ir išlipo. Perėjo asfaltuotą aikštelę ir ėmė kopti akmeniniais laiptais, pakopa po pakopos, čiuopdamas kišenėje leidimą įeiti, kurį jam suorganizavo prokuroras, ir vidinį leidimą, kurį jam suorganizavo prokuroras, ir paprastą rausvą kortelę, vaizduojančią leidimą, kufio prokuroras jam taip ir nesugebėjo nei suorganizuoti, nei pavogti. Buvo karšta, dangus spindėjo lyg aliuminis, nėpralaidus gyvenamos salos dangus. Akmeninės pakopos svilinte svilino per puspadžius, o gal taip tik atrodė. Viskas taip kvaila. Visa užniačia nevykusi. Kuriems galams viso to reikia, jeigu nespėta dorai pasiruošti… O jeigu ten sėdi ne vienas karininkas, bet du? Arba net trys karininkai sėdi tame kambarėlyje ir laukia manęs su paruoštais automatais?.. Rotmistras Čaču šaudė iš pistoleto, kalibras tas pats, tik kulkų bus daugiau, ir aš jau nebe toks kaip anksčiau, jau gerokai mane nuvolavo manoji gyvenama sala. Ir iššliaužti šįkart man jau nebeleis… Aš — kvailys. Kvailys buvau, kvailys ir likau. Papirko mane ponas prokuroras, sugavo ant kabliuko… Ir kaip jis manimi patikėjo? Nesuvokiama… Gerai būtų dabar mauti į kalnus, pakvėpuoti grynu kalnų oru, taip ir neteko man pabuvoti čionykščiuose kalnuose… Kalnus labai mėgstu… Toks protingas, nepatiklus žmogus — ir patikėjo man tokį turtą! Didžiausią iš šio pasaulio turtų! Tą šlykštų, bjaurų, niekšingą turtą… Tebūnie jis prakeiktas, massarakš, ir dar kartą massarakš, ir dar trisdešimt tris kartus massarakš!

Jis atidarė stiklines duris ir atkišo gvardiečiui leidimą įeiti. Paskui perėjo vestibiulį — pro akiniuotą panelytę, kuri vis poškino antspaudus, pro snapuotą kepuraitę užsimaukšlinusį administratorių, kuris ištisai su kažkuo vaidijosi telefonu — ir prie įėjimo į koridorių kitam gvardiečiui parodė vidinį leidimą. Gvardietis jam kinktelėjo, jie buvo, galima sakyti, jau pažįstami: pastarąsias tris dienas Maksimas čia lankėsi.

Toliau.

Jis nužingsniavo ilgu koridoriumi be durų ir pasuko kairėn. Čia jis ėjo tik antrą kartą. Pirmąjį sykį — užvakar, apsirikęs. („Jums kur, po teisybei, reikiagerbiamasis?” — „Mati, po teisybei, reikia į šešioliktą kabinetą, kaprale”. — „Jūs suklydote, gerbiamasis. Jums — į kitą koridorių”. — „Atleiskite, kaprale, kaltas. Tikrai…”)

Jis įteikė kapralui vidinį leidimą ir pašnairavo į du žaliūkus gvardiečius su automatais, sustingusius abipus durų priešais. Paskui žvilgtelėjo į duris, pro kurias jam reikėjo įeiti. „SPECIALIŲJŲ PERVEŽIMŲ SKYRIUS”. Kapralas atidžiai apžiūrinėjo leidimą.

Paskui, vis dar tebeapžiūrinėdamas, spustelėjo kažkokį mygtuką sienoje, už durų sučirškė skambutis. Dabar jis ten pasiruošė — karininkas, sėdintis prie žalios užuolaidos. Arba pasiruošė du karininkai. Arba gal net trys karininkai… Jie laukia, kol aš įeisiu. Ir jeigu aš jų išsigąsiu ir pulsiu atgal, mane pasitiks kapralas, pasitiks gvardiečiai, saugantys duris be lentelės, o už tų durų tikriausiai knibžda kareivių.

Kapralas grąžino leidimą ir tarė:

— Prašau. Paruoškite dokumentus.

Maksimas, traukdamas rausvąją kortelę, atidarė duris ir žengė į patalpą.

Massarakš.

Taip ir yra.

Ne vienas kambarys. Trys. Anfilada. O gale — žalioji užuolaida. Ir kiliminis takelis nuo kojų iki pat užuolaidos. Mažiausiai trisdešimt metrų.

Ir ne du karininkai. Netgi ne trys. Šeši.

Du pilka armijos apranga — pirmajame kambaryje. Jau atkišo automatus.

Du juoda Gvardijos apranga — antrajame kambaryje. Automatų dar nenutaikė, bet irgi pasiruošę.

Du civiline apranga — trečiajame kambaryje, abipus žaliosios užuolaidos. Vienas pasuko galvą, žiūri kažkur į šalį…

Na, Makai!

Jis šoko į priekį. Išėjo kažkas panašaus į trišuolį vienu atsispyrimu. Dar spėjo pagalvoti: kad tik netrūktų sausgyslės. Į veidą stangriai tvokstelėjo oras.

Žalioji užuolaida. Civilis kairėje žiūri į šalį, kaklas atviras. Plaštakos briauna.

