Antras skyrius

Sėdėdamas ant suolo kraštelio prie lango. Gajus blizgino beretės kokardą ir žvilgčiojo, kaip kapralas Varibobu tvarko jam kelionės dokumentus. Kapralo galva buvo pakreipta į šoną, akys išpūstos, kairioji ranka gulėjo ant stalo, prilaikydama blanką su raudonu apvadu, o dešinioji lėtai vedžiojo kaligrafines raides. Puikiai jam išeina, galvojo Gajus šiek tiek pavydėdamas. Mat koks senas rašalinis skrabalas: dvidešimt metų gvardijoje, ir vis raštininku. Žiūrėk tu man, kaip išsproginęs… brigados pasididžiavimas… tuojau dar ir liežuvį išleis… Taip ir yra — išleido. Ir liežuvis jo rašaluotas. Lik sveikas, Varibobu, sena rašaline, nebepasimatysim su tavim. Kažkaip liūdna išvažiuoti — vaikinai susibūrė geri, ir ponai karininkai, ir tarnyba naudinga, reikšminga… Gajus šniurkštelėjo nosinei ir pažvelgė pro langą.

Už lango plačia, lygią, be šaligatvių gatve, grįsta senomis šešiakampėmis plokštėmis, vėjas nešiojo balzganas dulkes, baltavo vienodų ilgų administracijos ir inžinerinio personalo pastatų sienos, dengdamasi nuo dulkių ir prilaikydama sijoną, žingsniavo ponia Idoj a, dama apkūni ir solidi — drąsi moteris, nepabūgusi su visais vaikais lydėti poną brigados vadą į šią pavojingą vietovę. Sargybinis prie komendantūros, iš naujokų, su nesuglamžytu dulkiniu ir berete, užtempta ant ausų, prieš damą atsistojo poza „šautuvu gerbk”. Paskui pravažiavo du sunkvežimiai su perauklėjamaisiais, reikia manyti — skiepytis… Šitaip jam, per sprandą: nesisverk per bortą, nėr ko svertis, čia tau ne bulvaras…

— Tai kaip vis dėlto tave užrašyti? — paklausė Varibobu. — Ga-alas? Ar galima paprastai — Galas?

— Nieku gyvu, — atsiliepė Gajus. — Mano pavardė — Gaalas.

— Gaila, — pratarė Varibobu, mąsliai čiulpdamas plimksną. — Jeigu būtų galima rašyti „Galas”, kaip tik tilptų į eilutę…

Rašyk rašyk, rašaline, pamanė Gajus. Nėr čia ko eilutes taupyti. Irgi mat kapralas… Sagos pažaliavusios, o kapralas. Du medalius turi, o šaudyti dorai nemoka, visi žino…

Durys atsilapojo, ir į raštinę veržliai įžengė ponas rotmistras Tootas su aukso spalvos budinčiojo raiščiu ant rankovės. Gajus pašoko ir trinktelėjo kulnais. Kapralas kilstelėjo pasturgalį, o rašyti nesiliovė, senas skrabalas. Irgi mat kapralas…

— Aha… — pratarė ponas rotmistras, su pasibjaurėjimu nusitraukdamas saugančią nuo dulkių kaukę. — Eilini Gaalai. Žinau, žinau, paliekate mus. Gaila. Bet džiaugiuosi. Tikiuosi, sostinėje tarnausite taip pat uoliai.

— Tikrai taip, pone rotmistre! — susijaudinęs atsakė Gajus. Jam net nosį sužnybo iš susižavėjimo. Jis labai mylėjo poną rotmistrą Tootą, kultūringą karininką, buvusį gimnazijos dėstytoją. Pasirodo, ir ponas rotmistras jį įsidėmėjo.

