Trečias skyrius

Maksimas prabudo ir išsyk pajuto, kad galva apsunkusi. Kambaryje buvo tvanku. Naktį kažkas vėl uždarė langą. Beje, iš atidaryto irgi tiek tos naudos — miestas pernelyg arti, dieną virš jo matyti sustingusi rusva šleikščių išgarų kepurė, vėjas neša jas čionai, ir nepadeda nei atstumas, nei penktas aukštas, nei parkas apačioje. Kad taip dabar — po jęnų dušu, šmėstelėjo Maksimui, ir dar nuogutėliam iššokti į sodą! tik ne į šitą, nušašusį, nupuvusį, pilką nuo svilėsių, o į mūsiškį, kur nors prie Peterburgo, Karelijos sąsmaukoje, ir dar pabėgioti kokius penkiolika kilometrų kiek kojos neša, iš visų spėkų, ir ežerą perplaukti, o paskui kokias dvidešimt minučių pasivaikščioti dugnu, plaučius pamankštinti, palandžioti taip slidžių povandeninių riedulių… Jis pašoko, atlapojo langą, išsisvėrė į dulksną, giliai įkvėpė drėgno oro, užsikosėjo — ore buvo gausu priemaišų, o nuo lietaus lašų ant liežuvio liko metalinis prieskonis. Greitkeliu šnypšdamos ir švilpdamos lėkė mašinos. Apačioje spindėjo šlapia žolė, ant aukštos akmeninės tvoros atspindžius mėtė stiklo šukės. Parke vaikščiojo žmogelis drėgnu apsiaustu, į krūvą grėbė nukritusius lapus. Pro lietaus šydą priemiestyje neaiškiai buvo matyti plytiniai kažkokios gamyklos pastatai. Iš dviejų aukštų kaminų kaip visada tingiai šliaužė ir linko prie žemėst storos nuodingų dūmų gijos.

Dusnus pasaulis. Nelaimingas, liguistas pasaulis. Jis visas kažkoks nejaukus ir graudus kaip ta valdiška patalpa, kur žmonės su šviesiomis sagomis ir išgedusiais dantimis staiga nei iš šio, nei iš to pašėlo klykti, plyšoti iki gargimo, ir Gajus, toks simpatingas, gražus vaikinas, visiškai netikėtai ėmė iki kraujų tvatyti rudabarzdį Zefą, o tas net nesipriešino… Nelaimingas pasaulis… Radioaktyvi upė, paikas geležinis drakonas, užterštas oras ir nevalyvi keleiviai kerėpliškoje ratuotoje triaukštėje metalinėje dėžėje, leidžiančioje melsvus dūmus… Ir dar viena niūri scena — vagone, kai kažkokie šiurkštūs, kažkodėl fuzeliu dvokiantys žmonės kvatojimu ir mostais pravirkdė senyvą moterį, ir niekas jos neužtarė, vagonas sausakimšas, o visi žiūri į šalį, ir tik Gajus staiga pašoko, pabalęs iš pykčio, o gal iš baimės, kažką suriko tiems, ir anie išsinešdino… Labai daug pykčio, labai daug baimės, labai daug suirzusių… Jie čia visi suirzę ir prislėgti, tai suirzę, tai prislėgti. Gajus, akivaizdžiai geras, simpatingas žmogus, protarpiais staiga be suprantamos priežasties įniršdavo, pašėldavo rietis su kupė kaimynais, žvelgdayo į mane žvėries akimis, o paskui lygiai taip pat netikėtai puldavo į giliausią prostraciją. Ir visas vagonas elgėsi neką geriau. Valandų valandas keleiviai gana taikiai sėdėjo ar gulėjo, tyliai šnekučiuodamiesi, netgi pasikikendami, ir staiga kas nors imdavo vaidingai bambėti ant kaimyno, kaimynas nervingai atsikirsdavo, aplinkiniai, užuot juos raminę, įsiveldavo į rietenas, skandalas plėsdavosi, apimdavo visą vagoną, ir štai jau rėkia vienas ant kito, grūmoja, stumdosi, ir kažkas lipa per galvas, mosuodamas kumščiais, o kažką griebia už pakarpos, visa gerkle klykia vaikai, jiems irzliai tampomos ausys, o paskui viskas pamažu nurimsta, visi raukosi vieni prieš kitus, šnekasi nenoromis, nusigręžia… o kartais skandalas virsta kažkuo visai jau nepadoriu: akys išsprogusios, veidai išmušti raudonomis dėmėmis, balsai tiek pakelti, kad veriančiai spiegia, o kažkas isteriškai kvatoja, kažkas dainuoja, kažkas meldžiasi, virš galvos iškėlęs drebančias rankas… Beprotnamis… O už langų melancholiškai praplaukia nykūs pilki laukai, aprūkusios stotys, skurdžios gyvenvietės, kažkokie apleisti griuvėsiai; liesos, apskurusios moterys palydi traukinį įkritusių, liūdnų akių žvilgsniais…