Civilis dešinėje šiuo metu tikriausiai mirkteli. Vokai pusiau nuleisti ir nejuda. Iš viršaus į momenį ir — į liftą.

Lifte tamsu. Kur mygtukas? Massarakš, kur mygtukas?

Lėtai ir aidžiai sududeno automatas, ir išsyk — kitas. Ką gi, reakcija puiki. Du-du… du-du… du-du… Bet kol kas tik — į duris, ten, kur jie mane matė. Jie dar nesuvokė, kas nutiko. Tai paprasčiausias refleksas.

Mygtukas!

Kitapus užuolaidos įžambiai, iš viršaus žemyn, lėtai slenka šešėlis — krinta kažkuris iš civilių.

Massarakš, štai jis — matomiausioje vietoje…

Jis paspaudė mygtuką, ir kabina pradėjo leistis. Liftas — greitasis, kabina šliaužė gana sparčiai. Suskaudo koją. Nejau vis dėlto pasitempiau?.. Na, dabar tai nesvarbu… Massarakš, o juk aš prasiveržiau!

Kabina sustojo, Maksimas iššoko, ir tučtuojau šachtoje sudundėjo, sužvangėjo, pažiro atšaižos. Iš viršaus, iš trijų vamzdžių, pliekė į kabinos stogą. Tiek to, tiek to, pliekite… Tuojau jie susigaudys, kad ne pliekti reikia, o užsikelti liftą ir leistis patiems… Pražiopsojo, sutriko…

Jis apsidairė. Massarakš, vėl ne tai… Ne vienas įėjimas, o trys. Trys visiškai vienodi tuneliai… Aha, tai paprasčiausi pamaininiai generatoriai. Vienas veikia, du — profilaktiniai… Kuris veikia dabar? Taip, atrodo, šitas…

Jis puolė į vidurinįjį tunelį. Už nugaros suurzgė liftas. Ne ne, jau vėlu… Ne ta sparta, nespėsite… nors tunelis, reikia pasakyti, ilgas, ir koją skauda… Štai ir posūkis, dabar manęs išvis nepasieksite… Jis nubėgo iki generatorių, žemais balsais burzgiančių po plienine plokšte, sustojo ir kelias sekundes ilsėjosi nuleidęs rankas. Taip, trys ketvirčiai darbo nuveikta. Netgi septynios aštuntosios… liko niekai, vienos trisdešimt ketvirtosios viena antroji… tuojau jie nusileis liftu, suvirs į tunelį, jie tikriausiai nė velnio nežino, depresinė spinduliuotė ims vyti juos atgal… Kas dar gali atsitikti? Svies į koridorių dujinę granatą. Kažin, iš kur tokią turės… Štai pavojų jie tikriausiai jau paskelbė. Tėvai, žinoma, galėtų išjungti depresinę užtvarą… Ak, nesiryš jie, nesiryš ir nespės, nes jiems juk reikia susibiuti draugėn visiems penkiems, su penkiais raktais, susitarti, susigaudyti, ar tai — ne vieno iš jų pokštas, ar tai ne provokacija… Iš tiesų, kas pasaulyje gali prasibrauti čionai pro spindulinę užtvarą? Keliauninkas, jeigu jis slapčia išrado apsaugą? Jį sulaikytų šešetas su automatais… O daugiau nėra kam… Ir štai, kol jie barsis, aiškinsis, svarstys, aš pabaigsiu darbą…

Tunelyje už kampo smogė automatai. Leidžiama. Neprieštarauju… Jis palinko virš paskirstymo įrenginio, atsargiai nuėmė gaubtą ir tėškė jį į kampą. Taip, visiškai primityvus daikčiukas. Gerai, kad susiprotėjau šį tą paskaityti apie vietinę elektroniką… Jis subruko pirštus į schemą… O jei nebūčiau susiprotėjęs? O jei Keliauninkas būtų grįžęs užvakar? Taip, mano ponai… Massarakš, kokia srovė!.. Taip, mano ponai, būčiau atsidūręs embriomechaniko, kuriam reikia skubiai perprasti, kailyje… perprasti, net nežinau ką… Garo katilą? Embriomechanikas perprastų… Kupranugario pakinktus?.. Taip, kupranugario pakinktus! A? Na, kaip, embriomechanike — perprastum? Vargu… Massarakš, ir kodėl jų čia viskas be izoliacijos?.. Aha, štai kur tu… Na, tepadeda man Dievas, kaip sako ponas valstybės prokuroras!

Jis atsisėdo priešais paskirstymo įrenginį tiesiai ant grindų ir atgalia ranka persibraukė kaktą. Darbas atliktas. Depresinis laukas didžiulės jėgos smūgiu užgriuvo visą šalį — nuo Užupio iki Hončio sienos, nuo vandenyno iki Alebastro kalnagūbrio.

Automatai už kampo nutilo. Ponus karininkus apėmė depresija. Tuojau aš pasižiūrėsiu, kaip tai atrodo: ponai karininkai, apimti depresijos.

Ponas prokuroras pirmąsyk gyvenime apsidžiaugė spinduliniu smūgiu. Nenoriu matyti to tipo.

Nežinomi Tėvai, taip ir nespėję išsiaiškinti ir susigaudyti, raitosi iš skausmo, užvertę kanopas, kaip sakydavo rotmistras Čaču. Rotmistras Čaču, beje, taip pat apimtas gilios depresijos, ir mintis apie tai mane žavi.

