Pirmas skyrius

Maksimas pravėrė dangtį, iškišo galvą ir baugščiai nužvelgė dangų. Dangus čia buvo žemas ir kažkoks kietas, be to nerūpestingo skaidrumo, paprastai primenančio apie bedugnę kosmoso gilybę ir aibes gyvenamų pasaulių, — tikrų tikriausias biblinis skliautas, lygus ir slaptingas. Šis skliautas, žinoma, rėmėsi į galingus vietinio Atlanto pečius ir tolygiai švytėjo. Maksimas zenite paieškojo laivo pramuštos skylės, bet jokios skylės ten nebuvo — tik skydo du dideli juoduliai tarsi tušo lašai vandenyje. Maksimas atvožė dangtį ir nušoko į aukštą sausą žolę.

Oras buvo karštas ir tirštas, kvepėjo dulkėmis, sena geležim, sumaigyta augmenija, gyvybe. Mirtimi irgi kvepėjo, neperprantama nuo seno. Žolė siekė juosmenį, netoliese tamsavo krūmynai, šmėkšojo niūrūs išsiklaipę medžiai. Buvo mažne šviesu, kaip skaisčios mėnesienos naktį Žemėje, trūko tik ūkanoto mėnulio žydrio, visa kas atrodė pilka, dulkėta, plokščia. Laivas stovėjo milžiniškos daubos lėkštais šlaitais dugne; vietovė pastebimai kilo išblukusio horizonto linkui, ir tatai buvo keista, nes kažkur čia pat tekėjo upė, didelė ir rami, tekėjo į vakarus, daubos šlaitu aukštyn.

Maksimas apėjo laivą, delnu braukdamas jo šaltą, kiek drėgną šoną. Smūgių žymes jis aptiko ten, kur ir tikėjosi. Gilus nemalonus įlinkis po indikatoriaus žiedu, likęs po to, kai laivą netikėtai mestelėjo ir parvertė ant šono taip, kad net įsižeidė kiberpilotas ir Maksimui teko skubiai griebtis valdjmio, bei ištrupa ties dešiniuoju vyzdžiu — atsiradusi dešimčia sekundžių vėliau, kai laivas buvo pastatytas ant nosies ir apako viena akimi. Maksimas vėl pažvelgė į zenitą. Juoduliai jau vos matyti. Meteorų atakos stratosferoje tikimybė — nulis sveikų nulis nulis… Bet juk kiekvienas galimas įvykis kada nors ima ir tampa faktu…

Maksimas prasibruko į kabiną, perjungė valdymą automatiniu remonto režimu, aktyvavo ekspres-laboratoriją ir pėsčias patraukė prie upės. Aišku, tai nuotykis, bet vis tiek — kasdienybė. Mūsiškėse LPG net nuotykiai — kasdieniai. Meteorų ataka, spindulinė ataka, avarija nusileidžiant. Avarija nusileidžiant, meteorų ataka, spindulinė ataka… Kūno nuotykiai.

Aukšta trapi žolė po kojomis šiugždėjo ir treškėjo, dygios sėklos smigo į trumpkelnes. Gaudžiai zirzdamas siūbtelėjo debesis kažkokių mašalų, pasiblaškė priešais veidą ir nulėkė sau. Solidūs suaugę žmonės į Laisvosios Paieškos Grupes nestoja. Jie turi savų solidžių suaugusių žmonių reikalų, jie žino, kad tos svetimos planetos iš esmės yra gana vienodos ir alinančios. Vienodai alinančios. Alinančiai vienodos… Žinoma, jei tau dvidešimt metų, jei nieko dorai nemoki, jeigu dorai nenutuoki, ką norėtum mokėti, jei dar nesi išmokęs branginti didžiausio savo turto — laiko, jei neturi ir neatrodo, kad turėsi kokių ypatingų talentų, jeigu sulaukus dvidešimties metų tavo esybės dominante, kaip ir prieš dešimtmetį lieka ne galva, o rankos bei kojos, jei esi toks primityvus, jog vaizduojiesi, esą nežinomose planetose galima surasti kokią nors brangenybę, neįmanomą Žemėje, jeigu, jeigu… tuomet — žinoma. Tuomet čiupk katalogą, atsiversk bet kurį puslapį, durk pirštu bet kurion eilutėn ir skrisk sau. Atrask planetą, pavadink ją savo vardu, nustatyk fizines ypatybes, kaukis su pabaisomis, jei tik tokių būtų, užmegzk kontaktus, jei tik būtų su kuo, robinzonauk sau pamažėle, jei nieko neaptiktum… Ir nepasakysi, kad viskas tuščiai. Tau padėkos, pareikš, kad prisidėjai kiek galėdamas, tave išsamiam pokalbiui pasikvies koks nors žymus specialistas… Mokinukai, ypač nepažangieji ir būtinai — žemesniųjų klasiii, žiopsos į tave pagarbiai, bet Mokytojas susitikęs tik tiek ir tepaklaus: „Tu vis dar LPG?” — ir pakreips pokalbį kita tema, o jo veidas bus paliestas kaltės bei liūdesio, nes atsakomybę už tai, kad tu vis dar LPG, Mokytojas užsikrauna sau, o tėvas burbtelės: „Hm…” — ir neužtikrintai pasiūlys tau laboranto etatą; o mama pasakys: „Maksiuk, bet juk vaikystėje tu neblogai piešei…”; ofeženė ištars: „Susipažink, štai mano vyras”. Ir visi bus teisūs, visi, išskyrus tave. Ir tu sugrįši į LPG Valdybą, ir, stengdamasis nežiūrėti į porą tokių pat stuobrių, besirausiančių kataloguose prie gretimo stelažo, imsi bet kurį tomą, aklai atsiversi puslapį ir dursi pirštu…