Maksimas atsitraukė nuo lango, trumpai pastovėjo vidur ankšto kambarėlio atsipalaidavęs, jausdamas apatiją ir sielos nuovargį, paskui prisivertė susiimti į nagą ir šiek tiek pasimankštino, vietoj įrankio pasinaudojęs gremėzdišku mediniu stalu. Taip ir apkiausti galima, susirūpinęs pamanė jis. Dar dieną ar dvi aš, ko gero, ištversiu, o paskui teks sprukti, truputį paklajoti po miškus… būtų gerai pasprukus į kalnus — pažiūrėti kalnai čia nuostabūs, laukiniai… Tiesa, tolokai, per naktį nesuvaikščiosi… Kaip ten juos Gajus vadino? Zartakas… Įdomu, tai tikrinis pavadinimas ar išvis reiškia kalnus? Vis dėlto ką jau čia kalnai, ne apie kalnus man galvoti. Čia jau dešimt parų, o dar nieko nenuvei|cta…

Jis prasispraudė į dušinq ir keletą minučfų. prunkštė bei trynėsi po aštriu dirbtiniu lietučiu, tokiu pat bjauriu, kaip ir tikras, tiesa, vos vos šaltesniu, bet šiurkščiu, kalkėtu ir dar chloruotu, ir dar atitekėjusiu metaliniais vamzdžiais.

Jis nusišluostė dezinfekuotu rankšluosčiu ir viskuo nepatenkintas — ir šiuo drumzlinu rytu, ir šiuo tvankiu pasauliu, ir savo kvaila padėtimi, ir pernelyg riebiais pusryčiais, kuriuos jam dabar reikės valgyti — grįžo į kambarį pasikloti lovos, sudarkyto Renginio iš geležinio tinklo su dryžuotu tepaluotu blynu po švaria paklode.

Pusryčiai jau buvo atnešti, jie garavo ir dvokė ant stalo. Žuvis vėl uždarinėjo langą.

— Sveiki, — pasakė jai Maksimas vietine kalba. — Nereikia. Langas.

— Sveiki, — atsakė ji, spragsėdama gausiomis sklendėmis. — Reikia. Lietus. Blogai.

– Žuvie, — pasakė Maksimas rusiškai. Po teisybei, jos vardas buvo Nolu, bet Maksimas iš pat pradžių pakrikštijo ją Žuvimi — dėl bukos veido išraiškos ir šaltumo.

Ji atsisuko ir paželgė į jį nemirksinčiomis akimis. Paskui, nežinia kurį jau kartą, įrisidėjo pirštą prie nosies galiuko ir ištarė: „Moteris”, — dūrė į Maksimą: „Vyras”, — po to — į atsipykusią rudinę, kabančią ant kėdės atlošo: „Drabužiai. Reikia!” Kažkodėl ji negalėjo matyti vyriškio tik su trumpkelnėmis. Kažkodėl reikėjo jai, kad vyriškis prisidengtų nuo kojų iki kaklo.

Vyras ėmė rengtis, o ji paklojo lovą, nors Maksimas nuolat kartojo, kad darys tai pats; ji į kambario vidurį išstūmė stalą, kurį Merksimas vis nustumdavo prie sienos; ji ryžtingai atsuko šildymo rankenėlę, kurią Maksimas visada užsukdavo iki galo, ir visi vienodi Maksimo „nereikia” suduždavo į nemažiau vienodus jos „reikia”.

Rudinę prie kaklo užsisegęs vienintele perlūžusia saga, Maksimas priėjo prie stalo ir paknaibė valgį dvidante šakute. Dialogas buvo įprastas:

— Nenoriu. Nereikia.

— Reikia. Maistas. Pusryčiai.

— Nenoriu pusryčių. Neskanu.

— Reikia pusryčių. Skanu.

– žuvie, — jausmingai kreipėsi į ją Maksimas. — Žiaurus jūs žmogus. Pakliūtumėte jūs pas mane į Žemę, persiplėščiau, bet surasčiau maisto pagal jūsų skonį.

— Nesuprantu, — apgailestaudama pasakė ji. — Kas yra „žuvis”?

Su pasibjaurėjimu želėdamas riebų kąsnį, Maksimas paėmė popieriaus ir pavaizdavo karšį iš priekio. Ji įdėmiai patyrinėjo piešinį ir įsidėjo chalato kišenėn. Visa, ką tik Maksimas nupiešdavo, ji pasiimdavo ir kažkur išnešdavo. Maksimas piešė daug, mielai ir jausdamas malonumą: laisvu laiku ir naktimis, kai negalėdavo užmigti — veikti čia visiškai nebuvo ką. Jis piešė gyvūnus ir žmones, braižė lenteles ir diagramas, kūrė anatominius pjūvius. Jis vaizdavo profesorių Megu panašų į begemotą ir begemotus, panašius į profesorių Megu, jis braižė universaliąsias linkoso lenteles, mašinų schemas ir istorinių sekų diagramas, jis sunaudojo kalnus popieriaus, ir visa tai išnykdavo Žuvies kišenėje be jokių regimų pasekmių kontakto procedūrai. Profesorius Megu, kitaip — Begemotas, tiu-ėjo savo metodą ir neketino jo atsisakyti.