Zefas su vaikinais irgi guli, užvertę kanopas. Atleiskite, vaikinai, bet taip reikia.

Keliauninkas! Kaip šaunu: baisusis Keliauninkas taip pat guli užvertęs kanopas, paklojęs ant grindų didžiules savo ausis — pačias didžiausias ausis šalyje. Beje, gali būti, kad jis jau nušautas. Taip būtų dar geriau.

Rada, mano mažoji vargšelė Rada, guli apimta depresijos. Nieko, mergaite, tai tikriausiai neskausminga ir išvis greitai praeis…

Šernas…

Jis pašoko. Kiek laiko praėjo? Maksimas puolė tuneliu atgal. Šernas irgi guli, užvertęs kanopas, bet jeigu išgirdo šūvius, jo nervai galėjo neišlaikyti… Žinoma, abejotina, ar Šernas išvis turi nervus, bet kas žino!..

Jis nubėgo prie lifto, sekundei stabtelėdamas pasižiūrėti į ponus karininkus. Reginys buvo slogus: visi trys numetę automatus verkė, jiems net nepakako jėgų nusišluost5i ašaras ir snarglius. Tiek to, paraudokite, tai sveika, paraudokite mano Gajaus, paraudokite Paukštės… Gelo… mano Eigulio… reikia manyti, neraudojote nuo vaikystės ir jau tikrai neraudojote tų, kuriuos žudėte. Tad raudokite nors prieš mirtį…

Liftas strimgalviais užkėlė jį viršun. Kambarių anfilada buvo sausakimša žmonių: karininkai, kareiviai, kapralai, armija, gvardiečiai, civiliai — visi su ginklais, visi guli, sėdi, susisieloję, kai kurie balsu verkia, vienas burblena, purto galvą ir tranko kumščiu sau į krūtinę… o šitas štai nusišovė… Massarakš, šiurpus dalykas — Juodoji Spinduliuotė, ne veltui Tėvai tausojo ją juodai dienai…

Jis išbėgo į vestibiulį, šokinėdamas per bejėgiškai krutančius žmones, vos ne kūliais nusirito akmeninėmis pakopomis, sustojo prie savo automobilio ir lengviau atsikvėpė. Šerno nervai ištvėrė. Šernas užsimerkęs pusiau gulomis drybsojo priekinėje sėdynėje.

Maksimas paėmė iš bagažinės bombą, išvyniojo iš alyvuoto popieriaus, atsargiai pasikišo po pažastimi ir neskubėdamas grįžo prie lifto. Jis atidžiai apžiūrėjo degtuvą, įjungė laikrodinį mechanizmą, padėjo bombą kabinoje ir nuspaudė mygtuką. Kabina prasmego, nusinešdama į pragarą ugninį ežerą, kuris išsilies į laisvę po dešimties minučių. Tiksliau, po devynių minučių ir kelių sekundžių…

Jaunuolis nubėgo atgal.

Automobilyje Maksimas pasodino Šerną kuo tiesiau, sėdo už vairo ir išvažiavo iš aikštelės. Pilkasis pastatas kybojo virš jo, sunkiasvoris griozdas, pasmerktas, sausakimšas pasmerktų žmonių, nepajėgiančių nei judėti, nei suvokti, kas dedasi.

Tai buvo lizdas, šiurpus gyvačių lizdas, knibždąs rinktinių pašlemėkų, specialiai, rūpestingai atrinktų pašlemėkų, tie pašlemėkai čia sutelkti tam, kad pašlemėkais paverstų visus, kuriuos tik pasiekia šlykštūs radijo, televizijos ir spinduliuotės bokštų kerai. Visi jie — priešai, ir kiekvienas jų, nė akimirkos nedvejodamas, suvarpytų kulkomis, išduotų, nukryžiuotų mane. Šerną, Zefą, Radą, visus mano draugus ir mylimus žmones… Ir vis dėlto gerai, kad prisiminiau tai tik dabar. Anksčiau tokia mintis būtų sutrukdžiusi. Iš karto būčiau prisiminęs Žuvį… Vienintelis žmogus pasmerktame gyvačių lizde, ir tat — Žuvis… O ką — Žuvis? — pamanė jis. Ką aš apie ją žinau? Mokė mane kalbos? Ir paklodavo man lovą?.. Nagi, pamiršk tą Žuvį, puikiausiai supranti, kad ne tik ji yra svarbu. Svarbu tai, kad nuo šios dienos tu kausiesi rimtai, žūtbūtinai, kaip kad čia kaunasi visi, ir kautis teks su besmegeniais — su piktais besmegeniais, apkvaišusiais nuo spinduliuotės; su gudriais, bemoksliais, godžiais besmegeniais, kurie tą spinduliuotę kreipė, kur norėjo; su gerų ketinimų besmegeniais, kurie, pasitelkę spinduliuotę, pagiežingas, įniršusias lėles mielai paverstų jausmingomis, kvazigerutėmis lėlėmis… Ir visi jie sieks nužudyti tave ir tavo draugus, ir tavo idėją, nes — gerai įsikalk tai į galvą, įsimink visam gyvenimui! — nes šitame pasaulyje kitokie būdai įtikinti kitamanius nežinomi… Burtininkas sakė: tegul sąžinė netrukdo mąstyti blaiviai, tegul protas išmoksta, kilus būtinybei, nuslopinti sąžinę. Teisingai, pamanė jis. Skaudžiai teisingai, šiurpiai teisingai… Tai, ką aš šiandien nuveikiau, čia vadinama žygdarbiu. Ir Šernas sulaukė tos dienos. Ta diena kaip gražia pasaka tikėjo Eigulys, Paukštė, Žaliasis ir Gėlas Ketšefas, ir mano Gajus, ir dar dešimtys, šimtai, tūkstančiai žmoniiĮ, kurių niekad nesu matęs… O vis dėlto man negera. Ir jeigu aš noriu, kad ateityje manimi pasitikėtų ir eitų paskui mane, privalau niekam niekada nekalbėti apie tai, kad didžiausią savo žygdarbį atlikau ne tada, kai šokinėjau ir bėgau švilpiant kulkoms, o štai dabar, kai dar turiu laiko grįžti ir nukenksminti bombą, bet, užuot taip ir padaręs, varau mašiną kuo toliau nuo tos prakeiktos vietos…

