Ketvirtas skyrius

Vėlų vakarą Maksimas pajuto, kad persisotino šituo miestu, kad nieko daugiau nebenori matyti, tik mielai ką nors suvalgytų. Visą dieną jis nebuvo nė prisėdęs, išvydo nepaprastai daug, beveik nieko nesuprato, tiesiog nuklausydamas sužinojo keletą naujų žodžių ir tapatindamas iškabas bei afišas pažino keletą vietinių raidžių. Nelaimė su Fanku sutrikdė ir nustebino jį, bet iš esmės jaunuolis buvo netgi patenkintas, kad vėl yra paliktas savo valiai. Maksimas mėgo savarankiškumą, o kaip tik šio jam labai ir trūko visą tą laiką, kol lindėjo penkiaaukščiame prastai vėdinamame Begemoto termitje. Pagalvojęs jis nutarė laikinai pasimesti. Mandagiunas lieka mandagumu, o informacija yra informacija. Žinoma, kontakto procedūra — dalykas šventas, bet geresnės progos prisirinkti nepriklausomos informacijos tiloiausiai nepasitaikys…

Miestas stulbino. Jis spaudėsi prie žemės, visas judėjimas čia vyko arba ant žemės, arba po ja, milžiniškos erdvės tarp namų ir virš namų buvo tuščios, užleistos dūmams, lietui ir rūkui. Miestas buvo pilkas, prismilkęs, blankus, kažkoks visur vienodas — ne pastatais, kurių pasitaikydavo gana gražių, ne monotonišku minių knibždėjimu gatvėse, ne savo begaline drėgme, ne ištisinio mūro ir asfalto keista negyvastim — vienodas jis buvo kažkokia savo esme, kažkuo pačiu svarbiaĮfisiu. Jis buvo panašus į milžinišką laikrodžio mechanizmą, kuriame nėra pasikartojančių detalių, bet viskas juda, sukasi, sukimba ir atsiskiria vieningu amžinu ritmu, kurio pasikeitimas gali reikšti tik viena: gedimą, lūžį, paliovą. Gatves su aukštais mūro pastatais keitė gatvelės su mažais mediniais namukais; minių knibždėjimą keitė didinga erdvių aikščių tuštuma; pilkus, rudus ir juodus kostiumus po elegantiškais apsiaustais keitė pilkos, rudos ir juodos drapanos po nudėvėtais išblukusiais liealčiais; tolygų monotonišką gausmą staiga keitė pašėlusiai džiugus signalų kaukimas, riksmai ir dainos; ir visa tai buvo susiję tarpusavy, laio griežčiausiai sunerta, nuo seno apibrėžta kažkokiomis nežinomomis vidinėmis priklausomybėmis, ir niekas neturėjo savarankiškos reikšmės. Visi žmonės buvo it vienas, visi veikė vienodai, ir pakako įsidėmėti bei perprasti gatvių perėjimo taisykles, kad įsilietum, ištirptum tarp kitų ir galėtum minioje judėti nors tūkstantį metų, nė truputėlio nekrisdamas į akį. Tikriausiai šis pasaulis buvo pakankamai sudėtingas, ir valdė jį daugelis dėsnių, bet vieną — svarbiausią — jų Maksimas perprato iš karto: daryk tą pat. ką ir visi ir taip pat kaip visi. Pirmąkart gyvenime jis norėjo būti toks kaip visi.

Jis matė pavienių žmonių, kurie elgėsi ne taip kaip visi, ir tie žmonės kėlė jam tikrų tikriausią pasibjaurėjimą — jie brovėsi skersai srautą svirduliuodami, graibstydamiesi praeivių, klupinėdami ir griuvinėdami, nuo jų trenkė netikėtai gaižus dvokas, kiti šalinosi jų, bet nelietė, o kai kurie iš jų pasliki gulėjo lietuje palei sienas.