— Galite sėsti, — pasakė ponas rotmistras, eidamas prie savo stalo už pertvaros. Palįs nesėsdamas, jis greitosiomis peržvelgė popierius ir paėmė telefdno ragelį. Gajus mandagiai nusigręžė į langą. Gatvėje viskas tebebuvo taip pat. Nutapsėjo pietauti brangioji kapralija. Gajus liūdnai palydėjo juos žvilgsniu. Tuėjau jie įžengs į kantiną, kapralas Serembešas sukomanduos prieš Padėkos Žodį nusiimti beretes, trisdešimt gerklių sumauros „padėkos žodį”, o virš puodų jau garas kyla ir dubenėliai spindi, ir senasis gerasis Doga jau pasiruošęs rėžti savo seną firminį apie kareivį ir virėją… Dievaži, gaila išvažiuoti. Ir tarnauti čia pavojinga, ir klimatas nesveikas, ir valgiaraštis labai jau monotoniškas — vien konservai, o vis tiek… Čia bent jau tikrai žinai, kad esi reikalingas, kad be tavęs neapsieis, čia tu atstatai krūtinę grėsmingam spaudimui iš Pietų ir jauti tą spaudimą: vien draugų kiek palaidota — ana už gyvenvietės ištisa giraitė karčių su rūdijančiais šalmais… O kita vertus — sostinė. Tenai šiokio ar tokio nesiųs, o jeigu jau siunčia, tai tikrai ne poilsiauti… Ten, sako, iš Tėvų Rūmų visos Gvardijos pratybų aikštės matyti, taigi kiekvieną rikiuotę kuris nors iš Tėvų būtinai stebi… na, aišku, nebūtinai, bet ims staiga ir paseks. Gajų ėmė mušti karštis: nei iš šio, nei iš to jis įsivaizdavo, kad štai iškvietė jį iš rikiuotės, o jis sulig antruoju žingsniu tik slyst ir tėškėsi nosimi vadui į kojas, automatas nužvangėjo tašytų akmenų grindiniu, vėpla, o beretė nusirito galaižin kur… Jis patyliukais atsikvėpė ir apsidairė. Neduokdie… Taip, sostinė! Ten niekas pro jų akis neprasprūsta. Na, tiek to — kiti juk tarnauja. O ten Rada — sesė, sesutė ir mamytė… ir juokingasis dėdulė su savaisiais senoviniais kaulais, su vėžliais savo prieštvaniniais… Ak ir pasiilgau aš jūsų, brangieji jūs mano!..

Jis vėl žvilgtelėjo pro langą ir sutrikęs prasižiojo. Gatve į komendantūrą ėjo du žmonės. Vienas buvo pažįstamas — rudoji koserė Zefas, iš ypač pavojingųjų, šimtas trisdešimt ketvirto pionierių būrio seniūnas, mirtininkas, gyvybę sau pelnantis valydamas trasą. O antrasis — na, tikra baidyklė, ir net kraupoka. Iš pradžių Gajus palaikė jį išsigimėliu, bet tuojau pat susizgribo, kad vargu ar Zefas temptų išsigimėlį į komendantūrą. Stambus pusnuogis vyrukas, jaunas, visas nurudęs, tvirtas kaip jautis — tik jo kelnaitės kažkokios trumpos, iš blizgančios medžiagos… Zefo patranka buvo kur pridera, bet neatrodė, kad jis būtų lydėjęs tą pašalietį kaip sargybinis — ėjo jie greta vienas kito, ir pašalietis, nevykusiai mosuodamas rankomis, kažką aiškino Zefui. Tuo tarpu Zefas tik šniokštavo ir pažiūrėti atrodė visai apdujęs. Kažkoks laukinis, pamanė Gajus. Bet iš kur jis ten išdygo — trasoje? Gal meškų užaugintas? Pasitaikydavo tokių atvejų. O ir panašu: anava kokie raumenys, taip ir raibuliuoja…

Jis stebėjo, kaip ta porelė priėjo prie sargybinio, kaip Zefas, šluostydamasis prakaitą, suskato kažką aiškinti, o sargybinis — naujokas, Zefo nepažįsta ir bado automatu šiam po šonkauliu, iš visko aišku — liepia atsitraukti deramu atstumu. Nuogasis vaikinas, tai matydamas, įsiterpia į pokalbį. Taip ir mala rankomis, o veidas visai jau keistas: išraiškos niekaip neperprasi, it gyvsidabris, akys žvitrios, tamsios… Na, štai, dabar ir sargybinis suglumo. Tuojau pavojų skelbs. Gajus atsigręžė.

— Pone rotmistre, — pasakė jis, — leiskite kreiptis. Ten šimtas trisdešimt ketvirtojo seniūnas kažką atvedė. Ar neužmestumėt akies?