Jis švilpė tiesiu plentu, tuo pačiu, kuriuo prieš pusmetį savo prabangiu limuzinu, lenkdamas begalinę šarvuočių koloną, jį gabeno Fankas, gabeno perduoti tiesiai į rankas Keliauninkui… ir dabar jau aišku — kodėl… Nejaugi jis jau tada žinojo, kad manęs neveikia spinduliuotė, kad aš nieko nenutuokiu ir mane galima šokdinti, kaip tik panorėjus? Vadinasi, žinojo Keliauninkas, žinojo, nelabasis. Vadinasi, jis — tikras velnias, baisiausias žmogus šalyje, o gal ir planetoje. „Jis žino viską”, — pasakė valstybės prokuroras, baugiai dairydamasis per petį… Ne, ne viską. Tu apmovei Keliauninką, Makai. Tu laimėjai prieš velnią. Ir dabar reikia jį pribaigti, kol nevėlu, kol jis dar neatsikvošėjo, o gal jis jau pribaigtas — tiesiog prie savo irštvos vartų… Ak, netikiu, netikiu, ne vaikinų nosiai toks darbelis, Pūslė turėjo dvidešimt keturis giminaičius su kulkosvaidžiais… Massarakš! Taip, aš nežinau, kaip organizuojamos revoliucijos. Aš nepasiruošiau užimti telegrafo, telefono stoties, pirmiausia — tiltų, aš beveik neturiu žmonių, eiliniai pogrindininkai manęs nepažįsta, o vadavietė stos prieš mane… aš net nespėjau pranešti į katorgą Generolui, kad būtų pasiruošęs sukelti ant kojų politinius ir ešelonu gabenti juos čionai. Bet kad ir kas būtų. Keliauninką reikia pribaigti. Sugebėti pribaigti Keliauninką ir sugebėti išsilaikyti kelias valandas, kol armiją ir Gvardiją iš kojų išvers spindulių badas. Juk niekas iš jų nežino apie spindulių badą, net Keliauninkas tikriausiai nežino, iš kur jam žinoti, juk visoje šalyje tik aš buvau išvežęs vargšą Gajų už spindulinio lauko ribų…

Greitkelis buvo prisigrūdęs mašinų. Visos jos stovėjo kaip pakliuvo — skersai, įstrižai, nuslydusios į griovius. Depresijos sugniuždji vairuotojai ir keleiviai sielvartaudami sėdėjo ant pastovų, be jėgų sviro nuo sėdynių, voliojosi šalikelėje. Tai trukdė, nuolat teko pristabdyti, aplenkti, apvažiuoti, ir Maksimas neišsyk pastebėjo, kad jam priešais, nuo miesto, taip pat išsilenkdamas ir apvažiuodamas, bet beveik nepristabdydamas, juda plokščias ryškiai geltonas valstybinis automobilis.

Vos nesusidurdami jie prasilenkė palyginti atviroje greitkelio atkarpoje; Maksimas spėjo pastebėti pliką kiaušą, apvalias žalias akis bei didžiules atlėpusias ausis ir visas susigūžė, nes vėl viskas vertėsi aukštyn kojomis… Keliauninkas! Massarakš! Visa šalis voliojasi, apimta depresijos, visi išsigimėliai guli nualpę, o šitas bjaurybė, tas velnias, vėl kažkaip išsisuko! Vadinasi, jis vis dėlto sukūrė apsaugą… Ir ginklo neturiu… Maksimas pažvelgė į veidrodėlį: ilga geltonoji mašina apsisuko. Ką gi, teks apsieiti be ginklo. Dabar tai jau tikrai sąžinė manęs nekamuos… Maksimas nuspaudė akseleratorių. Greitis, greitis… na, mieloji, dar… Geltonas lėkštas variklio gaubtas artinosi, augo, virš vairo jau buvo matyti žalios įdėmios akys… Na, Makai!

Maksimas išsiskėtė, įsiręžė, viena ranka pridengė Šerną ir iš visų jėgų nuspaudė stabdžio paminą.