Prieš leisdamasis nuo skardžio į paupį, Maksimas apsidairė. Už nugaros išsitiesdama šiaušėsi jo suminta žolė, dangaus fone juodavo kumpi medžiai ir švietė mažiukas atvožto dangčio apskritimas. Viskas taip įprasta. Na, ir gerai, tarė jis pats sau. Na, ir tegul… Kad taip atradus civilizaciją — galingą, seną, išmintingą. Ir žmogišką… Jis nusiropštė prie vandens.

Upė iš tiesų didelė, lėta; plika akimi buvo matji, kaip ji leidžiasi iš rytų ir kyla į vakarus. (Betgi refrakcija čia baisinga…) Dar matyti, kad kitas krantas nuožulnus ir apaugęs tankiu krūmju, o už kilometro srove aukštyn iš vandens styro kažkokie stulpai ir kreivos sijos, persikreipusios tinklinės santvaros, gauruotos dėl jas apsivijusios augmenijos. Civilizacija, pamanė Maksimas be ypatingo azarto. Aplink juste juto daug geležies ir dar kažką nemalonaus, šutnaus; pasisėmęs rieškučias vandens Maksimas suprato, kad tai radiacija, gana stipri ir kenksminga. Upė iš rytų nešė radioaktyvias medžiagas, ir Maksimui tapo aišku, kad nieko doro iš tos civilizacijos nebus, kad vėl pasitaikė ne tai, kad su kontaktu geriau neprasidėti, reikia tik atlikti standartines analizes, kokius porą kartų nepastebimai apskristi planetą palei pusiaują ir nešdintis namolio, o Žemėje duomenis perduoti rūškaniems, daugel mačiusiems dėdėms iš Galaktinės Saugumo tarybos ir kuo skubiau viską pamiršti.

Jis bjaurėdamasis papurtė pirštus ir nusivalė juos į smėlį, paskui pritūpė, susimąstė. Pabandė įsivaizduoti šios planetos — vargu ar laimingos — gyventojus. Kažkur už miškų buvo miestas, vargu ar laimingas miestas: purvinos gamyklos, sukiužę reaktoriai, liejantys į upę radioaktjias pamazgas, negražūs, nykūs namai geležiniais stogais, daug sienų ir maža langių, prišnerkšti tarpnamiai, užversti atliekomis ir naminių gyvulių maitomis, platus griovys aplink miestą ir pakeliamieji tiltai… Nors ne, šitaip buvo dar prieš reaktorius. Ir žmonės. Jis pabandė įsivaizduoti tuos žmones, bet nesugebėjo. Tik žinojo, kad jie vilki labai daug rūbų, tiesiog supakuoti į storą šiurkščią medžiagą, ir su aukštomis baltomis apykaklėmis, trinančiomis smakrą… Ir tada jis smėlyje išvydo pėdsakus.