Taip pat kaip visi elgėsi ir Maksimas. Drauge su minia jis įgarmėdavo į aidžius visuomeninius sandėlius po purvinais stikliniais stogais, drauge su visais leisdavosi po žeme, sprausdavosi į sausakimšus elektrinius traukinius, kažkur lėkė neapsakomai dundant ir čerškiant, srauto nešamas vėl pakildavo viršun, į kažkokias kitas gatves, lygiai tokias pat, kaip ir ankstesnės, žmonių srovės išsiskirdavo, Maksimas pasirinkvo vieną iš jų ir nuplaukdavo drauge…

Paskui atėjo vakaras, įsižiebė blankūs žibintai, pakabinti aukštai ir beveik nieko neapšviečiantys, plačiose gatvėse tapo jau visai ankšta, ir nebepakeldamas tos ankštumos Maksimas atsidūrė kažkokiame pustuščiame prieblandos apsiaustame skersgatvyje.

Čia jis pajuto, kad šiai dienai paks, ir sustojo.

Maksimas išvydo tris švytinčius auksaspalvius rutulius, mirksintį mėlyną užrašą, supintą iš stiklinių dujinių vamzdelių, ir duris į pusrūsį. Jis jau žinojo, kad trys auksaspalviai rutuliai paprastai reiškia maitinimosi įstaigas. Maksimas nulipo švarplėtomis pakopomis ir pamatė salytę žemomis lubomis, dešimt staliukų, grindis, storai pakreiktas švariomis pjuvenomis, stiklinę indaują, pristatytą iš apačios apšviestų butelių su vaivorykštiniais skysčiais. Kavinėje beveik nieko nebuvo. Už nikeliuotos pertvaros palei indaują nerangiai judėjo senyva išglebusi moteris balta striuke atraitotomis rankovėmis; tolėliau už apskrito staliuko atsainia poza sėdėjo žemaūgis, bet tvirto sudėjimo vyras blyškiu kvadratiniu veidu ir vešliais juodais ūsais. Čia niekas nerėkavo, nekirbėjo, neleido narkotinių dūmų.

Maksimas įėjo, pasirinko staliuką nišoje toliau nuo indaujos ir įsitaisė. Išglebusioji moteris už pertvaros žvilgtelėjo jo pusėn ir kimiu balsu kažką garsiai pasakė. Ūsuotis tuščiomis akimis taip pat pažvelgė į Maksimą, nusigręžė, paėmė priešais stovėjusį aukštą stiklą su skaidriu skysčiu, prisikišo prie lūpų ir vėl pastatė. Kažkur trinktelėjo durys, ir salėje pasirodė jaunutė miela mergina balta nėriniuota prikyšte, žvilgsniu susirado Maksimą, priėjo, pirštais atsirėmė į staliuką ir ėmė žiūrėti klientui virš galvos. Jos oda buvo lygi ir švelni, akys — pilkos ir gražios, o viršutinė lūpa — su vos įžiūrimu pūkeliu. Maksimas galantiškai palietė pirštu savo nosies galiuką ir ištarė:

— Maksimas.

Mergina pažvelgė į jį apstulbusi, tarsi tik dabar pastebėjusi. Ji buvo tokia miela, kad Mesimas nejučia lusišypsojo iki pat ausii, ir tuomet ji irgi šyptelėjo, parodė sau į nosį ir pasakė:

— Rada.

— Gerai, — pratarė Maksimas. — Vakarienė.

Ji linktelėjo ir kažko paklausė. Maksimas dėl visa ko taip pat linktelėjo. Šypsodamasis jis nužvelgė ją pavymui — lieknutę, lengvą; malonu buvo suvokti, kad šitame pasaulyje taip pat yra gražių žmonių.

Išglebusioji tetulė išbėrė ilgą niurzgią frazę ir dingo už savosios pertvaros. Jie čia tiesiog dievina pertvaras, pamanė Maksimas. Visur pertvaros. Tarsi visa kas čia būtų aukštos įtampos… Staiga pajuto, kad įjįžiūri ūsuotis. Nemaloniai žiūri, nepalankiai. O atidžiau pažvelgus matyti, kad ir pats jis kažkoks nemalonus. Galaižin kodėl jis kelia mintis tarytum apie vilką, tarytum apie beždžionę. Na ir tegul. Neverta apie jį…

Rada sugrįžo ir padėjo prieš Maksimą lėkštę su garuojančia koše iš mėsos bei daržovių ir platų stiklinį bokalą su putotu skysčiu.,

— Gerai, — pasakė Maksimas ir kviesdamas paplekšnojo per gretimą kėdę. Vaikinukas smarkiai panoro, kad Rada pasėdėtų šalia, kol jis valgys, kad ką nors papasakotų, idant jis galėtų pasiklausyti jos balso, o ji — kad pajustų, kaip jam patinka ir kaip jam gera šalia jos.