Veriančiai kaukiant ir žviegiant stabdžiams, geltonasis gaubtas, džergždamas ir braškėdamas, įsibrovė į Maksimo automobilio bagažinę ir, sustumtas Ijg armonika, atsistojo piestu. Pažiro stiklai. Maksimas koja išspjo-ė duris ir išgriuvo iš mašinos. Skaudėjo klaikiai, skausmas varstė kulną, sutrenktą kelį, nudrėkstą ranką, bet Maksimas akimirksniu yiską pamiršo, nes priešais jau stovėjo Keliauninkas. Tai buvo neįmanoma, bet būtent taip ir buvo. Velnias, velnias — aukštas, perkaręs, rūstus, smūgiui iškelta ranka…

Maksimas šoko ant jo, į tą šuolį sutelkęs visa, kas jam dar buvo likę. Netiksliai! Ir baisus smūgis į pakaušį… Pasaulis pakrypo, vos nesugriuvo, bet vis dėlto nesugriuvo, o Keliauninkas vėl priešais, vėl plikas kiaušas, įdėmios žalios akys ir ranka, pakelta smūgiui… Stok, luktelėk, jis nepataikys… Aha!.. Kurgi jis žiūri?.. Na, mūsų šitaip neapmulkinsi… Keliauninkas sustingusiu veidu įsispoksojo Maksimui virš galvos, ir Maksimas puolė dar kartą, ir šįsyk pataikė. Aukštas juodas žmogus sulinko pusiau ir griuvo ant asfalto. Tada Maksimas atsigręžė.

Pilkas Centro kubas iš čia puikiausiai buvo matyti, tik jis nebebuvo kubas. Jis beregint bliūško, brinko ir smego, virš jo virpėjo karštas oras, kilo garai ir dūmai, o kažkas, akinančiai balta ir karšta taip, kad justi netgi čia, šiurpiai ir smagiai kyščiojo pro ilgas vertikalias plaišas ir langų skyles… Tiek to, ten viskas gerai… Maksimas triumfuodamas atsigręžė į Keliauninką. Velnias gulėjo ant šono, ilgomis rankomis susiėmęs už pilvo, akys buvo užmerktos. Maksimas atsargiai žingtelėjo arčiau. Iš sulamdyto mažalitražio iškišo galvą Šernas. Jis plūkėsi ir muistėsi, bandydamas ištrūkti laukan. Maksimas atsistojo prie pat Keliauninko, taikydamasis pribaigti šį iškart. Massarakš, prakeikta ranka nekilo prieš gulintį… Ir tuomet Keliauninkas vos vos prasimerkė ir kimiai sugargė:

— Dumkopf. Rotznase!

Maksimas ne iš karto suprato, o kai suprato, jam pakirto kojas.

Kvailys…

Snarglius…

Kvailys…

Snarglius…

Paskui iš pilkos aidžios tuštumos atsklido Šerno balsas:

— Nagi, atsitraukite, Makai, aš turiu pistoletą.

Maksimas nežiūrėdamas sugavo jo ranką.

Keliauninkas vargiai atsisėdo, tebesilaikydamas už pilvo.

— S-snarglius… — sunkiai sušvogždė jis. — Nestovėkite kaip stulpas… ieškokite mašinos, gyviau, gyviau… Na, nestovėkite gi, judinkitės!

Maksimas bukai apsidairė. Greitkelis pamažu budo. Centro nebebuvo, jis virto išlydyto metalo bala, garais, smarve, bokštai nebeveikė, lėlės — jau nebe lėlės. Priblokšti žmonės atsikvošėdami niauriai dairėsi, trypčiojo prie savo mašiniĮ, mėgindami susivokti, kas jiems nutiko, kaip čia pakliuvo, ką daryti toliau.

— Kas jūs toks? — paklausė Šernas.

— Ne jūsų reikalas, — vokiškai atrėžė Keliauninkas. Jam skaudėjo, jis karkavo ir duso.

— Nesuprantu, — pratarė Šernas, kilsteldamas pistoleto vamzdį.

— Kamereri… — pašaukė Keliauninkas. — Užčiaupkite savo teroristą… ir ieškokite mašinos…

— Kokios mašinos?.. — bukai ir bejėgiškai išdaužė Maksimas.

— Massarakš… — sugargė Keliauninkas. Jis vargais negalais atsistojo, vis dar kūprindamasis, spausdamas plaštaką prie pilvo, netvirtais žingsniais priėjo prie Maksimo automobiliuko ir įsigrūdo vidun. — Sėskite… greičiau! — šūktelėjo, pats jau sėdėdamas už vairo. Paskui per petį atsigręžė į dūmų stulpą, papuoštą liepsna. — Ką jūs ten pakišote? — beviltiškai paklausė.

— Terminę bombą.

— 1 rūsį ar į vestibiulį?

– Į rūsį, — atsakė Maksimas.

Keliauninkas sudejavo, kiek pasėdėjo atsilošęs, paskui užvedė variklį. Mašina sudrebėjo ir užplerpė.

— Sėskite gi pagaliau! — užriko jis.

— Kas jis toks? — paklausė Šernas. — Hontietis?

Maksimas papurtė galvą, trūktelėjęs atidarė galines užstrigusias dureles ir pasakė Jam:

— Lipkite.

Pats apėjo mašiną ir klestelėjo greta Keliauninko. Automobilis krūptelėjo, jame kažkas sužviegė, triokštelėjo, bet jis jau riedėjo keliu nevykusiai kreivaliodamas, tarškėdamas neužsidarančiomis durelėmis ir garsiai pauškindamas duslintuvu.