Ponas rotmistras priėjo prie lango ir pasižiūrėjo, jo antakiai net pašoko. Jis pastūmė rėmą, persisvėrė ir suriko, springdamas nuo įsiveržusių dulkių:

— Sargybini! Praleisti!

Gajus dar tebeuždarinėjo langą, kai koridoriuje sutrepsėjo žingsniai ir Zefas su savo keistuoju palydovu skersomis įžengė į raštinę. Iš paskos, sprausdamasis pro juos, įgriuvo sargybos viršininkas ir dar pora vaikinų iš budinčios pamainos. Zefas prispaudė rankas prie šlaunų, atsikrenkštė ir begėdiškai įsmeigęs į poną rotmistrą mėlynas akis sugergždė:

— Raportuoja šimtas trisdešimt ketvirto būrio seniūnas, perauklėjamasis Zefas. Trasoje sulaikytas štai šis žmogus. Pagal visus požymius — beprotis, pone rotmistre: ryja nuodingus grybus, nė žodžio nesupranta, kalba neaiškiai, vaikšto, kaip teikėtės pastebėti, nuogas.

Kol Zefas raportavo, sulaikytasis staigiais žvilgsniais naršė patalpą, šiurpiai ir keistai šypsodamasis visiems susirinkusiems — jo dantys buvo lygūs ir balti kaip cukrus. Ponas rotmistras, susinėręs rankas už nugaros, priėjo arčiau ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Kas jūs toks? — paklausė.

Sulaikytasis dar šiurpiau nusišypsojo, delnu patapšnojo sau per krūtinę ir neaiškiai ištarė kažką panašaus į „mah-simas”. Sargybos viršininkas sugageno, sargybiniai ėmė kikenti, ponas rotmistras taip pat nusišypsojo. Gajus neiškart suvokė, kas nutiko, o paskui susizgribo, kad vagių žargonu „mah-sim” reiškia „prarijau peiliuką”.

— Matyt, bus iš jūsiškių, — pasakė ponas rotmistras Zefui.

Zefas papurtė galvą, iš barzdos tankumyno išpurtydamas debesį dulkių.

— Nieku gyvu, — pasakė jis. — Mah-simas — šitaip jis vadina save, o vagių šnekos jis nesupranta. Taigi ne mūsiškis.

— Išsigimėlis tikriausiai, — spėjo sargybos viršininkas. Ponas rotmistras šaltai pažvelgė į jį. — Nuogas… — nuoširdžiai paaiškino sargybos viršininkas, atatupstas traukdamasis durų link. — Leiskite eiti, pone rotmistre? — šūktelėjo jis.

— Eikite, — leido ponas rotmistras. — Pasiųskite ką nors vadavietės gydytojo pono Zogu… Kur jį sugavote? — paklausė jis Zefo.

Zefas pranešė, kad šiąnakt jis su savo būriu šukavo kvadratą 2307, sunaikino keturis savaeigius įrenginius ir vieną nežinomos paskirties automatą, sprogimo metu prarado du žmones, viskas klojosi normaliai. Apie septintą valandą ryto priė jo laužo plentu iš miško atėjo štai šis nepažįstamasis. Jie pastebėję jį dar iš tolo, sekę iš krūmų, o paskui nutaikę tinkamą momentą ir sulaikę. Zefas iš pradžių palaikė jį bėgliu, paskui nusprendė, kad tai ne bėglys, o išsigimėlis, ir jau galutinai nutarė šauti, bet persigalvojo, nes tas žmogus… Čia Zefas, atsidūręs keblioje padėtyje, papurtė barzdą ir užbaigė:

— Nes man paaiškėjo, kad jis — ne išsigimėlis.

— Kaip jums tai paaiškėjo? — paklausė rotmistras, o sulaikytasis stovėjo nejudėdamas, sudėjęs rankas ant galingos krutinės ir žvilgčiojo tai į jį, tai į Zefą.