Bet Rada tik nusišypsojo ir papurtė galvą. Ji kažką pasakė — Maksimas išskjrrė žodį „sėdėti” — ir nuėjo prie pertvaros. Gaila, pamanė. Paėmė dvidantę šakutę ir kibo valgyti, bandydamas iš trijų dešimčių jam žinomų žodžių suregzti frazę, kuri išreikštų draugiškumą, simpatiją ir poreikį bendrauti.

Nugara atsirėmusi į pertvarą, Rada stovėjo, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir žvilgčiojo į jį. Kaskart susidūrus žvilgsniams, jie nusišypsodavo vienas kitam, ir Maksimą šiek tiek stebino tai, kad Rados Šypsena vis labiau blanksta, tampa vis nervingesnė. Jo paties jausmai susivėlė. Maksiinui buvo malonu žiūrėti į Radą, iiors tą jausmą lydėjo augantis nerimas. Jis yalgė su malonumu, nes patiekalais netikėtai buvo skanus ir gana maistingas. Tuo pat metu jis jautė šnairą, slegiantį ūsočiaus žvilgsnį ir neklysdamas čiuopė iš už pertvaros sklindantį glebiosios tetulės nepasitenkinimą… Maksimas atsargiai gurkštelėjo iš bokalo — tai buvo alus, šaltas, šviežias, bet, ko gero, pernelyg stiprus. Skirtas žinovui.

Ūsuotis kažką pasakė, ir Rada priėjo priėjo staliuko. Pusbalsiu jie persimetė keliais žodžiais, nesmagiais ir nedraugiškais, bet čia Maksimą užpuolė musė, ir jam teko stoti į kovą su ja. Musė buvo stipri, mėlyna, įžūli, ji puldinėjo, atrodė, iš visų pusių vienu metu, bimbė ir stūgavo, tarsi prisipažindama Maksimui meilę, ji nenorėjo lėkti šalin, ji norėjo būti čia, su juo ir jo lėkšte, vaikščioti jais, laižyti juos, ji buvo atkakli ir šneki. Baigėsi tuo, kad dėl netikusio Maksimo judesio ji tėškėsi į alų. Maksimas pasibjaurėjęs perkėlė bokalą ant kito staliuko ir nutarė užbaigti ragu. Priėjo Rada ir jau nebesišypsodama, žvelgdama į šalį, kažko paklausė.

— Taip,' — dėl visa ko ištarė Maksimas. — Rada gera.

Ji dirstelėjo į jį su neslepiamu išgąsčiu, nuėjo prie pertvaros ir tuoj pat grįžo, ant lėkštutės atnešdama mažą taurelę su rudu skysčiu.

— Skanu, — pasakė Maksimas, žiūrėdamas į merginą švelniai ir rūpestingai. — Kas blogai? Rada sėskite čia kalbėti. Reikia kalbėti. Nereikia išeiti.

Į šią kruopščiai apgalvotą kalbą Rada sureagavo netikėtai prastai. Maksimui net pasirodė, kad ji tuojau pravirks. Šiaip ar taip, jos lūpos sudrebėjo, ji kažką šnipštelėjo ir išbėgo iš salės. Tižioji moteris už pertvaros pasipiktinusi tarė keletą žodžių. Kažką aš darau nederamai, susirūpinęs pagalvojo Maksimas. Jis visiškai nenutuokė — ką. Tik suprato: nei ūsuotis, nei išglebėlė nenori, kad Rada su juo „sėdėti” ir „kalbėti”. Bet kadangi jie akivaizdžiai nebuvo administracijos atstovai ar įstatymo sargai, o jis, Maksimas, jokių įstatymų tikriausiai nepažeidė, tuomet į šių supykusių žmonių nuomonę kreipti dėmesio turbūt ir nevertėjo.