— Ko ketinate imtis dabar? — paklausė Keliauninkas.

— Palaukite… — paprašė Maksimas. — Bent pasakykite, kas jūs toks?

— Aš — Galaktinio saugumo darbuotojas, — su kartėliu atsakė Keliauninkas. — Tupiu čia jau penkerius metus. Mes ruošiamės gelbėti šią nelaimingą planelįą. Kruopščiai, rūpestingai, nimiatydami visas įmanomas pasekmes! Visas, suprantate?.. O štai kas jūs toks? Kas jūs toks, kad kišate nosį į svetimus reikalus, ardote mūsų planus, sprogdinate, šaudote — kas jūs toks?

— Aš nežinojau… — silpnu balsu pratarė Maksimas. — Iš kur galėjau žinoti?..

— Taip, suprantama, jūs nieko nežinojote. Bet juk žinojote, kad savaveiksmis kišimasis uždraustas, juk esate LPG darbuotojas… Privalėjote žinoti… Žemėje motina dėl jo iš proto eina… Kažkokios panelytės nuolat skambina… tėvas darbą apleido… Ko ketinote imtis toliau?

— Ketinau nušauti jus, — atsakė Maksimas.

— Kąąą?

Mašina layptelėjo.

— Taip, — nuolankiai aiškino Maksimas. — O ką turėjau daryti? Man bųyo pasakyta, kad jūs čia — svarbiausias niekšas, ir… — jis nusišypsojo, — tuo nebuvo sunku patikėti…

Keliauninkas šnairomis dėbtelėjo į vaikinuką apvalia žalia akimi.

— Na, gerai. O toliau?

— O toliau turėjo prasidėti revoliucija.

— Kurių galų?

— Bet juk Centras sugriautas, spinduliuotės nebėra…

— Na, ir kas?

— Dabar jie iškart supras, kas juos engia, kad jų gyvenimas tikras šlamštas, ir pakils…

— Kur jie pakils? — liūdnai paklausė Keliauninkas. — Kas pakils? Nežinomi Tėvai gyvi ir sveiki. Gvardija gyva ir sveika, armija mobilizuota, šalyje įvesta karinė padėtis… Ko jūs tikėjotės?

Maksimas nuleido galvą. Žinoma, buvo galima tam liūdnajam pabaisai išdėstyti savo planus, perspektjrvas ir visa kita, bet kokia iš to nauda, kai niekas neparuošta, kai viskas susiklostė šitaip…

— Tikėsis jie patys. — Maksimas per petį parodė į Šerną. — Štai šis žmogus, pavyzdžiui, tegul tikisi… Mano užduotis buvo — suteikti jiems galimybę tikėtis.

— Jūsų užduotis… — sumurmėjo Keliauninkas. — Jūsų užduotis buvo — sėdėti kamputyje ir laukti, kol aš jus sugausiu…

— Taip, tikriausiai, — burbtelėjo Maksimas. — Kitą kartą turėsiu tai omenyje…

– Šiandien pat išvyksite į Žemę, — griežtai pareiškė Keliauninkas.

— Nė nemanau, — atšovė Maksimas.

– Šiandien jūs išvyksite į Žemę! — pakeltu balsu pakartojo Keliauninkas. — Šioje planetoje man ir be jūsų pakanka rūpesčių. Imkite savo Radą ir keliaukite…

— Rada pas jus? — skubiai paklausė Maksimas.

— Taip. Seniai jau. Gyva ir sveika, nesirūpinkite.

— Už Radą — ačiū, — padėkojo Maksimas. — Labai ačiū…

Mašina įvažiavo į miestą. Pagrindinėje gatvėje burzgė, dūmijo ir skleidė tvaiką pasibaisėtinas kamštis. Keliauninkas pasuko į skersgatvį ir nuvažiavo lūšnynais. Čia viskas buvo negyva. Sankryžose it stulpai — rankos už nugaros, veidas po koviniu šalmu — stypsojo karinės policijos pareigūnai. Taip, čia į įvykius sureaguota staigiai. Visuotinis pavojus, ir visi postuose. Kai tik atsikvošėjo nuo depresijos. Gal nevertėjo iš karto sprogdinti, gal reikėjo veilrti pagal proloiroro planą?.. Ne, ne, massarakš! Tegul viskas eina savo keliu. Tegul jis man be reikalo nepriekaištauja. Tegul jie patys išsiaiškina kas ir kaip, juk būtinai išsiaiškins, kai tik jiems galvose prašviesės… Keliauninkas vėl išsuko į pagrindinę magistralę. Šernas mandagiai pastukseno jam į petį pistoleto vamzdžiu.

— Būkite malonus, išleiskite mane. Štai čia. Štai kur žmonės stovi…

Prie spaudos kiosko, giliai susibrukę rankas į ilgų pilkų lietpalčių kišenes, stoviniavo žmonės — kokie penki, o be jų, šaligatviuose nieko nebuvo, matyt, depresinis smūgis smarkiai išgąsdino gyventojus, ir šie išsislapstė kas kur.

— O jūs ką ketinate veikti? — paklausė Keliauninkas, važiuodamas lėčiau.