Tai buvo basų kojų pėdsakai. Kažkas nusiropštė nuo skardžio ir įbrido į upę. Kažkas — didelėmis plačiomis pėdomis, sunkus, šleivakojis, nerangus; jokių abejonių — humanoidas, tik kojos — šešiapirštės. Padejuodamas ir krenkšdamas nuslydo nuo skardžio, nušlubikščiavo smėliu, tėkštelėjęs paniro į radioaktyvius vandenis ir niurzgaudamas bei prunkšdamas nuplaukė į kitą krantą, į nendrynus. Nenusitraukęs aukštos baltos apykaklės…

Skaisčiai žydras blyksnis nutvieskė viską aplinkui, tarsi būtų trenkęs žaibas, ir tą pat akimirką virš skardžio sudundėjo, sušnypštė, sutraškėjo ugnimi. Maksimas pašoko. Nuo skardžio žiro sausos žemės, kažkas baugiai žviegdamas prašvilpė dangumi ir nukrito vidur upės, ištėkšdamas fontaną purslų sumišai su baltais garais. Maksimas paskubomis užsirabždino skardžiu aukštyn. Jis jau žinojo, kas nutiko, tik nesuprato kodėl ir labai nenustebo ten, kur tik ką stovėjo laivas, išvydęs kamuolinį įkaitusių dūmų stulpą, gigantišku suktuku nutįsusį į švytintį dangaus skliautą. Laivas sprogo, šviesiai violetine ugnimi pleškėjo keramitinis luobas, aplinkui smagiai degė sausa žolė, liepsnojo krūmas ir dūmijančiomis ugnelėmis pliskėjo gumbuoti medžiai. Tūžmingas karštis tvoskė į veidą, ir Maksimas, prisidengęs jį delnu, atatupstas traukėsi palei skardį — žingsnis, paskui dar vienas, paskui dar ir dar… Jis traukėsi, neatplėšdamas ašarojančių akių nuo to nepaprasto grožio kaitraus deglo, žarstančio purpiuines ir žalias žiežirbas, nuo to staiga iškilusio ugnikalnio, nuo beprasmio įsisiautėjusios energijos šėlsmo.

Ne… kodėl… — sutrikęs samprotavo jis. Atsibeldė didelė beždžionė, mato — manęs nėr, įsiropštė vidun, pakėlė denį — pats aš nežinau, kaip tai daroma, bet ji sugalvojo, galvota pasitaikė beždžionė, šešiapirštė, — pakėlė, vadinasi, denį… Kas ten, laivuose, būna po deniu? Žodžiu, surado ji akumuliaitorius, čiupo didelį akmenį ir — trinkt!.. Labai didelį akmenį, kokių trijų tonų svorio, — ir kad tvos atsivėdėjusi… Žaliūkė tokia beždžionė… Priveikė ji vis dėlto mano laivą tais savo rieduliais — du kartai stratosferoje ir štai dar čia… Neįtikėtina istorija… Šitaip, atrodo, dar nebuvo. Ko man dabar griebtis? Pasiges manęs, žinoma, greit, bet ir kai pasiges, vargu ar pamanys, kad taip įmanoma: laivas žuvo, o pilotas — sveikas gyvas… Kas dabar bus? Mama… Tėvas… Mokytojas…

Jis atgręžė gaisrui niįigarą ir nuėjo sau. Sparčiai žingsniavo palei upę; visa kas aplinkui buvo nutvieksta raudona šviesa; priešais, žolėje, susitraukdamas ir ištįsdamas blaškėsi jo šešėlis. Dešinėje prasidėjo miškas, retas, atsiduodąs plėkais; žolė čia buvo minkšta ir drėgna. Du dideli naktiniai paukščiai triukšmingai metėsi iš po kojų ir palei pat vandenį nuvasnojo kiton pusėn. Maksimui šmėstelėjo, kad ugnis gali jį pasivyti, ir tuomet tektų sprukti plaukte, menkas būtų malonumas; bet raudonoji šviesa staiga priblėso ir visai užgeso, ir vaikinukas suvokė, kad priešgaisriniai įrenginiai, skirtingai nei jis pats, visgi susigaudė, kas ir kaip, ir įprastai kruopščiai suveikė pagal paskirtį. Jis itin tikroviškai įsivaizdavo suodinus apsilydžiusius balionus, kvailai šmėksančius tarp įkaitusių nuolaužų, skleidžiančius sunkius pirofago debesis ir labai patenkintus savimi…

Ramybės, mintijo jis. Svarbiausia — be panikos. Laiko yra. Tiesą pasakius, turiu galybę laiko. Jie gali ieškoti manęs visą amžinybę: laivo nėra, ir surasti manęs neįmanoma. O kol susigaudys, kas nutiko, kol galutinai įsitikins, kol dar abejos, mamai jie nieko nepraneš… O jau aš čia ką nors sugalvosiu…