Ūsuotis kažką sušvogždė pro sukąstus dantis, negarsiai, bet jau visai bjauria intonacija, vienu ypu ištuštino savo stiklą, iš po staliuko pasičiupo storą juodą nusvidintą lazdelę, atsistojo ir neskubriai prisiartino prie Maksimo. Atsisėdo priešais, lazdelę pasidėjo skersai staliuką ir nežiūrėdamas į Maksimą, bet kreipdamasis akivaizdžiai į jį, ėmė lėtai košti sunkius žodžius, nuolat kartodamas „massarakš”; jo šneka Maksimui atrodė nuo dažno vartojimo tokia pat juoda, nusvidinta, kaip ir jo šlykšti lazdelė, toje šnekoje skambėjo juoda grėsmė ir iššūkis, ir antipatija, o visa tai kažkaip keistai gožė abejinga intonacija, abejingas veidas bei blausių sustiklėjusių akių tuštuma.

— Nesuprantu, — piktai atkirto Maksimas.

Tada ūsuotis lėtai atsuko baltą veidą, kiaurai pervėrė Maksimą žvilgsniu, lėtai, skiemenuodamas kažko paklausė ir staiga iš lazdelės vikriai ištraukė ilgą blizgantį peilį siaurais ašmenimis. Maksimas net sutriko. Nesumodamas, ką sakyti ir kaip reaguoti, jis griebė nuo stalo šakutę ir pasukiojo ją tarp pirštų. Tai paveikė ūsuotį netikėtai. Jis lengvai, neatsistodamas, bet parversdamas kėdę, atšlijo, negrabiai pritūpė ir atkišo savąjį peilį; ūsai kilstelėjo, pasirodė ilgi geltoni dantys. Suglebėlė už pertvaros kurtinamai suspiegė, Maksimas net pašoko iš netikėtumo. Staiga ūsuotasis atsidūrė visai šalia, bet tą pat akimirką iš kažkur išdygo Rada, atsistojo tarp jo ir Maksimo ir ėmė garsiai, skambiai rėkti — pirmiau ant ūsočiaus, paskui pasisukusi — ant Maksimo. Šis jau visai nieko nesuprato, o ūsuotasis staiga ėmė nemaloniai šypsotis, čiupo savo lazdelę, paslėpė joje peilį ir ramiai pasuko išėjimo link. Tarpduryje atsigręžė, tyliai išbėrė kelis žodžius ir dingo.

Rada, išblyškusi, virpančiomis lūpomis, pakėlė nuverstą kėdę, servetėle nušluostė išlietą rudąjį skystį, nunešė nešvarius indus, grįžo ir kažką pasakė Maksimui. Maksimas atsakė '*taip”, bet tai nepadėjo. Rada pakartojo tą patį, ir balsas buvo irzlus, nors Maksimas jautė, kad ji ne tiek supykusi, kiek išsigandusi. '„Ne'„, — pasakė Maksimas, ir tetiilė už pertvaros tučtuojau klaikiai užbliovė purtydama skruostus, ir tuomet Maksimas pagaliau prisipažino: „Nesuprantu”.

Tetulė iššoko iš už baijero, nė akimirkai nesiliaudama rėkti, pripuolė prie Maksimo, atsistojo priešais, įsisprendusi į šonus, ir vis klykė, o paskui griebė jį už drabužių ir ėmėsi šiurkščiai naršyti kišenėse. Apstulbintas Maksimas nesipriešino. Jis tik kartojo: „Nereikia”, — ir gailiai žvilgčiojo į Radą. Išglebėlė tetulė pastūmė Maksimą vožtelėjusi į krūtinę ir, tarsi nusprendusi kažką šiurpaus, nuskubėjo atgal už pertvaros, o ten griebė telefono ausines. Maksimas susizgribo neturįs visų tų violetiniais atspaudais pagražintų rausvų ir žalių popierėlių, be kurių čionykštėje viešumoje, matyt, geriau nė nesirodyti.

— Fankas! — ištarė jis jausmingai. — Fankas blogai! Eiti. Blogai.