— Kvėpuoti grynu oru, — atsakė Šernas. — Šiandien kaip reta puikus orelis…

— Jis — mūsų žmogus, — tarė jam Maksimas. (Keliauninkas klaikiai išsiviepė.) — Jam girdint, galima kalbėti apie viską.

Automobilis sustojo šalikelėje. Žmonės su lietpalčiais suėjo už kiosko. Buvo matyti, kaip jie iš ten žvilgčioja.

— Mūsų? — paklausė Šernas. — Kieno — mūsų?

Maksimas, atsidūręs keblioje padėtyje, pažvelgė į Keliauninką. Šis nė nemanė jam padėti.

— Tiek to, — pareiškė Šernas. — Aš jumis tikiu. Dabar mes imsimės vadavietės. Manau, jog pradėti reikia nuo vadavietės. Ten yra žmonių — jūs žinote, apie ką aš kalbu, — kuriuos reikia pašalinti nelaukiant, kol jie pabalnos judėjimą…

— Gera mintis… — staiga sumurmėjo Keliauninkas. — Beje, aš jus, rodos, pažįstu. Jūs — Tikas Fesku, pravarde Šernas. Taip?

— Visiškai teisingai, — mandagiai atsakė Šernas. Paskui jis tarė Maksimui: — O jūs imkitės Tėvų. Tai sudėtinga užduotis, bet ji kaip tik jums. Kur jūsų ieškoti?

— Palūkėkite, Šerne, — pasakė Maksimas. — Vos nepamiršau. Po kelių valandų visa šalis kuriam laikui pasiligos dėl spindulių bado. Visi bus visiškai bejėgiai…

— Visi? — abejodamas paklausė Šernas.

— Visi, išskyrus išsigimėlius. Tą laiką, tas kelias paras, reikia išnaudoti…

Šernas kilstelėjęs antakius, pagalvojo.

— Ką gi, puiku, — tarė jis. — Jei tai tiesa… Na, mes kaip tik išsigimėlių ir imsimės. Bet aš turėsiu tai omenyje. Tad kur jūsų ieškoti?

Maksimas nespėjo atsakyti.

— Tuo pačiu telefonu, — atsakė Keliaiminkas. — Ir ten pat. Ir štai dar kas. Steikite savo komitetą, jei jau taip išėjo. Atkurkite tokią pat organizaciją, kokia gyvavo imperijoje. Kai kas iš jūsiškių dirba mano institute… Massarakš! — staiga sušnypštė jis. — Nei laiko, nei reikalingų žmonių po ranka… Velniai jus griebtų, Makai!

— Svarbiausia, — tarė Šernas, padėjęs ranką Maksimui ant peties, — kad Centro nebėra. Jūs šaunuolis, Makai. Ačiū… — Jis spustelėjo Makui petį ir ėmė nerangiai, įsikibdamas protezu, ropštis iš mašinos. Ir staiga pratrūko: — Viešpatie, — pasakė, stovėdamas šalia automobilio užsimerkus. — Nejau jo iš tikrųjų nebėra? Juk tai… Tai…

— Užtrenkite dureles, — tarė Keliauninkas. — Tvirčiau, tvirčiau…

Automobilis pajudėjo. Maksimas atsigręžė. Šernas stovėjo apsuptas žmonių pilkais lietpalčiais ir, mostaguodamas sveikąja ranka, kažką aiškino. Tie žmonės stypsojo nekrutėdami. Jie dar nesuvokė. Arba netikėjo.

Gatvė buvo tuščia. Priešais, palei pat šaligatvius, artinosi šarvuoti transporteriai su gvardiečiais, o gerokai toliau, ties posūkiu į Departamentą, kelią jau buvo užtvėrusios mašinos ir bėgiojo juodos figūrėlės. Ir staiga šarvuotų transporterių kolonoje pasirodė vimdančiai pažįstamas ryškiai oranžinis patrulinis automobilis su ilga teleskopine antena.

— Massarakš… — sumurmėjo Maksimas. — Aš apie tuos daikčiukus visai pamiršau!

— Tu daug ką pamiršai, — bambėjo Keliauninkas. — Tu pamiršai kilnojamuosius spinduliuotuvus, tu pamiršai Salų Imperiją, tu pamiršai ekonomiką… Ar žinai, kad šalyje siaučia infliacija?.. Ar išvis žinai, kas yra ta infliacija? Ar žinai, kad gresia badas, kad žemė bergždžia?.. Ar žinai, kad nespėjome čia sukaupti nei duonos, nei medikamentų atsargų? Ar žinai, kad tas tavo spindulių badas dvidešimčia procentų atvejų sukelia šizofreniją? Ką? — Jis delnu brūkštelėjo per galingą pliką kaktą. — Mums reikalingi gydytojai… dvylika tūkstančių gydytojų. Mums reikalingi balt5mų sintezatoriai. Mums būtina deaktyvuoti šimtą milijonų hektarų užterštos dirvos — pradžiai. Mums reikia sustabdyti biosferos išsigimimą… Massarakš, mums reikalingas bent vienas Žemės žmogus Salose, to niekšo admiralitete… Niekas ten neišsilaiko, niekam iš mūsiškių nepavyksta bent sugrįžti ir suprantamai papasakoti, kas ten dedasi…

Maksimas tylėjo. Jie privažiavo kelią užstojusias mašinas; tamsiaveidis kresnas karininkas, keistai pažįstamai mosuodamas ranka, priėjo ir karkiančiu balsu pareikalavo dokumentų. Keliauninkas piktai ir nekantriai pakišo jam po nosimi žvilgantį ženklelį. Karininkas rūsčiai kilstelėjo ranką prie snapelio ir pažvelgė į Maksimą. Tai buvo ponas rotmistras… ne — dabar jau Gvardijos brigados vadas Čaču. Jo akys išsiplėtė.