Zefas prisipažino, kad paaiškinti bus sunkoka. Pirmiausia, tas žmogus nieko nebijojo ir nebijo. Toliau: jis nusikabino nuo laužo katiliuką su putra ir nuvalgė lygiai trečdalį, kaip ir dera draugui, o prieš tai šaukė į mišką, turbūt kvietė jausdamas, kad mes kažkur netoliese. Toliau: jis norėjo pavaišinti mus grybais. Grybai buvo nuodingi, ir mes jų nevalgėme, ir jam nedavėme, bet jis aiškiai nėrėsi iš kailio, norėdamas mus pavaišinti, matyt, iš dėkingumo. Toliau: kaip yra gerai žinoma, joks išsigimėlis fizinėmis galiomis nepranoksta normalaus silpno žmogaus. O šitas pakeliui į čia nuvaikė mane kaip kokį berniūkštį, ėjo per išvartas it lygia žeme, per griovius šokinėjo, o paskui laukdavo manęs kitoje pusėje ir dar kažkodėl — iš šaunumo, ar ką? — kartais čiupdavo mane į glėbį ir bėgte nešdavo po du tris šimtus žingsnių…

Ponas rotmistras klausėsi Zefo, visa savo povyza spinduliuodamas atidžiausią dėmesį, bet vos tik Zefas nutilo, jis staigiai pasisuko į sulaikytąjį ir tiesiai į akis sulojo hontiškai:

— Jūsų pavardė? Laipsnis? Užduotis?

Gajų sužavėjo triuko miklumas, tačiau sulaikytasis akivaizdžiai nesuprato ir hontiškai. Jis vėl parodė savo puikiuosius dantis, paplekšnojo sau per krūtinę, ištarė: „Mah-simas”, — dūrė pirštu į šoną perauklėjamajam, ištarė: „Zefas”, — ir tada pradėjo kalbėti — lėtai, su ilgomis pauzėmis, rodydamas tai į lubas, tai į grindis arba brėždamas aplink save ratą. Gajui atrodė, kad toje kalboje užčiuopia kai kuriuos pažįstamus žodžius, bet tie žodžiai niekaip nebuvo susiję nei su situacija, nei vienas su kitu. „Louva… — kalbėjo sulaikytasis, o paskui: — Šurum-burum, šurum-burum… Samfys…” Kai jis nutilo, savo trigrašį įterpė kapralas Varibobu:

— Man atrodo, jis — mitrus šnipas, — pareiškė sena rašalinė. — Reikėtų pranešti ponui brigados vadui.

Bet ponas rotmistras nekreipė į jį dėmesio.

— Galite eiti, Zefai, — pasakė jis. — Į jūsų uolumą bus atsižvelgta.

— Nuolankiausiai dėkoju, pone rotmistre! — krioktelėjo Zefas ir jau buvo beeinąs, tik staiga sulaikytasis negarsiai šūktelėjo, pasilenkė per pertvarą ir sugriebė pluoštą švarių blankų, gulėjusių ant stalo priešais kapralą. Senas skrabalas mirtinai nusigando (irgi mat gvardietis), atšlijo ir metė plunksną į laukinį. Laukinis vikriai sugavo lekiančią plunksną ir, įsitaisęs čia pat, prie pertvaros, ėmėsi kažką braižyti blanke, nekreipdamas dėmesio į Gajų ir Zefą, sugriebusius jį iš šonų.

— Palikt! — įsakė ponas rotmistras, ir Gajus mielai pakluso: išlaikyti tą rudą meškiną buvo tas pat, kas bandyti sustabdyti tanką, pastvėrus už vikšro. Ponas rotmistras ir Zefas atsistojo abipus sulaikytojo ir žiūrėjo, ką jis ten braižo.

— Man atrodo, tai Pasaulio schema, — neužtikrintai pratarė Zefas.

— Hm… — atsiliepė ponas rotmistras.

— Na, žinoma! Štai centre jis pavaizdavo Pasaulio Šviesą, štai čia — Pasaulį… O čia, jo nuomone, esame mes.

— Bet kodėl viskas plokščia? — nepatikliai paklausė ponas rotmistras.

Zefas gūžtelėjo pečiais:

— Gal toks vaikiškas suvokimas… Infantilizmas… Štai, žiūrėkite! Va, jis parodo, kaip čionai pakliuvo.