Netikėtai viskas kažkaip atslūgo. Rada kažką pasakė išglebėlei, toji metė ausines, dar šiek tiek paburbuliavo ir nurimo. Rada pasodino Maksimą ten, kur jis sėdėjo anksčiau, pastatė priešais jį naują bokalą alaus ir, sukeldama neapsakomą džiaugsmą bei palengvėjimą, atsisėdo šalia. Kurį laiką viskas klostėsi labai gerai. Rada klausinėjo, Maksimas, nušvitęs iš pasitenkinimo, atsakinėjo: „Nesuprantu”, — tolėliau burbėjo išglebėlė, Maksimas, sutelkęs jėgas, surentė dar vieną sakinį ir pranešė, kad „lietus vaikšto massarakš blogai rūkas”, Rada užsikvatojo, o paskui atėjo dar viena jaunutė ir gana simpatinga mergina, su visais pasisveiMno, jiedvi su Rada pasišalino, o netrukus pastaroji grįžo jau be prijuostės, su žvilgančiu raudonu gobtuvuotu lietpalčiu ir didele languota rankine.

— Eime, — pasakė, ir Maksimas pašoko. Bet šitaip paprastai išeiti nepavyko. Išglebusi tetulė vėl pakėlė triukšmą. Vėl kažkas jai nepatiko, vėl ji kažko reikalavo. Šįsyk ji mosavo rašikliu ir popieriaus lapeliu. Kurį laiką Rada ginčijosi su ja, paskui prišoko antroji mergina, ji palaikė tetulę. Kalbama buvo apie kažką akivaizdaus, ir galiausiai Rada nusileido. Tada jos visos trys apspito Maksimą. Iš pradžių paeiliui ir choru klausė vis to paties, ko Maksimas, žinoma, nesuprato. Jis tik skėsčiojo rankomis. Paskui Rada paliepė kitoms nutilti, švelniai patapšnojo Maksimui per krutinę ir paklausė:

— Makas Simas?

— Maksimas, — pataisė šis.

— Makas? Simas?

— Maksimas. Makas — nereikia. Simas — nereikia. Maksimas.

Tuomet Rada prisidėjo prie nosytės pirštą ir ištarė:

— Rada Gaal. Maksimas…

Maksimas pagaliau suprato, kad joms kažkam prireikėjo pavardės; tai buvo keista, bet žymiai smarkiau jį nustebino kas kita.

— Gaal? — pasakė jis. — Gajus Gaalas?

Stojo tyla. Visos buvo pritrenktos.

— Gajus Gaalas, — nudžiugęs pakartojo Maksimas. — Gajus geras vyras.

Kilo triukšmas. Visos moterys prapliupo vienu metu. Rada tiesiog prilipo prie Maksimo ir kažko klausinėjo. Buvo akivaizdu, kad jai pašėlusiai įdomu, iš kur jis pažįsta Gajų. Gajus, Gajus, Gajus — šmėžavo nesuprantamų žodžių sraute. Maksimo pavardės problema buvo pamiršta.

— Massarakš! — pagaliau išsprūdo suglebėlei tetulei, ir ji nusikvatojo, merginos taip pat ėmė juoktis, paskui Rada įteikė Maksimui savo languotąją rankinę, ir jie išėjo į lietų.

Pasiekę tos prastai apšviestos gatvelės galą jie pasuko į dar tamsesnį skersgatvį su mediniais suklypusiais namais abipus purvino grindinio, nelygiai iškloto tašytais akmenimis; po to pasuko dar kartą; kreivos gatvelės buvo tuščios, jie nesutiko nė vieno žmogaus tik kitapus pusaklių langiūkščių su užuolaidėlėmis švietė įvairiaspalviai lempų gaubtai, protarpiais neaiškiai pasigirsdavo muzika — chorai, dainuojantys nedarniais balsais.

Iš pradžių Rada linksmai plepėjo, nuolat kartodama Gajaus vardą, o Maksimas vis kartojo, kad Gajus — geras, bet rusiškai pri-: durdavo, jog negalima talžyti žmonėms veido, kad tai keista ir kad jis, Maksimas, šito nesuprantąs. Tačiau kuo siauresnės ir tamsesnės, kuo labiau pažliugusios buvo gatvės, tuo dažniau nutrukdavo Rados šneka. Kartais ji sustodavo ir įsiklausydavo; Maksimui atrodė, kad ji renkasi sausesnį kelią, bet ji ieškojo tamsoje kažko kitko, nes balų nematė ir Maksimui tekdavo vis timptelėti Radą į saųsesnius plotelius, o ten, kur tokių nebūdavo, jis pasisprausdavo merginą po pažastimi ir pemešdavo — tai jai patiko, kassyk Rada apmirdavo iš malonimio, bet tučtuojau tai ir pamiršdavo, nes kažko bijojo.