Universalioji linkoso lentelė, kurios studijavimu privalo prasidėti bet koks kontaktas. Begemoto nė kiek nedomino. Vietinės kalbos ateivį mokė tik Žuvis, ir tat vien tam, kad būtų patogiau bendrauti, kad užsidarinėtų langą ir nevaikščiotų be rudinės. Ekspertai išvis nebuvo įtraukti į kontaktą. Su Maksimu dirbo Begemotas, ir tik Begemotas.

Tiesa, jis turėjo gana galingą tyrinėjimo priemonę — mentoskopinę techniką, ir Maksimas stendo kėdėje praleisdavo po keturiolika šešiolika valandų per parą. Beje, mentoskopą Begemotas turėjo gerą. Jis prasismelkdavo gana giliai į prisiminimus ir buvo gana didelės skiriamosios gebos. Turint tokį prietaisą, ko gero, buvo galima kalbos ir nemokėti. Tačiau Begemotas mentoskopu naudojosi kažkaip keistai. Demonstruoti savo paties mentogramas jis atsisakydavo kategoriškai ir net šiek tiek pasipiktinęs, o Maksimo mentogramas vertino savotiškai. Maksimas specialiai buvo paruošęs visą prisiminimų programą, ir ji turėjo pakankamai išsamiai pristatyti aborigenams socialinį, ekonominį ir kultūrinį Žemės gyvenimą. Tačiau panašios mentogramos nekėlė Begemotui jokio entuziazmo. Begemotas vaipė fizionomiją, mykė, atsitraukdavo, imdavo skambinti telefonu arba, atsisėdęs už stalo, nykiai graužti asistentą, tuo pačiuis kartodamas sodrų žodelį „massarakš”. Užtat, kai Maksimas ekrane susprogdindavo ledo uolą, prispaudusią laivą, arba skorčeriu ištaškydavo šarvinį vilką, arba iš gigantiško kvailo pseudoaštuonkojo atimdavo ekspres-laboratoriją. Begemoto nė už ausų nebūdavo įmanoma atplėšti nuo mentoskopo. Jis tyliai spygaudavo, džiugiai plekšnodavo delnais sau per plikę ir rūsčiai rėkdavo ant nusikamavusio asistento, prižiūrinčio vaizdo įrašymą. Chromosferinio protuberanto vaizdas profesorių neapsakomai sužavėjo, lyg niekad gyvenime jis nebūtų matęs nieko panašaus, o dar jam laimi patiko meilės scenos, kurias Maksimas daugiausia specialiai perėmė iš kino filmų, kad aborigenai bent kiek nutuoktų apie jausminį žmonijos gyvenimą.

Toks nevykęs požiūris į medžiagą Maksimui kėlė liūdnas mintis. Atrodė, kad Begemotas — joks profesorius, o tik paprasčiausias inžinierius mentoskopininkas, ruošiantis duomenis tikrajai kontakto komisijai, su kuria Maksimui dar reikėsią susidurti, o kada tai bus — nežinia. Tokiu atveju piršosi išvada, kad Begemotas — gana primityvi asmenybė, lyg berniūkštis, kurį „Kare ir taikoje” domina vien tik batalinės scenos. Tai buvo užgaulu: Maksimas atstovavo Žemei ir — garbės žodis! — turėjo pagrindo tikėtis rimtesnio partnerio kontaktui.

Tiesa, buvo galima spėti, kad šis pasaulis įsikūręs nežinomų tarpžvaigždinių trasų sankryžoje ir ateiviai čia ne pirmiena. Tiek ne pirmiena, kad dėl kiekvieno naujai atvykusio čia jau nebeformuojamos specialios autoritetingos komisijos, o tiesiog iš jo išpimipuojama efektyviausia informacija ir tuo apsiribojama. Tokią prielaidą lyg ir pagrindė tai, kalip operatyviai žmonės su šviesiomis sagomis, akivaizdžiai — ne specialistai, susigaudė, kas ir kaip, ir be jokio blaškymosi nusiuntė ateivį ten, kur derėjo. O gal kokie nors nehumanoidai, pabuvoję čia anksčiau, taip prastai pasirodė, kad dabar aborigenai į visa, kas iš kitų planetų, žiūri su tam tikru nepasitikėjimu, o tuomet visas tas profesoriaus Begemoto bruzdesys su mentoskopu yra tik kontakto iliuzija, laiko tempimas, kol kokios nors aukštos instancijos lemia mano ateitį.