Jis perėjo nedidelę vėsią klampynę, prasibrovė per krūmus ir atsidūrė ant kelio, ant seno, sueižėjusio betoninio kelio, nusidriekiančio į mišką. Žengdamas betono plokštėmis jaunuolis priėjo skardžio kraštą ir išvydo surūdijusias, vijoklių apraizgytas santvaras, kažkokio stambaus tinklinio įrenginio liekanas, pusiau nugrimzdusias į vandenį, o anoje pusėje — kelio tęsinį, vos įžiūrimą po švytinčiu dangumi. Veikiausiai kadaise čia būta tilto. Ir veikiausiai tas tiltas kažkam trukdė, taigi jį parvertė į upę, dėl ko jis netapo nei gražesnis, nei patogesnis. Maksimas atsisėdo ant skardžio krašto ir nuleido kojas. Vidujai ištyrinėjęs pats save ir įsitikinęs, kad nepanikuoja, ėmėsi samprotauti.

Tai, kas svarbiausia, radau. Štai tau kelias. Prastas kelias, netikęs kelias ir dar senovinis kelias, bet vis dėlto kelias, o visose gyvenamose planetose keliai veda pas tuos, kurie juos tiesė. Ko man reikia? Maisto — nereikia. Tiksliau, pavalg)rti aš pavalgyčiau, bet tai tik snaudžiančių instinktų veikla, kurią mes tuojau užgniaušim. Vandens prireiks neanksčiau nei po paros. Oro užtenka, nors norėčiau, kad atmosferoje būtų mažiau anglies dioksido ir radioaktyvios taršos. Tad visi žemieji poreikiai atkrinta. O iš tikrųjų reikia nedidelio — kalbėkime tiesiai — primityvaus nulinio siųstuvo su spiraline funkcija. Kas gali būti paprasčiau už primityvų nulinį siųstuvą? Tik primityvus nulinis akumuliatorius… Maksimas užsimerkė, ir atmintyje gyvai iškilo siųstuvo su pozitroniniais spinduliuotuvais schema. Turėtų detalių — viens du ir surinktų tokį daikčiuką. Jis keletą kartų mintyse taip ir padarė, o kai atsimerkė, siųstuvo nebuvo. Nieko nebuvo. Robinzonas, pamanė jis šiek tiek net susidomėjęs. Maksimas Kruzas. Kad tave kur — nieko neturiu. Trumpkelnės be kišenių ir sportbačiai. Užtat mano sala gyvenama… O jei jau sala gyvenama, vadinasi, visuomet lieka vilties surasti primityvų nulinį siųstuvą. Jis uoliai galvojo apie nulinį siųstuvą, bet sekėsi sunkiai. Be paliovos regėjo mamą: kaip jai pranešama: „Jūsų sūnus dingo be žinios”, — koks jos veidas, kaip tėvas trinasi skruostus ir suglumęs dairosi, kaip jiems šalta ir vieniša… Ne, tarė jis sau. Apie tai galvoti draudžiama. Apie ką tik nori, tik ne apie tai, antraip nieko neišeis. Įsakau ir uždraudžiu. Įsakau negalvoti ir uždraudžiu galvoti. Viskas. Jis atsistojo ir nuėjo keliu.