Kuo labiau jie tolo nuo kavinės, tuo labiau mergina baiminosi. Iš pradžių Maksimas bandė užmegzti nervinį ryšį, kad galėtų perteikti merginai šiek tiek žvalumo ir pasitikėjimo savimi, bet jam nesisekė, kaip ir su Fanku, o kai jie išėjo iš lūšnynų ir atsidūrė visiš* kai purviname, negrįstame kelyje, kurio dešinėje tęsėsi begalinė šlapia tvora, viršuje apraizgyta surūdijusia spygliuota viela, b kairėje plytėjo aklinai juoda prasmirdusi dykvietė be menkiausio žiburėlio, tuomet jau Ra visai nuvyto, vos neverkė, ir Maksimas, kad bent kiek praskaidrintų nuotaiką, ėmėsi visa gerkle vieną po kitos plėšti pačias linksmiausias dainas, kokias tik žinojo, ir tai padėjo, bet neilgam, tik kol baigėsi tvora; toliau vėl rikiavosi namai, ilgi, geltoni, dviaukščiai, tamsiais langais, jie trenkė vėstančiu metalu, organiniais tepalais, dar kažkuo šutniu ir kvaitinančiu, apsiblausę švietė reti žibintai. O kai tolumoje pasirodė po kažkokia beprasme apleista arka rymantys niūrūs peršlapę žmonės, Rada sustojo.

Ji įsikirto Maksimui į ranką ir ėmė trūksmingai šnabždėti, ją užliejo baimė dėl savęs, o labiausiai — dėl jo. Šnibždėdama ji tempė jį atgal, ir iš pradžių jis nesipriešino manydamas, kad dėl to jai bus geriau, bet paskui suvokė, jog tai tiesiog veiksmas be nuovokos, iš nevilties, ir užsispyrė. „Eikime, — pasakė jis švelniai. — Eikime, Rada. Blogai nėra. Gerai”. Ji pakluso lyg kūdikis. Jis nusivedė ją, nors nežinojo kelio; staiga supratęs, kad ji bijo tų peršlapusių žmogystų, labai nustebo — jie nebuvo nei baisūs, nei grėsmingi — paprasčiausi po lietum susirietę aborigenai, drebantys nuo drėgmės. Iš pradžių jie buvo dviese, paskui iš kažkur išdygo trečias ir ketvirtas su narkotinių pagaliukų ugnelėmis.

Tuščia gatve tarp geltonų namų Maksimas ėjo tiesiai į tuos tipus, o Rada vis labiau spaudėsi prie jo, ir jis apkabino ją per pečius. Staiga jam šmėstelėjo, kad klysta, kad Rada dreba ne iš baimės, o paprasčiausiai nuo šalčio. Peršlapę žmonės buvo visiškai negrėsmingi; porelė praėjo pro juos — susikūprinusius ilgaveidžius, sužvarbusius, giliai į kišenes susigrūdusius rankas, trepsinčius, kad sušiltų, apgailėtinus, apnuodytus narkotiko, — o jie tarsi net nepastebėjo praeivių, net akių nepakėlė, nors šie praėjo taip arti, kad girdėjo anų liguistą, trūksmingą kvėpavimą. Jis manė, kad Rada bent dabar nusiramins, jie jau buvo po arka, — ir staiga priekyje, lyg iš po žemių, lyg atitrūkę nuo geltonų sienų išdygo ir skersai kelią stojo dar keturi, tokie pat peršlapę ir apgailėtini, bet vienas jų turėjo ilgą storą lazdelę, ir Maksimas atpažino jį.