Šiaip ar taip, prasti mano popieriai, nusprendė Maksimas, galuodamasis paskutiniu kąsniu. Reikia greičiau išmokti kalbą, ir tuomet viskas paaiškės…

— Gerai, — pasakė Žuvis, paimdama jo lėkštę. — Eikime.

Maksimas atsiduso ir pakilo. Jie išėjo į koridorių. Šis buvo ilgas, purvinai žydras; ir dešinėje, ir kairėje tęsėsi virtinės uždarytų durų, lygiai tokių pat, kaip ir durys į Maksimo kambarį. Maksimas niekada nieko čia nesutiko, bet porą kartų girdėjo už durų kažkokius keistus sujaudintus balsus. Gal ten irgi buvo laikomi ateiviai, laukiantys, kaip pakryps likimas.

Žuvis plačiu vyrišku žingsniu ėjo priekyje, tiesi it lazda, ir staiga Maksimui jos labai pagailo. Šiai šaliai grožio industrija, matyt, dar tebebuvo nežinoma, ir vargšelei Žuviai beliko manytis pačiai. Su tais skystais neaiškios spalvos plaukais, styrančiais iš po baltos kepuraitės; su tomis didžiulėmis, atsikišusiomis per chalatą mentimis; su pasibaisėtinai liesomis kojomis turbūt visiškai neįmanoma pasijusti esant prideramo lygio — na, nebent šalia būtybių iš kitų planetų, be to, nehumanoidų. Profesoriaus asistentas žiūrėjo į ją iš aukšto, o pats Begemotas išvis nepastebėdavo ir kreipdavosi į ją ne kitaip, kaip: „Y-y-y…”, — kas jam veikiausiai atitiko interkosminį „Ė-ė-ė…” Maksimas prisiminė ir pats ne kažin kaip su ja elgęsis, ir pajuto sąžinės graužatį. Jis prisivijo Žuvį, paglostė kaulėtą jos petį ir tarė:

— Nolu šaunuolė, gera.

Ji atgręžė į jį perkarusį veidą ir tapo kaip niekad panaši į nustebusį karšį, žiūrint iš priekio. Tada nimietė jo ranką, suraukė vos įžiūrimus antakius ir griežtai pareiškė:

— Maksimas negeras. Vyras. Moteris. Nereikia.

Maksimas susigėdo ir vėl kiek atsiliko. Šitaip jie pasiekė koridoriaus galą. Žuvis stumtelėjo duris, ir jie atsidūrė dideliame šviesiame kambaryje, kurį Maksimas patyliukais vadino priimamuoju. Langai čia buvo neskoningai papuošti stačiakampėmis grotomis iš storų geležinių virbų; į Begemoto laboratoriją vedė aukštos, oda apkaltos durys, o prie jų nuolat kažkodėl sėdėjo du labai aukšti nejudrūs aborigenai, neatsakinėjantys į pasisveikinimą ir tarsi niekad neišnyrantys iš transo.

Žuvis kaip visuomet iškart nuėjo į laboratoriją, Maksimą palikusi priimamajame. Maksimas kaip visuomet pasisveikino, jam kaip visuomet niekas neatsakė. Durys į laboratoriją liko praviros, ten garsiai kalbėjo suirzęs Begemotas ir skardžiai spragsėjo įjungtas mentoskopas. Maksimas priėjo prie lango, kurį laiką žvelgė į ūkanotą drėgną kraštovaizdį, į miškingą lygumą, perkirstą greitkelio juostos, į aukštą metalinį bokštą, vos įžiūrimą rūke, greitai pajuto nuobodulį ir nelaukdamas, kol pakvies, įžengė į laboratoriją.

Čia, kaip įprasta, maloniai dvelkė ozonu, mirgėjo dubliuojantys ekranai, nusigalavęs plikis asistentas neįsimenamu vardu, o pravarde Toršeras, dėjosi derinąs aparatūrą, o iš tiesų smalsiai klausėsi skandalo. Laboratorijoje kaip tik ir vyko skandalas.

Begemoto kėdėje už Begemoto stalo sėdėjo nepažįstamas žmogus kvadratiniu šerpetotu veidu ir raudonomis užgriuvusiomis akimis. Begemotas stovėjo priešais jį išsižergęs, įsisprendęs į šonus ir vos vos pasilenkęs. Jis rėkė. Jo kaklas buvo pilkai pamėlęs, plikė liepsnojo saulėlydžio purpuru, iš burnos toli tiško purslai.