— Taip, galbūt… Esu girdėjęs apie tokią beprotybės formą…

Gajui pagaliau pavyko prasisprausti tarp lygaus tvirto sulaikytojo peties ir dygių rudųjų Zefo atvašynų. Piešinys, kurį jis išvydo, atrodė juokingai. Šitaip vaikučiai pirmokėliai vaizduoja Pasaulį: viduryje mažas ratukas, reiškiantis Pasaulio Šviesą, aplink jį — didelis apskritimas, reiškiantis Pasaulio Sferą, o apskritime — riebus taškas, prie kurio pripiešus rankeles kojeles išeina „tai — Pasaulis, o tai — aš”. Net Pasaulio Sferos vargšas psichas nesugebėjo pavaizduoti taisyklingu apskritimu, jam išėjo kažkoks ovalas. Na, suprantama — nenormalus… Ir dar punktyru nubrėžė liniją, iš po pasaulio vedančią prie taško: štai, girdi, kaip aš čionai patekau.

Tuo tarpu sulaikytasis paėmė kitą blanką ir paskubomis priešinguose kampuose nubraižė dvi mažas Pasaulio Sferas, sujungė jas punktyrine linija ir dar pripiešė kažkokius užraitus. Zefas švilptelėjo netekęs vilties ir kreipėsi į poną rotmistrą: „Leiskite eiti?” Tačiau ponas rotmistras neleido.

– Ėė… Zefai, — tarė jis. — Kiek prisimenu, jūs darbavotės šitoje srityje… ė… — Jis sulenktu pirštu pabarbeno sau į momenį.

— Tikrai taip, — kiek padelsęs atsakė Zefas.

Ponas rotmistras žingsniais išmatavo raštinę.

— Ar negalėtumėte… ėė…,kaip pasakius… suformuluoti savo nuomonę apie šį subjektą? Profesionaliai, jei galima taip pasakyti…

— Nė nenumanau, — atsakė Zefas. — Pagal nuosprendį neturiu teisės profesinei veiklai.

— Aš suprantu, — pasakė ponas rotmistras. — Viskas teisingai. Vertinu. Bet…

Zefas, išpūtęs mėlynas akutes, stovėjo poza „ramiai”. Tuo tarpu ponas rotmistras akivaizdžiai buvo sutrikęs. Gajus puikiai suprato jį. Atvejis buvo ypatingas, valstybinės reikšmės. (O jei paaiškės, kad tas laukinis vis dėlto šnipas!) Be to, ponas vadavietės gydytojas Zogu, žinoma, puikus gvardietis, bet viso labo tik vadavietės gydytojas. Tuo tarpu rudoji koserė Zefas, prieš įklimpdamas į nusikalstamą veiklą, klasiškai išmanė savo amatą ir net buvo didelė garsenybė. Bet ir jį galima suprasti. Kiekvienas, net nusikaltėlis, net nusikaltėlis, suvokęs savo nusikaltimą, vis dėlto nori gyventi. O įstatjonas mirtininkams negailestingas: menkiausias nusižengimas — ir mirties bausmė. Čia pat. Kitaip negalima, tokie jau laikai, kada gailestingumas virsta žiaurumu ir tik žiaurumas yra tikrasis gailestingumas. Įstatymas negailestingas, bet išmintingas.

— Na, ką gi, — pasakė ponas rotmistras. — Nieko nepadarysi… O kaip žmogus… — Jis sustojo priešais Zefą. — Suprantate? Ne kaip profesionalas, o kaip žmogus — jūs tikrai manote, kad jis — pamišėlis?

Zefas vėl padelsė.

— Kaip žmogus? — pakartojo jis. — Na, žinoma, kaip žmogus: juk žmogui būdinga klysti… Tai štai, kaip žmogus, aš linkęs manyti, kad tai aštriai išreikštas asmenybės susidvejinimo atvejis, kai tikrasis „aš” išstumiamas ir pakeičiamas vaizduotės sukurtu „aš”. Vėlgi, kaip žmogus, aš, remdamasis gyvenimo patirtimi, rekomenduočiau elektros šoką ir fleopreparatus.

Kapralas Varibobu visa tai paslapčia užsirašė, bet pono rotmistro neapmulkinsi. Jis atėmė iš kapralo lapelį su užrašais ir įsidėjo frenčiaus kišenėn. Mah-simas vėl prašneko, kreipdamasis tai į poną rotmistrą, tai į Zefą, — kažko jis, bėdulis, norėjo, kažkas čia jam buvo negerai, — bet atsivėrė durys ir įėjo ponas vadavietės gydytojas, iškart matyti — atitrauktas nuo pietų stalo.