Po aptrupėjusiu absurdiškos arkos kupolu skersvėjis blaškė pliką lemputę, suskeldėjusias sienas dengė pelėsiai, kojos mynė sueižėjusi purviną cementą su daugelio batų pėdsakais ir padangų vėžėmis. Užnugaryje aidžiai sukaukšėjo, Maksimas atsigręžė — vijosi anie keturi, trūksmingai ir nelygiai kvėpuodami, rankas tebelaikydami kišenėse, spjaudydami iš bumų šlykščiąsias narkotines lazdeles… Rada slopiai riktelėjo, paleido jo ranką, ir po arka staiga tapo ankšta. Glaudžiu pusračiu susispietę žmonės prispaudė Maksimą prie sienos, jie jo nelietė, jie laikė rankas kišenėse, jie net nežiūrėjo į jį, tik stovėjo ir neleido jam net krustelėti, o per jų galvas jis išvydo, kad du jų laiko Radą už rankų, o ūsuotis priėjo prie jos, lėtai perėmė lazdą kairiąja ranka, o dešiniąja taip pat lėtai ir tingiai trenkė merginai per skruostą…

Taip buvo klaiku ir taip neįtikėtina, kad Maksimas liovėsi jautęs tikrovę. Kažkas jo pasąmonėje krustelėjo. Aborigenai išnyko. Žmonės čia buvo tik du — jis ir Rada, o kiti išnyko. Vietoj jų nerangiai ir šiurpiai po purvą trypčiojo siaubingi ir pavojingi gyvuliai. Nebeliko miesto, nebeliko nei arkos, nei lemputės virš galvos — tik neįveikiamų kalnų kraštas. Ozo Šalis Pandoroje, urvas, žabangos, niekšiškai paspęstos plikų dėmėtų beždžionių, o į urvą abejingai spokso pasklidas geltonas mėnulis, ir reikia grumtis, kad išgyventum. Ir jis ėmė grumtis, kaip grūmėsi tada. Pandoroje.

Laikas klusniai sustojo, sekundės tapo ilgos ilgos, per kiekvieną iš jų buvo galima atlikti labai daug įvairių judesių, kirsti daug smūgių ir matyti viską iš karto. Jos buvo nerangios, tos beždžionės, įpratusios susidurti su kitokiu grobiu, jos turbūt paprasčiausiai nespėjo susigaudyti, kad suklydo, kad geriausia joms būtų buvę bėgti, užuot taip pat mėginus grumtis… Maksimas griebdavo eilinį žvėrį už apatinio žandikaulio, trūktelėjęs atlauždavo nuolankią galvą ir skiausčia plaštaka kirsdavo per blyškų pulsuojantį kaklą, tada akimoju atsisukdavo į kitą, griebdavo, atlauždavo, kirsdavo ir vėl griebdavo, atlauždavo, kirsdavo — smirdinčiame grobuoniško alsavimo debesyje, gaudžioje urvo tyloje, geltonoje rasojančioje prieblandoje, — purvini nagai kibo jam į kaklą ir nuslydo, geltonos iltys gviešėsi giliai įsisiurbti į petį ir taip pat nuslydo… Aplink jau nieko nebebuvo, tik urvo angos link skubėjo vedlys su vėzdu, nes jo, kaip ir visų vedlių, reakcija buvo staigiausia ir jis pirmas suprato, kur link viskas krypsta; Maksimui probėgšmais net pagailo jo — kokia lėta ta staigioji vedlio reakcija, — sekundės vis labiau tįso, eiklusis vedlys jau vos kilnojo kojas, o Maksimas, praslydęs tarp sekundžių, pasivijo jį, nukirto bėgantį ir iškart sustojo… Laikas vėl ėmė tekėti normaliai, urvas atvirto arka, mėnulis — lempute, o Ozo Šalis Pandoroje vėl virto neperprantamu miestu svetimoje planetoje, dar svetimesnėje netgi nei Pandora…