Stengdamasis nekristi į akis, Maksimas tylutėliai nuėjo į savo darbo vietą ir pusbalsiu pasisveikino su asistentu. Toršeras, būtybė nervinga, išdirginta, siaubo apimtas atšoko ir užkliuvo už storo kabelio. Maksimas vos spėjo sugriebti Toršerą už pečių, nelaimingasis užvertęs akis suglebo. Ir mirtinai išbalo. Keistas jis buvo žmogus, Maksimo bijojo taip, kad net traukuliai sugriebdavo. Iš kažkur be garso išdygo Žuvis su atidarytu buteliuku, kurį iškart pakišo Toršerui po nosimi. Toršeras žagtelėjo ir atsigaivelėjo. Kol vėl nenuslydo į nebūtį, Maksimas atrėmė jį į geležinę spintą ir skubiai atsitraukė.

Įsitaisęs stendo kėdėje, jis pastebėjo, kad Šerpetotasis nepažįstamasis liovėsi klausytis Begemoto ir įdėmiai apžiūrinėja jį, Maksimą. Šis draugiškai nusišypsojo. Nepažįstamasis vos vos palenkė galvą. Staiga Begemotas su klaikiu trenksmu vožė kumščiu į stalą ir čiupo telefoną. Pasinaudojęs pauze, nepažįstamasis ištarė keletą žodžių — Maksimas suprato tik „reikia” ir „nereikia”, — paėmė nuo stalo kieto melsvoko popieriaus lapelį su ryškiai žaliu apvadu ir pamosavo ore Begemotui prieš nosį. Begemotas apmaudžiai numojo ranka ir tučtuojau susfeato loti į telefono ragelį. „Reikia”, „nereikia” ir nesuprantamas „massarakš” biro kaip iš gausybės rago, o dar Maksimas išskjė žodį „langas”. Baigėsi tuo, kad suirzęs Begemotas tėškė ausines, dar kelis kartus amtelėjo ant nepažįstamojo, apspjaudydamas šį nuo galvos iki kojų, ir išturseno, trenkęs durimis.

Nepažįstamasis nusišluostė veidą nosine, pakilo nuo kėdės, atidarė ant palangės gulėjusią ilgą plokščią dėžutę ir išėmė iš jos kažkokius tamsius rūbus.

— Prieikite, — kreipėsi jis į Maksimą. — Renkitės.

Maksimas atsigręžė į Žuvį.

— Prieikite, — pasakė Žuvis. — Renkitės. Reikia.

Maksimas suvokė, kad ilgai laukęs pagaliau sulaukė likimo posūkio — kažkur kažkas kažką nusprendė. Pamiršęs Žuvies pamokymus, jis tučtuojau nusimetė tą bjaurią rudinę ir nepažįstamajam padedant apsitaisė naujuoju rūbu. Maksimo nuomone, tas rūbas nebuvo nei dailus, nei patogus, tik lygiai toks pat kaip nepažįstamojo. Netgi buvo galima spėti, kad nepažįstamasis paaukojo nuosavą atsarginį drabužį, mat puspalčio rankovės buvo trumpokos, o kelnės kabojo it maišai ir smuko. Vis dėlto visiems kitiems naujuoju drabužiu vilkinčio Maksimo išvaizda džiugino širdį. Nepažįstamasis kažką pritariamai murmėjo. Žuvis, nutaisiusi švelnesnę veido išraišką, kiek tai įmanoma kailiui, glostė Maksimui pečius ir timpčiodama taisė puspaltį, ir net Toršeras, susigūžęs už pulto, blaai šypsojosi.

— Eime, — paragino nepažįstamasis ir pasuko į duris, pro kurias išturseno įniršęs Begemotas.

— Iki pasimatymo, — pasakė Žuviai Maksimas. — Ačiū, — pridūrė jis rusiškai.

— Iki pasimatymo, — atsakė Žuvis. — Maksimas geras. Sveikas. Reikia.

Atrodo, ji susijaudino iki širdies gelmių. O gal sielojosi, kad drabužis nelabai tinkamas. Maksimas pamojo išblyškusiam Toršerui ir išskubėjo paskui nepažįstamąjį.

Jie perėjo keletą kambarių, užstatytų gremėzdiška archajiška aparatūra, tarškančiu ir čerškiančiu liftu nusileido į pirmą aukštą ir atsidūrė plačiame žemame vestibiulyje, į kurį prieš kelias dienas Gajus Maksimą ir atvedė. Ir vėl, kaip prieš kelias dienas, teko laukti, kol sutvarkys kažkokius dokumentus, kol juokingas žmogelis su paika kepure kažką pakeverzos rausvuose blankuose, o raudonaitis nepažįstamasis kažką pakeverzos žaliuose blankuose, o panelytė su optiniais akių stiprintuvais tuose blankuose įtrėkš violetinius antspaudus; o paskui visi keičiasi blankais ir antspaudais ir, beje, susipainioja, ir rėkia vieni ant kitų, ir griebiasi telefono, ir pagaliau žmogelis su paika kepure pasiima du žalius ir vieną rausvą blanką, be to, rausvąjį jis plėšia perpus ir pusę atiduoda panelytei, dėliojančiai antspaudus, o šerpetotasis nepažįstamasis gauna du rausvus blankus, mėlyną storą kartono lakštą ir dar apskritą metalinį ženklelį su įspaustu tižrašu, ir po minutės jis visa tai atiduoda augalotam žmogui su šviesiomis sagomis, stovinčiam prie išėjimo per dvidešimt žingsnių nuo žmogelio su paika kepure, ir kai jie jau atsiduria gatvėje, augalotasis staiga ima gargždžiai šaukti, ta raudonakis nepažįstamasis grįžta atgal, paaiškėja, kad jis užmiršo pasiimti mėlynąjį kartoninį kvadratėlį; jis pasiima mėlynąjį kartoninį kvadratėlį ir giliai atsidusęs susibruka jį kažkur sau į užantį. Tik tada Maksimas, jau spėjęs peršlapti, gali sėsti į neracionaliai ilgą automobilį raudonakiui iš dešinės, o šis suirzęs pūkščia ir vis kartoja Begemoto mėgstamą užkeikimą — „massarakš”.