— Sveiki, Tootai, — suniurzgė jis. — Kas nutiko? Jūs, matau, gyvas ir sveikas, ir tai mane džiugina… O kas šitas tipas?

— Perauklėjamieji sugavo jį miške, — paaiškino ponas rotmistras. — Aš įtariu, kad jis pamišėlis.

— Simuliantas jis, o ne pamišėlis, — urgztelėjo ponas vadavietės gydytojas ir įsipylė vandens iš grafino. — Siųskite jį atgal į mišką, lai dirba.

— Jis ne mūsų, — paprieštaravo ponas rotmistras. — Ir mes nežinome, iš kur jis atsibastė. Manau, kadaise j į pasičiupo išsigimėliai, jis pas juos išprotėjo ir perbėgo mūsų pusėn.

— Teisingai, — niurgztelėjo ponas vadavietės gydytojas. — Reikia išprotėti, kad perbėgtum mūsų pusėn… — Jis priėjo prie sulaikytojo ir iškart suskato graibstyti šiam už vokų. Sulaikytasis klaikiai išsišiepė ir stumtelėjo gydytoją. — No no! — pratarė šis, vikriai griebdamas aną už ausies. — Stovėk lamiai, tu, eržile!..

Sulaikytasis pakluso. Ponas vadavietės gydytojas išvertė jo vokus, pasišvilpaudamas apčiupinėjo kaklą ir gerklę, sulenkė ir vėl ištiesė ranką, paskui šniokštuodamas pasilenkė ir trinktelėjo po keliais, grįžo prie grafino ir išgėrė dar vieną stiklą vandens.

— Rėmuo, — pranešė.

Gajus žvilgtelėjo į Zefą. Rudabarzdis, savąją patranką laikydamas prie kojos, stovėjo nuošaliau ir pabrėžtinai abejingai spoksojo į sieną. Ponas vadavietės gydytojas atsigėrė ir vėl griebėsi psicho. Čiupinėjo jį, barbeno, apžiūrinėjo dantis, dukart kumščiu trinktelėjo į pilvą, paskui iš kišęnės išsitraukė plokščią dėžutę, išvyniojo laidą, sujungė su lizdu iri ėmėsi dėlioti dėžutę prie įvairių laukinio kūno vietų.

— Va va, — sumurmėjo vyniodamas la „ą. — Ir dar nebylys?..

— Ne, — tarė ponas rotmistras. — Jis kaloa kažkokia meškų kalba ir tik protarpiais vartoja mūsiškus žodžius, bet smarkiai iškraipytus. Mūsų jis nesupranta. O štai jo piešiniai.

Ponas vadavietės gydytojas pažiūrėjo piešinius.

— Taip taip taip, — pasakė. — Įdomu… — Jis pagriebė kapralo rašiklį ir blanke greitai nupiešė katę, taip, kaip ją piešia vaikai, iš lazdelių ir ratukų. — Ką apie tai pasakysi, drauguži? — paklausė, atkišdamas piešinuką psichui.

Šis, nė sekundei nesusimąstęs, suskato darbuotis rašikliu, ir šalia katės atsirado keistas, vešliu kailiu apžėlęs gyvūnas sunkiu nemaloniu žvilgsniu. Tokio gyvūno Gajus nežinojo, užtat viena jis suvokė: tai jau buvo ne vaikiškas piešinukas. Nupiešta buvo puikiai, tiesiog nuostabiai. Net žiūrėti baisoka. Ponas vadavietės gydytojas ištiesė ranką paimti rašiklio, bet psichas atšlijo ir nupiešė dar vieną gyvūną, visai jau klaikų — su didžiulėmis ausimis, raukšlėta oda ir stora uodega vietoj nosies.

— Puiku! — ūktelėjo ponas vadavietės gydytojas, trinktelėjęs sau per šonus.

O psichas nerimo. Dabar jis jau piešė nebe gyvūną, o aiškiai — kažkokį aparatą, panašų į didelę permatomą miną. Jis labai mikliai pavaizdavo minos viduje sėdintį žmogų, į tą žmogų pabarbeno pirštu, o paskui tuo pačiu pirštu pastukseno sau į krūtinę ir ištarė:

— Mah-ssimas.