Maksimas stovėjo ilsėdamasis, nuleidęs perštinčias rankas. Prie kojų vis dar krutėjo ūsuotasis vedlys. Iš sužeisto peties Maksimui sudėsi kraujas, bet čia Rada suspaudė jo ranką ir sukūkčiojusi jo delnu perbraukę savo drėgną veidą. Jis apsidairė. Ant purvinų cementinių grindti it maišai drybsojo kūnai. Jis nesąmoningai suskaičiavo juos — su vedliu šeši — ir jam dingtelėjo, kad du spėjo pabėgti. Rados prisilietimas jam buvo neapsakomai malonus, ir jis žinojo, kad pasielgė taip, kaip privalėjo, kad padarė tai, ką privalėjo — nei kruopelyte daugiau, nei kruopelyte mažiau. Tie, kurie spėjo pabėgti — pabėgo, jis nesivijo jiĮ, nors galėjo pasivyti — net dabar tebegirdėjo, kaip paniškai kaukši jų batai tunelio gale. O tie, kurie nespėjo, tie guli, vieni jų mirs, kiti jau mirę, ir tik dabar Maksimas suprato, kad vis dėlto jie — žmonės, ne beždžionės ir ne šarviniai vilkai, nors jų alsavimas dvokė, prisilietimas teršė, o kėslai buvo plėšrūs ir bjaurūs. Ir vis dėlto jis jautė kažkokį gailestį ir netektį, tarsi būtų praradęs grynumą, tarsi būtų pametęs neatskiriamą ankstesniojo Maksimo sielos dalelę, ir žinojo, kad ankstesnysis Maksimas išnyko amžiams; dėl to jam buvo truputį skaudu, bet drauge tai žadino ir kažkokį nepatirtą išdidumą…

— Eime, Maksimai, — tylutėliai pratarė Rada.

Ir jis klusniai nuėjo paskui ją.

„Jūs PALEIDOTE Jl.

Trumpiau tariant, jūs paleidote ji…

Aš nieko negalėjau padaryti… Jūs pats žinote, kaip būna…

Velniai griebtų, Pankai! Jums ir nereikėjo nieko daryti. Būtų pakakę drauge pasiimti vairuotoją.

Žinau, esu kaltas. Bet kas galėjo pamanyti,.

Gana apie tai. Ko ėmėtės?

Kai tik mane išleido, paskambinau Megu, Megu nieko nežino, Jeigu jis grįš, Megu iškart praneš man,. Toliau nurodžiau stebėti visus pamišėlių namus… Jis negali nubėgti toli, paprasčiausiai niekas jam neleis, jis pernelyg krinta į akis…

Toliau.

Sukėliau ant kojų savo žmones policijoje, Įsakiau sekti visus tvarkos pažeidimo atvejus,, neišskiriant ir eismo taisyklių pažeidimų, Jis neturi dokumentų. Nurodžiau pranešinėti man apie visus, sulaikytus be dokumentų… Jis neturi nė menkiausios galimybės pasislėpti, net jei norėtų… Manau, tai užtruks dvi tris dienas… Užduotis paprasta.

Paprasta… Kas galėjo būti paprasčiau: reikėjo sėsti į mašiną, nuvažiuoti į telecentrą ir atvežti čionai žmogų… Bet jūs vis tiek nesusidorojote.

Kaltas. Bet taip jau susiklostė aplinkybės…

Jau sakiau, apie aplinkybes pakaks. Ar jis tikrai panašus į beprotį?

Sunku pasakyti… Ko gero, labiausiai jis panašus į laukinį. Į kaip reikiant nupraustą ir prižiūrėtą kalnietį. Bet man nesunku įsivaizduoti aplinkybes, kuriomis jis atrodo kaip beprotis… Ir dar ta amžina idiotiška šypsena, paikas vapaliojimas vietoj normalios kalbos… Ir visas jis kažkoks kvailys…

Aišku. Pritariu jūsų veiksmų planui… Ir štai dar kas. Pankai… Susisiekite su pogrindžiu.

Ką?

Jeigu nerasite jo artimiausiomis dienomis, jis būtinai apsireikš pogrindyje.

Nesuprantu, ką laukinis veiktų pogrindyje.

Pogrindyje daug laukinių. Ir neklausinėkite kvailų dalykų, o darykite, kas jums sakoma. Jei pražiopsosite jį dar kartą, aš jus atleisiu.

Antrą kartą jis man nebeišsprūs. Aš jumis patenkintas… Kas dar? įdomus gandas apie Pūslę, Apie Pūslę? Kas konkrečiai?

Atsiprašau, Keliauninke,. Jei leisite, apie tai būčiau linkęs kalbėti pašnibždomis, i ausį,.