Mašina suurzgė, lengvai pajudėjo, atitrūko nuo sustingusios kitų, tuščių ir šlapių, mašinų bandos, nuriedėjo plačia asfaltuota aikštele priešais pastatą, aplenkė didžiulę klombą su nugeibusiomis gėlėmis, palei aukštą geltoną sieną, viršuje nubertą stiklo šukėmis, jau buvo besukanti į plentą, bet staiga sustojo.

— Massarakš, — vėl sušnypštė raudonakis ir išjungė variklį.

Plentu driekėsi ilga kolona vienodų dėmėtų simkvežimių kreivai sukniedytais, aplamdytais geležiniais kėbulais. Virš bortų šmėkšojo eilės nejudančių apvalainų objektų, blizgančių metaline drėgme. Sunkvežimiai judėjo lėtai, išlaikydami vienodus tarpus, tolygiai gargdami varikliais ir skleisdami klaikią organinių degėsių smarvę.

Maksimas apžiūrėjo savosios pusės dureles, sumojo, kas ir kaip, ir pakėlė stiklą. Raudonakis, nežiūrėdamas į jį, išbėrė ilgą ir visiškai nesuprantamą frazę.

— Nesuprantu, — pasakė Maksimas.

Raudonakis pasisuko į jį nustebusia veido išraiška ir, sprendžiant iš intonacijos, kažko paklausė. Maksimas papurtė galvą.

— Nesuprantu, — pakartojo.

Raudonakis lyg ir dar labiau nustebo, įbruko ranką į kišenę, išsitraukė plokščiąją dėžutę, kimšte prikimštą ilgų baltų lazdelių, vieną jų įsidėjo į bumą, o kitas pasiūlė Maksimui. Šis iš mandagumo dėžutę paėmė ir apžiūrėjo. Dėžutė buvo kartoninė, nuo jos stipriai trenkė kažkokiais džiovintais augalais. Maksimas paėmė vieną lazdelę, atsikandol gabaliuką ir išspjovė. Tai buvo ne maistas.

— Nereikia, — pasakė jis, grąžindamas dėžutę raudonakiui. — Neskanu.

Raudonakis žiūrėjo į jį prasižiojęs. Baltoji lazdelė kabojo prilipusi jam ant lūpos. Maksimas vietiniu papročiu palietė savo nosies galii pirštu ir prisistatė: „Maksimas”. Raudonakis kažką sumarmėjo, jo rankoje staiga įsižiebė ugnelė, jis panardino į ją baltosios lazdelės galą, ir automobilį tučtuojau užtvindė vimdantys dūmai.

— Massarakš! — pasipiktinęs šūktelėjo Maksimas ir atlapojo dureles. — Nereikia!

Jis suprato, kas yra tos lazdelės. Vagone, kuriuo jie važiavo su Gajumi, mažne visi vyrai nuodijo orą tokiais pat dūmais, bet tam jie naudojo ne baltas lazdeles, o trumpus arba ilgus medinius daikčiukus, panašius į senovines vaikų švilpynes. Jie traukė į save kažkokį narkotiką — paprotys, be abejo, kuo žalingiausias, ir tada, traukinyje, Maksimas guodėsi bent tuo, kad simpatingasis Gajus, atrodo, irgi kategoriškai nusiteikęs prieš jį.

Nepažįstamasis paskubomis išmetė narkotinę lazdelę per langą ir kažkodėl delnu sumosavo sau prieš veidą. Maksimas dėl visa ko taip pat pamosavo delnu, o paskui dar kartą prisistatė. Paaiškėjo, kad raudonakis vardu Fankas, tuo pokalbis ir baigėsi. Kokias penkias minutes jie sėdėjo palankiai susižvalgydami ir vienas po kito rodydami į begalinę sunkvežimių koloną bei kartodami: ‘‘Massarakš”. Paskui begalinė virtinė baigėsi, ir Fankas išsuko į plentą.