– Štai tą daikčiuką jis galėjo matyti prie upės, — be garso priėjęs pasakė Zefas. — Mes šiąnakt tokį sudeginome. Bet dėl pabaisų… — Jis palingavo galvą.

Ponas vadavietės gydytojas tarsi tik dabar būtų jį pastebėjęs.

— O, profesorius! — šūktelėjo jis perdėtai džiugiai. — Taigi mat ir sakau — raštinėje kažkuo dvokia. Ar nemalonėtumėte, kolega, savo išmintingą nuomonę skelbti šta-ai iš ano kampo? Būsiu labai dėkingas…

Varibobu sukikeno, o ponas rotmistras griežtai pasakė:

— Stokite prie durų, Zefai, ir neužsimirškite.

— Na, gerai, — tarė ponas vadavietės gydytojas. — Ir ką ketinate su juo daryti, Tootai?

— Tai priklauso nuo jūsų diagnozės, Zogu, — atsakė ponas rotmistras. — Jeigu jis simuliantas, perduosiu prokuratūrai, ten ir išsiaiškins. O jeigu beprotis…

— Jis — ne simuliantas, Tootai! — labai pakiliai pareiškė ponas vadavietės gydytojas. — Prokuratūroje jam visiškai nėra ką veikti. Bet aš žinau vieną vietelę, kur juo labai susidomės. Kur brigados vadas?

— Brigados vadas trasoje.

— Beje, tai nesvarbu. Juk budite jūs, Tootai? Štai ir siųskite šį ypač įdomų žaliūką šituo adresu… — Ponas vadavietės gydytojas įsitaisė prie pertvaros, prisidengdamas nuo visų pečiais ir alkūnėmis, ir kažką užrašė kitoje lapelio su paskutiniuoju piešinuku pusėje.

— O kas tai? — paklausė ponas rotmistras.

— Tai? Tai viena tokia įstaiga, kuri liks mums dėkinga, Tootai, už jūsų psichą. Pažadu.

Ponas rotmistras neužtikrintai pavartė blanką tarp pirštų, paskui nužingsniavo į tolimąjį raštinės kampą ir pamojo ponui vadavietės gydytojui prieiti. Kurį laiką jie kalbėjosi pusbalsiu, tad buvo galima išskirti tik pavienes pono Zogu replikas: „…Propagandos departamentas… Išsiųskite su patikėtiniu… Ne taipjau ir slapta!.. Aš garantuoju… Įsakysite jam pamiršti… Velniai griebtų, juk pienburnis vis tiek nieko nesupras!..”

— Gerai, — galiausiai pasakė ponas rotmistras. — Ruoškite lydraštį. Kaprale Varibobu!

Kapralas kilstelėjo pasturgalį.

— Kelionės dokumentai Gvardijos eiliniui Gaalui paruošti?

— Tikrai taip.

– Įrašykite į kelionės dokumentus su sargyba lydimą Mah-simą. Lydimas be antrankių, leidžiama važiuoti bendru vagonu… Eilini Gaalai!

Gajus trinktelėjo kulnais ir pasitempė.

— Klausau, pone rotmistre!

— Prieš prisistatydamas į naująją tarnybos vietą mūsų sostinėje, nugabensite sulaikytąjį adresu, užrašytu šiame lapelyje. Įvykdęs įsakymą lapelį atiduosite budinčiam karininkui naujojoje tarnybos vietoje. Adresą pamiršite. Tai jūsų paskutinė užduotis, Gaalai, ir jūs, žinoma, atliksite ją, kaip dera šauniam gvardiečiui.

— Bus atlikta! — išrėkė Gajus, apimtas neapsakomo susižavėjimo. Džiaugsmo, pasididžiavimo, laimės banga, karšta ištikimybės ekstazė užliejo jį, pakėlė, ėmė nešti į dangų. O, tos malonios žavingosios minutės, nepamirštamos minutės, sudrebinančios visą esybę, tos minutės, kai] išauga sparnai, švelnios paniekos visa kam grubiam, materialiam, kūniškam… Minutės, kai geidi ugnies ir įsakymo, kai trokšti, kad įsakymas susietų tave su ugnimi, sviestų tave į ugnį, prieš tūkstančius priešų, prieš atviras pabūklų žiotis, pasitikti milijonų kulkų… ir tat dar ne viskas, bus dar saldžiau, įkarštis apakins ir sudegins… O ugnie! O šlove! Įsakymas, įsakymas! Ir štai, štai!.. Jis atsistoja, tas augalotas stiprus gražuolis, brigados pasididžiavimas, mūsų kapralas Varibobu, tarsi ugnies deglas, tarsi šlovės ir ištikimybės statula, ir jis užtraukia, o mes visi pritarsime, visi kaip vienas…