Miškas, pirmiau baikštus ir retas, pamažu įsidrąsino ir stojo vis ajčiau kelio. Kai kur įžūlūs jauni medeliai pramušė betoną ir augo tiesiog vidur plento. Matyt, jis nutiestas prieš keletą dešimtmečių — bent jau keletą dešimtmečių juo nesinaudota. Miškas abipus kelio stiebėsi vis aukštesnis, vis tankesnis, vis gūdesnis, kur ne kur medžių šakos virš galvos buvo persipynusios. Sutemo; tankmėje tai dešinėje, tai kairėje aidėjo garsūs gomuriniai rikšmai. Kažkas ten krutėjo, čežėjo, trepsėjo. Kartą priekyje, už kokių dvidešimties žingsnių, kažkas susilenkęs, kresnas ir tamsus perbėgo kelią. Dūzgė mašalai. Staiga Maksimas susizgribo: kraštas toks apleistas ir sulaukėjęs, kad žmonių netoliese gali ir nepasitaikyti, kad ieškoti jų teks keletą parų. Prabudo ir vėl apsiskelbė prisnūdę instinktai. Bet Maksimas jautė, kad gyvos mėsos čia labai daug, kad dėl bado nepražūsi, kad vargu ar bus skanu, užtat bus įdomu pamedžioti, o kadangi galvoti apie tai, kas svarbiausia, pats sau uždraudė, jis nėrė į prisiminimus, kaip jie medžiojo su Olegu ir eiguliu Adolfu — plikomis rankomis, gudrumas prieš gudrumą, protas prieš instinktą, jėga prieš jėgą, nesustojant trejetą parų varji elnią per vėtralaužas, pavyti ir pargriauti, nustvėrus už ragų… Čia elnių gal ir nėra, bet kad vietinė žvėriena valgoma, galima neabejoti: pakanka nugrimzti į mintis, užsimiršti, ir mašalai ima ėsti lyg pašėlę, o juk yra žinoma: kas pats valgomas, tas svetimoje planetoje badu nemirs… Ne pro šalį būtų pasiklysti čia ir metelius kitus paklajoti miškais. Susirasčiau draugužį — vilką kokį ar mešką, trauktume kartu į medžioklę, špekučiuotumės… Aišku, galiausiai nusibostų… o ir neatrodo, kad p6 šiuos miškus būtų galima klaidžioti savo malonumui: per daug geležies aplink — kvėpuoti nėra kuo… Na, ir pirmiausia vis dėlto reikia surinkti nulinį siųstuvą…

Jis sustojo ir įsiklausė. Kažkur tankmėje monotoniškai dusliai dundėjo, ir Maksimas susivokė jau kurį laiką girdįs tą garsą, bet tik dabar atkreipęs dėmesį. Ne gyvūnas ir ne krioklys — tai mechanizmas, kažkokia barbariška mašina. Ji knerkštė, kriokčiojo, džeržgė metalu ir tvoskė nemaloniais užrūdijusiais kvapais. Be to, artinosi.

Maksimas pasilenkė, tada nenukrypdamas nuo šalikelės nubėgo garso šaltinio link ir netrukus iš inercijos vos neišpuolė į sankryžą. Kelią stačiu kampu kirto kitas — labai purvinas, su giliomis bjauriomis provėžomis, su atsiknojusiomis betoninės dangos nuolaužomis, pradvisęs ir itin itin radioaktyvus. Maksimas pritūpė ir pažvelgė kairėn. Variklio burzgesys ir metalo džeržgimas slinko iš ten. Po kojomis pradėjo krūpčioti dirva. Tai artėjo.

Po minutės a pasirodė — kažkas absurdiškai didelis, karštas, prasmirdęs, visas iš kniedyto metalo, kelią minkąs klaikiais vikšrais, apsivėlusiais purvu — ne lėkė, ne riedėjo — brovėsi, kuprotas, nevalyvas, tarškėdamas atsilupusiais geležies lakštais, prikimštas neapdoroto plutonio perpus su lantanidais, bejėgis, grėsmingas, be žmonių, bukas ir pavojingas — persigavo per kryžkelę ir nuropojo toliau, treškėdamas ir čerkšdamas traiškomu betonu, palikdamas paskui save įkaitusios šutros valktį; pagaliau pasislėpė miške ir vis urzgė, niurzgėjo, stūgčiojo, palengvėle tildamas tolumoje.

Maksimas atsikvėpė, išvaikė mašalus. Jis buvo priblokštas. Niekada gyvenime neregėjo tokio apgailėtino griozdo. Taip, pamanė jis. Pozitroninių spinduliuotuvų čia nesusiveiksi. Jis pažvelgė pabaisai įkandin ir staiga pastebėjo, kad skersinis kelias — ne šiaip kelias, o proskyna, siauras plyšys miške: virš jo medžiai nedengė dangaus kaip virš plento. Gal pasivyti tą gremėzdą? — šmėstelėjo jam. Sustabdyti, išjungti katilą… Jis įsiklausė. Miškas ūžė ir traškėjo, baisūnas malėsi po tankmę, kaip begemotas po dumblyną, o paskui variklio gausmas vėl ėmė artėti. Tai grįžo. Vėl šnopavimas, riaumojimas, dvoko banga, žvangėjimas ir plerpimas, ir štai tas geležies kalnas vėl ropoja kryžkeler braunasi ten, iš kur tik ką atsibeldęs… Ne, ištarė Maksimas. Nenoriu su juo prasidėti. Nemėgstu piktų gjrvūnų ir barbariškų mašinų… Jis luktelėjo, kol pabaisa dingo, tada išniro iš krūmų, įsibėgėjo ir vienu šuoliu liuoktelėjo per išraustą užterštą kelių sankirtą.