Tikriausiai jis skubėjo. Bent jau nedelsdamas užkaukino variklį, paskui įjungė kažkokį šlykščiai žviegiantį įtaisą ir, Maksimo nuomone, nesilaikydamas jokių saugumo taisyklių nušvilpė plentu; jis lenkė koloną, vos spėdamas išvengti priešais atlekiančių mašinų.

Sunkvežimių koloną jie aplenkė; vos neišlėkdami į šalikelę išsisuko nuo plataus raudono klerkalo su vienišu, visai peršlapusiu vairuotoju; prašvilpė pro šlapio iškastinio gyvūno traukiamas medines vežėčias su klibančiais stipinuotais ratais; kaukdami suginė į griovį grupę praeivių su brezentiniais lietpalčiais; įlėkė milžiniškų kuplių medžių, lygiomis eilėmis susodintų abipus kelio, paunksnėn — Fankas važiavo vis greičiau, priešpriešinis oro srautas staugė spoileriuose, priekyje kaukimo išgąsdintos mašinos traukėsi į šalikeles, užleisdamos kelią. Fanko automobilis Maksimui atrodė pernelyg nestabilus, nepritaikytas tokiems greičiams; jam buvo nejauku.

Netrukus kelią apstojo namai — automobilis įsiveržė į miestą, ir Fankui teko gerokai sumažinti greitį. Anąsyk, su Gajumi, Maksimas iš stoties važiavo visuomeninio transporto gremėzdu, keleivių prisigrūdusiu be jokio saiko. Jo galva rėmėsi į žemas lubas, aplink bendrakeleiviai keikėsi ir dūmijo, negailestingai mindė kojas, maigė šonus kažkokiais kietais atsikišimais, be to, buvo vėlyvas vakaras, seniai neplauti stiklai užakę purvu ir dulkėmis, ir dar juose atsispindėjo blausios vidaus apšvietimo lemputės, tad miesto Maksimas taip ir nematė. Užtat pamatė dabar.

Gatvės buvo neproporcingai siauros ir sausakimšos mašinų. Fanko automobilis vos vilkosi, iš visų pusių suspaustas pačių įvairiausių ratuotų mechanizmų. Priešakyje, užgoždamas pusę dangaus, stūksojo furgono galas, visas nulebedytas įvairiaspalviais užrašais ir prastais žmonių bei gyvūnų atvaizdais. Iš kairės, nelenkdami, bet ir neatsilikdami, šliaužė du vienodi automobiliai, prisikimšę mostaguojančių vyrų ir moterų. Gražių moterų, įspūdingi ne tokių kaip Žuvis. Dar kairiau, dundėdama geležimi, vilkosi tam tikra elektrinio traukinio atmaina, nuolat žarstanti mėlynas ir žalias kibirkštis, aklinai prisimurdžiusi keleivių, kurie kekėmis sviro pro visas duris. Dešinėje buvo šaligatvis — transportui uždrausta asfalto juosta. Ja tirštu srautu plūdo žmonės šlapiais pilkų ir juodų spalvų rūbais, kliuvinėjo vieni už kitų, lenkė vieni Idtus, išsilenkinėjo, spraudėsi pečiais į priekį, sukdavo į atviras, skaisčiai apšviestas duris ir maišėsi su miniomis, knibždančiomis už didžiulių rasojančių vitrinii, o kartais staiga susiburdavo didelėmis grupėmis, sudarydami kamščius ir verpetus, tempdavo kaklus, kažk užsižiūrėdami. Čia buvo daugybė sulysusių ir blyškių veidų, labai panašių į Žuvies, beveik visi jie buvo negražūs, pernelyg, nesveikai, išdžiūvę, pernelyg išbalę, nemalonūs, kampuoti. Bet vis tiek atrodė, kad tie žmonės patenki?iti: jie dažnai ir noriai juokėsi, elgėsi laisvai, jų akys spindėjo, visur skambėjo garsūs gyvi balsai. Ko gero, šis pasaulis vis dėlto laimingas, pamanė Maksimas. Bent jau gatvės, nors ir purvinos, vis dėlto atliekomis neužverstos, o ir namai atrodo gana smagiai: beveik visuose ląng;uose — šviesa, nes diena ūkanota, vadinasi, elektros energijos jie, matyt, nestokoja. Labai linksmai spindi reklama, o tie sukritę veidai — ką gi, esant tokiam triukšmo lygiui gatvėse ir tokiai oro taršai, nieko kita tikėtis ir neverta. Skurdus, apleistas, ne itin sveikas pasaulis,, o pažiūrėti vis dėlto beveik laimingas.

Staiga gatvėje kažkas persimainė. Pasigirdo jaudulio kupini riksmai. Kažkoks žmogus užsikeberiojo į žibinto stulpą ir pakibęs ant jo ėmė energingai rėkauti, mostaguodamas laisvąja ranka. Kažkas ant šaligatvio užfiainavo. Žmonės stabčiojo, plėšė nuo galvų dangaliis, sprogino akis ir dainavo, šaukė iki užkimimo, siaurus veidus gręždami į didžiulius spalvingus užrašus, staiga plykstelėjusius skersai gatvę.