– Šis žmogus — su jumis, jūsų prakilnybe? — paklausė jis.

— Taip. Nedelsdamas įsakykite mane praleisti.

— Labai atsiprašau, jūsų prakilnybe, bet šis žmogus…

— Tuoj pat praleisti! — užriko Keliauninkas.

Brigados vadas Čaču niūriai išreiškė pagarbą, nusigręžė ir mostelėjo kareiviams. Vienas iš sunkvežimių pavažiavo į šalį, ir Keliauninkas nėrė į atsivėrusį tarpą.

— Tokios tokelės, — pratarė jis. — Jie pasiruošę, jie visuomet buvo pasiruošę. O tu manei: viens du — ir viskas… Nušauti Keliaiminką, pakarti Tėvus, išvaikyti iš vadavietės bailius ir fašistus — ir revoliucija baigta…

— Aš niekada taip nemaniau, — atsiliepė Maksimas. Jis jautėsi labai nelaimingas, sugniuždytas, bejėgis, beviltiškai kvailas.

Keliauninkas pašnairavo į jį, kreivokai šyptelėjo.

— Na, gerai jau, gerai, — tarė jis. — Tiesiog pyktelėjau. Ne ant tavęs — ant savęs. Tai aš atsakingas už viską, kas čia nutinka, aš ir kaltas, kad taip išėjo. Tiesiog nespėdavau paskui tave… — Jis vėl šyptelėjo. — Bet ir žvitrūs jūs, vaikinai, tose Laisvosios Paieškos Grupėse…

— Ne, — atsiliepė Maksimas. — Nekaltinkite savęs šitaip, nesikamuokite. Juk aš nesikamuoju… Atsiprašau, kuo jūs vardu?

— Vadink mane Rudolfu.

— Taip… Štai aš nesikamuoju, Rudolfai. Ir neketinu. Aš ketinu darbuotis. Organizuoti revoliuciją.

— Verčiau ruoškis namo, — pasiūlė Keliauninkas.

— Aš namie, — nekantriai ištarė Maksimas. — Daugiau nebekalbėkime apie tai… Mane domina kilnojamieji spinduliuotuvai. Ką su jais daryti?

— Nieko su jais nereikia daryti, — atsakė Keliauninkas. — Verčiau pagalvok, ką daryti su infliacija…

— Aš klausiu apie spinduliuotuvus, — nenusileido Maksimas.

Keliauninkas atsiduso.

— Jie veikia akumuliatorių dėka, — pasakė jis. — Ir įkrauti juos galima tik mano institute. Po trijų parų visi iki vieno išgaiš… Bet štai po mėnesio turi prasidėti įsiveržimas. Paprastai mums pavyksta povandeninius laivus nukreipti nuo kurso, tad pakrantę pasiekia tik vienas kitas. Tačiau šįsyk jie ruošia armadą… Dėjau viltis į depresinę spinduliuotu, bet dabar teks juos paprasčiausiai skandinti… — Jis patylėjo. — Vadinasi, tu — namie. Na, tarkime… Ir ko dabar konkrečiai ketini imtis?

Jie artėjo prie Departamento. Šimkūs vartai buvo aklinai uždaryti, akmenų tvoroje juodavo ambrazūros, lairių Maksimas anksčiau niekada nepastebėdavo. Departamentas tapo panašus į tvirtovę, pasiruošusią mūšiui. O prie nediduko paviljono stovėjo trejetas žmonių, ir ruda Zefo barzda žalumos fone tvieskė lyg egzotinė gėlelė.

— Nežinau, — atsakė Maksimas. — Imsiuos to, ką man palieps išmanantys žmonės. Jeigu prireiks, imsiuos infliacijos. Jeigu prireiks, skandinsiu povandeninius laivus… Bet savo svarbiausią užduotį žinau tvirtai: kol aš gyvas, čia niekas nepastatys kito Centro. Net su pačiais geriausiais ketinimais…

Keliauninkas nutylėjo. Vartai buvojau visai arti. Zefas prasibrovė per gyvatvorę ir išėjo į gatvę. Jam už peties kyšojo automatas, ir jau iš tolo buvo matyti, jog Zefas pyksta, nieko nesupranta ir tuojau su šiurpiais keiksmais pareikalaus paaiškinti, kodėl, massarakš, jį atplėšė nuo darbo, kvaršina galvą Keliauninku ir kaip kokį berniūkštį verčia ištisas dvi valandas karksoti tarp gėlyčių.

Komarovas — Leningradas — Komarovas

Birželis 67 — balandis 68

Pasaulinės fantastikos

Aukso fondas

Arkadij Strugackij Boris Strugackij

GYVENAMA SALA

Mokslinis fantastinis romanas

GINTARAS ALEKSOMS redaktorius

GINTAUTAS K. IVANICKAS meninis redaktorius

www.eridanas.lt