Kurį laiką jis žingsniavo labai sparčiai, kvėpuodamas giliai, stumdamas iš plaučių geležinio begemoto išgaras, o paskui vėl patraukė žygio žingsniu. Maksimas mąstė apie tai, ką išvydo per pirmąsias dvi valandas savojoje gyvenamoje saloje, ir bandė visas tas nesąmones bei atsitiktinumus suverti į loginę grandinę. Bet tai buvo pernelyg sudėtinga. Vaizdas vis išeidavo netikroviškas lyg iš pasakos. Pasakiškas buvo tas miškas, prikimštas senos geležies, jame mažne žmogiškais balsais ūkčiojosi pasakų būtybės; tarytum pasakoje senas apleistas kelias vedė į užburtą pilį, ir nematomi pikti burtininkai stengėsi trukdyti į šią šalį patekusiam žmogui. Vos priartėjusį, apmėtė jį meteorais, tuo nieko nepešę sudegino laivą, įviliojo žmogų į spąstus, o paskui užpjudė geležiniu drakonu. Bet šis buvo pernelyg senas ir kvailas, tad burtininkai, tikriausiai jau supratę, kad apsižioplino, dabar rezga ką nors šiuolaikiška…

Klausykite, kreipėsi į juos Maksimas. Juk aš neketinu atkerėti pilių ir žadinti iš letargo jūsų gražuolių, aš tik noriu sutikti kurį nors jūsiškį, iš protingesnių, iš tų, kurie padėtų man gauti pozitroninių spinduliuotuvų…

Bet pikti burtininkai neatlyžo. Iš pradžių jie skersai plentą numetė milžinišką išpuvusį medį, paskui prakirto betono dangą, išrausė žemėje didelę duobę ir užpylė ją pašvinkusia radioaktyvia pliurza, o kai ir tai nepadėjo, kai mašalai pailso gelti ir nusivylę pasišalino, jau paryčiais burtininkai iš miško paleido šaltą piktą rūką. Nuo rūko Maksimas sužvarbo ir, kad apšiltų, pasileido tekinas. Rūkas buvo lipnus, prisisunkęs alyvos, atsidavė drėgnu metalu bei dūlėsiais, tačiau netrukus pakvipo dūmais, ir Maksimas suprato, kad kažkur netoliese dega ugnelė.

Brėško, dangus švito rytine pilkuma, kai atokiau nuo kelio Maksimas išvydo laužą ir neaukštą akmeninį statinį, seną, apsamanojusį, įgriuvusiu stogu, tuščiomis juodomis langų skylėmis. Žmonių nesimatė, bet Maksimas jautė, kad jie kažkur netoliese, kad visai neseniai čia buvo ir, ko gero, greit grįš. Jis pasuko iš plento, peršoko pakelės griovą ir, iki kulkšnių grimzdamas į pūvančius lapus, priėjo prie laužo.

Laužas pasitiko jį gera pirmaprade šilimia, maloniai SWirginusia snaudžiančius instinktus. Viskas taip paprasta. Galima nesisveikinant atsitūpti, ištiesti rankas į ugnį ir tylomis laukti, kol šeimininkas, irgi tylomis, paduos karštą mėsos luistą ir šiltą puodelį. Tiesa, šeimininko nebuvo, bet virš laužo kabojo aprūkęs katiliukas su aštriai kvepiančiu viralu, tolėliau mėtėsi pora kažkokių šiurkščios medžiagos rudinių, purvinas pustuštis maišas su perpetėmis, didžiuliai aplamdyti skardiniai puodukai ir dar kažkokie neaiškios paskirties geležiniai daiktai.

Maksimas pasėdėjo prie laužo, pasišildė, žiūrėdamas į ugnį, paskui atsistojo ir užėjo į namą. Po teisybei, iš namo buvo likiSi tik akmeninė dėžė. Pro išlaužytas sijas virš galvos šviesavo ryto dangus, ant išpuvusių grindlenčių baisu buvo ir žengti, o kampuose kekėmis augo aviečių spalvos grybai — nuodingi, bet gerai išspirginus visai tinkami vartoti. Vis dėlto mintys apie maistą susyk išgaravo, kai tik prie sienos Maksimas prieblandoje įžiūrėjo kažkieno kaulus sumišai su išblukusiais skarmalais. Apėmė blogumas, jis nusigręžė, nulipo apgriuvusiomis pakopomis ir, sudėjęs prie burnos delnus, užriko miškui: „Ohoho, šešiapirščiai!” Aidas mažne akimoju įklimpo rūke tarp medžių, niekas neatsišaukė, tik virš galvos susijaudinę piktai sucaksėjo kažkokie paukščiukai.