— Massarakš… — sušnypštė Pankas, o mašina suvinguriavo.

Maksimas žvelgė į jį. Pankas buvo mirtinai išblyškęs, jo veidas persikreipė. Kinkuodamas galvą, jis vargiai atplėšė ranką nuo vairo ir įsispoksojo į laikrodį. „Massarakš…” — suaimanavo jis ir ištarė dar keletą žodžių, iš kurių Maksimas atpažino tik „nesuprantu”. Paskui Pankas atsigręžė per petį, ir jo veidas persikreipė dar smarkiau. Maksimas taip pat atsigręžė, bet užnugaryje nebuvo nieko ypatinga. Ten slinko uždaras ryškiai geltonas automobilis, kvadratinis, panašus į dėžę.

Riksmai gatvėje skardeno jau visai nebepakenčiamai, bet Maksimui tai nerūpėjo. Panko sąmonė akivaizdžiai geso, o mašina tebejudėjo pirmyn; furgonas priekyje sustojo, tvykstelėjo signaliniai žibintai, išterliotas galas staiga priartėjo, pasigirdo atgrasus džeržgesys, duslus smūgis, ir sulamdytas variklio gaubtas stojo piestu.

— Fankai! — riktelėjo Maksimas. — Fankai! Nereikia!

Fankas dryksojo, ranką ir galvą nusvarinęs ant ovalaus vairo, ir garsiai, tankiai dejavo. Aplink žviegė stabdžiai, judėjimas stojo, kaukė signalai. Maksimas papurtė Fanką už peties, liovėsi, atlapojo dureles ir išsikišęs sušuko rusiškai: „Čionai! Jam bloga!” Prie automobilio jau susispietė dainuojanti, rėkianti, erzeliuojanti minia, energingai mostagavo rankos, drebėjo virš galvų iškelti kumščiai, dešimtys porų pritvinkusių, išsprogusių akių pašėlusiai vartėsi akiduobėse — Maksimas ničnieko nesuprato: ar tie žmonės piktinosi avarija, ar kažkuo beprotiškai džiaugėsi, ar kažkam grasino. Šaukti buvo beprasmiška, pats savęs neišgirstum, tad Maksimas vėl sutelkė dėmesį į Fanką. Dabar šis tysojo atsilošęs, atkraginęs veidą; ir iš visų jėgų delnais minkė smilkinius, skruostus, kiaušą, ant jo lūpų burbuliukais telkėsi seilės. Maksimas suprato, kad jį kamuoja nepakeliamas skausmas, tad tvirtai suėmė už alkūnių, paskubomis įsiręždamas, ruošdamasis tą skausmą perimti sau. Jis nebuvo tikras, kad tai pavyks su svetimos planetos būtybe, ieškojo ir negalėjo rasti nervinio ryšio, o čia dar pats Fankas, atplėšęs rankas sau nuo smilkinių, įrėmė jas Maksimui į krūtinę, iš visų menkų jėgų ėmė stumti jį šalin, ka beviltiškai murmėdamas verksmingu balsu. Maksimas suprato tik tiek: „Eikite, eikite…” Buvo aišku, kad Fankui prastai.

Čia pat durelės Fanko pusėje atsidarė, į mašiną susigrūdo du tipai įaudrintais veidais po juodomis beretėmis, blykstelėjo eilės metalinių sagų, o Maksimą daugybė tvirtų rankų tučtuojau sugriebė už pečių, šonų, kaklo, atplėšė nuo Fanko ir ištraukė iš automobilio. Jis nesipriešino — tose rankose nebuvo justi grėsmės ar piktų kėslų, veikiau jau atvirkščiai. Nustumtas į Įdegančiąminią jis matė, kaip tiedu, su beretėmis, nusiyedė palaužtą, susirietusį Fanką prie geltonojo automobilio, o dar trejetas, taip pat su beretėmis, išstumdė apli jį rankomis mosuojančius žmones. Paskui staugianti minia susitelkė aplink sumaigytą automobilį, mašina nerangiai sujudėjo, kilstelėjo, ore šmėstelėjo lėtai besisukantys guminiai ratai, ir štai ji jau guli apversta, o minią siūbteli ant jos, ir visi rėkia, dainuoja, ir visi apimti kažkokios įnirtingos, pamišusios linksmybės.

Maksimąnųstūmė prie pastato sienos, prispaudė prie drėgnos stiklinės vitrinos, ir jis, ištempęs kaklą, per galvas išvydo, kaip geltonasis automobilis, rykaudamas šaltai it žvangantis varis, pajudėjo, suspindo aibe ryškių šviesų, prasibrovė pro žmonių bei mašinų minią ir išnyko.