Ir visi dainavo. Dainavo puikusis ponas rotmistras Tootas,

Gvardijos karininko pavyzdys, pavyzdys tarp pavyzdžių, ir taip norisi už jį tučtuojau, skambant maršui, paaukoti gyvybę, sielą — viską… Ir ponas vavietės gydytojas Zogu, mielaširdingojo brolio pavyzdys, šiurkštus kaip tilaas kareivis ir švelnus kaip motinos rankos… Ir mūsų kapralas Varibobu, mūsiškis iki kaulų smegenių, senas kareiva, mūšiuose pražilęs veteranas… O, kaip tviska koviniai medaliai ant jo apsitrjoiusio ilgai tarnavusio mimduro, jam nėra nieko svarbiau už tarnybą, nieko svarbiau nei tarnauti… Ar atpažįstate mus. Nežinomi Tėvai mūsų, pakelkite iškamuotus veidus ir pažvelkite į mus, juk jūs matote viską, tad nejaugi nematote, kad mes čia, tolimame atšiauriame mūsų šalies pakrašty, su įkarščiu mirsime kančiose už Tėvynės laimę!..

Bet kas tai? Jis nedainuoja, jis stovi išsikėtęs, užsikvempęs ant pertvaros ir kraipo savo kvailą rudą galvą, ir šaudo akimis, ir vis šiepiasi, vis vaiposi… Prieš ką dantis šiepi, niekše? O, kaip norisi prieiti sunkiu žingsniu ir atsivėdėjus gvardiečio kumščiu — į tą šlykštų baltą vypsnį… Bet negalima, negalima, šitaip negvardietiška: juk jis viso labo psichas, apgailėtinas luošys, nelemtajam tikros laimės patirti, jis aklas, niekingas, menka žmogaus nuolauža… O tas rudas pašlemėkas nuo nepakeliamo skausmo susirietė kampe… Ė, ne, tai jau kas kita: jums visuomet skausmai galvas plėšo, kai mes dūstame iš įkarščio, kai mes trenkiame savo kovinį maršą ir trenkiame iki galo, nors plaučiai plyštų! Perauklėjamasis, nusikaltėlio snuki, rudas bandite, už krūtų tave, už tos bjaurios barzdos! Stok, niekše! Stovėk ramiai, kai gvardiečiai traukia savo maršą! Ir per makaulę, per makaulę, per purviną snukį, į įžūlias vėžio akutes… Štai taip, štai taip…

Gajus šveitė šalin perauklėjamąjį ir, trinktelėjęs kulnais, pasisuko į poną rotmistrą. Kaip visuomet po entuziastingo jaudulio priepuolio, ausyse spengė, o pasaulis saldžiai plaukė ir siūbavo akyse.

Kapralas Varibobu, pamėlęs tarsi nuo trūkio, laikydamasis už krūtinės, silpnai krankčiojo. Ponas vadavietės gydytojas, apsipylęs prakaitu ir išmuštas purpuro, godžiai gėrė vandenį tiesiai iš grafino ir traukė iš kišenės nosinę. Ponas rotmistras atsajai niaukstėsi, tarsi bandydamas kažką prisiminti. Prie slenksčio it purvina krūva languotų skudurų vartėsi rudasis Zefas. Jo veidas buvo sumuštas, Zefas šniurkščiojo krauju ir vos girdimai aimanavo pro sukąstus dantis. O Mah-simas nebesišypsojo. Jo veidas sustingo, virto visai įprastu žmogišku veidu; Mah-simas įsmeigęs apvalias akis, kiek prasižiojęs žiūrėjo į Gajų.

— Eilini Gaalai, — gergždžiančiu balsu pratarė ponas rotmistras. — Ėė… Ką ketinau jums sakyti… o gal jau ir pasakiau?.. Palūkėkite, Zogu, palikite ir man bent gurkšnelį vandens…