Maksimas grįžo prie laužo, įmetė ugnin šakelių ir žvilgtelėjo į katiliuką. Viralas kunkuliavo. Jis apsidairė, surado kažką panašaus į šaukštą, apuostė jį, nutrynė į žolę ir vėl apuostė. Paskui atsargiai nugriebė pilkšvas nuosamas ir nupurtė jas ant žarijų. Pamaišė viralą, pasėmė iš krašto, papūtė ir ištempęs lūpas paragavo. Gana smaguringa, kažkas panašaus į putrą iš tahorgo kepeniu tik aštriau. Maksimas padėjo šaukštą, rūpestingai, abiem rankomis, nuėmė katiliuką ir pastatė į žolę. Paskui dar kartą apsidairė ir garsiai ištarė: „Pusryčiai paruošti!” Jo neapleido nuojauta, kad šeimininkai kažkur šalia, bet matė jis tik sustingusius, drėgnus nuo rūko krūmus, juodus gunktelėjusius medžių kamienus, o girdėjo tik traškantį laužą bei bruzdų paukščių susiūkčiojimą.

— Gerai jau, — pasakė jis balsu. — Jūs kaip norite, o aš užmezgu kontaktą.

Įsismagino jis labai greitai. Ar šaukštas buvo didokas, ar pašėlo snaudžiantys instinktai, bet Maksimas nė nemirktelėjęs išsrėbė trečdalį katiliuko. Tada apgailestaudamas atšlijo, pasėdėjo, gilindamasis į skonio pojūčius, kruopščiai nuvalė šaukštą, bet neištvėrė ir dar kartą, iš paties dugno, pasėmė tų gardžių, burnoje tirpstančių rudų griežinėlių, primenančių trepangus, atsitraukė visai, vėl nušluostė šaukštą ir padėjo skersai katiliią. Dabar atėjo metas numalšinti dėkingumo pojūtį.

Jis pašoko, pasirankiojo laibų vytelių ir nužingsniavo į namą. Atsargiai stodamas ant sutrūnijusių lentų ir stengdamasis nesidairji į palaikus tamsoje, ėmėsi raškji grybus ir ant vytelių verti avietines kepurėles, rinkdamasis pačias standžiausias. Kad taip jus pasūdžius, galvojo Maksimas, o dar pridėjus vos vos pipirų, bet nieko, pirmajam kontaktui bus gerai ir taip. Pakabinsim mes jus virš ugnelės, ir visa jūsų aktyvioji organika garuote išgaruos, ir būsite jūs tikras skanėstas bei pirmasis mano indėlis į šios gyvenamos salos kultūrą, o antruoju bus pozitroniniai spinduliuotuvai…

Staiga name vos vos pritemo, ir Maksimas akimirksniu pasijuto esąs stebimas. Laiku sutramdė norą staigiai atsigręžti, suskaičiavo iki dešimties, lėtai atsistojo ir neskubriai, iš anksto šypsodamasis, pasuko galvą.

Pro langą į jį žvelgė didelės liūdnos akys pailgame tamsiame veide liūdnai nusvirusiais lūpų kampučiais, žvelgė be jokio susidomėjimo, be pagiežos ir be džiaugsmo, žvelgė ne į žmogų iš kito pasaulio, o šiaip, į įkyrų naminį gyvulį, vėl įsibrovusį ten, kur jam užginta. Jie žiūrėjo vienas į kitą kelias sekundes, ir Maksimas jautė, kaip liūdesys, sklindantis iš to veido, užtvindo namą, užplūsta mišką ir visą planetą, ir visą pasaulį aplink, ir visa kas tapo pilka, liūdna bei graudulinga, visa kas jau buvo, ir buvo daugel kartų, ir dar daugel kartų bus, ir nėra kaip išsigelbėti nuo tos pilkos, liūdnos, graudulingos nuobodybės. Paskui namas dar labiau aptemo, o Maksimas atsigręžė į duris.

Ten, išžergęs tvirtas trumpas kojas, plačiais pečiais užstodamas visą tarpdurį stovėjo kresnas, visas apžėlęs rudu plauku žmogus su klaikiu languotu kombinezonu. Iš po vešlaus rudo atvašyno į Maksimą žvelgė skvarbios žydros akutės, labai įdėmios, labai negeros ir vis dėlto kažkokios linksmos — gal taip atrodė dėl kontrasto su pasauliniu liūdesiu, sklindančiu iš lango. Tas plaukuotasis žaliūkas akivaizdžiai irgi ne pirmąsyk matė ateivius iš kito pasaulio, bet buvo pratęs su tais įgrisusiais atėjūnais apsieiti greitai, griežtai ir ryžtingai — be visokių kontaktų ir kitų nereikalingų keblumų. Jam po kaklu ant odinio diržo tabalavo kuo grėsmingiausiai atrodantis storas metalinis vamzdis, ir to ginklo, skirto doroti ateivius, išmetamąją angą žaliūkas tvirta purvina ranka kreipė tiesiai Maksimui į pilvą. Iškart matyti, kad nei apie neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę, nei apie Žmogaus Teisių Deklaraciją, nei apie kitus nuostabius aukščiausiojo humanizmo išradimus, kaip ir apie patį humanizmą, čiabuvis nė girdėt nėra girdėjęs, o jei papasakotum jam apie tokius dalykus — nepatikėtų.

Tačiau Maksimas neturėjo iš ko rinktis. Jis ištiesė vytelę su grybų kepurėlių vėriniu, dar plačiau nusišypsojo ir pabrėžtinai artikuliuodamas ištarė: „Taika! Draugystė!” Liūdnoji esybė už lango į šį šūkį atsiliepė ilga fiesuprantama fraze, o tada apleido kontakto zoną ir, sprendžiant iš garsų, ėmėsi versti į laužą sausas šakas. Išsitaršiusi ruda mėlynakio barzda sukrutėjo, ir iš varinio sąvašyno pažiro riaumojimo, kaukčiojimo, čerškėjimo nuotrupos, išsyk priminusios Maksimui geležinį drakoną sankryžoje.

— Taip! — energingai linkčiodamas ištarė Maksimas. — Žemė! Kosmosas! — Jis dūrė vytele į zenitą, ir rudabarzdis klusniai žvilgtelėjo į įlūžusias lubas. — Maksimas! — tęsė Maksimas, badydamas sau į krūtinę. — Mak-simas! Mano vardas Maksimas! — Kad būtų įtikinamiau, jis trinktelėjo sau į krūtinę lyg įniršusi gorila. — Maksimas!

— Mahh-ssimas! — užmaurojo rudabarzdis keistu akcentu. Nenuleisdamas nuo Maksimo akių jis per petį paleido visą tarškančių ir žvangančių garsų seriją, kurioje kelissyk pasikartojo žodis „Mah-simas”, o iš čia nematoma liūdnoji esybė į tai atsakė klaikiai graudžiomis fonemomis. Mėlynos rudabarzdžio akys išsprogo, atsivėrė geltondančiai žiomenys, ir jis užsikvatojo. Turbūt rudabarzdis pagaliau suprato padėties komizmą, neįkandamą Maksimui. Išsijuokęs žaliūkas laisvąja ranka nusišluostė akis, nuleido savąjį mirtiną ginklą ir mostelėjo Maksimui, kas vienaprasmiai reiškė: „Nagi, judinkis laukan!”

Maksimas mielai pakluso. Jis išėjo į prieangį ir vėl ištiesė rudabarzdžiui vytelę su grybais. Anas vytelę paėmė, ir šiaip, ir taip pasukiojo, apuostė ir numetė šalin.

– Ė, ne! — nesutiko Maksimas. — Dar pirštelius apsilaižysite…

Žemietis pasilenkė ir pakėlė vytelę. Rudabarzdis neprieštaravo. Jis patapšnojo Maksimui per nugarą, stumtelėjo jį prie laužo, o ten užsikvempė ant peties, pasodino ir ėmėsi kažką primygtinai tratėti. Bet Maksimas nesiklausė. Jis žiūrėjo į liūdnąjį. Šis sėdėjo priešais ir virš ugnies džiovino platų purviną skudurą. Viena jo koja buvo basa, ir jis be paliovos krutino pirštus, o tų pirštų turėjo penkis. Visai ne šešis, o penkis.